Tikėjimo kelionės pradžia dažnam būna kupina pakilių emocijų, o kasdienybė nušvinta ryškiomis ir viltingomis spalvomis. Visgi, susidūrę su įvairiais pasaulio rūpesčiais, negandomis, nerimą keliančiais klausimais, kai kurie Dievu nusivilia ar liaujasi Jį tikėję.

XFM radijo laidoje „Apie dangų ir žemę“ (vedėjai Remigijus Jucevičius ir Henrikas Žukauskas) svečiavosi krikščioniškos misijos „Agapė“ vadovė Lietuvoje Renata Ramanauskaitė, kuri dalinosi patirtimi šioje organizacijoje.

Tikėjimas Dievu keitė mano požiūrį tiek į save, tiek į kitus žmones. Juk Dievui svarbus kiekvienas žmogus. Jėzus atkreipdavo dėmesį į silpnuosius, atstumtuosius, mažuosius (vaikus) – Jis sakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“, „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte...“

1991 metų sausio 13 ir liepos 31 dienomis sovietų omonininkai nužudė Lietuvos laisvės gynėjus. Abi datos skaudžios, persmelktos kančios, neteisingumo, širdgėlos, kuri ypatingai prislėgusi aukų artimuosius, gyvus likusius sužeistuosius.

Su Jovita ir Dainiumi Dargiais daug metų drauge lankome Kauno evangelinę bažnyčią. Dainius yra ilgametis Kauno evangelinės bažnyčios šlovinimo grupės lyderis. Šįkart virtualiai susitikome su Jovita, kuri yra ir Kauno kolegijos dėstytoja, keturių vaikų mama, ir prekės ženklo „Snaudė“ kūrėja, pasikalbėti apie jos kuriamus darbus.

Pokalbis su Holgeriu Lahayne – žmogumi, kuriame „nėra nieko dieviška“, tačiau jis uoliai ir nuoširdžiai skelbia Dievo žodį.

Kai praėjusių metų pavasarį į Lietuvą atkeliavo ir mums nepažįstamas koronavirusas, šalies gyventojai reiškė įvairias nuomones, nes tokios sudėtingos situacijos, kaip užklupus antrajai covid-19 bangai, mūsų šalis dar nebuvo niekada patyrusi.

Nerimas. Šis jausmas žmonėms yra puikiai pažįstamas. Esame taip gausiai jo pertekę, kad jį gerai atpažįstame kiekviename savo gyvenimo žingsnyje; juk nerimas nuolat paveikia daugelį iš mūsų.

2000 m. vasario 12-ąją – dieną, kai įvyko avarija – aš ir mano šeima prisimename kaip dieną, atnešusią mums milžinišką skausmą. Rodėsi, kad mano likimas tą dieną visiškai žlugo – gyvenimas nebeteko prasmės. Minutės ir valandos atrodė kaip amžinybė, sunku buvo net įsivaizduoti, kaip toliau gyvensiu be kojų ir tik su viena ranka.

Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip Jėzus, prieš Jį suimant, pasako ilgą kalbą savo apaštalams. Šie Jo žodžiai išliko per tūkstantmečius ir šiandien kalba mums, krikščionims, šių laikų Jėzaus mokiniams.