Apie krikščionio brandą

Prieš trisdešimt metų per Lietuvą nuvilnijus Atgi­mimo bangai, ne viena širdis gręžėsi į Dievą, ėmė kurtis evangelinės bažnyčios. Skausmingai brendo ne tik laisvę atgavusi tauta, bet ir kiekvienas, naujai įtikėjęs Kristų. Tad šiandien apie tikinčiojo kelionę brandos link kalbamės su Miesto bažnyčios Klaipė­doje pastoriumi Sauliumi Karosu.

Sauliau, koks žmogus, Tavo manymu, yra brandus?

Manau, kad brandus žmogus yra tas, kuris pažįsta save, aplinką, suvokia tikrovę, kiek įmanoma objektyviau pažįsta savo išankstines nuostatas ir ribas, be to, gali suprasti, priimti kitą žmogų, jį išklausyti. Manau, kad brandus žmogus geba daugiau duoti, nei imti. Tarkim, vaikui sunku pasirūpinti kitais, o suaugęs žmogus gali pasirūpinti vaiku, senstančiu tėvu ar mama, vargstančiu kaimynu. Emociškai brandaus žmogaus asmeninis gyvenimas gana sveikas, jis geba susitvarkyti su savo sėkmėmis ar nesėkmėmis, eiti pirmyn, bet kartu ir įkvėpti kitus.

Koks yra brandaus žmogaus tikėjimas? Arba kitaip – koks krikščionis yra brandus?

Visi žmonės yra labai skirtingi, tad ir bręsta jie skirtingai. Vienas auga greičiau, kitas lėčiau. Mūsų visų tikėjimas kinta. Mes pašaukti panašėti į Jėzų Kristų, tad krikščionio branda matuojama Dievo pažinimu ir meile Jam. Juk vaiko meilė skiriasi nuo suaugusio žmogaus – vaikas turi mažiau patirties, labiau džiaugiasi dovanomis, myli tėvus už tai, ką jis iš jų gauna. O brandus žmogus myli kitaip – jis suvokia gyvenimo sudėtingumą. 

Subrendęs krikščionis yra Dievo malonės perkeistas, jis ilgisi Dievo labiau nei pasaulio vilionių, nebepriklauso nuo „palaiminimų“. Jaunas krikščionis matuoja Dievo meilę pagal tai, kiek gyvenime patiria sėkmės ar palaiminimų. O brandi meilė gali priimti Dievą ir Jį mylėti net tuomet, kai nieko aplink nevyksta, kai negauna jokių „palaimų“. Labai dažnai Dievas išmoko mus mylėti net negandų metu, leisdamas mums išgyventi sunkumus, kai širdis ilgisi tik Jo. Bręstanti meilė Dievą vertina labiau nei Jo dovanas. Šis procesas nėra lengvas. Jis dažnai būna skausmingas, tenka atsižadėti savęs. Brandaus tikinčiojo gyvenime turėtų matytis Dvasios vaisiai – meilė, ramybė, džiaugsmas, malonumas, gerumas, ištikimybė, susivaldymas. Jei nėra Dvasios vaisių, nėra ir brandos. Kita vertus, mus perkeičia pats Dievas, Jo malonė. Jis yra Tas, kuris mus augina.

Apaštalas Jonas 1-ame savo laiške mini tris skirtingus dvasinius amžius – vaikus, jaunuolius, tėvus. Visi jie pažįsta Dievą kitaip: vaikai – kaip Tėvą, jaunuoliai nugalėjo piktąjį, o tėvai pažino Tą, kuris yra nuo pradžios. Vadinasi, dvasinė branda yra natūrali ir net lyginama su mūsų fiziniu amžiumi.

Gyvenime yra skirtingi dvasinės brandos etapai. Pirmasis etapas – tai vaikystė, naujas gyvenimas Kristuje. Antrasis etapas – kai žmogus viliojamas grįžti į pasaulį, renkasi, ar likti su Dievu, ar atsitraukti, – tai pirmieji tikėjimo išbandymai, kai anksčiau išgyventa malonė, potyriai kažkur lyg dingsta, ir tikintysis yra išbandomas. Tuomet prasideda mokinystė – atsiranda naujas santykis su Dievu, įprotis melstis, skaityti Šventąjį Raštą. Žmogus atpažįsta savo dvasines dovanas. Meilė Dievui išreiškiama per tarnavimą: matuojame Dievo meilę per savo sėkmės-nesėkmės, naudingumo-nenaudingumo prizmę – kiek aš nusidėjau, o kiek buvau Jam naudingas.

Tačiau yra gilesnis santykis, kai dar labiau pamilstame Dievą. Šiame etape begalinis Dievo ilgesys užgožia norą tik sėkmingai tarnauti. Tiesiog imi trokšti paties Dievo labiau nei Jo palaimų. Kai net ir išgyvendamas kokią nors netektį gali gėrėtis Dievu, priimti iš Dievo Jo planą, o ne siekti savo planų, tai – branda. Kai žmogus kovoja su praradimu, nepriima nesėkmės, nepasitiki, kad Dievas yra geras ir neduoda blogų dovanų, kai labiau šeimininkauja pats, o ne Jėzus, tai rodo, kad jis vis dar išgyvena dvasinę vaikystę.

Perėjimas į gilesnius santykius su Dievu yra sudėtingas laikas, dažnai susijęs su mūsų amžiumi. Malda tampa labiau klusnumo išraiška nei prašymas ar reikalavimas (kai prašome, kad Dievas vestų, bet jau žinome, kaip Jis turėtų atsakyti). Nuolanki būsena prieš Dievą, kai esi pasiryžęs sekti Juo, kad ir kur Jis eitų: išgyveni nesėkmę ar laikotarpį, kai nėra jokio vaisiaus. Tai skausminga mirtis sau. Manau, kad šiame etape daugelis krikščionių užstringa. Kartais žmogus „užstringa“ net dešimtmečiui ar dviem, jei nesuvokia, kad gyvenime visko būna. Sunku žmogui, galvojančiam, kad nuolat turi patirti daug malonių, stebuklų, matomų ženklų. Dievas labiau suinteresuotas vidiniu vaisiumi, mūsų charakteriu, kuris galiausiai tampa daug naudingesnis Dievui. Pradžioje esame kaip Morta – lakstome susirūpinę, daug tarnaujame, vėliau Dievas kviečia vis daugiau būti prie Jo kojų, kaip Marija, kur užtenka tik Jo, kai rūpi ne valgis ar tarnystė, o nuoširdi meilė. Galiausiai Morta ir Marija pradeda veikti kartu, bet visai kitoje kokybėje. Svarbiausias pašaukimas – mylėti Jį, o tik po to Jam tarnauti. 

P. Scazzero knygoje „Emociškai bran­dus dvasingumas“ rašoma apie etapus, kai žmogus įtiki Kristų, tarnauja Jam, o vėliau išgyvena „juodąją naktį“, kai nebeveikia nusistovėję stereotipai, kaip kalba ar veikia Dievas. Keičiasi paradigmos. Ta nežinia, vidinė tamsa labai skausminga...

Labai svarbu suprasti, kad dvasinėje kelionėje taip būna beveik visiems. Dievas niekur nedingo, nors žmogus Jo nemato ir nejaučia. Šventojo Kryžiaus Jonas kalba apie tamsią sielos naktį, kai ištinka dvasios ir jausmų naktis, kai negali pajausti Dievo buvimo. Tuomet žmogus sutrinka – kodėl Dievas taip elgiasi? Ką blogo aš padariau?

 Ir man teko išgyventi būseną, kai atrodė, jog Dievas pasitraukė. Tačiau Dievas siuntė žmones, kurie man padėjo, kalbėjo, jog būna gyvenime tokių etapų. Toje tamsoje, nežinioje mano širdis ėmė labiau Jo ieškoti. Gimsta tikroji meilė Dievui, ilgesys, nutolsta pasaulio vilionės, įvyksta keista operacija. Tai panašu į tėvo ir vaiko santykius: vaikas eina įsikibęs į tėvo ranką – jam saugu su tėčiu, bet jis dar blaškosi: nori ledų, kamuolio ar kito žaislo. Bet staiga suvokus, kad tėvas nebelaiko už rankos, nebereikia nei ledų, nei žaislų – jis ieško, kur dingo tėvas. Tai tokia meilė, kai suvoki, kad nieko nėra brangiau už patį Dievą. Ši meilė kitokia – suaugęs žmogus vertina savo tėvus dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, ką jie duoda, vertina pačią bendrystę su jais. Su Dievu mes liksime visą amžinybę. Dievas nori mus įvesti į tą gilų santykį, kur mes ne Juo naudojamės, o gėrimės, ne Jam įsakinėjame, o Jo klausome, ne nurodinėjame, o esame pasiruošę paklusti. Tai labai gili bendrystė. Praėjus kryžiaus laikotarpį, gimsta prisikėlimo bendrystė.

Gyvename laikotarpiu, kai aplink labai daug informacijos. Kaip reaguoti į gyvenimo nesėkmes, neišsipildžiusius lūkesčius, kai aplinkui daugelis moko būti sėkmingu? Kaip žmogui nepasimesti šioje informacijos gausoje?

Mūsų bėda, kad mes nepažįstame savęs, nepažįstame ir Dievo, Jo tiesos. Žinome apie Dievą ar tą arba aną žmogų, bet savęs nepažįstame. Negali šabloniškai mąstyti apie kiekvieną asmenį. Visi patarimai – „Man buvo taip, tad ir tau tai padės“ – tai šabloniškas mąstymas. Meilė Dievui nėra šabloniška. Į tamsią sielos naktį įveda ir iš jos išveda pats Dievas, Šventoji Dvasia. Tai labai individualu. Žinoma, gerai turėti mentorių, tikintįjį, kuris už tave melstųsi, neteistų, nevertintų, nepultų patarinėti. Bet reikia pasitikėti, kad Viešpats yra pats geriausias mūsų sielos Ganytojas. Mus veda Šventoji Dvasia, kuri trokšta padaryti panašius į Jėzų Kristų.

Dažniausiai mes girdime apie Dievą ir kitų žmonių patirtis, bet kaip įsimylėjimas į Dievą, taip ir pati kelionė su Dievu yra asmeniška. Todėl labai svarbu pažinti save: pats turi melstis, išmokti atpažinti savo mintis, jausmus, juos įvardinti, išmokti atpažinti Dievo balsą, piktojo mintis. Aš pasitikiu Šventosios Dvasios darbu – Ji yra vienintelis Ganytojas, joks žmogus mūsų taip neišganys. Vis dėlto jei žmogus priešinasi tam darbui ar turi nusistovėjusias nuostatas, kaip būti sėkmingam, nepriima nesėkmės, tai tie pokyčiai užtruks. Peter Scazzero rašo, kad žmogus niekada nepavys besileidžiančios saulės. Bet jei jis apsisuks, išbus naktyje, jis pasitiks kylančią saulę kitoje pusėje. Nepriimdamas nesėkmės ar savo ribotumo, žmogus apsunkina procesą. Tarkim, susirgęs onkologine liga nebegali jos išgedėti, priimti, negali pagyti, atrasti laimės, nes vis dar vejasi savo sveikatą, kurios neteko. Nors tai sudėtinga, vis tiek teks praeiti šį procesą. Manau, kad toje tamsoje Dievas niekur nepasitraukia, Jis yra arčiau, negu buvo, nors to nejaučiame. Jo meilė didesnė, nei suvokiame.

Brandindamas mus Dievas moko atpažinti savo ribas, pvz., mes senstame – tai mūsų ribotumas. Be to, kažkada baigsis mūsų dienos, mes mirsime; mums reikia daugiau poilsio. Šis savo ribų suvokimas padėtų krikščionims išbūti kančioje, tyloje prieš Dievą, klausytis, iškentėti ir leisti tai kančiai atlikti darbą, kurio už tave nepadarys jokia knyga, joks pamokslas. Tai tavo asmeninė kelionė su Dievu, kai Šventoji Dvasia keičia tavo širdį, operuoja, įdeda naujus dalykus. Toks pokytis yra amžinas, išliekantis, gražus. Tu tampi kitu žmogumi. Manau, kad šiandien pasaulis su ilgesiu laukia tokių šventų, perkeistų žmonių, kurių nenupirksi, nesuviliosi, kurie neteisia, myli, yra kantrūs, malonūs, geri. Tokios dvasinės brandos nepatiria šabloniškai gyvenantys, sėkmės besivaikantys krikščionys. Manau, kad pastoriams, lyderiams, pamokslininkams svarbu patiems keistis. Nesvarbu, kad per tave vyksta stebuklai, kažkas palaimintas tau tarnaujant, bet jeigu žmona liudija, kad tu nesikeiti, vadinasi, blogai. Dievas nori tikro meilės ryšio ir gražios brandos.

Tikėjimo kelionėje žmogus sukaupia nemažą patirtį, bet ji gali bauginti. Išgy­vendamas praradimus žmogus klausia, ar Dievas tikrai jį myli, nori jam gero. Pasiekę 50 metų amžių žmonės susiduria su ištuštėjusio lizdo sindromu, kai užaugę vaikai palieka namus, aplanko vienatvė, kartais dūžta šeimos – išsiskiria, netenka artimo, darbo ar sveikatos. Kaip nepalūžti kelionėje su Dievu, patiriant gyvenimo smūgius?

Aš pasitikiu Dievo gerumu – Jis užbaigs tą darbą, kurį pradėjo. Mumyse pasėta sėkla yra nenykstanti, galinga. Dievas mumyse apgyvendino savo Dvasią. Manęs nestebina, kai griūva tai, kas turi būti sudrebinta. Tarkim, mama visą save atidavė vaikams, o jie išsikraustę nebeskambina – jos gyvenimas subyrėjo... Kas tai? Vaikai – Dievo dovana, virto stabu, kurio griuvimas skaudina. Vienintelis nesudrebinamas dalykas yra mūsų santykis su Dievu. Jėzus sakė, kad kas neatsižadės tėvo, motinos, vaiko, nevertas būti Jo mokiniu. Vaikai – ne mūsų, o Dievo nuosavybė.

Mūsų byrančios iliuzijos suteikia daug skausmo. Kas pasakė, kad tu turi būti sveikas? Tai didelė Dievo malonė, kad nesame mirę, kad esame atpirkti. Juk sirgti natūralu. Kodėl dvasiškai miręs žmogus neturėtų patirti fizinių negandų kūne? Jis turėjo numirti ir prapulti amžiams... Tad tos sėkmės, kurias gyvenime ragaujame, yra be galo didelė malonė. Todėl su baime ir drebėjimu, dėkodami priimkime viską – ir sėkmę, ir nesėkmę. 

Aš tikiu, kad Dievas padeda savo vaikams, nors kartais tenka kentėti ilgus metus. Pažįstu vieną moterį iš Švedijos, kuri 14 metų kentė baisius nugaros skausmus, meldėsi dėl išgydymo ir visus tuos metus nuo skausmo vartojo morfijų. Ji visada buvo pozityvi ir laiminga. Nors pati buvo ligota, užaugino tris vaikus, anūkus ir globoja kelis sutrikusio elgesio vaikus. Jos pavyzdys mane įkvepia. Staiga, po 14 metų, Dievas ėmė ir ją išgydė – viskas susitvarkė be gydytojų pagalbos. Skausme Dievas apsireiškia ypatingai, todėl man „klestėjimo evangelija“ – išgydymai, sėkmė, turtai, įtaka – atrodo labai ribota. Mes apribojame Dievą – Jis  yra daugiau nei gera mašina, pinigai, didelis namas ar gera sveikata. Tai neprilygsta meilei, kuria Jis mus myli. Dievas laukia daug daugiau nei išorinių dalykų. Kai Jėzaus mokiniai džiaugėsi prabudimu – išeidavo demonai, žmonės pasveikdavo, Jėzus jiems pasakė: „Ei, jūs ne tuo džiaugiatės. Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje ir esate mylimi.“ Kai krikščionys džiaugiasi pasaulio gėrybėmis, atrodo, kad jie perka nekokybiškas prekes. Juk yra daug daugiau – ištikimybė, meilė, kantrybė, Dievo pažinimas, šventumas, kurio šis pasaulis neturi. Norisi labiau ilgėtis paties Dievo. Norisi, kad Dievas nujunkintų sielą nuo pasaulio gėrybių, – žinoma, aš už jas dėkingas, nes gyvename kaip niekada gerai (iš krano bėga šiltas vanduo, du kartus per dieną valgome desertą (šypsosi)). Aš už viską dėkoju, kaip sako apaštalas Paulius, moku pasitenkinti Kristumi, nesvarbu, ar man sekasi, ar nesiseka, išgyvenu perteklių ar nepriteklių.

Jūs su žmona Sanna auginate 4 vaikus, tad gyvenimas namie verda. Kasdienybė pilna rūpesčių, atsakomybių, kitų žmonių sielvartų ir džiaugsmų, nes esi pastorius – sielų ganytojas. Kaip atrodo Tavo diena – kiek laiko skiri sau?

Prieš planuodamas darbus, susiplanuoju poilsį, nes tam dažniausiai laiko nebelieka. Stengiuosi skirti laiko įkvėpimui, nes jis nuolat kažkur dingsta, išteka. Planuoju, kada skaitysiu knygas, kada ilsėsiuos, švenčiu šabą – penktadienį, šeštadienį būnu su šeima, draugais, mėgaujuosi gyvenimu. Džiaugiuosi, kad šiais metais pradėjau bėgioti – kiekvieną dieną nubėgu bent po 1 mylią (per mėnesį nubėgu apie 150 km). Sportas, buvimas gryname ore atgaivina kūną. Bėgimas – tai mūsų pasimatymai su Sanna, laikas, kai pasikalbame, pasiimame mažąją Ivą, miegančią vežimėlyje.

Svarbus ir maldos laikas. Stengiuosi anksčiau eiti miegoti, kad galėčiau ryte atsikelti 5 ar 6 val. Gyvenu pagal žydišką sampratą, kad diena prasideda vakare, o baigiasi kitą dieną: pirmas dalykas, kurį turi suplanuoti, tai gerą miegą, kad antrą paros dalį galėtum nugyventi sėkmingai. Daug lietuvių bando pavogti laiko iš nakties, bet paskui visą dieną būna nedarbingi. Rytą aš pradedu nuo maldos, buvimo su Dievu, apmąstymo. Dvejus metus intensyviai rašiau dienoraštį, po 2 val. praleisdavau maldoje, dabar truputį mažiau. Mano santykis su Dievu įgyja įvairius atspalvius. Negaliu pasitenkinti vienu metodu ar išraiška. Buvimas su Jėzumi yra svarbi gyvenimo dalis.

Gyventi subalansuotą gyvenimą yra iššūkis. Nors esu pastorius, bet susiduriu su panašiais iššūkiais kaip ir visi – reikia vežti vaikus į mokyklą, pas gydytoją, padėti ruošti namų darbus, laukia daug renginių, susitikimų.

Kai ateina vidurio amžius, žmogus susimąsto, kaip nugyveno gyvenimą. Ar teko naujai pažvelgti į gyvenimą?

Labai džiaugiuosi mūsų su Sanna santuoka – tai didelė Dievo dovana, nes ji niekada manęs neniekino, iš manęs nesityčiojo. Labai dėkingas už gyvenimą, koks jis buvo. Laukiu senatvės ir anūkų, noriu gražiai pasenti. Džiaugiuosi šiuo 45 metų laikotarpiu.

Gal prieš 5–7 metus suvokiau savo ribas – kad daug ko nebegalėsiu padaryti, nebeišmoksiu naujų profesijų. Norisi jauniems žmonėms suteikti tai, ko pats negavau: palaikyti, tikėti jais, padrąsinti jaunus žmones, norinčius steigti bažnyčias, tarnauti Dievui. Pasikeitė perspektyva – ne ką aš dar galėčiau nuveikti, bet ką galėčiau padėti nuveikti kitiems? Kai matai augančius vaikus, trokšti, kad jie daugiau padarytų, pasiektų, būtų laimingesni nei tu. Norisi „palįsti“ po jais ir leisti, kad jie stotųsi ant tavo pečių.

Dėkoju Dievui, kad Jis apsaugojo nuo kvailumo, jog nesipriešinau Jam. Dažnai atsisakydavau to, kas man būtų naudinga žemiškąja prasme. Rinkausi klausyti Jo, todėl dėkingas už viską, ką Jis man davė.

Vis dėlto ir jūsų šeimos gyvenime buvo sunkus etapas, kai laukta dukrytė gimė su Dauno sindromu. Kaip atradote ramybę ir gyvenimo džiaugsmą, išgirdę tokią nelauktą žinią?

Esu dėkingas Dievui už malonę, kad prieš gimstant Ivai aš buvau tarsi ruošiamas. Nors mes nežinojome, kad vaikas gims su Dauno sindromu, bet tuo metu Dievas jau dirbo su mano širdimi – mokiausi paleisti iliuzijas, neteisingus supratimus. Nors kitiems atrodo, kad Ivos gimimas – didelė nelaimė, mums Iva yra didelė dovana. Ji yra nuostabus, daug džiaugsmo teikiantis žmogutis. Juk Dievas nedaro klaidų. Žinoma, pradžioje buvo ir ašarų, ir pasimetimo. Bet su žmona nusprendėme džiaugtis Dievo dovana. Nors vieni mus supras, kiti ne, bet mes ją mylime. Dievas nuostabus, kad suteikė tokią dukrą. Juk gyvenime yra daug blogesnių situacijų: 95 proc. žmonių su Dauno sindromu jaučiasi laimingi ir nieko nenorėtų keisti, o kiek šiandieninių 11-okų ar 12-okų nenorėtų nieko keisti ir yra laimingi? Jei gyvename iliuzijose, tuštybės mugėje, kur žmonės perka ir parduoda tai, kas neturi jokios vertės, tad išties neįgaliam žmogui, pasak Žano Vanje, sunku konkuruoti šioje galios, turtų, populiarumo visuomenėje. Tačiau jie kur kas daugiau supranta apie draugystę ir meilę nei mes, sveikieji. Žmonės su proto, fizine negalia yra dovanos – jie daug ką sustato į vietas. Kartais mes gyvename kaip išprotėję – dėl naujų kelnių, barzdos stiliaus ar į nosį įverto auskaro galime su kuo nors susipykti... Viena šeima mums sakė: „Kai mums gimė berniukas su Dauno sindromu, viskas sustojo į vietas, gyvenimas pasidarė toks paprastas.“

Ar aplink Tave yra daug brandžių žmonių?

Taip, yra. Labai džiaugiuosi, kad Dievas davė tokių žmonių. Yra draugų, su kuriais susitinku kasdien, yra žmonių, su kuriais susitinku kas kelias savaites, turiu brangių pastorių, su kuriais bendrauju kartą ar du per metus. Žinoma, tai labai padeda, sustiprina. Atsimenu, kaip kažkada skundžiausi: „Oi, kaip man reikia mentoriaus, be mentoriaus niekur nenueisiu...“ Panašiai girdžiu kalbant aplinkui, tikintieji išsako tokius lūkesčius, kurių joks žmogus negali patenkinti. Nori, kad ateitų žmogus, kuris paims už ausų, nutems, padarys laimingą, sutvarkys, išspręs visas problemas, prisiims atsakomybę už jo sprendimus – nori mentoriaus, kuris skambintų ir dieną, ir naktį, klaustų, kaip sekasi, patartų. Nežinau, ar tokie žmonės sulauks mentoriaus... Bet jei labai trokšti, Viešpats atsiųs. Ir mentorių yra įvairių – su vienais susitinki kartą per metus ar per mėnesį, bet mentoriais gali būti ir jau mirę žmonės (šypsosi), pavyzdžiui, rašytojas K. S. Luisas. Kas ieško, tas tikrai randa.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

 

Bendrinti: