.jpg)
Anna Dziubinska /Unsplash.com
Kaip gerai, kai sudūžta mūsų priklausomybės. Kai Dvasios vedami būname išlaisvinami iš beprasmio prisirišimo, vedančio tikrai ne į gera. Kaip gera, kai pradedame matyti, pažinti ir patirti Dievo meilę mums. Pavyzdžiui, žmogus meta rūkyti, vartoti alkoholį, svaigintis... Ir pažinęs Dievo artumą, pradeda jaustis geriau, mąstyti aiškiau; atsikračius žalingos priklausomybės ateina prašviesėjimas. Tuomet grįžta noras apsidairyti aplinkui, pradedi pastebėti kitus, tam tikrose situacijose pasiūlai savo pagalbą, tampi naudingas visuomenei, ne tik sau.
Ribos yra geras dalykas. Pavyzdžiui, kai išsikrauna mobilusis telefonas, pakeliame akis ir apsidairome aplink. Telefonui neveikiant sutrinki ir supranti, kad daraisi priklausomas – valdomas jau kažkieno kito. Panašiai atsitiko ir mano gyvenime, sugedus visiems trims automobiliams. Tada turėjau galimybę pasivažinėti autobusu ir prisiminti apaštalą Paulių, kuris sako: Tačiau viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. (Rom 9, 16)
Vilnius. Keliauju autobusu ir mąstau apie tai, ką reiškia būti pasišventusiam Dievui.
Motina
Ir taip besidairydamas pro autobuso langą bei mąstydamas apie tai, kas pasikeitė per tą laiką, kai paskutinį kartą važiavau viešuoju transportu, norom nenorom atsiduriu savo minčių duomenų bazėje ir pradedu prisiminimų kelionę. Kai dar buvau mažas, viskas buvo įdomu ir nauja, žvelgiau į pasaulį atrasdamas jame vis kažką nepaprasto. Pamenu: važiuojame autobusu, šalia sėdi mama, o aš su seserimi šokinėjame kaip spirgai lėkštėje, džiaugiamės vienas kitu, naujovėmis ir kelione. Tuomet visa atrodė daug tikroviškiau ir įdomiau nei šiandien.
Pastebiu, kad ir šiame autobuse važiuoja mama su vaikais. Nuostabu žiūrėti į juos, besidairančius ir vis besidžiaugiančius esama diena ir įvykiais, žvelgiančius į mamą su padėka tarsi sakytų: „Ačiū tau, mama, kad nuolat esi šalia ir padedi mums pažinti laikmetį, pasaulį ir mokai įsitvirtinti jame“, atrodo tarsi norėtų pasakyti: „Kokia tu nuostabi ir tobula mama. Man visada gera su tavimi.“
Benjamin Manley /Unsplash.com
O tų vaikų mama, tvirtai atsistojusi, visu savo kūnu apsupusi savo mažuosius, tarsi apglėbusi juos – saugo. Atrodo, lyg turėtų ne dvi, o keturias rankas, viena ranka laikosi, kad pati nenugriūtų, o kita vis kažką pataiso, kad vaikai patogiai sėdėtų, tuo pat metu pažymi važiavimo bilietą ir dar spėja vaikui nuvalyti varvančią nosį. Greičiausiai, važiuoja į polikliniką. Vyresnėlis nepaliauja kažką vis klausinėti, o mama tyliai bando jam atsakyti į visus jį dominančius klausimus. Autobusas sustoja, ir ji su vaikais patraukia prie durų. Šypsodamasi atsiprašinėja kitų keleivių ir išlipa savo stotelėje. Žiūriu į ją kaip sulėtintame kine ir galvoju: „Va, pasišventusi.“
Kaip dar galėčiau pavadinti motiną, vis pamirštančią savo svajones... visą save, kad tik vaikai gautų tinkamą priežiūrą, pagalbą, kad nuolat jaustųsi saugūs ir mylimi? Pasišventusi. Žinoma, iš vienos situacijos sunku vertinti žmogų, nežinant, kas vyksta, kai kiti nemato, bet ir nereikia, nes tik Viešpats pažįsta žmonių širdis. Ji priėmė pašaukimą būti mama ir vykdo jį su pasišventimu.
Šis akivaizdus pavyzdys autobuse man priminė, kaip Dievas rūpinasi mumis. Prisimenu eilutes iš Šventojo Rašto, Jėzaus žodžius: Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? „Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“. (Mt 7, 9–11)
Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! (Lk 12, 28)
Mes stengiamės suteikti savo vaikams visa, kas geriausia, o Dangiškas Tėvas duoda mums nepalyginti daugiau, nei mes galime įsivaizduoti. Šis mamos pavyzdys priminė man giesmę: Noriu Tau giedoti, noriu Tau giedoti,/ Nes Tu mane sukūrei ir rūpinies manim.
Taip, Dievas rūpinasi mumis, nes Jis iš tiesų yra rūpestingas Tėvas. Evangelijoje pagal Luką Jėzus kalbėjo savo mokiniams apie tai: jūs nepalyginamai vertesni už paukščius.
Ačiū, motinos, už jūsų meilę ir pasišventimą savo vaikams, už tai, kad ugdote visą tautą vis labiau mylėti Dievą ir savo artimą.
Šypteliu išlipantiems vaikams, kurie savo didelėmis akimis spokso į mane ir pamiršdami eiti, pakimba ant mamos rankų. Jie šypteli man atsakydami. Nuostabi gyvenimo akimirka. Durys užsidaro ir kelionė tęsiasi toliau.
„Žaliasis tiltas“
Moteriškas balsas praneša stotelę. Prabundu tarsi iš kito pasaulio ir pagalvoju, kaip gerai, jau tiltas. Susimąstau, o ką darytume, jei jo nebūtų? Tikriausiai mūsų kelionė nutrūktų, ir mes bandytume sugalvoti, kaip persikelti į kitą pusę. Tai užimtų nemažai laiko, ir greičiausiai pavėluotume.
Galvoje vis susipina mintys apie tikėjimą... Kaip gerai, kad Dievas jau sugalvojo, kaip mums persikelti „į kitą pusę“. Per Viešpatį Jėzų. Dievui save pavedęs tikintysis, priėjęs pabendrauti su kitu žmogumi, klausia, ar jis jau perėjo į kitą pusę. Ar jau įsikibęs į Viešpaties ranką? Kas tave veda per perėją, per prarają? Ar pripažinai Viešpatį esant tavo Gelbėtoją, ar supranti, kad tik Jo padedamas gali saugiai pasiekti kitą pusę? Viešpatie, Tu esi tiltas kiekvienam su viena sąlyga: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai.“ (Apd 16, 30–31)
Tikras pasišventimas Dievui Tėvui matomas žvelgiant į Jėzų Kristų.
Pasišventęs Dievui. Pirma, kas mane aplanko mintyse, tai giesmė: Vienintelis ir amžinas, didis Dieve Tu./ Patarėjas mums, toks nuostabus,/ ir taikos Karalius Tu,/ Tau lenkiamės, nes teisumas mūsų Tu./ Vienintelis ir amžinas, Tau nėra lygių.
Ir šios giesmės kontekste iškyla Viešpaties Jėzaus Kritaus vaizdinys ant kryžiaus. Pasišventęs. Mano Viešpats ir Ganytojas. Jis ėjo iki galo, nors buvo gundomas, Jis buvo persekiojamas ir aukštųjų kunigų atmestas, bet ėjo iki galo, nes žinojo, kas Jis yra ir ką turi atlikti vardan Tėvo, dėl žmonijos – iki galo.
Kristus yra geriausias pasišventimo Dievui pavyzdys. Mokydamiesi iš Jo mes sekame paskui mūsų Viešpatį ir tvirtėjame gundomi, išmėginami – randame stiprybę Kristuje, pavyzdžius, kuriais reikėtų sekti ir kurių reikėtų saugotis.
Brian Chorski /Unsplash.com
Užsimerkiu. Vėl keliauju po prisiminimus ir jaučiu, kaip veide atsiranda šypsena. 1997 metų pavasaris. Viskas dar tik bunda, žaliuoja, atšyla, atsiranda spalvos, girdisi juokas... Tuo metu atvyksta jaunų krikščionių komanda iš skirtingų šalių, bet dauguma – iš Kanados. Ir jie atkeliauja į mano gimtąjį Panevėžį. Dėl ko? Ko jie čia nematę? Šviesūs veidai, draugiški, paslaugūs, atviri... kažkokie kitokie. Tuo metu maniau, kad mano supratimas apie meilę, draugiškumą, bendrystę, pagarbą savo artimui buvo aukščiausio lygio, tačiau keletą savaičių pabendravęs su tais žmonėmis supratau, kad jie į viską žvelgia kitaip, lyg juose glūdėtų kažkas tokio, ko aš neturiu, ir tai mane suglumino. Juose skyrė iš kitų tuo metu man dar nesuprantamas ypatingas tikėjimas kažkuo, kas juos vedė į absoliutų pasitikėjimą, paklusnumą ir atsidavimą. Viskas, ką jie darė, ką duodavo, nemokama: kalbos kursai, maistas, Biblijos skaitymo grupelės, muzikiniai pasirodymai ir pan. Ir jie tai darė su didele meile ir užsidegimu, tarsi pasiruošę persiplėšti savo širdis ir atiduoti jas kitiems. „Tai dėl Jėzaus“, – sakydavo jie. Vien Jo vardas stiprindavo juos ir suteikdavo pasitikėjimo ir drąsos, ypač situacijose, kai atsirasdavo provokuojančių ir nepatogių klausimų. O atsakymas dažniausiai būdavo vienas: visa tai jie daro iš meilės savo Viešpačiui Jėzui, be jokios prievartos, laisva valia pagal pašaukimą tarnauti ir vykdyti Dievo valią. O Jo valia reikalauja, kad nepražūtų nė vienas, kuris yra pavestas Jėzui. Paklusdami savo Mokytojo pašaukimui, jie žvelgė į gyvenimą kitomis akimis:
„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28,19–20)
Jie ir ėjo, pasišventė tam ėjimui per pasaulį iki Lietuvos, dėl tokio nusidėjėlio kaip aš, kad ir manęs būtų pasigailėta. Skelbdami Viešpaties žodį, kad kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties Jėzaus vardo, bus išgelbėtas.
Pagalvoju: pasišventęs ir yra tas, kuris laikosi visko, ką Viešpats yra mums sakęs, bei tikėjimu pripažįstantis, kad Jėzus iš tiesų kasdien yra šalia – su mumis, ir padeda mums išlikti tikintiems iki Jo sugrįžimo.
Prisiminiau, jog 1997 metais mąsčiau apie tuos jaunus žmones kaip apie neturinčius savo gyvenimo, atrodė, kad jie sukaustyti, suvaržyti, o ne išlaisvinti. Būdamas pasaulietis ir galvojau, kad jiems, tikriausiai, nieko negalima – negalima keiktis, muštis, spjaudytis, pykti, atsipalaiduoti savo norimais būdais, negalima vakaroti, nuogam pirtyje maudytis, šokti... juos kaip kriaušę gali daužyti ir jie nesipriešins. „Kažkoks ne gyvenimas“, – gailėdamas jų tuo metu svarsčiau. Tik vėliau, skaitydamas Bibliją, sužinojau atsakymą:
„Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!“ (1 Kor 6, 12)
Priėmus Kristaus išgelbėjimą, tapus krikščionimi, požiūris pasikeitė ir supratau: jie, savo gyvenime pažinę ir priėmę Kristų, tapo visiškai naujais kūriniais. Pripildyti Viešpaties Meilės, jie pavedė savo širdis, savo gyvenimus Dievo valiai; išlaisvinti iš pasaulietiško paklydimo, kantriai laukdami Jėzaus sugrįžimo, džiūgauja Jo artume; šlovindami bei dėkodami Dievui už išgelbėtas sielas, meldžiasi visokeriopomis maldomis ir prašymais, maldaudami, kad Viešpats pasigailėtų tų, kuriems šio pasaulio kunigaikštis apsuko galvas.
Dieve, palaimink jaunus žmones, kad kuo ankščiau jie atrastų Tavo meilę ir patys Tave pamilę visu kūnu, širdimi, protu ir siela, pašvęstų save Tau bei gyventų tikėjimu, viltimi ir meile, paklusdami Šventosios Dvasios vedimui. Kad Lietuva taptų dievobaiminga tauta, atgailaujanti už savo nuodėmes ir laisva nuo vergovės bei priespaudos tų, kurie siekia sužlugdyti šią tautą ir jos žmones.
Dangaus karalystės vaikai gyvena globojami Dievo Tėvo, džiūgaudami, kad jų nebekankina pasaulietiškos aistros, kad jie nebesivaiko beprasmio godumo, nebešvaisto laiko veltui, siekdami patenkinti savimeilę. Ir svarbiausia, kad net ir patekę į pagundas ir išmėginimus, jie šaukiasi Viešpaties vardo žinodami, iš kur jiems ateis pagalba. Ji ir ateina iš Viešpaties, nes jie žino, kad kiekvienas, kas šaukiasi Jo vardo, bus išgirstas. Su baime prarasti šį šventą pašaukimą, jie ieško Dievo artumo norėdami dar labiau būti su Dievu, būti Dieve. Jiems nieko netrūksta, nes jie žino, ant kokio pamato stovi, ir kas yra Tas – jų gyvenimo centras. Jų tikėjimo namas statomas meile ir žinojimu, su kiekviena diena augantis vis aukštyn, suvokiant, kad lobis, kuris kraunamas danguje, negali pranykti, ir jų pačių niekas negali išplėšti iš Kristaus meilės. Jie gyvena tikėjimu į Viešpatį, o tikėjimo vaisiai pasireiškia tada, kai tai, kas atrodė neįtikėtina, tampa matoma.
Visi esame pašaukti daryti gera. Tad būkime nazariečiai – Pasišventę Dievui.
„O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen.“ (Ef 3, 20–21)
Publikuota žurnale „Gyvieji šaltiniai“
2018/01 (81)
Gyvieji šaltiniai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-04-14-apie-pasisventima-dievui/169390
