Atleidimas

Jėzaus tarnystės žemėje metu Jo maldos gyvenimas buvo intensyvus ir turtingas. Svarbiausius Jėzaus gyvenimo momentus visuomet lydėjo malda. Atsiliepdamas į savo mokinių prašymą: Viešpatie, išmokyk mus melstis (Lk 11, 1), Jėzus jiems patikėjo pagrindinę krikščionių maldą „Tėve mūsų“. Kadangi šią maldą esame gavę iš Viešpaties Jėzaus – mūsų maldos mokytojo ir pavyzdžio, vadiname ją „Viešpaties malda“. Bažnyčios Tėvai Viešpaties maldą vadino trumpa visos Evangelijos santrauka.

Viešpaties maldoje esame mokomi melstis Dievui ir prašyti savo kalčių atleidimo, sakant: <...> ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams (Mt 6, 12). Šiuose žodžiuose prašymas atleisti mūsų kaltes yra susiejamas su mūsų pareiga ir gebėjimu atleisti kitiems. Dievas, kurį mes pažįstame kaip mylintį Tėvą, mūsų visų išgelbėjimui į žemę atsiuntusį savo Sūnų, šiuo sprendimu parodė savo norą atleisti kiekvienam žmogui. Jo valia ir pasirinkimas visuomet yra atleisti, tačiau atleidimo saiką Viešpats susieja su mūsų pačių pasirinkimu atleisti savo kaltininkams. Tai, kad mūsų kaltės yra atleidžiamos tokiu saiku ir tokia proporcija kaip mes patys atleidžiame kitiems, yra pakartojama bei užtvirtinama ir kitose Naujojo Testamento eilutėse. Dievo žodis sako: Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 14–15).

Dievas leidžia mums rinktis atleisti ir neatleisti, tačiau mūsų pasirinkimai nulems mūsų pačių gyvenimą. Galime nuspręsti neatleisti ir būti nelaimingi arba galime atleisti ir patirti atleidimo teikiamą laisvę ir džiaugsmą. Atleidimą turėtume suprasti kaip dėsnį, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su mūsų gebėjimu atleisti savo kaltininkams, ir tai yra Viešpaties surėdyta tvarka.

Ką reiškia atleisti

Gyvenant kasdienį gyvenimą dažnai kyla klausimas, kodėl atleisti sunku? Jeigu atleidimas yra Dievo valia kiekvienam Jį tikinčiam, kodėl kartais taip sunku palenkti savo širdį į atleidimą? Kas tai yra atleidimas?

Žodis „atleisti“ hebrajų kalboje turi tris reikšmes: pašalinti, atleisti, pridengti (išteisinti). Naujajame Testamente graikų kalba vartojami du žodžiai, kurių reikšmė: „palankus, geranoris, taikus“ ir „atleisti skolą, leisti būti laisvam“. Pastaroji reikšmė – paleisti, atpalaiduoti nuo skolos – tiksliausiai apibūdina atleidimą. Tai reiškia paleisti skriaudėją.

Vienas svarbiausių dalykų, kurį privalu žinoti, yra tai, kad atleidimas yra apsisprendimas. Tai yra žmogaus laisvos valios aktas. Atleidimas nėra emocija, nors su emocijomis tai labai glaudžiai susiję. Atleidimas nėra jausmas ar tai, ko aš noriu. Atleidimas yra pasirinkimas ir apsisprendimas daryti tai, ko nori Dievas, o ne aš.

Atleidimas nėra nuodėmingos žmogiškosios prigimties bruožas. Tai yra Dievo charakterio dalis, kuri mums buvo atverta per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Dievas laisva valia pasirinko atleisti nuodėmėse skęstančiai žmonijai. Sekdami Jo pavyzdžiu, atleisdami mes pasirenkame būti panašūs į Jį.

Kai mums tenka atleisti, dažnai savo prote kovojame su įvairiausiomis mintimis, kurios atleidimui priešinasi. Dažnai viena iš jų skamba panašiai: Ar aš privalau atleisti net ir tuo atveju, jeigu manęs niekas neatsiprašo ar net nepastebi padarytos skriaudos?

Taip. Vienareikšmiškai taip. Atleisti privalai, privalai, privalai...  jeigu nori gyventi taikoje ir ramybėje su Dievu. Net ir tada, kai tavęs niekas neatsiprašo, privalai atleisti, jeigu nori pažinti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą, jei nori turėti širdį, kurioje nebūtų vietos kartėliui, nuoskaudoms ir pykčiui. Tokia yra Dievo valia. Nepaklusniam protui reikia suprasti, kad atleidimas yra tik tavo vieno širdies reikalas. Tai yra vienašalis sandoris. Būtent tokį pavyzdį mums rodo mūsų Kūrėjas, kuris atsiuntė į žemę savo Sūnų mūsų nuodėmėms išpirkti, neturėdamas nei mūsų atsiprašymo, nei mūsų suvokimo, kad esame nuodėmingi. Jo mylinti širdis atleido mums mūsų kaltes be jokių mūsų atsiprašymų, todėl ir mes, sekdami Jo pavyzdžiu, savo kasdieniame gyvenime privalome mokytis atleisti, nesvarbu, ar kaltininkai ir skriaudėjai atsiprašė mūsų ar ne.

Nepainiokime atleidimo su santykių atstatymu. Taip, be atleidimo santykių atstatymas neįmanomas, tačiau iš esmės santykių kūrimas yra ne vienos širdies reikalas, tai yra dviejų širdžių bendrystė. Atleidus savo kaltininkui vienašališkai, kai nėra jo atsiprašymo, santykiai negalės būti atstatyti, ir sugriautas ryšys tarp asmenų nebus toks, koks turi būti. Santykių atstatymui ir bendrystei vienos širdies nepakanka, nes bendravimui yra būtinos dvi širdys, tačiau tyram atleidimui pakanka tavo vieno širdies.

Kai skausmas yra didelis, o patirta neteisybė temdo viską, ką aplink matai, kyla klausimas: kodėl aš jam turiu atleisti? Už ką aš jam turiu atleisti? 

Atsakymas yra labai paprastas: atleidimo reikia pirmiausia tau pačiam, kad gyventum pilnavertį ir neapnuodytą gyvenimą, kad savo viduje nekauptum neigiamų jausmų, kad galėtum apsidairęs aplink save matyti gyvenimo džiaugsmą, o ne nuolat mąstyti apie patirtą neteisybę. Atleidimas nėra kompromisas su Dievo morale, tai yra Dievo valios vykdymas. Todėl ir turi atleisti kitiems. Atleisdamas padarai gera sau. Tai meilės sau aktas. Tai paklusnums Dievo valiai ir Jo tvarkai.

Na, o kas gi atsitiks, jeigu aš neatleisiu? Pamiršiu visa tai, kas įvyko, įkišiu tai į tolimiausią savo sielos kampelį ir daugiau neprisiminsiu?

Atsakymas labai paprastas: kai neatleidi kitam, tau pačiam negali būti atleidžiama. Tokiu atveju neatleidimas tampa neatleidžiama nuodėme. Kai gyveni neatleisdamas, Dievas negali atleisti tau. Tai veda  prie tavo paties dvasinės mirties. Dievo žodis sako: Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus (Mk 11, 25). Tas, kuris neatleidžia, pats sugriauna tiltą, kuriuo turėtų eiti į dangų, kad susitiktų su Dievu. Neatleisti – tai pačiam gerti nuodus ir tikėtis, kad mirs kitas.

Neatleidimo apraiškos

Neatleidimas realybėje pasireiškia įvairiausiais būdais. Dažniausiai tai išryškėja kaip nemeilė ar neapykanta kaltininkui, taip pat gali pasireikšti šaltumu ir abejingumu santykiuose su žmonėmis.

Neatleidimas gali išryškėti paranojišku negebėjimu atsipalaiduoti nuo prisiminimų apie patirtą skriaudą, kai tu sakai: „Aš nieko prieš tą žmogų neturiu, aš nesu sužeistas, aš nieko nejaučiu...“, bet apie tai yra kalbama ir kalbama nuolat, ištisas valandas. Diena iš dienos grįžtama prie įsisenėjusios problemos ir ja gyvenama. Ir nors patirtą skriaudą bandoma ignoruoti, problemą išspręsti gali tik tikras atleidimas.

Neatleidimas gali pasireikšti kaip gyvenimo džiaugsmo praradimas. Tuomet širdį užvaldo kartėlis, nelieka esminio pasitikėjimo nei Dievu, nei žmonėmis. Kartėlis negali gyvuoti kartu su džiaugsmu ir tikra laime. Kartėlis ir šventumas priešingos kategorijos, kurios negali egzistuoti vienu metu vienoje širdyje. Jei atleidžiu, bet jaučiu kartėlį, vadinasi – neatleidau.

Neatleidimą liudija ir sudirgęs elgesys. Kiekvieną kartą matant žmogų, ant kurio yra pykstama, širdį apima nerimas, neįmanoma pažvelgti tam žmogui į akis, vengiama bendrauti. Visa tai liudija apie neatleidimą. Viduje nesijauti laimingas, auga šaltumas, vienatvė, pyktis ir neigiamas požiūris į kitus žmones. 

Kai nėra atleidžiama artimiems žmonėms, žmonėms, su kuriais daug laiko tenka praleisti kartu, širdyje atsiranda ilgėjantis „neteisybių“ sąrašas. Neatleidusi širdis, sužeista antrą kartą ir vėl neatleidusi, prisimena senus skausmus ir neteisybes: „Ir vėl...“ Trečią kartą atleisti dar sunkiau. Viskas tik kaupiasi. Pyktis auga. Erzina pati mažiausia smulkmena. Mūsų protas rašo ilgėjantį ir nesibaigiantį „neteisybių sąrašą“. Ir galų gale viskas neplanuotai ir neprognozuotai prasiveržia iš tavo vidaus nevaldomu pykčio ar isterijos priepuoliu, kuris nieko gero ir nieko konstruktyvaus į žmonių santykius neatneša.

Net moksliškai patvirtinta, kad neatleidimas atveda ir prie sveikatos problemų. Noras pasveikti pačiam yra dar viena labai rimta priežastis norėti atleisti savo kaltininkams.

Kai neatleidžiame, mes negalime turėti ryšio su Dievu – mes patys atkertame save nuo ryšio su Dangiškuoju Tėvu. Dievo žodis sako: Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23–24). Neįmanoma turėti gerų santykių su Dievu ir nekęsti ar ignoruoti žmones. Biblija sako, kad nereikia galvoti apie aukojimą, garbinimą, šlovinimą ar kasdienę maldą, jei yra kam nors neatleista. Net jei mes ir einame į bažnyčią, skaitome Bibliją, jei neatleidžiame kam nors iš savo kaltininkų, mes vis tiek tampame atskirti nuo Dievo. Dievas neatleidžia asmeninių tavo kalčių, jei tu neatleidi savo kaltininkams – tai dėsnis. Dievas negali eiti prieš savo tvarką, prieš savo paties įstatymą.

Kas neklauso įstatymo, to malda – pasibjaurėjimas (Pat 28, 9). Dievas girdi teisiojo maldas, bet Jis yra toli nuo neteisiojo. Jeigu neatleidi, nesi teisus prieš Dievą. Kai neatleidi, tavo paties maldos nekyla iki Dievo sosto ir yra neišklausomos. Meldiesi, o niekas nevyksta, ir taip yra dėl to, kad neatleidi.

Dažnai tenka girdėti: „Negaliu užgniaužti pykčio ir nuoskaudos... Kaip galiu atleisti?“, „Ar gali žmogus, padaręs tokį didelį nusikaltimą, vaikščioti laisvas ir nenubaustas?“; „Jei aš jam atleisiu, tapsiu skuduru kojom nusišluostyti, bevale medūza, su kuria kas ką norės, tas tą ir darys. Atleidimas rodo silpnumą.“

Taip, kartais atleisti labai sunku, nes atleidimas neteisingai suprantamas ir yra painiojamas su kitais dalykais. Atleisti trukdo ir klaidingi įsitikinimai. Todėl kalbant apie atleidimą reikia suprasti ir žinoti, kas nėra atleidimas.

Kas nėra atleidimas

Pateisinimas nėra atleidimas. Atleisti nereiškia pateisinti. Negali būti pateisinimo jokiai nuodėmei. Negali būti pateisinimo nei girtam vairuotojui eismo įvykio metu atėmusiam gyvybę kitam žmogui, nei smurtaujančiam sutuoktiniui, nei vagiui. Kai mes atleidžiame, mes nesakome: „Ai, tas žmogus nekaltas...  Jis, vargšas, kažką ne taip suprato... Jis serga, čia nieko tokio...“

Atleisdami mes visų pirma įvardijame, kad su mumis buvo pasielgta neteisingai ir nedorai. Mes atpažįstame nuodėmę ir neteisybę. Atleidimas sako, kad žmogus yra kaltas, bet yra pasirenkama žmogui atleisti. Būtent netinkamas pateisinimas ir nuodėmės neįvardijimas padaro mus „mazgotėmis“ ir „medūzomis“. Dievas nesako, kad nėra nuodėmės ten, kur ji yra. Jis sako: „Čia yra nuodėmė ir neteisumas, bet aš atleidžiu.“ Dievo žodis sako: Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Mt 5, 13).

Atleidžiantis žmogus yra tiesą su meile romumo dvasioje sakantis žmogus, įvardijantis neteisybę tikruoju vardu. Dievas neprašo mūsų viską ir visur, kas kur ir kaip bevyktų, pateisinti. Biblija mus moko būti tiesos ir paklusnumo vaikais, šios žemės druska ir kalbėti tiesą su meile.

Atleidimas nėra paprastas užmiršimas. Siekiant užmiršti veikia įvairūs gynybos mechanizmai: neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Mes pamirštame tik po to, kai atleidžiame, kai skausmas ir nuoskaudos yra išgydyti. Pamirštame ne prieš atleisdami, o jau atleidę. Pamiršimas turi būti savalaikis. Viešpats sako: Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse, ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau nebeprisiminsiu (Hbr 10, 16–17).

Atleidimas nėra skausmo ignoravimas. Neteisingai šventumą suvokiantys žmonės čia dažnai klysta. Jie, norėdami visiems ir visada būti malonūs bei priimtini, sako: „Ai, nesvarbu, kad tai įvyko... Tai visiškai nereikšminga... Svarbu, kad tvyrotų ramybė ir nekiltų jokių nepatogumų...“

Atleidimas nereiškia, kad turiu užgožti ar sumažinti skausmą. Naivu sakyti, kad man neskauda, nors iš tiesų skauda. Ir turi skaudėti. Atleidimas nėra skausmo mažinimas. Užspausti skausmą yra nenatūralu. Atleidžiant skausmas išjaučiamas, jis maldoje, su ašaromis atiduodamas Dievui. Skausmą reikia išgyventi. Teisingai suprantamas ir naudojamas atleidimas turi išgydyti skausmą.

Atleidimas nėra pasitikėjimas. Atleidimas nesukuria pareigos ir prievolės pasitikėti. Aklas (nepamatuotas) pasitikėjimas nėra atleidimas. Atleidimas ir pasitikėjimas nėra tapatūs dalykai. Žvelgdami į Jėzaus charakterį mes matome, kad Jis ne visada pasitikėjo žmonėmis. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų, nes Jis pats žinojo, kas yra žmoguje (Jn 2, 24). Jėzus yra mums pavyzdys, mokantis mus atleisti savo kaltininkams. Tačiau tobulas Jo charakteris mums rodo, kad nepasitikėjimas nėra charakterio yda, o greičiau išmintis ir supratimas. Jis pats nepasitikėjo  žmonėmis ir nereikalauja, kad mes pasitikėtume kiekvienu šalia esančiu žmogumi. Tarp pasitikėjimo ir atleidimo yra milžiniškas skirtumas, nes tai visiškai skirtingi dalykai. Atleidimas yra dovanojamas, o pasitikėjimas yra užtarnaujamas. Reikia šį skirtumą suvokti ir, bendraujant su nepatikimu žmogumi, mokėti nubrėžti teisingą ribą.

Atleidimas nėra skubus situacijos „užglaistymas“. Skubotą, netikrą, nenuoširdų bei tariamą atleidimą dažnai paskatina baimė konfliktuoti, noras būti geram arba greitai sugrįžti prie artimų santykių. Tačiau jei siekiama skubotai grįžti prie artimų santykių, skausmas nedingsta. Priešingai, giliai širdyje gali vystytis kandumas bei pagieža. Toks elgesys trukdo geriau save pažinti, griauna artumą, leidžia kaltininkui toliau blogai elgtis. Greitai sugrįžus į artimus santykius su nutylėtu kaltinimo ir žeminimo prieskoniu, žmogus „neperdirba“ išgyvenamų emocijų ir nesuvokia problemos. Taip situacija neišsprendžiama iš esmės ir širdys neapsivalo.

Kaip praktiškai atleisti

Kodėl mes atleidžiame skirtingai? Kodėl kartais gali tai padaryti greitai ir lengvai, o kartais tenka grumtis su savimi ilgai ir sunkiai?

Lengva ar sunku atleisti – priklauso nuo daugelio dalykų. Visų pirma tai lemia žmogaus branda ir jo asmeninis ryšys su Dievu, jo gebėjimas pasitikėti Dievo žodžiu ir teisingumu. Taip pat reikšminga ir tai, kokio sunkumo sužeidimą ar neteisybę teko patirti. Ir, aišku, svarbu yra suprasti, kad artimi žmonės mus skaudina labiausiai. Būtent artimiems žmonėms atleisti kartais yra labai sunku, bet to labiausiai reikia. Priklausomai nuo patirto skausmo ar luošinančios traumos gilumo bei intensyvumo, atleidimas žmogui gali tapti ilgo laikotarpio iššūkiu. Tačiau Dievas tiria širdis ir mato mūsų apsisprendimus. Esant ryžtingam apsisprendimui atleisti savo skriaudėjui, Dievas tikrai tai įskaitys teisumu ir ves, padėdamas atleisti, – skirs  šiam procesui tiek laiko, kiek reikės, įskaitydamas tai asmeniniu atleidžiančiojo teisumu.

O kaip atleisti, kai natūraliai ir lengvai tai padaryti neišeina? Kaip pasiekti tikro ir tyro atleidimo savo širdyje? Ar yra kokių atleisti padedančių metodų?

Biblija yra labai praktiška knyga ir Dievo žodis, parašytas tam, kad padėtų mums spręsti realias mūsų gyvenimo problemas. Šventajame Rašte nurodytas ne vienas būdas, kaip elgtis su skriaudėjais ir kaip pasiekti nuoširdaus atleidimo. 

Pirma, palenk savo sielą ir paklusk Dievo žodžiui, kuris sako: Kaip Kristus atleido jums, taip ir jūs atleiskite (Kol 3, 13). Jei neatleidi, esi neklusnus. Pirmas žingsnis yra apsisprendimas paklusti Dievo žodžiui.

Antra, leisk Dievui įvykdyti teisingumą tavo gyvenime. Dažnai gyvenimas yra neteisingas. Susidūrus su neteisybe gali kilti noras viską imti į savo rankas ir vykdyti savo teisingumą. Tačiau teisingumo vykdymą mes privalome pavesti Dievui, nes žmogaus rūstybė nedaro Dievui garbės.

Trečia, melskis už tuos žmones, kurie tave sužeidė ar padarė neteisybę. Mokykis laiminti savo skriaudėjus. Pradėjęs tai daryti, pajausi Dievo išlaisvinimą. Kartais tam reikia laiko, tačiau Dievas visada atsako į nuoširdžias ir tyras maldas. Dievo žodis sako: Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus (Lk 6, 28). O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 44–45).

Ketvirta, daryk gera tiems, kurie tavęs nekenčia. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį... (Rom 12, 20). Ar darei kada nors gera žmogui, kuris tave sužeidė ar padarė tau bloga? Pabandyk, juk tai yra Dievo receptas pasveikti pačiam.

Penkta, išpažink neatleidimą kaip nuodėmę ir melskis su vyresniaisiais ar kitais broliais bei seserimis dėl išgydymo. Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda (Jok 5, 16).

Šešta, prisimink, kiek daug Jėzus atleido tau. Kai tai prisiminsi, bus lengviau atleisti kitam. Įsivaizduok, jei Dievas baustų tave už kiekvieną nuodėmę. Turbūt jau negyventum... Bet dėl Dievo atleidimo tu dar esi gyvas, tad leisk gyventi ir kitam.

Septinta, prašyk Dievo padėti tau atleisti. Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina (Fil 4, 13). Neatleidimas yra natūralus nuodėmingos prigimties bruožas. Atleidimas – antgamtinis ir dieviškas sprendimas mūsų gyvenimui. Atleidimas pasiekiamas sekant Jėzaus pavyzdžiu ir charakteriu panašėjant į Jį, tai tikroji krikščionybė ir tikroji asmenybės branda.

Dažnai mes patys negalime atleisti, bet tada išsakome tai Dievui maldoje, prašydami, kad Šventoji Dvasia darbuotųsi mumyse.

Labai dažnai tenka girdėti ir matyti, kaip lengvai daugybė krikščionių kiekvieną dieną taria šiuos žodžius: „<...> ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame <...>“ Prašome Dievą mums atleisti, kaip ir mes atleidžiame. Bet ar mes atleidžiame? Kaip atleidžiame? Ar išties norime, kad mums būtų atleista? Kiek kartų, kalbant (nedrįstu sakyti – meldžiantis) Viešpaties maldą, mes iš tiesų ne prašome sau atleidimo, o šaukiamės savo pačių pasmerkimo?

Mielieji, būkime išmintingi ir nuoširdžiai mokykimės atleisti visiems savo skriaudėjams, kad nesulaikytume Viešpaties malonės ir Jo valios savo pačių gyvenimui.

Advokatė Renata Vilčiauskienė tarnauja Kauno Krikščionių bažnyčioje.