Brolio žodis

Holgeris Lahayne. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Pamąstymai apie Evangelijos pagal Joną 15 skyrių – šių metų Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio tekstą.

Holgeris Lahayne yra Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios katechetas, Vilniaus parapijos antrasis dvasininkas.

 

Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip Jėzus, prieš Jį suimant, pasako ilgą kalbą savo apaštalams. Šie Jo žodžiai išliko per tūkstantmečius ir šiandien kalba mums, krikščionims, šių laikų Jėzaus mokiniams.

Evangelijos dešimtame skyriuje Jėzus lygina save su ganytoju, o tikinčiuosius – su avelėmis. Penkioliktame skyriuje Jis vartoja kitą palyginimą: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (5 eil.).
 

Geroji naujiena yra ta, kad toks vynmedis – gyvybės šaltinis – tikrai egzistuoja. Ir Jis visiems yra gyvybiškai reikalingas! Jis yra Tas, kuriuo srūva gyvybės syvai, teka gyvenimo sultys – mes patys iš savęs to neturime. Iš prigimties nė vienas savyje nesinešiojame Dievo; Jo nėra net giliausiose mūsų sielos gelmėse. Dievas ateina iš šalies. Tikrasis gyvybės turėtojas Jėzus Kristus tikėjimu pritraukia žmogų prie savęs, ir tuomet jis tampa dvasiškai gyvas. Tuomet žmogumi pradeda tekėti „gyvenimo sultys“.

 

Jėzus Kristus, įskiepydamas tikinčiuosius į save, praneša stulbinamą žinią: Jame jie jau yra „švarūs“ (3 eil.); gauna patikinimą, kad „jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums  duota“ (7 eil.), nes jus „aš draugais vadinu“ (15 eil.). Bet ir dar daugiau: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (9 eil.). Jėzus savo tikinčiuosius myli dieviška meile! Visi krikščionys įtraukiami į paties Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilės ryšį – argi tai ne stulbinama Evangelijos žinia?!

 

Šakelės turi duoti vaisių. Juk tokia jų funkcija. Tikintieji turi pasilikti Jėzuje, Jo žodžiai turi likti juose ir jie privalo laikytis Jo įsakymų (6–10 eil.). Svarbiausias įsakymas – „kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (12 eil.). Jėzus savo ilgoje atsisveikinimo kalboje kreipiasi ne į atskirą žmogų, o į grupę, į visus mokinius. Todėl Jis visur vartoja daugiskaitą „jūs“, „jumyse“. Tad būti įskiepytam į Jėzaus Kristaus kamieną, būti šakele vynmedyje reiškia būti įtrauktam į bendriją.

Dievo Avinėlis ir keturių evangelistų simboliai. Freska ant Feldkircheno (Austrija) bažnyčios klebonijos sienos. Johanno Jaritzo / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

 

Tokią bendriją šiandien visų pirma sudaro vietinė Bažnyčia, bendruomenė, parapija. Tai vieta, kur girdime Dievo žodį, esame dvasiškai pamaitinami ir sustiprinami; vieta, kur išmokstame pasilikti Jėzuje, mokomės taikyti Jo įsakymus, mylėti savo brolius ir seseris bei pakęsti jų ydas; tai vieta, kur žiūrime naudos ne sau, o kitiems – visų pirma šioje erdvėje duodame vaisių.

 

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (4 eil.). Kaip tai padaryti? Pasiliksime Kristuje, jeigu Jo žodžiai pasiliks mumyse (7 eil.). Tikintis žmogus gyvena iš Dievo žodžio. Vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis rašo: Jeigu tikinčio žmogaus „kas paklaustų: kurgi tavo atpirkimas, tavo išganymas, tavo teisumas?, jis niekada neturėtų rodyti į save, o vien tik į Dievo žodį Jėzuje Kristuje“ (Gemeinames Leben). Anot Bonhoefferio, šį Žodį tikintysis „gali gauti tik iš išorės“ – pirmiausia, kai jis skelbiamas bažnyčioje. Paskui Bonhoefferis sako: „Toks Dievo noras, kad Jo gyvojo žodžio ieškotume ir rastume jį brolio liudijime, žmogiškose lūpose. Dėl to tikinčiam žmogui reikia kito tikinčiojo, kuris perduotų Dievo žodį, jam vis prisireikia jo, kai užplūsta nežinia ir bejėgystė… Nes Kristus širdyje yra silpnesnis negu brolio žodyje. Širdyje – svyruojantis, žodyje – įsitikinęs. Taip išryškėja ir pagrindinis krikščionių bendrystės tikslas: jie bendrauja vieni su kitais kaip išganančiosios žinios nešėjai.

 

Bonhoefferio suformuluota krikščioniškosios bendrystės samprata itin provokuoja. Juk intuityviai galvojame taip: „Kas gi gali būti stipresnis negu Kristus mano širdyje? Ką daugiau gali duoti brolio žodis?“ Filosofijoje remiamasi Dekarto postulatu: „mąstau, vadinasi, esu“; dvasiniame gyvenime daug tikinčiųjų galvoja panašiai: „Tikiu, vadinasi, mano tikėjimas yra mano išgelbėjimo pamatas.“ Žinoma, asmeninis tikėjimas būtinas; be jo nebus išgelbėjimo. Bet pats tikėjimas kaip veiksmas nėra tas pamatas, ant kurio išliksime tvirti. Bonhoefferis teisingai pastebi, kad tikintįjį kartais „užplūsta nežinia ir bejėgystė“, neretai abejojame, svyruojame – taigi net patys tvirčiausi iš mūsų kartais toli gražu nesilaikome tvirtai. Kristus tikinčiajame gyvena per Šventąją Dvasią, o Dvasia nukreipia į išorę, „į Dievo žodį Jėzuje Kristuje“, nuskambantį iš tikėjimo brolio lūpų.

Dietrichas Bonhoefferis su liuteronų konfirmantais, 1932 m. Wikipedia.org nuotrauka

 

Dvasia duoda tikintiesiems suprasti, kad esame „labai silpni“, kaip rašoma Belgiškajame išpažinime (29 str.). Tą patį akcentuoja ir Heidelbergo katekizmas: „Mes patys iš savęs esame tokie silpni, jog negalime nė akimirkos atsilaikyti“, todėl „prašome [Dievą] mus išlaikyti ir sustiprinti Šventosios Dvasios galia…“ (127 kl.). Šventoji Dvasia yra „Padėjėjas“ (26 eil., Jurėno vert.) ir bendrystės Dvasia. Ji parodo mums mūsų silpnumą ir padeda vesdama tikinčiųjų bendravimo link – į bendruomenę.

 

Evangelijos pagal Joną penkioliktame skyriuje Jėzus du kartus įsako savo tikėjimo brolį mylėti. O tikrai mylėsime jį tuomet, jeigu nešime jam Kristaus žodį, padėsime įsišaknyti tame Žodyje ir taip pasilikti Kristuje bei duoti tikėjimo vaisių. Vieniems kitus raginti ir drąsinti, guosti ir mokyti, paklusti ir išpažinti nuodėmes – šie Naujojo Testamento nurodymai paaiškina, ką konkrečiai reiškia tikėjimo broliams mylėti vieniems kitus.

 

Be šio palaikymo rato, be vietinės bendruomenės, krikščioniškas gyvenimas yra neįmanomas. Deja, dabartiniai pandemijos draudimai riboja šią tikinčiųjų bendrystę ir kenkia būtent tokiam plačiam abipusiškumui. Tiesa, virtualiai galima bendrauti, galima prisijungti ir klausytis pamokslų, stebėti dvasininkų atliekamas apeigas, tačiau iš to didžiojo „vieni su kitais“, „vieniems kitus“, „vieni kitiems“ šiuo metu jau telikę tik fragmentai. Nepamirškime, kad Bonhoefferio teiginiuose omeny turimas ne vien tik kunigo žodis klausančiajam, bet kiekvieno brolio žodis kitam broliui.

 

Dauguma vietinių bendruomenių yra didesnių konfesijų ar bažnytinių organizacijų dalis. Ir visose jose esama vaisingų šakelių – kaip ir sudžiūvusių. Kaipgi mes paklūstame Jėzaus įsakymui mylėti vienam kitą, jeigu mūsų meilė baigiasi ties mano bažnyčios slenksčiu? Visiems tikintiesiems privalo rūpėti visų bendrijų ir konfesijų krikščionių gyvenimas. Turime domėtis vieni kitais, paklausti, kaip sekasi, kas naujo, gal reikia kokios pagalbos. Deja, Lietuvoje vis dar stokojame empatijos ir tarpbažnytinės komunikacijos.

 

Mes, evangelikai, Bažnyčią apibūdiname kaip „tikinčiųjų susirinkimą“. O kadangi Bažnyčią sudaro tikintieji, kurie yra daugiau ar mažiau silpni, tai, galima sakyti, kad mes turime ištisas „silpnųjų“ bendruomenes. „Silpnųjų“, kadangi tarp mūsų visada atsiras veidmainių ir netikinčiųjų; „silpnųjų“, kadangi visi darome klaidų ir tolinamės nuo Dievo žodžio. Dievo tauta žemėje tradiciškai vadinama „kovojančia Bažnyčia“ – ir visų pirma ji kovoja būtent su savo silpnybėmis bei ydomis.

 

Pandemija parodo, kokios yra silpnos Lietuvos Bažnyčios. Dabartinė krizė tik dar labiau patvirtina, kaip esame vieni kitiems reikalingi; patvirtina, kad tas brolis ar ta sesuo, kuri perduos išganantį Dievo žodį, gali būti iš bet kurios bažnyčios ar konfesijos. Visi, iš prigimties būdami silpni, savo silpnumu skiriamės – visi, Jėzuje Kristuje išgelbėtieji, esame stiprūs ir šiomis savo stiprybėmis bei dovanomis taip pat skiriamės. Pasinaudokime šiuo skirtumu! Dalinkimės savo įžvalgomis ir resursais, duokime kiekvienas iš savo pertekliaus, priimkime kiekvienas ten, kur stokojame!

 

Šiandien labai populiaru kalbėti apie solidarumą. Žodis kilęs iš lotyniško žodžio „solidus“ – tvirtas, tikras, patikimas, patvarus. Jėzus Evangelijos pagal Joną 15 skyriuje būtent ir kviečia būti solidiems, tai yra įsitvirtinusiems Jame, tvirtai prisirišusiems ir besistengiantiems Jame pasilikti. Nes tik šitaip mes atsidursime ir veiksime Jėzaus Kristaus gyvybės syvų apytakos rate – Jis mus palaikys, mes iš Jo maitinsimės ir duosime vaisių. O mūsų vaisius bus tvirtas broliškos meilės ir bendrystės ryšys. Taigi pirmasis mūsų pašaukimas – tapti solidiems Kristuje, o iš to išaugs ir solidarumas. Ir šis solidarumas, broliškai skelbiant Dievo žodį, bus gelbstintis, broliškame patarime – ugdantis, o broliškoje pagalboje – pakeliantis, palaikantis ir padrąsinantis. Dalinkimės vieni su kitais Gerąja naujiena apie visiems bendrą ir vienodai reikalingą Gyvybės vynmedį – Jėzų Kristų!

https://www.bernardinai.lt/brolio-zodis/

Bendrinti: