„Dievui svarbus kiekvienas žmogus“

Apie Aušrą Juškytę-Morkūnienę pirmą kartą išgirdau daugiau kaip prieš 20 metų – tuomet bažnyčios laikraštyje skaičiau apie jauną merginą, medikę, pasiryžusią auginti neįgalų vaikelį. Šiandien Aušra dirba šeimos gydytoja, turi šeimą, aktyviai dalyvauja įvairiose Panevėžio evangelinės bažnyčios veiklose: yra bažnyčios tarybos pirmininkė, prisideda prie Vaikų dienos centro „Vilties arka“ organizacinių darbų, dalyvauja internetinės svetainės „ieškauDievo.lt“ vykdomoje veikloje. Apie visa tai ir kalbamės su kuklia moterimi – Aušra.

 

Aušra, prieš daugiau kaip 20 metų skaičiau liudijimą apie tave – jauna, netekėjusi mergina ėmėsi globoti neįgalų vaikelį. Gal galėtum prisiminti tuos laikus ir jau iš nueito nemažo kelio perspektyvos papasakoti apie tai, kaip pasirinkai profesiją ir žengei drąsų tikėjimo žingsnį?

Mąstydama apie tai, ką gyvenime noriu veikti, supratau, kad noriu dirbti su vaikais. Tuomet Vilniaus Universitete buvo pediatrijos (vaikų gydytojo) specialybės studijų programa. Nusprendžiau ten stoti, bet neįstojau. Pirma nesėkmė neišgąsdino, norėjosi dar labiau siekti savo tikslo. Tėvai palaikė, samdė korepetitorius, tačiau įstojau tik iš trečio karto. Būdama III-io kurso studentė pradėjau matyti medicinos ribotumą. Prieš studijas nebuvau susidūrusi su sunkiomis artimųjų ligomis – mane labiau domino ne sveikatos problemos, norėjau dirbti su vaikais, gydyti juos, atnešti džiaugsmą šeimoms. Kai suvokiau, kokia yra realybė, kad vaikai miršta, kad yra nepagydomų ligų, skausmo, kurio medicina nepajėgi išspręsti, susimąsčiau apie gyvenimo ir kančios prasmę. Manau, kad taip Dievas ruošė mano širdį priimti Jį į savo gyvenimą.

1990 m. vasarą, bebaigiant III-ią kursą, eidama iš universiteto išgirdau gatvėje giedant giesmes. Tuo metu mieste vyko evangelizacija – sustojau pasiklausyti giesmių. Mane sujaudino apie Dievą kalbėjusių žmonių žinia, todėl kai nuskambėjo raginimas priimti Jėzų į širdį, aš tiesiog gatvėje meldžiausi atgailos malda, pakviečiau Jėzų tapti mano Gelbėtoju ir gyvenimo Viešpačiu. Įvyko lūžis – keitėsi draugai, laisvalaikio veiklos, baigiau vakarinę Biblijos mokyklą, įsiliejau į bažnyčios gyvenimą.

Baigusi studijas, išvykau į Panevėžį atlikti praktiką, rezidentūrą. Pats pirmasis pacientas, man paskirtas kuruoti Panevėžio ligoninės vaikų ligų skyriuje, buvo Dalius. Jam tuomet buvo vieneri, bet jis tik gulėjo, nieko nemokėjo daryti, buvo silpnas, ligotas ir visiškai priklausomas nuo priežiūros. Panevėžio ligoninės istorijoje tai buvo vienas iš pirmųjų tokio mažo svorio gimusių ir išgyvenusių pacientų. Senieji, didelę patirtį turintys gydytojai nematė to vaiko gyvenimo perspektyvos, manė, kad jis ilgai neišgyvens arba bus visiškai neįgalus. Mane, kaip jauną specialistę ir krikščionę, labai nuliūdino ši situacija. Tada susimąsčiau, kad jei į žemę gimsta žmogus, vadinasi, Dievas turi jam pašaukimą, tikslą, jei leido išgyventi. Taip užsimezgė rūpestis tuo vaiku. Jis buvo ligoninėje be mamos – ji nelankė sūnaus, o vėliau parašė prašymą, kad berniukas būtų perkeltas į globos namus, nes neturinti sąlygų jo auginti.

Tuo metu viskas buvo nauja – neseniai laisvę atgavusi Lietuva, proveržis medicinoje, asmeninis tikėjimas, kad įmanoma tam vaikeliui padėti...

Taip, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė galimybės bendradarbiauti su užsienio šalimis, medicinoje įvyko didelis progresas, buvo peržiūrimos įvairios medicinos normos, gydymo metodai. Daliui gimus 1,2 kg svorio, buvo labai didelė rizika, kad jis neišgyvens, o šiuo metu Lietuvoje išgyvena net nuo 0,5 kg gimę neišnešiotukai.

Artėjant laikui apsispręsti, ką toliau veiksiu baigusi rezidentūrą, daug melsdavausi dėl artėjančio pasirinkimo. Nuolat prisimindavau Dalių, kartais aplankydavau jį globos namuose ir minėdavau savo maldose, troškau, kad atsirastų kažkas, kas jį mylėtų, galėtų juo rūpintis. Širdyje gimė gąsdinanti mintis, kad aš pati galiu būti tas žmogus. Buvo daug neatsakytų klausimų. Jei pasiimsiu neįgalų vaiką, kaip gyvensiu? Juk norint juo pasirūpinti, reikia turėti, kur ir iš ko gyventi. O to neturėjau, gyvenau pas tėvus, kurie laukė, svajojo, kada tapsiu gydytoja. Jie man daug padėjo, išlaikė mane ilgiau, nei kitus. Mano bendraklasiai jau seniai buvo savarankiški, pradėję dirbti, o aš vis dar sėdėjau ant tėvų sprando... Vis dėlto negalėjau išsiginti tos minties. Po daugelio maldų nusprendžiau žengti tikėjimo žingsnį – neieškoti įsidarbinimo galimybės, bet bandyti gyventi su Daliumi. Išlaikiusi rezidentūros egzaminus, gavusi dokumentus kaip specializuota gydytoja, nuvažiavau į globos namus ir paprašiau, kad leistų vaiką parsivežti į namus per atostogas. Tiesiog su juo pabūti. Tais laikais vaikų globos srityje viskas vyko kitaip – paprasčiau. Tuose vaikų namuose parašiau prašymą dėl vaiko pasiėmimo, man auklėtojos įdėjo rūbelių, vystykliukų, maišelį būtiniausių dalykų ir parvažiavau į gimtuosius namus Raguvoje.

Tėvams buvo skaudu, kad neplanuoju dirbti, o ruošiuosi auginti vaiką nuolatinai. Nors jie manęs nesuprato ir nepalaikė mano pasirinkimo, bet iškart pamilo Dalių. Tai buvo didelė Dievo malonė mums abiem. Po 23  mėnesių paskambino iš globos namų ir pasiteiravo dėl vaiko, sakydami: „Jei norite berniuką pasilikti, reikia tvarkytis dokumentus savivaldybėje arba jau turite jį grąžinti.“ Susiskambinau su Panevėžio rajono savivaldybės vaikų teisių atstovais su prašymu dėl globos. Informavo, kad laukčiau iškvietimo į posėdį, kur turėsiu pateikti sveikatos pažymą, informaciją apie gyvenamąją vietą ir pajamas. Aš neturėjau nei pajamų, nei savo gyvenamosios vietos. Todėl su baime laukiau to posėdžio. Verkiau prieš Dievą ir meldžiau: „Dieve, aš žinau, kad Tu gali mane aprūpinti, bet kaip man tiems žmonėms pasakyti, kad Dievas yra mano aprūpintojas?“ (šypsosi)  

Ir įvyko stebuklas! Vieną rytą į tėvų namus, kur mes su Daliumi gyvenome, atvažiavo Raguvos miestelio seniūnas ir Panevėžio rajono vaikų teisių specialistė – jie atvežė raštą, patvirtinantį, kad man leidžiama globoti Dalių. Tai buvo taip neįtikėtina ir taip nuostabu! Išgyvenau begalinį Dievo gerumą ir dar labiau užsidegiau troškimu pasišvęsti ir paklusti Jam. 

Po kelių savaičių nuo globėjos teisių suteikimo patyriau dar vieną stiprų Dievo malonės aplankymą, Jo rūpestį manimi. Nors neieškojau darbo, buvau pakviesta dirbti vaikų gydytoja Raguvos ambulatorijoje, tai yra ten pat, kur gimiau, augau ir po studijų grįžau gyventi su Daliumi. Mama sutiko pasirūpinti vaiku mano darbo metu. Taip išsisprendė klausimas dėl mūsų materialinio aprūpinimo.

Pradžioje turbūt buvo sudėtinga? Vaikelis lėčiau vystėsi?

Pasiėmiau auginti Dalių, kai jam buvo dveji, jo raida ryškiai vėlavo (nemokėjo vaikščioti, kalbėti, dantys buvo tik pradėję dygti), atitiko maždaug pusės metų išsivystymo lygį, jis buvo labai menkutis. Mums pradėjus kartu gyventi jis labai greitai keitėsi, ėmė domėtis aplinka, reikšti daug emocijų, krykštauti, sparčiai stiprėjo fiziškai. Nieko specialaus iš medicininės pusės nedariau. Tiesiog mes gyvenome kartu, ir aš jį mylėjau. Viriau košę, keičiau vystyklus (juokiasi), – tuomet sauskelnės dar buvo didelė prabanga. Medicina labai svarbi, bet be meilės, be artumo, vien tik „techninio aptarnavimo“ neužtenka visaverčiam žmogaus asmenybės vystymuisi. Staigus Daliaus raidos šuolis man buvo ženklas, kad meilė daro stebuklus.

O kaip tu jauteisi augindama Dalių?

Tuo metu visa širdimi tikėjau Dievą, troškau paklusti Jo valiai, daryti tai, kas Jam brangu, kaip tuo metu supratau. Manau, kad troškimas mylėti vaikus man įdėtas Dievo. Jei nebūčiau įtikėjusi Dievą, tai ligoninėje išgirstus žodžius apie liūdną šio vaiko perspektyvą būčiau priėmusi kaip neginčijamą faktą, ir viskas.

Augau sovietmečiu, kur auklėjimas buvo grindžiamas besąlyginiu paklusnumu, baime. Darželyje būdavo tokia tvarka, kad vaikas turi viską suvalgyti. Visi vaikai būdavo jau seniai pavalgę, miega pietų miego, o aš sėdžiu prie savo lėkštės pilna burna ir negaliu nuryti kąsnio. Bet sėdžiu... nes privalau viską suvalgyti. Dabar visai kitaip žiūrima į daugelį dalykų. O tuomet net nesusimąstydavau, kad gali būti kitaip – tiesiog privalau paklusti, daryti, ką liepia. Neprisimenu, kad darželyje man būtų nepatikę – tiesiog man buvo neskanu, aš nenorėjau valgyti, bet privalėjau. Dabar suprantu, kad tokia prievarta žaloja asmenybę. Mane, kaip žmogų, suformavo ta sovietmečio ideologija. Visko bijojau, stengiausi būti paklusni, daryti viską pagal taisykles, neišsišokti, nereikšti savo nuomonės, buvau gera mergaitė (juokiasi). Todėl be Dievo aš ne tik nebūčiau išdrįsusi žengti tokio žingsnio, bet net nebūčiau to sugalvojusi.

Tikėjimas Dievu keitė mano požiūrį tiek į save, tiek į kitus žmones. Juk Dievui svarbus kiekvienas žmogus. Jėzus atkreipdavo dėmesį į silpnuosius, atstumtuosius, mažuosius (vaikus) – Jis sakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“, „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte...“

Iš prigimties aš esu bailė, bet man padėjo Dievas. Tikrai teko patirti daug vidinių kovų, bet nugalėjo tikėjimas, kad taip mane veda Dievas, tai Jo planas mano gyvenimui, todėl ir išdrįsau taip pasielgti. Kai vežiausi vaiką namo, jaučiausi, lyg stovėčiau ant bedugnės krašto, ir jei Dievas nesutvirtins pagrindo po mano kojomis, tai nugarmėsiu, o jei teisingai atpažinau Jo kvietimą, tai eisiu saugi, kaip Petras ėjo vandeniu. Manau, kad kai baisu žengti kokį žingsnį, geriau prašyti Dievo drąsos tai padaryti, nei vėliau visą gyvenimą graužtis, kad kažko nepadarei.

Viešpats buvo tau ištikimas. Toliau tave vedė, sukūrei šeimą, viskas toliau augo ir plėtėsi. Dalius paaugo. Ar tai, kad jis gimė labai anksti, turėjo įtakos jo asmenybės formavimuisi?

Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Aš nežinau, koks jis būtų buvęs, jeigu būtų gimęs laiku. Mokyklą pradėjo lankyti 7-erių, mokėsi pagal įprastą programą. Baigė muzikos mokyklą. Po gimnazijos buvo įstojęs į Šiaulių universitetą, grafikos specialybę, tačiau pirmame kurse aptingo ir mokslus metė, bet pomėgis piešti išliko. Gyvena savarankiškai, dirba, palaikome artimus santykius. Žvelgdama atgal matau nemažai savo klaidų, dabar daug kur elgčiausi kitaip, tačiau nė karto nesigailėjau paties sprendimo priimti šį vaiką į savo gyvenimą. 

Kai susituokiau su Dainiumi (susipažinome bažnyčioje, kurią abu lankėme), Daliui buvo 6-eri. Mūsų trijų asmenų šeima apsigyveno Panevėžyje. Prasidėjo naujas etapas. Kiekvienas turėjome savų lūkesčių, dėl kurių teko labai greitai nusivilti. Mano vyrui buvo nelengva. Jis tikėjosi, kad bus paprasčiau priimti Dalių, tačiau jų santykiai visą laiką buvo šiek tiek įtempti. Vyko konkurencija dėl mano dėmesio... Dėkoju Dievui už Dainiaus apsisprendimą ir kantrybę, nes neturėjome net normalaus medaus mėnesio – visur dalyvavo trečias asmuo (šypsosi). Pradžioje nesupratau, kad vyrui reikėjo daugiau mano asmeninio dėmesio, kurio nemažai skirdavau Daliui. Kilo konfliktų... Buvo sunku, nemokėjome išsikalbėti, atverti savo ar priimti kito jausmų, reikšti nuomonę be kaltinimo ar nuoskaudų. Iki šiol mokomės.

Kai gimė dukra, šeima viduje tarytum skilo į dvi stovyklas, vienoje – aš su Daliumi, o kitoje – tėtis su dukra. Patirdama sunkumus, eidama per liūdesio ir vienišumo slėnius supratau, kad visuomet turiu du pasirinkimus: galiu jaustis vargšele, pradėti savęs gailėtis, graužtis, kad ne tokio artimiausio žmogaus tikėjausi šalia savęs, arba galiu pakelti žvilgsnį į Dievą, dėkoti Jam už šeimą, už tai, kad suteikia jėgų įveikti sunkumus, ir pasitikėti, kad šalia manęs yra būtent Dievo man numatytas, todėl pats tinkamiausias gyvenimo palydovas. Šeima – ypatinga Dievo dovana, todėl atsiranda daug „vagių“, besikėsinančių į ją. Manau, labai svarbu nepasiduoti impulsyvumui. Nors patyrėme sunkumų santykiuose, tikrai mylime vienas kitą ir trokštame puoselėti draugystę. Po 18-os bendro gyvenimo metų, man paprašius ir Dainiui sutikus, viešai atnaujinome savo santuokos įžadus vienas kitam. Turiu nuostabią anytą, kuri yra tikinti, didelę gyvenimo patirtį turinti moteris ir niekuomet nesikiša į mūsų tarpusavio santykius. Mokausi iš jos, kaip priimti kiekvieną žmogų, rasti tinkamą, padrąsinantį žodį. Labai džiaugiuosi, kad dukra Augustė pamilo Kristų, eina tikėjimo Dievu keliu.

Turbūt ta asmeninė patirtis padeda patarnauti šeimoms, suprasti vaikus?

Pacientų šeimose matau begalinį troškimą viską padaryti dėl savo vaikučio. Tačiau kartais už to įžvelgiu norą pakelti savo vertę „vaiko sąskaita“, per savo suvokimo prizmę interpretuojant vaiko poreikius. Tam didelę įtaką daro socialiniai tinklai, begalinis informacijos srautas internete. Tenka susidurti su situacijomis, kai įvertinusi vaiko būklę pasakau, kad viskas yra gerai, o mama sako: „Mums reikia siuntimo pas tokį ar tokį specialistą.“ Paklausus, kodėl ji taip mano, dažniausiai išgirsti atsakymą: „Mano draugė su savo vaiku buvo, tai ir mes dėl visa ko nueisime.“ Kartais būna priešingai bandai įvardinti tam tikrą vaiko sutrikimą, o tėvai priešinasi, stengiasi ignoruoti problemą. Ir vienu, ir kitu atveju stengiuosi skirti laiko pokalbiui apie tai, kas konkrečiam vaikui konkrečioje situacijoje yra geriausia, bandau padėti tėvams koncentruotis ne į savo ar visuomenės nuomonę, o į vaiko poreikius. 

Šiandieninėje visuomenėje yra madinga kuo anksčiau integruoti vaikus į socialinį gyvenimą, darželius, įvairias mokyklėles, būrelius. Tai gali neigiamai paveikti vaiko saugumo jausmo formavimąsi, tvirto tarpusavio ryšio su tėvais, pačiais artimiausiais žmonėmis, kūrimą. Psichologijos mokslo yra pagrįsta, kad toks ryšys vėliau tampa pasitikėjimo pasauliu ir savimi pagrindu ir yra labai svarbus tolimesniam asmenybės formavimuisi.

Iš kasdienės savo praktikos matau, kad konkretaus vaiko brandos neatitinkanti psichologinė aplinka, ko gero, lemia sergamumą net labiau nei blogos oro sąlygos ar prastesnė mityba. Šlapinimosi ar tuštinimosi problemos, pilvo skausmai, nerviniai tikai, miego ar elgesio sutrikimai ir net dažnesnės peršalimo ligos, ypač pirmaisiais 35 gyvenimo metais, gali būti tiesiogiai susijusios su neatsakytu vaiko saugumo poreikiu, per daug įtempta dienotvarke, per didele emocine įtampa, kurios vaikas nesugeba įvardinti žodžiais. 

Su tokiose situacijose atsidūrusių savo pacientų tėveliais stengiuosi aptarti, kaip svarbu sekti ne tik fizinę vaiko raidą, gydyti kūno ligas, bet stengtis suprasti, kaip vaikas jaučiasi, skirti pakankamai dėmesio vaiko psichologinei raidai, kurios pradžių pradžia yra sukurti vaikui aplinką, kurioje jis jaustųsi visiškai saugus, ir neignoruoti laiko, reikalingo pasitikėjimu grįstam ryšiui su pačiais artimiausiais žmonėmis sukūrimui. Ankstyvame amžiuje dažną kartą tai tiesiogiai veikia vaikų sergamumą, todėl tėvų laikas, praleistas kartu su vaiku, gali būti daug reikšmingesnis nei įvairių veiklų lankymas.

Kadangi darbe tenka daug bendrauti su žmonėmis, kaip atsiriboji nuo jų problemų? Ar nešioji tas problemas?

Kai vyko medicinos reforma pirminėje sveikatos priežiūros srityje įdiegiant šeimos gydytojo paslaugas, papildomai įgijau šeimos gydytojo licenciją. Pradėjusi gydyti suaugusius pacientus jaučiau nemažą psichologinę įtampą tiek dėl kompetencijos stokos, tiek dėl visai kitokio ligonių pobūdžio. Su vaikais kitaip – tu matai dinamiką: vaikas serga, kosti, nelaimingas, o po kelių dienų matai jį sveiką, laimingą, išgyveni džiaugsmą. Suaugusieji nori išsikalbėti apie savo lėtines ligas. Gali juos išklausyti, bet ne visada gali padėti, nors jie ir tikisi. Ligonių priėmimo metu stengdavausi išklausyti pacientus, įsigilinti į jų problemas, todėl nespėdavau sutvarkyti dokumentų ir tekdavo juos neštis į namus, pildyti naktimis. Mane tai slėgė ir vis labiau vargino ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Pasitarę su vyru nusprendėme, kad paliksiu darbą. Bet, ačiū Dievui, administracija nepatenkino mano prašymo išeiti, o paprašė pasilikti ir sudarė sąlygas dirbti su vaikais ir jaunais suaugusiaisiais. Nuo to laiko vėl džiaugiuosi darbu, jaučiuosi „savo rogėse“.

Žinoma, išlieka tokių situacijų, kai jaudiniesi dėl pacientų, o su kai kuriais artimiau susidraugauji. Bendrauju su viena šeimyna, iš kurios buvo paimti globojami vaikai. Man sunku patikėti šeimynos tėvams pareikštais kaltinimais, manau, kad tai yra šmeižtas. Tačiau tik vienas Dievas žino galutinę tiesą. Daug ko šioje situacijoje nesuprantu. Kreipiausi į Vaikų teisių tarnybą, Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, tačiau sulaukiau lakoniško atsakymo, kad kiekviena tarnyba atlieka savo darbą ir dėl asmens duomenų apsaugos įstatymo man informacija nebus teikiama. Supratau, kad tarnybų darbo tikrai negaliu paveikti, bet galiu nuspręsti, kaip aš asmeniškai elgsiuosi šioje situacijoje: galiu pasmerkti, nuteisti, atsiriboti arba galiu parodyti gailestingumą, užuojautą. Galiu tiesiog aplankyti, pabūti su žmogumi, kuris kenčia. Galbūt padrąsinti pasitikėti Dievu, paraginti išlieti širdies skausmą Dievui, prašyti Jo pagalbos ar kartu pasimelsti. Jau pusantrų metų vyksta teisminiai procesai. Nemažai buvusių artimų žmonių atsiribojo nuo jų. Šios šeimynos vaikai buvo mano pacientai apie 10 metų. Ir po šio įvykio palaikau santykius tiek su tėvais, tiek su vaikais, kurie dabar patalpinti į bendruomeninius vaikų globos namus. Jėzus nepuolė kaltinti visiems žinomos nusidėjėlės, samarietės moters, sutiktos prie šulinio: „Pasižiūrėk į savo gyvenimą!“ Jis kvietė pas save, sakydamas: „Aš esu gyvasis vanduo. Tu ištroškusi, ieškai meilės, artimo ryšio. Aš esu Tas, kurio tau reikia.“ Noriu ir toliau mokytis iš Jėzaus pavyzdžio, kuris, sutikdamas visuomenėje nesuprastus, pasmerktus žmones, parodydavo dėmesį ir jiems padėdavo.

Be kasdienio medikės darbo, tu taip pat dalyvauji įvairiose tikėjimo bendruomenės veiklose?

Man bendruomenė labai reikalinga, brangi. Vienai būtų neįmanoma išlikti stipriai tikėjimo kelyje, priimti teisingus sprendimus, remiantis vien savo supratimu. Dalyvauju ne tik pamaldose, bet ir kituose bažnyčios administravimo reikaluose. Esu bažnyčios tarybos pirmininkė. Labai džiaugiuosi mūsų pastoriumi Ramūnu Jukna, jo tarnavimu, pasišventimu Kristui, jo energija tarnauti tiek bendruomenės žmonėms, tiek ir už bažnyčios ribų. Vienas iš papildomų pastoriaus tarnavimo laukų yra paramos ir labdaros fondo „Vilties arka“ sukūrimo inicijavimas, vadovavimas šio fondo įsteigtiems jau šiuo metu 2 vaikų dienos centrams Panevėžio mieste. Man rūpi dienos centrų vykdoma veikla, palaikau tai, kuo galiu prisidedu. Pastoriaus pasitikėjimas manimi, išsakomi paraginimai suteikia drąsos prisiimti atsakomybes. Prieš 5-erius metus Panevėžio evangelinė bažnyčia užmezgėme draugystę su vienuose vaikų globos namuose gyvenančiais vaikais. Nusprendėme kas tris mėnesius vykti ir praleisti dieną su vaikais, žaisti, draugauti su jais, švęsti trijų mėnesių laikotarpiu praėjusius gimtadienius. Tapau šios misijos koordinatore – derindavau atvykimo dieną su administracija, gaudavau vaikų gimtadienių sąrašus, įtraukdavau bažnyčios žmones į programos bei dovanėlių paruošimą, melsdavomės už šią misiją. Gaila, bet prasidėjus epideminei situacijai ir dėl vykdomos vaikų globos namų pertvarkos ši misija nutrūko. Su kai kuriais vaikais palaikau asmeninį ryšį.

Įdomu, kad nuo pat pirmo apsilankymo vienas berniukas „prilipo“ prie manęs, paprašė, kad atvažiuočiau jo pasveikinti būtent tą dieną, kai bus jo gimtadienis... Ir atvažiavau. Tik vėliau sužinojau, kad tai neperspektyvus, nepritampantis, tapęs bendraamžių patyčių objektu vaikas. Vienai tikinčiajai iš bažnyčios guodžiausi: „Kodėl mane traukia prie pačių „nepatogiausių“, nurašytų vaikų? Gal su manim kažkas nenormalu?“ O ji atsakė: „Tai gailestingumas...“ Mane labai sujaudino ir padrąsino jos žodžiai. Supratau, kad Dievas yra gailestingas ir nori tą gailestingumą per mane parodyti pačiam silpniausiam. Žiūrint žmonių akimis – galbūt šis vaikas niekam tikęs, bet Dievui jis brangus. Mano draugystė su juo tęsiasi.

Rūpiniesi ne tik vaikais, bet ir moterimis? Ar tai sielovadinis darbas? Gal galėtum apie tai papasakoti?

Prieš kelerius metus Panevėžio evangelinėje bažnyčioje buvo pristatyta internetinės svetainės „IeškauDievo.lt“ veikla, sužinojau, kad reikalingi savanoriai, galintys prisidėti prie šios svetainės atliekamo darbo. Baigiau internetinės sielovados kursus ir prisijungiau prie vadinamųjų e-sielovadininkų būrio. Tai anoniminis bendravimas internetu su žmonėmis, ieškančiais Dievo. Moterims yra paskiriamos pašnekovės moterys. Dažniausiai pašnekovė nori pasidalinti tuo, ką išgyvena, kokius sunkumus patiria. Nors kyla noras iš karto patarti ar pamokyti, kaip išspręsti problemą, bet išties labiau galima padėti leidžiant išsikalbėti, pajausti, kad jos problemos yra svarbios, ir tik tuomet bandyti nukreipti žvilgsnį į Dievą, iš kurio ateina tikroji pagalba. Manau, to labai trūksta kasdieniame bendravime. Ir man šeimoje kartais norisi tik būti išklausytai, prisiglausti prie vyro ir galėti paverkti, o ne gauti kokį nors pamokymą.

Dar bažnyčioje kuruoju grupelę, kurioje su moterimis studijuojame knygą „Brangesnė už perlus“. Matau moterų poreikį pabūti kartu, išdrįsti atsiverti, nesigėdyti ašarų, pripažinti savo netobulumą, kažkokį negebėjimą ir dėl to nesijausti pasmerktomis. Turime įvairių sielos žaizdų. Drauge mokomės tikėti, kad Dievui esu brangi tokia, kokia esu, bei studijuodamos knygoje pateiktą medžiagą stengiamės geriau suprasti, kaip Dievas nori kiekvieną iš mūsų keisti, auginti ir naudoti. Kartu meldžiamės, prašome, kad Dievas suteiktų išminties, kantrybės ir jėgų, einant per sunkias situacijas, kad išliktume ištikimos Jam ir naudingos artimui.

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

 

Nuotraukos:

  1. Asmeninė dabartinė.
  2. Asmeninė prieš kelis metus
  3. Pirmosios Kalėdos drauge. 1995 gruodis.
  4. Evangelijos žygis per Lietuvą. Mažoji palapinė Raguvoje. Liudiju savo gimtąjame kaime. (Gali būti arba 1997m arba 1998m vasara).
  5. Šeima. 2009m.
  6. Filipinuose su amerikiečių „Hope centers“ organizacijos vykdyta medicinine misija. 2015m.
  7. Moterų ralyje su Panevėžio evangelinės bažnyčios moterų ekipažu. 2019m. vasara.
  8. Pirmoji darbo vieta Raguvos ambulatorijoje. 1997m.

 

 

 

Bendrinti: