Nemažai lietuvių dėl įvairių gyvenimo aplinkybių emigruoja į užsienį. Natūralu, kad atsidūrę svečioje šalyje tautiečiai ieško savo bendruomenės. Iš poreikio ne tik bendrauti, bet ir ieškoti Dievo 2008 m. susibūrė nauja evangeliška lietuvių bažnyčia Airijoje, Dubline. Apie šią bažnyčią kalbamės su jos vadove Daiva Smelova.
Daiva, kas nutiko, kad nusprendėte emigruoti?
Į Airiją mūsų šeima išvyko 2006 metais dėl įvairių krizinių situacijų. Vyras išgyveno dvasinę krizę, tad ištiko ir finansinė krizė. Ieškojome išeities. Trokšdama palaikyti šeimą, ieškojau, kur galėčiau dirbti, meldžiausi, klausdama Dievo. Netikėtai pradėjau sapnuoti sapnus, kad angliškai kalbantys žmonės kviečia mane atvažiuoti pas juos, bet aš nemokėjau angliškai... Vis dėlto pradėjau mąstyti, kur važiuoti, ir viena sesuo, jau kelerius metus gyvenusi Dubline, pasakė, kad galbūt čia vyras rastų darbą. Širdyje radome atgarsį, pagalvojome, kad galbūt Dievas kviečia vykti į užsienį, nes Lietuvoje išgyvenome tikrai didelę krizę, net mąstėme apie skyrybas. Išties išvykus į Airiją atsistatė mūsų šeimos santykiai, finansiniai santykiai ir santykiai su Dievu – drauge su vyru pradėjome melstis, ieškoti Dievo.
Jūsų tikėjimo kelionė prasidėjo Lietuvoje?
Taip. Aš įtikėjau Kristų 1991 m., vyras – 1995 m. Kėdainių bažnyčioje „Tikėjimo žodis“. Visuomet tarnavau – šlovinimo grupėje, vedžiau namų grupelę. Vieną grupelę turėjau net Kėdainių rajone, kaime. Esu baigusi „Tikėjimo žodžio“ Biblijos mokyklą, pirmąją tarnystės mokyklą. Vyras taip pat mokėsi ir baigė Biblijos mokyklą, tarnystės mokyklą, tarnavo tvarkdariu, taip pat tarnavo vaikams.
Vadinasi, noras gyventi aktyvų dvasinį gyvenimą nedingo ir išvykus svetur? Ar nuvykę į Airiją radote lietuvišką krikščionių bendruomenę?
Atvažiavę į Airiją ir sutikę daug lietuvių ir tikėjimo namiškių, pamatėme lietuviškos bendruomenės poreikį ir pradėjome rinktis pas mus namuose. Rinkdavomės pas mus kiekvieną sekmadienį: šlovindavome, melsdavomės, skaitėme Šventąjį Raštą, dalijomės žodžiu... Taip rinkomės maždaug metus.
Supratome, kad negerai rinktis vien namuose, todėl pradėjome lankyti didesnę airišką Šventojo Morkaus bažnyčią, kurioje yra apie 3 000 žmonių. Nors mums buvo gerai, bet jautėmės kaip lašas jūroje, be to, ne visi tautiečiai suprato angliškai. Susidėję nusipirkome vertimui reikalingą įrangą, bet vis tiek susirinkę namuose pasvajodavome, kaip gerai būtų lankyti lietuvišką bendruomenę. Nusprendėme dėl to melstis.
Meldėmės dvi šeimos. Maldoje klausėme Dievo: ar mums integruotis į kokią nors airišką bendruomenę, ar burti lietuvišką? Ieškojome Dievo valios mums, lietuvaičiams.
Taip pat ėmėme ieškoti patalpų bendruomenei. Dubline išsinuomoti patalpas labai sunku, tad mūsų paieškos buvo nesėkmingos. Kreipėmės ir į tą bendruomenę, kurioje dabar renkamės, – „Grace“ (Malonės) bažnyčią, bet tuo metu jie ketino griauti pastatą ir statyti naują, tad ir ten patalpų išsinuomoti nepavyko. Bet jų statybos užsitęsė, ir 2010 m., atvykus pastoriui Giedriui Saulyčiui, mes vėl nuėjome į „Grace“ bažnyčią pasiteirauti dėl patalpų. Prisistatėme, kad daugelis mūsų, kurie tuo metu norėjo rinktis, yra iš „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios, ir ta „Grace“ bendruomenė atvėrė mums duris.
2010 m. atvykus Giedriui Saulyčiui mes įgavome drąsos ir vėl susibūrėme. Prieš tai pas mus viešėjo ir pastorius Gabrielius Lukošius, ir Kėdainių bažnyčios pastorius Alvydas Stankevičius su žmona Laima. Visus susibūrimus organizuodavome mes su vyru, bet tai buvo vienkartiniai susibūrimai – tik tam vienam kartui išsinuomodavome kokią nors patalpą ir susirinkdavome.
Norėjosi, kad kas nors iš bažnyčios vyresniųjų jus paglobotų?
Taip. Norėjosi, kad būtų kaip Lietuvoje, norėjosi bendruomenės. Kėdainiuose, kur mes su vyru lankėme bažnyčią, buvo labai draugiška bendruomenė, tad gyvenant Airijoje mums labai trūko bendruomenės. Atvykus į Airiją, pirmus mėnesius aš vis raudodavau. Sugiedu giesmę „Būk sveika, bažnyčia“, ir pasipila ašaros... „Dieve, sakau, man reikia bažnyčios. Aš negaliu be bažnyčios gyventi...“
Taip 2010 m. spalio 3 d. įvyko susirinkimas, kurio metu drauge su Giedriumi Saulyčiu paskelbėme Evangelišką Dublino lietuvių bendruomenę. Žmonių susirinko nemažai – 25 ar 30. Bet kai pradėjome rinktis kiekvieną sekmadienį, žmonių sumažėjo... Ir dabar mūsų bendruomenė nėra didelė: kartais ateina 15–20 žmonių, bet niekada nebūna mažiau nei 12 (kaip 12 Jėzaus mokinių).
Kaip jūs tapote šios bažnyčios vyresniąja?
Pirmus metus neturėjome vietinio lyderio, tad kažkam reikėjo imtis organizacinių darbų, o savanorių nebuvo daug. Kadangi bažnyčia visuomet mums rūpėjo, tai mūsų šeima savanoriškai ėmėsi šios iniciatyvos. Taip bendruomenės žmonės ir „Tikėjimo žodžio“ pastorių taryba paskyrė mane vyresniąja.
Kaip sekėsi prižiūrėti naują bažnyčią?
Būna tikrai nelengva, nes čia susirenka iš Lietuvos emigravę žmonės, turintys didelių finansinių skolų, išsiskyrę, vieniši... Suprantu, kad mes turime malonę patarnauti tokiems žmonėms, nes patys tuo keliu jau ėjome.
Be to, žmonės emigracijoje migruoja. Jau atrodo, kad susibūrė šlovinimo grupė, bet staiga kas nors išvažiuoja: grįžta į Lietuvą arba vyksta kur nors kitur... Nėra pastovumo, ir tai yra vienas iš sunkumų.
2010–2014 m. gyvenome nuo susirinkimo, kai atvažiuodavo koks nors pastorius, iki kito tokio susirinkimo. Pastoriai iš Lietuvos mus lankydavo kartą per mėnesį. Žinoma, smagu, kai kas nors atvažiuoja, tada tas susirinkimas būna tarsi šventė, bet trūko pastovesnio bendravimo.
2014 m. pradėjome mąstyti, kad galime gyventi savarankiškai. Mes visi meldėmės, klausdami Dievo, ką daryti, ir visi vienbalsiai nutarėme, kad reikia atsiskirti nuo „Tikėjimo žodžio“ bendrijos ir pradėti gyventi savarankiškai. Tie metai, kai atsiskyrėme, irgi buvo labai sunkūs, nes mūsų bendruomenė skilo...
Praėjusiais metais pradėjome kviesti įvairių bendruomenių pamokslininkus. Buvome pakvietę ir iš sekmininkų bendruomenės. Mes tiesiog ieškome savo tapatybės, savo pašaukimo.
Kaip apie jūsų bendruomenę sužino kiti tautiečiai?
Daugiausia sužino per pažįstamus ir draugus, taip pat visada yra skelbimas vietiniame laikraštyje „Lietuvis“, kartais žmones pas mus nukreipia ir „Grace“ bendruomenė, nes ta bažnyčia yra centre. Taip pat esame užmezgę bendrystę su lietuvių bendruomene, kuri organizuoja „Lyrikos vakarus“ mūsų nuomojamose „Grace“ bažnyčios patalpose. Mes taip pat dalyvaujame jų renginiuose. Visai neseniai taip prie mūsų prisijungė vienas gitaristas. Keli žmonės apie mūsų bendruomenę sužinojo ir pas mus atėjo, perskaitę laikraštį „Ganytojas“ – tad dėkojame ir jūsų redakcijai.
Su „Grace“ bendruomene užsimezgė graži draugystė. Mes kviečiame šios bendruomenės pastorių pamokslauti, taip pat dalyvaujame jungtiniuose tarnavimuose, kuriuose dalyvauja lietuvių, airių ir rumunų bendruomenės. Tokie tarnavimai vyksta kas du mėnesius. Kai būna toks susirinkimas, tai atskiro lietuvaičių susirinkimo nedarome – dalyvaujame jungtiniame: šloviname, klausomės angliškai pamokslaujamo žodžio – pamokslauja „Grace“ arba didelės rumunų bendruomenės pastorius, o mes dažnai patarnaujame kaip šlovintojai – Dievas suteikė mums šią dovaną.
Renkatės tik sekmadieniais ar susitinkate dar ir paprastomis dienomis?
Renkamės ne tik sekmadieniais bažnyčioje. Renkamės dar ir namuose – dažniausiai rinkdavomės mūsų namuose, bet dabar su vyru važiuojame pas vieną neseniai įtikėjusią šeimą – vedame jiems Alfa kursą. Jie tiesiog geria Dievo žodį, nori kalbėti tik apie Jėzų ir Dievą. Jie mus labai įkvepia. Vasarą surengėme ir vandens krikštą.
Gal bandėte daryti ir evangelizacijas?
Su keliais žmonėmis buvome prisijungę prie „Trinity“ (Trejybės) bažnyčios, kurios nariai eina į gatves, pas benamius. Kalėdų metu bažnyčia paruošia dovanėles, o mes jas tiems benamiams dalijome.
Esame darę tokią akciją centre, kai keli šlovina, keli dalijame bukletus ir kviečiame į bažnyčią. Yra buvę, kad žmonės tiesiog gatvėje meldėsi atgailos malda. Apie pusę metų mes rengdavome tokias mažas evangelizacijas, bendruomenę buvo pradėję lankyti žmonės, turintys priklausomybių... Kol kas dabar niekur neiname, ieškome, kaip stiprinti pačią bendruomenę.
Kai lankėtės Lietuvoje, Šiaulių bažnyčioje, kalbėjote apie Tėvo meilę. Ar tai kalbate ir savo bendruomenėje? Koks žodis skamba jūsų bendruomenėje?
Taip, kalbame, kad Tėvas myli ir mes visi esame priimti. Mes patys esame patyrę priėmimą iš airių – pačioje Airijoje juntamas priimtinumas kitataučiui. Ir „Grace“ bendruomenė leidžia patirti, kad tu esi priimtinas su visomis problemomis. Žmonės padeda, priima tave tokį, koks tu esi, ir nežiūri į tave kreivai. Jie ir į turtingą, ir į vargšą žiūri vienodai. Taip ir Dievas mus myli ir vienodai žiūri į mus visus. Kai išgyveni priėmimą, atrodo, kad Dangus atsivėręs.
Tu esi priimtinas toks, koks esi. Tai ir kalbame mūsų bendruomenėje. Taip pat kalbame, kad keistumės patys ir priimtume kitus. Be to, nagrinėjame Laišką romiečiams – apie Dievo malonę. Dalijamės savo įžvalgomis, kad esame teisūs, nepaisant visų mūsų darbų. Ir, kaip jau minėjau, dedame pamatus: rengiame Alfa kursą, mokome žmones melstis.
Pačioje pradžioje susibūrėme visi „sentikiai“, bet dabar yra daugiau naujai įtikėjusiųjų, kurie turi daug įvairių klausimų, jiems viskas įdomu, jie užsidegę ieškoti Dievo. Dėl to labai džiaugiamės.
Kokios jūsų bažnyčios svajonės artimiausiems metams?
Svajojame, kad bendruomenė augtų ir stiprėtų, kad atrastume savo pašaukimą. Taip pat raginame melstis. Meldžiamės ir namie susirinkę, ir bažnyčioje, bet dėl darbų ar nuovargio žmonės ne visada gali ateiti į tokius susirinkimus... Naujai įtikėję žmonės, atrodo, niekad nepavargsta, ir į maldas, ir į studijas atbėga... Džiaugiamės bažnyčia, bet rūpintis bendruomene tikrai nėra lengva.
Dėkoju už mintis. Linkime stiprybės ir Dievo malonės.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
