Dvasinis imunitetas

Šiuo metu labai populiaru ir madinga įvairiais būdais ir metodais stiprinti savo sveikatą, ja rūpintis. Yra begalės sveikatinimo programų, siūlomos įvairios metodikos bei priemonės, kaip gyventi sveikiau. Dažnai girdime ir populiarų posakį „Sveikame kūne – sveika siela“, tačiau, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, norėtųsi sakyti: „Kai mūsų siela sveika, išgijusi, tai sveikas ir mūsų kūnas.“ Dažnai tenka matyti: jei žmogaus siela sužeista, tuomet ir žmogus nuvysta tarsi gėlės žiedas. Tokį žmogų tiksliai apibūdintų rusiškas posakis, kuris, išvertus, reiškia „sergančios sielos žmogus“.

Kai mes ateiname pas Dievą, dažnai jau būname gyvenimo sužeisti žmonės – dėl patirčių vaikystėje, paauglystėje ar jau suaugus. Visą gyvenimą gydomės, siekiame išsivaduoti iš praeities baimių, įpročių, ydų, mūsų patirtų žaizdų ir silpnybių. Esminis pokytis įvyksta tik atsivertus, bet mūsų vidus gyja palaipsniui. Dažnai sakau, kad mūsų krikščioniškas gyvenimas, savęs ir Dievo pažinimas yra tarsi kopimas į kalną. Pradžioje savo kelionės matome labai nedaug, bet aukščiau užkopęs matai vis platesnį vaizdą. Tas kopimas į kalną vyksta nuolatos, bet vienoks vaizdas matosi, kai esi per metrą nuo žemės, ir visai kitoks vaizdas atsiveria, kai esi užkopęs bent 100 metrų. Taip ir mūsų dvasiniame gyvenime – kai jau galvojame, kad susitvarkėme su silpnybėmis ir žaizdomis, Dievas parodo mums mūsų širdį. Dvasiškai paaugę pradedame matyti tai, ko anksčiau nematėme, ir vaduojamės iš to, ko anksčiau nesupratome ir nevadinome nuodėme.

Jei tikėjimo kelio pradžioje galvojome, kad Dievą liūdina mūsų melas, vagystės, veidmainystės ar pyktis, tai vis daugiau pažindami Dievą suvokiame, kad Viešpatį liūdina ir netikėjimas ar abejonės. Apaštalas Jonas sako: Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys (1 Jn 3, 15), – štai kaip rimtai Jonas kviečia žvelgti į neapykantą, nes tai jau nėra tiesiog neapykanta. Šventosios Dvasios paraginti mes norime keistis, nes tai, kas anksčiau buvo norma, dabar matome, kad yra nuodėmė. Tai labai gerai paaiškina šios eilutės: Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą <...> kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės (Ef 3, 14–19).

Teko girdėti vieną Dievo tarną, kuris labai mylėjo Viešpatį, buvo brandus, dvasingas žmogus, įgijęs teologijos daktaro laipsnį, ir būdamas daugiau nei 80 metų kalbėjo: „Kartais galvoju, kad daug žinau ir, atrodo, pažįstu Dievą, tačiau vis labiau suprantu, kaip dar menkai Jį pažįstu ir norėčiau pažinti geriau.“ Gyvenimo pabaigoje, pasiekę viršūnę, matysime neaprėpiamas platybes – kaip Mozė gyvenimo pabaigoje matė pažadėtąją žemę.

 Tiek mes patys, tiek mūsų Dievo pažinimas yra labai ribotas, tad Dievas visą laiką stengiasi praplėsti mūsų ribas. Anksčiau stebėdavausi, kaip iš Vakarų Europos ar Amerikos atvykę krikščionys, dalindamiesi savo mintimis, mąsto ir mato kitaip nei mes, – plačiau. Dabar ir mes keičiamės, augame, plečiasi mūsų požiūris, akiratis. Bet mūsų pasąmonėje dar daug ribotumo tvirtovių. Esame riboti ne tik dėl istorinės praeities, bet ir dėl vidinių ar asmeninių tvirtovių. Sužeistas žmogus užsidaro, apsileidžia, nesirūpina savimi ir savo išvaizda, dažnai praranda gyvenimo džiaugsmą. Jo nedžiugina esama aplinka, viduje įsivyrauja chaosas. Nusilpęs krikščionis sutrinka, pradeda abejoti dėl vertybių... Susirgus kūnui dažnai išgirstame priežastį – nusilpo imunitetas. Štai keletas žodžio „imunitetas“ reikšmių: tai organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo viso to, kas jam genetiškai nepriimtina. Imuninė sistema šalina mirusias ląsteles, saugo nuo ligų, ypač vėžinių ir infekcinių. Taip imunitetą apibūdintų medikai, bet pažvelkime, ką apie tai mums kalba Biblija.

Tenka sutikti daug krikščionių, kurių dvasinis imunitetas yra nusilpęs. Nors Dievo žodyje ir nerasime ištraukos, kurioje tiesiogiai būtų kalbama apie imunitetą, štai keletas nusilpusio dvasinio imuniteto požymių: nusivylimas, netikėjimas, įvairios baimės, silpnybės, nuodėmės, sąmoningos klaidos, liūdesys, depresija ir t. t. Nėra jėgų keistis ar priešintis silpnumui. Apaštalas Paulius sako: O jei darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė (Rom 7, 20).

  Būti tikinčiu ir tikėjimą praktikuojančiu žmogumi – du skirtingi dalykai. Daugybė žmonių mano, kad tiki Dievu, Jo egzistavimu, kiti tiki, kad Jis dalyvauja jų gyvenime, bet artimo santykio su Juo neturi. Jokūbas, tikėjimo mokytojas, rašo: Ir demonai tiki ir dreba (Jok 2, 19). Kasdienybėje yra daug sričių, kur mes  tiesiog tikime, net nesusimąstydami. Pavyzdžiui, išėję ryte tikrai tikime, kad vakare grįšime namo. Atsisėsdami ant kėdės, negalvojame, kad ji sulūš. Bet biblinis tikėjimas yra daugiau nei tai. Šventasis Raštas sako: Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio (Rom 10, 17).

 Viešpats ieško žmonių, kurių širdys visiškai pasitikėtų Dievu. Kai mes silpni, tada esame labiausiai pažeidžiami. Jėzus, 40 dienų po krikšto praleidęs dykumoje pasninkaudamas, buvo velnio gundomas. Jis buvo išsekęs, pavargęs, nusilpęs, todėl piktasis tikėjosi Jį sugundyti. Ar ne taip vyksta ir mūsų gyvenime, kai esame pavargę, susirūpinę, silpni? Tuomet mes esame labiausiai pažeidžiami, greitai netenkame kantrybės, darome klaidas, kalbame ar elgiamės taip, kad po to gailimės.

Dievo žodis duoda nepopuliarų patarimą: Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, – kol dar sakoma „šiandien“, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta“ (Hbr 3, 13). Kam patinka raginimai? Raginimas nėra populiari priemonė. Kai mus kas ragina, dažnai priešinamės, sukyla mūsų orumas ar net puikybė. Dažnai raginimus mes ignoruojame ar atmetame. Ir aš pats tikrai ne visada su entuziazmu priimu paraginimus, ypač, jei ragina artimieji, bet permąstęs dažnai suprantu, kad raginimas skatina mus kažko siekti, nuskamba pačiu laiku ir tinkamoje vietoje, buvo pasakytas su gera intencija. Apaštalas Paulius netgi drąsina kasdien raginti vienas kitą. Raginimas yra sunki tarnystė, ir dažnai ragintojas priimamas tarsi priešas. Tačiau Jėzus ir apaštalai daug ragindavo minią, tautą, tikinčiuosius įvairiuose miestuose. Evangelija gausi paraginimų. Šventoji Dvasia ragina ir veda į pasišventimą, moko gilintis į Dievo žodį. Paulius savo pasekėją Timotiejų taip pat ragino gilintis į save ir į Dievo žodį (1 Tim 4, 16).

  Kai sergantis žmogus kreipiasi į medikus, dažnai sakoma, kad, jei imunitetas nusilpo, organizmui trūksta poilsio, vitaminų ir kokybiško maisto. Šiuo metu visas pasaulis panikuoja dėl Kinijoje pradėjusio siausti koronaviruso, kurį sunku pažaboti, nors dedamos didžiulės pastangos. Tokiu laiku žmogus permąsto daugybę dalykų, nors daugelis raminasi: „Gerai, kad ne pas mus.“ Mus visus neramina nepažįstamos situacijos, kurių negalime kontroliuoti.

Tačiau tikėti ir viską kontroliuoti – tarsi du nelabai tarpusavyje derantys dalykai. Nes tikintysis gyvena ne jausmais, ne savo jėgomis. Apaštalas Paulius rašo, kad tikėjimas – tai tikėti nematomais dalykais (Hbr 11, 1). Būti tikinčiu reiškia būti tvirtam ir gyventi ne tik tuo, ką matai ar jauti. Ne veltui Jėzus sakė: Palaiminti, kurie tiki nematę. Mus veikia įvairios vizualinės priemonės: televizija, internetas, socialiniai tinklai, – tai didelė priešingybė bibliniam tikėjimui. Tikra stiprybė – tai tikėti nematant.

Daug krikščionių šiuo laiku blaškosi, ieškodami, ko nors geriau, stipriau, kas nauja ir ypatinga, bet jie ieško ne santykio su Dievu, ne Jo žinios, o emocijų. Gal kur gražesnė bažnyčia, gražiai apsirengę žmonės, skambus šlovinimas, daugybė tarnavimų? Bet ar viso to reikia? Žinoma, reikia, tik labai svarbu, kad ateinantieji į bažnyčią per maldą, žodį ar liudijimą ten susitiktų su Dievu, kad klausydami pamokslo ne tik patirtų gerų emocijų, bet girdėtų Dievo žodį, kuris ragintų keistis, kad sulauktų patarnavimo ir išeitų sustiprėję ir nuo kasdienybės rūpesčių atsigręžę į Dievą. Biblija sako: Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save (Jok 1, 22).

Kartais emocijos apgauna, suklaidina, kartais tėra tik imitacija, jog kažką patyrėme. Šiaip teisingai nukreiptos emocijos nėra blogas dalykas, bet Dievo žodis iš vidaus keičia mūsų gyvenimą. Ne veltui pranašas Eliziejus prašė tos jėgos, kuri buvo ant Elijo, tik dvigubai daugiau (2 Kar 2, 9). Matydamas, kaip Elijui sunku ir koks jis yra vienišas patirdamas sunkumus, Eliziejus prašo: „Norėčiau, kad tavo dvasios būtų dvigubai ant manęs.“

Karalius Saliamonas, vos tik pradėjęs karaliauti, paaukojo Dievui tūkstantį aukų. Tai matydamas Dievas klausia Saliamono: „Sakyk, ko nori?“ Saliamonas atsakė: Duok man išminties ir pažinimo, kad galėčiau įeiti ir išeiti prieš šitą tautą. Kas galėtų teisti šią Tavo tautą, kuri yra tokia didelė? (2 Krn 1, 10). Saliamonas prašė išminties ir tik išminties, nes matė, kaip jo tėvui Dovydui buvo sunku valdyti šalį.

Mums reikalinga Dievo jėga. Galvojame, kad jei veiktų Dievo jėga – tai vyktų stebuklai, išgytų ligoniai, priklausomi žmonės patirtų išlaisvinimą... Tačiau Dievo jėga veikia mūsų gyvenime, nors gal to ir nepastebime. Visų pirma mums reikia Dievo jėgos, kad atsilaikytume prieš gyvenimo pagundymus, išbandymus, nenusiviltume. Biblijoje skaitome: Visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami (2 Tim 3, 12). Sovietiniu laikotarpiu ir man teko patirti valdžios spaudimą ir persekiojimą dėl tikėjimo, tačiau dabartiniai persekiojimai yra pavojingesni, nes mus persekioja nematomas priešas – mūsų kūniškumas, senoji prigimtis, silpnybės... Šio priešo mes net nematome, nes nesitikime. Pradeda svyruoti mūsų vertybės, prioritetai... Čia mums ir reikalingas imunitetas. Jėzus stiprino savo imunitetą eidamas į Alyvų kalną melstis, kaip buvo įpratęs. Kartą Jis vedėsi kartu ir mokinius, nes Jo gyvenime artėjo išbandymų metas. Jėzaus mokiniai to dar nesuprato ir tą laiką praleido miegodami. Kadangi imunitetas silpnas, atėjus išbandymams, Petras kovoja kūniškai – nukerta tarnui ausį, po to tris kartus išsižada Jėzaus...

Manau, akivaizdu, kokia svarbi mums dieviška stiprybė – tas dvasinis mūsų imunitetas. Jei neįtikinau, tai bent kviečiu apie tai susimąstyti.

 Kai 1984 metais aš įtikėjau, beveik nebuvo krikščioniškos literatūros lietuvių. Turėjau tik 1931 metų leidimo Bibliją, parašytą senovine lietuvių kalba, tad teko skaityti rusų kalba, nes buvo aiškesnė nei lietuviška. Dabar nepajėgiame perskaityti visko, kiek yra išleidžiama, bet ar dėl to tapome tvirtesni? Ar galime pasidžiaugti, kad dabartinė mūsų laisva Lietuva pilna tvirtų, tikrai tikinčių ir pasišventusių krikščionių? Deja...

Todėl, brangieji, puoselėkime asmeninius santykius su Dievu, aukime Jo pažinimu, būkime bent kaip tie jaunuoliai, kurie nugali piktąjį. Ir jums, ir sau linkiu gilesnio Dievo pažinimo, asmeninio santykio su Juo. Tik tvirtas tikėjimas mus veda pirmyn. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (Įst 6, 5) – tai tie „vitaminai“, kurie stiprina tikintįjį.

 

Bendrinti: