Gražina, esi labai jauna, o jau tiek pasiekusi: metodistų kunigė, LCC tarptautinio universiteto Klaipėdoje bei Evangelinio Biblijos instituto dėstytoja, JAV įgijai teologijos magistro laipsnį. Tavo tarnystė neapsiriboja vien bendruomene, kurią lankai. Tačiau pradėkime nuo pradžių - koks buvo tavo atsivertimas ir kada tai įvyko?
Kalbėti apie savo atsivertimą turiu pradėti iš toli. Apie 1993-iuosius atsivertė mano pusseserė. Ilgą laiką ji buvo Tikėjimo žodžio narė. Ji pirmoji ir nusivedė mane į evangelišką bažnyčią. Tik dabar, žiūrėdama atgal, matau, kad mano gyvenime vyko daugybė dalykų, kurie privedė mane prie atsivertimo, bet tuo metu atrodė, kad tai tėra atsitiktinumai.
Apie 2000-uosius metus pusseserė paskambino mano mamai ir pakvietė mane ir sesę į metodistų bažnyčios organizuojamą stovyklą prie jūros. Nors turėjau važiuoti į kitą stovyklą, bet mama pasakė, kad važiuosiu čia. O jei mano mama pasako, tai taip ir bus.
Stovykloje viešėjusiai misionierių grupei trūko vertėjų, o aš jau turėjau vertėjos patirties, tad pagalvojau, kad galėčiau padėti. Žmogus, kuriam padėjau, buvo mano būsimosios pastorės sesers vyras. Vėliau pati pastorė paprašė manęs versti, nes medžiagos buvo daug, o vertėjų trūko. Tada trečiadieniais aš pasiimdavau tekstus ir po savaitės atnešdavau juos išverstus. Kartą negalėjau ateiti trečiadienį, tad atėjau sekmadienį, į pamaldas. Iki šiol pažodžiui atsimenu tos dienos pamokslą. Nieko dramatiško tada neįvyko, tiesiog būdama toje bažnyčioje pajutau labai keistą vidinę ramybę, tad pradėjau ten lankytis. Mane maloniai nustebino, kad buvau įdomi aš, kaip žmogus, o ne mano pasiekimai. Kai pradėjau lankytis bažnyčioje, pamačiau, kad ten vyksta tai, kas sveiku protu ne visai paaiškinama: susirenka paprasti žmonės, kaip dažnai esti, bet gyvenimai labai realiai ima keistis. Pavyzdžiui, viena moteris papasakojo apie dviem mėnesiais per anksti gimusį bendradarbės berniuką, kuriam buvo nesusiformavusi akies tinklainė. Jam reikėjo operacijos, kokios Lietuvoje nebuvo daromos. Visų bendromis pastangomis pavyko pasiekti, kad tas berniukas galėtų išvykti į JAV, kur jam buvo atlikta akių operacija, ir dabar jis mato. Tai mane sužavėjo. Vyko ir kiti realūs pokyčiai.
Po kelių mėnesių mane pakvietė į seminarą Birštone. Ten daugiausia žmonės liudijo apie savo atsivertimą. Sėdėjau pačiame auditorijos gale ir su kiekvienu liudijimu jaučiausi kaip svogūnas, kurį sluoksnis po sluoksnio išlupa... Galiausiai pasijutau visiškai nuoga - atrodė, kad pasakodami savo istorijas žmonės pasakoja apie mano vidinį gyvenimą. Jaučiausi taip, lyg egzistuotų Tas, kuris labai gerai žino mano gyvenimą, pažįsta mane iki pat gelmių, o aš esu prieš Jį. Būtent tuo metu jutau prieš mane stovintį Asmenį, laukiantį mano atsako. Bet aš buvau labai užsispyrusi ir, kadangi to negalėjau paaiškinti protu, atsakiau - ne. Bet į bažnyčią ateidavau kiekvieną sekmadienį. Atradau nemažai bendro su pastore Kristina: mane domino literatūra, o ji buvo studijavusi literatūrą. Bendraujant mūsų pokalbiai natūraliai vis pakrypdavo prie Dievo.
Anksčiau nesuvokiau, kad bažnyčia yra viltis pasauliui. Pati buvau stipriai įskaudinta bažnyčią lankiusių ir save tikinčiaisiais laikančių žmonių. Tai, ką žinojau apie bažnyčias iš spaudos, ką mačiau Romos katalikų bažnyčioje, man toli gražu neatrodė viltingai. Aš klausdavau apie visus tuos dalykus ir po kiekvieno pokalbio suprasdavau, kad man reikia viską iš naujo įvertinti, kad aš tikrai dar ne viską žinau.
Galiausiai pasakiau, kad noriu per Velykas pasikrykštyti. Tų metų balandžio penkioliktą dieną, Velykų Sekmadienį, buvau pakrikštyta Jungtinėje metodistų bažnyčioje. Gerai atsimenu, kad tą dieną švietė saulė, bet krito ir šlapdriba. Krikštas nebuvo labai dramatiškas patyrimas, dramatiški dalykai prasidėjo po to. Tokia ta mano kelionė...
Ką vadini dramatiškais įvykiais?
Iškart po krikšto aš sutikau merginą, kuri studijavo LCC tarptautiniame universitete, o peržiūrėjusi internete informaciją apie šį universitetą, supratau, kad noriu mokytis tik ten. Finansinių galimybių nebuvo, bet kai apsisprendžiau, kad noriu mokytis ten ir tik ten, atsirado ir finansinės galimybės. Įstojus į universitetą, aplink mane atsirado draugų, kurie buvo mano tikėjimo kelionės katalizatoriai. Aš aktyviai įsitraukiau į krikščionišką gyvenimą pačiame universitete. Tada tas tikėjimo augimas vyko šuoliais. Galvoju, kad per tuos 4 metus aš ten užaugau, suvokiau pašaukimą. Nueitas ilgas kelias: nuo nulio iki suvokimo, kad Dievas kviečia mane tarnystei. Ketveri metai nėra daug, bet tai buvo gilūs metai, per kuriuos susiformavau kaip asmenybė, susiformavo mano pasaulėžiūra, kertinės vertybės. Tie metai davė pagrindą tam gyvenimui, kokį aš dabar gyvenu. Ir visų svarbiausia, kad sutikau žmones, kurie eina su manimi gyvenimo ir tikėjimo kelionėj...
Pakalbėkime apie tavo studijas JAV. Kaip suprantu, būtent mokslai LCC ir davė impulsą tom studijom, tiesa? Kaip sugalvojai ten studijuoti būtent teologiją? Kaip supratai savo pašaukimą?
Labai greitai po mano atsivertimo žmonės man ėmė sakyti, kad mato mane tarnaujančią. Tačiau tuomet tik pridėdavau pirštą prie smilkinio, nes tarnaudama kaip vertėja iš labai arti mačiau kunigų darbą. Mačiau tą virtuvę, mačiau, kas vyksta kai durys uždaromos, kai padedamos stulos... Ne visuomet tai, ką mačiau, atspindėjo gerojo ganytojo idilę.
Aš labai daug žinojau, todėl sakiau, kad pati sveiku protu šios tarnystės tikrai nesirinkčiau. Kita vertus, negalėjau nuneigti, kad prasmingiausią gyvenimą gyvenanti jaučiausi tarnaudama. Nuo pat pirmųjų dienų aš labai aktyviai įsitraukiau į tarnystę: tarnavau metodistų bažnyčios jaunimo stovyklose, o universitete prisidėdavau prie visų krikščioniškų renginių organizavimo. Aš būdavau visur: šlovinimo vakaruose, maldos naktyse... Kai man sakydavo, kad mato mano dovanas tarnystei, eidavau slėptis iki kapeliono kabineto.
Dar vienas dalykas: mane nuolat supo labai stiprios, žavios, drąsios, ištikimos, tarnaujančios moterys. Jos mane užsiaugino. Tiek mano Naujojo Testamento dėstytoja, Jane Holslag, reformatų kunigė, tiek kapelionė Sharon Brubaker...
Didžioji dauguma mano ganytojų buvo moterys kunigės. Man net nekilo klausimų, ar toks ir mano pašaukimas. Bėgau nuo to, bet tuo pačiu bėgau ir į tai. Vieno šlovinimo vakaro metu, pamenu, klūpėdama meldžiausi, ir mane užliejo labai aiškus suvokimas, kad Kristus atidavė savo gyvenimą už mane, kad tas gyvenimas, kurį aš gyvenu, nėra mano gyvenimas, - jis priklauso Jam. Tai padėjo man suvokti, jog jei aš sakau: „Kristau, šis gyvenimas nėra mano gyvenimas, tai -Tavo gyvenimas", vadinasi, aš turiu tarnauti.
Visą laiką sakiau, kad noriu išgirsti apie pašaukimą ne iš žmonių, bet iš paties Dievo. Taip ir nutiko. Šis suvokimas ir padėjo apsispręsti. Tada, žinoma, reikėjo studijuoti toliau. Padaviau dokumentus į vieną JAV universitetą, kurį buvo baigusi mano pastorė, kiti geri pamokslininkai. Tik nuvykusi ten sužinojau, kad įstojau į vieną geriausių, išties prestižinį universitetą, kuriame tuo metu dėstė tikrai gerai Bibliją išmanantys, garsūs dėstytojai. Ten aš turėjau fantastišką Naujojo Testamento dėstytoją, kuris ir pasuko mano studijas būtent Naujojo Testamento link. Tai padėjo man dar aiškiau suvokti savąjį pašaukimą.Bet, regis, pasitaiko, jog ne visi, jaučiantys pašaukimą būti ganytojais arba jau tarnaujantys, yra baigę tokio lygio studijas ar apie jas galvoja...
Metodistų bažnyčioje dėl to klausimų nekyla. Studijuoti yra privaloma. O kadangi aš jau buvau įgijusi anglų kalbos bakalauro laipsnį, nusprendžiau siekti magistro laipsnio. Mano bažnyčioje norintys tarnauti - tiek diakonai, tiek kunigai - turi mokytis.
Metodistų bažnyčiose tarnauja kunigai ir kunigės, o ne pastoriai. Kaip susiklostė ši tradicija?
Tai yra grynai lingvistinis momentas: liturginės bažnyčios ganytojus vadina kunigais, laisvosios - daugiau linkusios vadinti pastoriais. Metodistų bažnyčia Lietuvoje tapatinosi su liturgine tradicija, ypač ankstyvuoju laikotarpiu. Kurį laiką buvo vartojami abu terminai, o po to nuspręsta, kad ganytojas bus vadinamas kunigu arba kunige. Tarnystės prasme skirtumo nėra.
Papasakok apie LCC universiteto vaidmenį tavo gyvenime. Ką tik atsivertusiam žmogui labai svarbi bažnyčia, o tavo gyvenime didelį vaidmenį po atsivertimo suvaidino ne tik bažnyčia, bet ir LCC.
Žiūrėdama atgal, matau, kad man visgi trūko formuojančios, brandinančios ir ugdančios vietinės bendruomenės. Nors universitetas yra labai svarbi vieta, kur žmogus gali visapusiškai augti, tobulėti, bet jis niekada neatstos bendruomenės.
Tačiau ne visada universitete šalia yra žmonių, kurie gali padėti apsvarstyti, kas vyksta tavo dvasiniame, asmeniniame gyvenime. Ačiū Dievui, kad šalia manęs tokių žmonių buvo, ir jie šiek tiek padėjo atrasti tą pusiausvyrą. Bet man labai trūko tvirtos vietinės bendruomenės. Trejus metus lankiau ekumeninę anglakalbę bendruomenę, bet ten mane supo tie patys žmonės, kaip ir LCC, ir tų brandžių, išliekančių saitų nelabai buvo. Universitetas - tai mokslinė bendruomenė: dėstytojai atvažiuoja ir išvažiuoja, jie keičiasi, o vietinė bendruomenė lieka ir toliau ugdo. Vietinė bendruomenė žino žmogaus tikėjimo kelionę, vertina žmogų ne tik intelektualioj plotmėj. Be abejo, LCC universiteto bendruomenė yra išskirtinė, labai stipri, bet visgi tai kintanti bendruomenė, kuriai priklausai daugiausia ketverius metus.
Ar LCC tarptautinis universitetas gali sutvirtinti abejojantį ar net netikintį įkvėpti tikėti Dievu?
Šis universitetas yra atviras visiems. Tikintys studentai gali toliau augti tikėjimu, pradėti tarnauti, sulaukti tikinčių dėstytojų bei bendramokslių paramos. Užaugusiems labai saugioj krikščioniškoj terpėj tai - tarsi žingsnis iš „šiltnamio" į realų pasaulį.
Tai labai ekumeniška vieta. Bendramoksliai gali būti iš skirtingų bendruomenių, vadinasi, gali turėti skirtingus įsitikinimus, tad reikia išmokti išklausyti, ką sako kitas, išmokti tai vertinti, kad suvoktum, sutinki ar ne, ir kodėl, taip pat turi išanalizuoti, kuo tu pats tiki ir kodėl. Be to, LCC visgi yra universitetas, tad neužtenka tik pasakyti, reikia išmokti argumentuoti, apie tikėjimą kalbėti tam tikroj šio pasaulio kultūrinėje erdvėje: kalbėti apie tikėjimą galvojant ne tik apie bažnyčią, bet ir apie psichologiją, literatūrą, profesinę etiką, verslą ir kitus įvairiausius gyvenimo klausimus. Tai vieta, kur dėstytojai padeda studentams gyventi kaip krikščionims šiame nekrikščioniškame pasaulyje.
Gražina, nemažai pamokslauji, dėstai. Ar galėtum papasakoti, kaip ruošiesi pamokslams? Ką tau reiškia perteikti Dievo žodį kitiems? Kaip vertini savo, kaip pamokslininkės, patirtį?
Dažnai supanikuoju, kad neturiu ką pasakyti, tačiau šią paniką keičia malda. O po maldos dažniausiai atsiverčiu tekstą originalo kalba. Maldoje dažnai iškyla tekstas, kuris dėl įvairių priežasčių siejasi su bendruomene, arba tam tikra tema. Viskas prasideda nuo Šventojo Rašto, nuo teksto originalo kalba. Sėdu ir skaitau tą tekstą, tarsi matydama jį pirmą kartą. Nekalbi tekstui, bet klausai teksto. Klausai tol, kol kas nors pradeda atsiverti.
Dažniausiai kas nors tame tekste sužadina vaizduotę. Tada galvoju: kodėl iškilo būtent šis tekstas, kodėl ši tema? Be abejo, šalia teksto yra ir kontekstas. Tada pradedu „čiupinėti" ir tekstą, ir tai, kas aplinkui. Svarbu, ką sako kontekstas, ką ta ištrauka reiškia toje knygoje ir pan.
Gero pamokslo pagrindas yra tekstas ir tikėjimas, kad tas tekstas gyvas, kad Dievas vis dar kalba per tą tekstą ir turi ką pasakyti bendruomenei. Svarbu įsiklausyti į tekstą, į Šventąją Dvasią ir į bendruomenę. Taip ir gimsta pamokslas.
Be abejo, galima kalbėti ir apie tai, kad kiekviena žinia turi savo formą. Svarbu, kaip ją pateiksi, kad padėum žmonėms pajausti, jog tas žodis yra gyvas ir kalba jiems. Pamokslininkui svarbu nenutolti nuo žmonių, nuo to, kuo jie gyvena. Jis turi būti šalia žmonių, žinoti jų skausmus ir gebėti bendruomenei kalbėti pranašiškai. Pranašiškai - tai reiškia įkvėpti viltį beviltiškoj situacijoj ir sudrausminti tada, kai galbūt visi kiti sako: „Valio! Pirmyn!". Padėti bendruomenei pajausti, kur Dievas juos veda, kaip Šventoji Dvasia jiems kalba, ką reiškia gyventi krikščioniškai jų pasaulyje.
Aš retai kada pasirašau visą pamokslo tekstą. Dažnai turiu labai detalų planą. Nerašau pilno teksto, nes kartais viską nulemia situacija - reikia pajausti, kur tą rytą yra bendruomenė. Nenoriu prisirišti prie pasirašyto teksto, noriu palikti erdvės. Vienas mano labai mylimas dėstytojas, afroamerikietis pamokslininkas, kuris dėstė pamokslavimo discipliną, sakydavo: „Reikia prisiskaityti su kaupu, prisimelsti lig viršaus ir tada duoti erdvę Dvasiai." Gal galima ir spontaniškai pamokslauti, bet tai daugiau išimtis nei taisyklė. Taisyklė yra tokia: geram pamokslui reikia gerai pasiruošti, įdėti daug darbo. Norint pasakyti gerą pamokslą, reikia dar ir mylėti tuos žmones, kuriems kalbi.
Koks pamokslas yra geras, o koks blogas? Kaip manai, ar reikia (ir kiek reikia) įsiklausyti į klausytojų nuomones, juolab kad jos dažnai būna tokios skirtingos...
Visų pirma reikia labiau paisyti Dievo nei žmonių. Labiau paisyti teksto, o ne nuotaikų ar ko kito. Pamokslus galima suskirstyti į dvi kategorijas. Kai kurie pamokslai - kaip darbiniai arkliai. Jie nėra labai įspūdingi, bet realiai keičia žmonių gyvenimą. Tokie pamokslai vaga po vagos išpurena žmonių širdis. Kartais žmogus net negali tiksliai pasakyti, apie ką tas pamokslas buvo, bet žinia, kurią jis girdėjo, jį pakeitė. Kita pamokslų kategorija - kaip varžybose dalyvaujantys žirgai: grakštūs, elegantiški, jų nuostabu klausytis, bet juose nėra jėgos. Jie kaip tie žirgai - gražiai šokinėja per kliūtis - nuostabiai atskleidžia įvairiausias teksto subtilybes, bet nieko nepakeičia.
Manau, kad geras pamokslas yra tas darbinis arklys, kuris nebūtinai yra gražus, bet realiai keičia situaciją. Be abejo, yra ir pamokslų, kuriuos galima palyginti su karo žirgais - jie pasižymi ir elegancija, ir jėga, bet tokių yra vienetai, ir dažnai net pats pamokslininkas nesupranta, kas ką tik nutiko.
Didžiausias komplimentas turbūt yra pakeistas gyvenimas, kai matai, kad žmogus pradėjo tuo žodžiu gyventi.
Ar tau pažįstama situacija, kai po pamokslo jautiesi pakylėta, o klausytojai - ne? Arba kai norisi sulįsti į žemę, o klausytojai liudija, jog buvo palaiminti?
Yra buvę visokių atvejų. Buvę pamokslų, po kurių galvojau: „Kaip dabar reikės žmonėms į akis pažiūrėti?", o man sako: „Ką tu, viskas buvo gerai"... Ir atvirkščiai, atrodo, pamokslas buvo nuostabus, o žmonės išėjo visiškai nesupratę. Mat tik man vienai buvo gerai - bet man buvo labai gerai. Ir yra tokių pamokslų, kurie, Šekspyro žodžiais tariant, yra nuožmūs ir triukšmingi, bet visiškai nieko nereiškia. Kiekvienam pamokslininkui, manau, yra tekę pasakyti ir tą siaubingą pamokslą, ir tokį, kai jam pačiam nesuprantant nutiko kai kas didingo.
Kaip vertini tokį pamokslą, jei, kaip sakai, po jo norisi sulįsti į žemę? Ar kas nors blogai buvo pasakyta?
Tokiais atvejais, kaltę visuomet prisiimu sau, nes tai yra mano atsakomybė. Jei aš jau stoviu už sakyklos, aš prisiimu atsakomybę atitinkamai pasiruošti ir išaiškinti Dievo žodį. Dievo žodyje klaidos ieškoti neverta. Žmonėse? Reikia pamokslauti ne žmonėms, kuriems norėtum pamokslauti, o tiems, kurie sėdi ir klauso. Gali būti, kad pritrūko laiko ar iki galo nesumąsčiau, kaip sujungti visus taškus... Būna ir kad jautiesi prastai. Dažnai lemia įvairiausi žmogiškieji faktoriai.
Kaip artimieji reagavo į pasikeitimus tavo gyvenime? Mokykloje buvai daug žadanti mokinė, anksti įgijai vertėjos patirties, ir literatūra tave traukė nuo ankstyvųjų klasių... Ar tavo tėvai nenusivylė, kad pasirinkai būti dvasininke?
Visi tėvai linki savo vaikams to, kas geriausia. Kai pasakiau, kad ruošiuosi būti kunige, mano tėvai, be abejo, nebuvo labai sužavėti, nes jie buvo protingesni už mane ir žinojo, kad renkuosi kelią, kuris nėra nei perspektyvus, nei lengvas. Aš
esu evangelikė, o mano tėvai - ne, tad dėl perspektyvos nuomonės gali skirtis. Tėvai suprato, kad renkuosi labai sunkų kelią, ir jie buvo teisūs. Nė vienas tėvas ar motina nenori, kad jų vaikai gyventų sunkų gyvenimą. Ypač, jei nėra bendros tikėjimo perspektyvos, jiems sunku suvokti tokių pasirinkimų prasmę. Jie nesidžiaugė, bet nepradėjo mažiau mane mylėti. O mano sesuo, kuris taip pat ne itin džiaugėsi mano pasirinkimu, kai tarnavau parapijoje, buvo ir mano didžiausia atrama, ir nuodėmklausė, ir pagalbininkė. Nežinau, kaip be jos būčiau atlaikiusi tuos trejus su puse metų parapijoje. Sakyčiau taip: net jei tėvai labai ir nesidžiaugė, tai tik todėl, kad norėjo man gero.
O dėl tų visų perspektyvų... Visų pinigų juk neuždirbsi. Tame etape man svarbiausia buvo gyventi prasmingą gyvenimą. Atrodo, Justinas Marcinkevičius yra pasakęs, kad mūsų pasilieka tiek, kiek mes savęs atiduodame kitiems. Ir dar vienas momentas: kai į žmogaus gyvenimą ateina Dievas, viską pradedi vertinti visai kitaip.
Dažnai mąstydavau: kodėl aš turiu dirbti ir kam nors kitam uždirbti pinigus? Kad patenkinčiau jų godumą? (Nors pradėti savo verslą aš taip pat nenorėjau). Man tai neatrodė prasminga. Aš norėjau kažkam kažką įrodyti, sudrebinti pasaulį...
Na, bet užtenka, kad Kristus sudrebino pasaulį, kuris iki šiol dreba. Jo nepranoksim. Tarnystė man yra būdas atsakyti į giliausius žmonių poreikius, kalbėti apie viltį, kuri atliepia tą širdies raudą.
Tėvai jau susitaikė su mano pasirinkimu. Jie žino: jei aš ką nusprendžiu, tai nusprendžiu tvirtai. Bergždžia bandyti perkalbėti.
Ar studijuodama LCC galvojai, kad kada nors čia dėstysi? Kuo tave praturtina dėstytojos darbas?
Dar studijuodama anglų kalbą ir literatūrą žinojau, kad noriu dėstyti. Man tai - galimybė patarnauti jauniems žmonėms, būti šalia jų pačiu svarbiausiu jiems metu, kai jie turi nuspręsti, kaip statys savo gyvenimą. Pradėję atskirą, savarankišką gyvenimą atskirai nuo tėvų, jie turi savęs paklausti: „Ant kokio pamato statysiu savo gyvenimą?" Jie ieško atsakymų, ieško pavyzdžių, ieško būdų daryti tai, ką norėtų daryti, ieško to, kas teisinga. Noriu padėti jiems augti, padėti sudėti tuos pamatus. Kalbėti apie tai, kas tikra, yra didelė privilegija.
Manau, tarp pastoracinio ir dėstytojo darbo galima išvesti paralelę - mokydamas padedi žmogui atrasti tiesą. Negali tiesos primesti, bet gali padėti ją atrasti. Gali išmokyti žmones užduoti teisingus klausimus, gali padėti išmokti mąstyti, vertinti, suvokti save. Visuomet troškau dirbti su jaunais žmonėmis, būtent tuomet, kai jie pradeda rinktis savo vertybes, iš naujo įvertina tai, ką atsineša iš tėvų namų, ir visa tai, ką turi, pradeda dėlioti į prasmingą visumą, kai formuojasi jų pasaulėvoka. Tačiau studentai yra reiklūs, jie priverčia mane pačią nuolatos mokytis ir tobulėti. Negaliu atsistoti prieš studentus tuščia galva.
Dėstymas yra labai viltingas darbas - žiūrėdama į tuos jaunus žmones, aš matau viltį Lietuvai, matau viltį Rytų Europai. Jiems rūpi teisingi dalykai, jie užduoda teisingus klausimus ir ieško atsakymų. Tik daro tai kitaip nei aš ar vyresnės kartos žmonės. Jie ieško atsakymų įvairiais būdais.
Atvažiuoji patarnauti tiek į mūsų, tiek į savo bendruomenės rengiamas jaunimo stovyklas... Jei skiri tam laiko, vadinasi, tau tai svarbu?
Mano pačios tikėjimo kelias prasidėjo nuo stovyklos, ir aš tikiu, kad tokiose stovyklose Dievas iš tikrųjų formuoja savo tautą. Kaip Jis išsiveda izraelitus į dykumą, kad suformuotų iš jų savo tautą, taip ir mus Jis kviečia į savotišką dykumą, kad pabūtume toliau nuo to, kas mums pažįstama, kad toliau mus formuotų. Pranašo Ozėjo lūpomis Dievas sakė: „Aš išsivesiu tave į dykumą, kad tu vėl mane mylėtum." Aš matau stovyklų prasmę. Yra ir dar vienas svarbus momentas: Parodyk vaikui kelią, ir jis eis juo visą gyvenimą.
Pakankamai dažnai tave matome ir mūsų bažnyčioje. Kaip užsimezgė toks artimas ryšys?
Tikra draugystė su „Tikėjimo žodžiu" prasidėjo nuo Evangelinio Biblijos instituto Šiauliuose, kur dėsčiau graikų kalbą. Visi mano klausytojai buvo „Tikėjimo žodžio" pastoriai ar lyderiai, tad ir susidraugavome. Be to, viena artimiausių mano draugių taip pat yra iš šios bendruomenės. Jau minėjau, kad ir pusseserė įtikėjo šioje bendrijoje. Tačiau būtent dėstydama EBI supratau, kad šioje bendrijoje sutinku daug žmonių, kurie kaip ir aš trokšta mylėti Viešpatį Dievą visu protu.
Mane žavi intelektuali evangeliška mintis, o „Tikėjimo žodžio" bendruomenėje randu daug bendraminčių. Ta draugystė ir supratimas, kad būti evangeliku ir giliai širdimi patirti Dievo veikimą nereiškia, kad reikia išjungti protą, man labai brangi. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę toliau gilintis į lietuviškos evangeliškos teologijos klausimus EBI centre Vilniuje, kur, tikiu, sutiksiu ir kitų savo Išganytoją trokštančių pažinti žmonių.
Kaip viską suspėji? Tarnauji bažnyčioje, dėstai LCC, dėstysi EBI Vilniaus filiale, vasarą dar buvai misijoj Kazachstane...
Na, juk ne vienu metu viskas vyksta (juokiasi). Kai renkuosi, ką daryti, daugiau sakau „ne", nei „taip". Renkuosi tuos dalykus, kurie geriausiai atliepia mano pašaukimą, tai, ką geriausiai sugebu daryti, kas tikrai yra svarbu. Yra dalykų, kurie tiesiog nėra tokie svarbūs, tad jų ir nedarai.
O kokioj misijoj buvai Kazachstane?
Kazachstane mokiau anglų kalbos. Tai buvo trijų savaičių misijų kelionė su LCC tarptautiniu universitetu. Kalbų mokymosi centre, kurį įsteigė vietinės krikščioniškos bažnyčios pastorius, mokėme anglų kalbos. Tas kalbų centras ir išlaiko bendruomenės pastorių, nes bendruomenė nebūtų pajėgi. Padėdami tam centrui, padedame ir tai vietinei bendruomenei turėti pastorių.
Taip galime supažindinti jaunus žmones ir su LCC, suteikti galimybę Kazachstano tikintiesiems įgyti krikščionišką universitetinį išsilavinimą. Dabar tokius kursus LCC rengia Ukrainoje, Gruzijoje, Kazachstane ir Klaipėdoje.
Susidomėjusieji vėliau atvažiuoja studijuoti į Kaipėdą?
Taip.
Beje, rudenį dėstysi ir EBI centre Vilniuje?
Taip, dėstysiu įvadą į Senąjį Testamentą.
Ar tai ta sritis, kur pati randi daug peno ir pasimėgimą?
Taip, biblistika vis tik yra mano duona, mano širdis ten. Kartą, mokydamasi seminarijoje, savo vadovo, kuris yra labai gerai žinomas Naujojo Testamento dėstytojas, paklausiau, kur yra sankirta tarp akademinės ir vietinės bendruomenės. Jis pažiūrėjo į mane šiek tiek nustebęs ir atsakė: Biblija yra knyga, prie kurios susirenka ir prasmės ieško ir akademinė bendruomenė, ir tikėjimo bendruomenė. Tai, ką daro Biblijos tyrinėtojai, daro ir pamokslininkai. Tai padėjo man suvokti savo pašaukimą. Dėstydamas Šventąjį Raštą, dėstai pagrindą, ant kurio jie stovės.
Kaip vertini EBI atsiradimą Lietuvoje?
Tai yra geriausias evangelinėms bažnyčioms nutikęs dalykas. Lietuvai iš tikrųjų reikia kontekstualios evangeliškos minties. Mes negalime visą laiką skolintis Evangelijos. Manau, mes subrendome ir galime savarankiškai kurti, savarankiškai interpretuoti, ką evangeliška tradicija reiškia Lietuvai. Mums reikia žmonių, kurie būtų pasirengę įsitraukti į intelektualų evangelinį, visuomeninį diskursą, gebėtų argumentuotai išdėstyti savo tikėjimo tiesas.
EBI yra ta vieta, kuri, mano giliu įsitikinimu, tam žmones ir paruoš. Teko dėstyti EBI Šiauliuose, tad aš matau tą potencialą. Labai džiaugiuosi, kad dabar turime du centrus. Nes tik čia Lietuvoje galima studijuoti evangelišką teologiją (Klaipėdos universitete Evangeliškos teologijos katedra uždaryta, o LCC tai dėstoma tik anglų kalba). Manau, nepaprastai svarbu, kad tarnautojai Lietuvoje turėtų galimybę studijuoti lietuviškai. Labai svarbu, kad apie teologiją būtų kalbama giliai atsižvelgiant ir suprantant kontekstą, ir gimtąja kalba. Evangelija gimtąja kalba yra evangeliškos teologijos šerdis, reformacijos šerdis. Tai nepaprastai svarbu.
Kokius žmones ragintum studijuoti EBI?
Tuos, kurie nori mokytis ir ko nors išmokti. Tiems, kurie viską žino, nėra tikslo mokytis. Tad EBI studentais matau tuos, kurie trokšta mokytis, trokšta pažinti, trokšta tarnauti. Pažinimas, kurį mes tikimės suteikti EBI, nėra pažinimas, kuris išpučia. Tai tarnauti įgalinantis pažinimas. Šios studijos skirtos ne egoistams, kurie nori žinoti daugiau, nei žino pastorius. Tai yra studijos, skirtos žmogui, kuris nori pats išmokti, kad galėtų duoti kitiems.
Kokios mintys aplanko, kai galvoji apie šiandieninę Lietuvą?
Mintys įvairios. Visų pirma Lietuvai reikia evangeliškos bažnyčios, nes evangeliška teologija skelbia radikalią viltį. Tai labai aiški prisikėlimo žinia, žinia apie pergalę prieš mirtį ir prieš nuodėmę. Laikas, kuriuo gyvename, neteikia daug vilčių. Pažvelgus į Lietuvos kontekstą (man yra tekę tarnauti Lietuvos kaime), žinau, kad labiausiai žmonėms reikia vilties. Kol žmonės nematys vilties ir prasmės, bet kokia pažanga bus nieko verta. Tačiau net ir geriausi politikai negali žmonėms suteikti vilties ir prasmės. Jie gali suteikti viltį, kad galbūt pakils atlyginimas ar kai kas pagerės, bet negali atsakyti į klausimą „Kokia mano gyvenimo prasmė?"
Kita vertus, norėtųsi, kad žmonės didžiuotųsi šalimi, kurioje gyvena. Nes mes turime kuo didžiuotis. Ne tik dėl ko raudoti, bet turime ir kuo didžiuotis. Kad ir jaunų žmonių, besimokančių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pasiekimais mokslo srityje. Inovatyvumo atžvilgiu, galbūt mes patys nedaug žinome, bet Lietuva yra pasiekusi nuostabių dalykų. Per dvidešimt metų mes sugebėjome tapti stipria demokratine valstybe - tai yra daug, nes dvidešimt metų yra labai trumpas laikotarpis, tik akimirka istorijoje. Tapome valstybe, kurios stabilumu ir patikimumu niekas neabejoja, tapome tarptautinėje arenoje pripažįstama valstybe. Nors esame maža valstybė, su mumis yra skaitomasi. Norėtųsi, kad mes daugiau kalbėtume ne apie visokias žaliaakes iš internetinių svetainių ir kitus skandalus, bet apie tai, kas Lietuvoje vyksta pozityvaus, kas iš tiesų daro mus išskirtiniais, kad didžiuotumėmės tuo, ką esame sukūrę, tuo ką turime.
O ką galvoji apie religinį Lietuvos kontekstą?
Čia dar yra erdvės augti. Kad ir kur pažiūrėtume: tiek politinėje arenoje, tiek žiniasklaidoje, tiek visuomeninėje erdvėje,- mes vis dar stokojame pagarbos kitaip mąstantiems ir kitaip tikintiems. Kaip mes pasakojame savo istoriją? Gal ir nesąmoningai, bet dažnai išbraukiamas tų, kurie nepriklausė tradicinei bažnyčiai, paveldas. Žmonės dažnai nustemba sužinoję, kad Kristijonas Donelaitis buvo evangelikas, protestantas. Daugelis nežino, kad Martynas Mažvydas buvo protestantas, kad ta pirmoji knyga iš tikrųjų gimė tam, kad liudytų žmonėms Evangeliją. Man atrodo, kad nuvertinamas ir evangelinių bažnyčių indėlis mūsų šaliai siekiant nepriklausomybės, pasipriešinant sovietų sąjungai... Manau, tai yra labai svarbu. Kaip mes suvokiame istoriją - ką mes įtraukiame į istoriją ir ką išbraukiame, - lemia tai, kaip suvokiame dabartį. Nes jeigu ne evangelikų indėlis į Lietuvos istoriją, Lietuvos kultūrą, tautinį paveldą, mes gal net neturėtume lietuvių kalbos ir tautinės valstybės. Norėtųsi, kad tai būtų pripažinta, kad keistųsi evangeliškų bažnyčių vertinimas ir suvokimas, ką tai reiškia.
Ar dėl to, kad esi mažai Lietuvoje žinomos, metodistų bažnyčios narė, tau teko patirti diskriminaciją? Ar teko sutikti žmonių, kurie, sužinoję, jog esi metodistė, labai nustebdavo?
Nuostabos matyti teko, o su diskriminacija aš nesitaikstau. Juk gyvename demokratiškoje šalyje, tad kokiu pagrindu mane kas nors gali diskriminuoti? Kita vertus, žmonės bijo to, ko nežino, nepažįsta. Tad jei aš matau nepatiklumą, nuostabą, matau ir progą daugiau papasakoti apie bendruomenę, kurią lankau, papasakoti apie savo atsivertimą. Ne tam, kad įtraukčiau kitą žmogų, bet tam, kad jis tiesiog žinotų, pažintų. Ir dažniausiai žmonės tam yra atviri.
Pabaigai - kokios būna tavo atostogos?
Dalį atostogų praleidžiu su jaunimu stovyklose, o kitą dalį - prie jūros, su knyga, ruošiantis rudens semestrui (juokiasi).
Kokias knygas labiausiai mėgsti?
Dažniausiai prie mano lovos yra kokios penkios skaitomos knygos. Dažnai tai būna grožinės literatūros kūriniai - man labai patinka Lotynų Amerikos autoriai, ir darbui reikalingos, daugiausia su biblistika susijusios knygos. Kadangi man patinka mano darbas, aš nejaučiu skirtumo, kada skaitau darbui, o kada šiaip, nes visada skaitau sau. Neįsivaizduoju gyvenimo ir be grožinės literatūros, juk ir baigiau literatūros studijas. Be to, geras pamokslininkas turi mokėti papasakoti gerą istoriją, o tai daryti mokomės iš tų, kurie tai daro geriausiai - iš rašytojų. Taip lavinama vaizduotė, turtinama kalba. Man tai yra prasmingiausias laisvalaikis.
Mintimis dar grįžau prie tavo studijų JAV - norisi paklausti, ar norėtum ką nors iš ten „parvežti" čia, įgyvendinti Lietuvoje?
Taip, intelektualią evangelišką tradiciją. Norėtųsi, kad įvairių denominacijų evangelikai rinktųsi mokytis, nes tai reiškia mylėti Dievą visu savo protu. Liūdna, jei mes neišnaudojame proto, kurį Dievas mums davė, kad Jį pažintume. Mes kaip evangelikai apskritai esame intelektualai, mes žinome, ką reiškia mylėti Dievą visu savo protu. Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų puoselėjama ta intelektuali evangeliška tradicija, kad mes suvoktume, jog mums reikia mokytis. Tai jau vyksta, ir gera šiuos pokyčius matyti.
Labai tau ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Aurelija Umbrasienė
www.btz.lt
_64x64_9de.jpg)
