„Grožis yra nereali paguoda“

Prieš metus išgirdau, kad Aušrinė Šečkuvienė, „Tapati“ žurnalo redaktorė, su vyru metams išvyko studijuoti kraštovaizdžio dizainą (garden design) į Angliją. Buvo įdomu sužinoti, kodėl gyvenimas taip netikėtai pasisuko, įgaudamas naują atspalvį šios kūrybingos moters gyvenime. Pasirodo, meilė augalams, jų grožiui – tai ne atsitiktinumas. Subtiliai kalbėti apie sielos grožį pradėta jau seniai, tačiau šiandien su Aušrine pakalbėkime ne tik apie grožį ir jo guodžiantį, gydantį poveikį sielai, bet ir apie naują kūrybinį etapą. Iš kur šios moters gyvenime tiek daug kuriančio grožio?

Aušrine, tu esi „Tapati“ žurnalo, skirto moterims, redaktorė. Šis žurnalas išsiskiria grožiu. Prakalbinate moteris ne tik prasmingais tekstais, bet ir vizualiai – gražiomis nuotraukomis, dizainu. Kodėl tau toks svarbus grožis?

Kai prieš gerą dešimtmetį verčiau knygą „Žavingoji“, ten skaičiau skyrių apie Dievo paveikslą ir grožį – kodėl jis žmogui toks svarbus. Supratau, kad grožis žmogui yra esminis. Mąstau, kas su manimi vyksta, kai patenku į gražią aplinką arba atvirkščiai – negražią. Supratau, kad grožis manyje tveria, atstato. Man kasdien reikia tam tikros dozės grožio. Kai patenku į negražią aplinką, sumenkstu, susitraukiau, kitaip sakant, prarandu save. Mūsų dvasia žino, kad esame atėję iš Rojaus, kuris mus nuolatos kviečia: mes panašūs į paukščius, grįžtančius iš tolimų kraštų namo, kad ir kur būtume, mūsų sielos nerimsta, nes mumyse gyvena Rojus. Turbūt todėl norisi prašnekėti per grožį ir grąžinti mūsų žvilgsnį ten, kur ir turime būti, kur veržiasi širdis. Tad kurdamos žurnalą „Tapati“ aiškiai supratome, kad vaizdinys, grafika kalba panašiai kaip ir tekstas, net, manyčiau, daugiau, nes tai yra neužrašytas tekstas, per kurį Dievas gali pasakyti kažką svarbaus, ką žmogus šiandien turi išgirsti. Grožis yra nereali paguoda. Šis pasaulis mus „baladoja“, gauname nuolatos į kaulus, tad mums be galo reikia paguodos. Tik žodžiu išreikšta ji būna per grubi, ciniška, banali. Mes jos nepriimame, ypač kai išgyvename rimtus sukrėtimus. Kai žurnale atsiveria moterys, išgyvenusios didelius skausmus, praradusios viltį, žinau, kad paprastas žodis gali nuskambėti kaip metalinė skarda, šabloniškai, o nuotraukos, atvirkščiai, gali padaryti stebuklus – prakalbės kur kas giliau, subtiliau.

Ar tas grožio suvokimas atėjo iš vaikystės, ar atradus Dievą? Tai yra tavo dovana, išskirtinumas...

Neseniai vyko moterų rekolekcijos vaikystės tema. Vėl suvokiau, kad man labai trūko tėvo, neturėjau su juo emocinio ryšio. Tėtis turėjo hobį – labai mylėjo augalus, galėjo juos prižiūrėti iki beprotybės. Supratau, kad tai buvo mano pasąmoninis ėjimas tėtės link, nes tuomet galėjau būti kartu. Tėtis grožėdavosi augalais, nors ir primityviai, bet tai buvo mano, kaip vaiko, kaip dukters, paieška tėvo. Tai suvokiau tik antroje savo gyvenimo pusėje.

Vaikystėje nežinojau savo vietos, savo tapatumo – norėjau būti priimtina, populiari, draugų pripažinta, mėgstama, o aš buvau kaip šuniui penkta koja. Vasarą tėvai mane išsiųsdavo į kaimą, kur man būdavo vieniša. Jei pusseserė išdykaudavo su kaimo vaikais, tai aš eidavau į pievas, nes nežinojau, kaip su jais „būti“. Tose pievose atrasdavau Dievą. Ten vykdavo labai gražūs dialogai, Dievo išgyvenimai. Tos pievos, žemuogės buvo mano slėptuvė. Nebijodavau būti savimi, galėdavau ilsėtis, klausti ir stebėti pasaulį. Man ten būdavo gera.

Per tai stiprėjo tavo ryšys su Dievu?

Taip, mano ryšys su Dievu buvo labai įdomus. Sunku atrasti tą pradžią, tašką, buvo daug siūlelių, nes mūsų kelias Dievop būna paslėptas, pamatai tik užuomazgas, siūlo gabaliuką, audinio kraštelį, ir vėl jis dingsta paslapčia. Aš prisimenu save katalikų bažnyčioje adoruojančią. Man sunku paaiškinti, kaip vaikui įmanoma praklūpėti po 2 ar 3 valandas, bet aš tuomet išgyvendavau Dievą. Ir taip stipriai, kad net sunku paaiškinti. Matyt, mano siela jautėsi labai vieniša, buvo beprotiškas Dievo poreikis. Jis mane aplankydavo, tuomet atsigaudavo mano siela, ir aš išeidavau kitokia. Kalbėdavausi su Dievu. Mane pripildydavo Šventoji Dvasia, nereikėdavo net Mišių. Tai buvo vaikystėje, kai į viską reaguoji širdimi, o paauglystėje prasidėjo proto lygmuo, klausimai, maištas... Net ir dabar labiausiai išgyvenu Viešpatį gamtoje.

Žiūrint iš šono, ryškiausia tavo veikla – „Tapati“ žurnalo kūryba, bet taip pat augindama tris vaikus iš širdies šauksmo sukūrei Mamų klubą, darei tai, kas nauja, ko nebuvo. Be to, tarnauji moterims, su vyru leidi knygas ir vedi kursus poroms. Ar tai irgi tam tikra prasme kūryba?

Kai klausai savo širdies, kažkas vienaip ar kitaip kuriasi, nes mes esame nepaprastai kūrybiški. Dieviškumas mumyse turi būtinai kurti. Jei nekuri, nesijauti gyvas. Galbūt tu rašai ar gamini maistą, kuri namus, gėlyną, tekstą, knygą, tada jautiesi gyvas.

Man santykis su Dievu – toli gražu ne pareiga. Kaip moteris negali mylėtis iš pareigos, nes tai būtų prievarta, taip ir santykis su Dievu negali būti pareigos, teisingo elgesio ar kokio moralės kodekso apibrėžtas. Man santykis su Dievu yra širdies atsakas, reakcija arba dialogas, kuris vyksta tik iš meilės, tik iš to, kad mane sujaudina, dėl to, kad man be galo gera, dėl to, kad tai labai gyva. Tiek Mamų klubas, tiek patarnavimas moterims, poroms man kilo būtent iš šio atsako. Visa, ką darau, negaliu daryti iš „noro tarnauti“. Kai aš sutinku žmogų, pajuntu jo skausmą, norą atliepti, padėti, suprasti, kad jo situacija keistųsi. Tai galiu daryti, kai pati jaučiuosi gyva ir su Juo. Kai Dievas manyje kažką padaro, tuomet ir aš galiu kurti. Be Jo aš nieko negaliu, kaip pasakyta ir Šventajame Rašte: Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5). Kol Jis manęs neperkeičia, tol tai, ką darau, bus negyva. Bet juk niekam to nereikia. Žmogus ateis, išeis, bet liks toliau tuščias. Man to nereikia, tai tik religinis atspalvis, kuriame nebus Dievo. Kai ką nors pradėdavau daryti, darydavau tik dėl to, kad Dievas jau buvo prie manęs prisilietęs, mane atvėręs ir suteikęs jėgų. Žinau, jog kai imiesi ką nors daryti, praeis pirmoji entuziazmo banga, reikės keliauti toliau, tuomet nebus lengva. Tad be Jo niekur neinu.

Tavo namuose visada gera, šilta, jauku. Net vaikus augindama puošei namus ir juos gražinai. Tavo kasdienybė pilna kūrybos...

Man labai graži ši moteriška pusė. Moterys kuria kitaip nei vyrai. Stebiu, kaip moterys per gyvenimą vaikšto. Kai moteris sako, kad jai nepatinka namai ir maisto gamyba, visada galvoju, kad ji dar savyje to neatrado. Kūryba – tai ne pareiga. Tiesiog reikia pamatyti, kad tai gražu, smagu. Kai pati būnu išsikvėpusi, ieškau įkvėpimo iš kitų, tarkim, įsijungiu J. Oliverio kulinarines laidas, pasižiūriu – jėga! Kaip jis džiaugiasi gamindamas maistą! Ir tai mane pakuria, man vėl tampa smagu gaminti, prižiūrėti namus. Juk namai – tai Dievo dovana.

Ir su vaikais buvo įdomiai. Prisimenu, kai pas mus atkeliavusi anyta pasakė: „Žinai, Aušrele, kai ateis vaikai, tu nustosi tas žvakeles degiojusi, tas gėles markščiojusi. Pamatysi, nebus kada.“ Tuomet patylėjau, bet mintyse pasakiau: „Na, ir ne.“ Ir išties gimus vaikams nenustojau puošusi namų. Būdavo jie užpūsdavo žvakes, bet aš jas toliau degiojau, merkiau gėlių puokštes. Ūgtelėję vaikai tapo labai jautrūs grožiui. Kai atostogaudavome, mes, kaip jauna šeima, neturėdavome daug pinigų, tad papuldavome į nekokią aplinką, bet staiga matai, kaip visi zuja, perstumdo baldus, puošia, gražina, mergaitės renka gėlytes, jų primerkia, – taip mes visada gražiai susikurdavome aplinką.

Kartą viena kanadietė mentorė pasakė: „Žinai, ar turės Aušrinė pinigų, ar neturės, ji vis tiek viską darys gražiai.“ Vaikai tai pasigavo ir jau šiandien savo aplinkoje tai perteikia, keičia ją. Sūnus Mykolas tapo kraštovaizdžio architektu. Man taip gražu, kad tas estetikos pojūtis juose toks stiprus.

Neseniai grįžote su vyru iš Anglijos, kur metus studijavai kraštovaizdžio dizainą. Kas tai – naujovė, tęstinumas, svajonė, naujas gyvenimo etapas?

Žmogiškai kalbant, naujas etapas, nes vaikai iškeliavo iš namų. Atsirado erdvė ir laikas, kai gali išvykti iš Lietuvos, gali svetur įgyti išsilavinimą – to aš neradau Lietuvoje, nes Anglijoje yra senos kraštovaizdžio dizaino tradicijos, privačios dizaino mokyklos. Seniai svajojau išmokti profesionaliai kurti sodus, paragauti tų kokybiškų, pasaulinio masto praktikų. Bet kiekviena svajonė kainuoja: reikėjo palikti Lietuvą, nutraukti darbus, išnuomoti namus, sukaupti nemažą pinigų sumą, nes mokslai Anglijoje brangūs. Bet žiūrėdama atgal, džiaugiuosi, kad neišsigandau, nes tikrai buvo nejauku tuos pinigus išleisti. Visada, kai seki pagal savo širdį, tai kainuos. Norėčiau padrąsinti skaitytoją: jei turi svajonę, negalvok, kad ji išsipildys be kainos. Tačiau jei jos nesieksi, neklausyti savo širdies, vadinasi, netapsi tuo, kas esi sukurtas būti. Nors dėl nežinios ir įvairių baimių kilo daug klausimų, džiaugiuosi, kad tuomet, kai aš ašarojau, vyras palaikė ištardamas: „Mes važiuojame.“ Supratau, kad negaliu neklausyti savo širdies. Šiandien džiaugiuosi, kad tai padariau – baigiau mokslus, tad dabar belieka kurti. Suvokiu, kad mano dangiškasis Tėtis – pats geriausias Sodininkas. Mano dangiškasis Tėtis mane išmokys kurti dar geriau, tad šiandien kuriame drauge.

Gal galėtum nors šiek tiek praverti kraštovaizdžio kūrimo paslapties skraistę? Kaip sukurti jaukią aplinką?

Kraštovaizdžio dizaino principų taip greitai neišdėstysi – tai ištisas mokslas. Visų pirma, žmogus turi suvokti, kad kraštovaizdžio dizaine svarbi struktūra, arba geometrinė forma, ir tik vėliau augalai. Mes dažniausiai pamatome gražų augalą ir jo užsigeidžiame. Bet svarbu suvokti, kad namas ir tai, kas yra lauke, yra vientisa, kad namas diktuoja aplinką. Architektūra turi savo formas ir žingsnius – kaip architektas negali bet kur įstatyti lango, nes reikia laikytis tam tikrų proporcijų, taip proporcijų turi būti laikomasi ir kuriant kraštovaizdį. Turi būti proporcijos tarp kietų dangų – terasos, trinkelių, ir minkštos dangos. Be to, reikalingi struktūriniai augalai, vertikalės, tam tikri aukščiai. Sunku viską trumpai įvardinti, nes visko daug. Šiek teik daugiau apie tai pristatau svetainėje www.sodoidejos.lt.

Norint turėti gražų sodą jums reikalingas planas, nes be plano mes sodiname, persodiname, ir vis tiek akis nesidžiaugia. Lietuvoje labai populiaru pasodinti kelis kadagėlius, pušeles ir juos apmulčiuoti spalvotu pušų mulčiu, bet ne taip turėtų atrodyti kraštovaizdis. Mums natūralu kopijuoti kaimyną – jei mūsų gatvėje taip padaryta, tai ir mes kuriame panašiai. Lietuvoje kraštovaizdžio dizainas žengia pirmuosius žingsnius, yra dar gana skurdokas, pilnas klaidų. Keliaudami po svečias šalis, pradėkime stebėti, kaip atrodo sodai, tuomet keisis ir mūsų aplinka. Pažiūrėkite, kaip kitose šalyse, kurios neskurdo, nevargo, žmonės kūrė, tvarkėsi, – jie turi daugiau patirties, aplinkos apželdinimo istorijos. Analizuokime, kas ten mums patinka. Mūsų mąstymą keičia knygos, paskaitos, laidos.

Ar jau teko sukurti tokių sodų?

Taip, esu sukūrusi apie 20 sodų brėžinių. Tai nemažai, bet kartu iššūkis, kiek tuos brėžinius išpildys pats užsakovas. Nes viena yra suprojektuoti, kita – įgyvendinti. Kad sodas užaugtų, reikia mažiausiai 5 metų. Savo brandą sodas pasiekia 7–8 metais, o 10-ties metų jį jau reikia rekonstruoti, pertvarkyti. Projektų padaryta nemažai. Planuoju aplankyti kai kuriuos sukurtus sodus, kuriems jau 3-eji metai.

Ačiū už nuoširdų pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“ (2019 m. vasara)