.jpg)
Pastaruoju metu šeimos institucija visame pasaulyje patiria didelių pokyčių. Tad mūsų, žydų bendruomenės narių, irgi neretai pasiteiraujama, ar judėjų šeimose taip pat pastebimos esminės metamorfozės. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma, taigi norėčiau apie žydų šeimos gyvenimą ir tradicijas pakalbėti plačiau.
Jeigu mes turime galvoje religingus žydus, be jokios abejonės, šeima jie laiko tiktai pagal judėjų kanonus susituokusią žydų šeimą. Santuoka judėjų religijoje turi labai gilią simbolinę prasmę, ji imituoja sąjungą tarp Dievo ir žydų tautos, tad turi būti tokia pat stipri, kaip Aukščiausiąjį ir jo Išrinktąją Tautą siejantis ryšys. Kaip Tora, Dievo mums duota prieš tris su puse tūkstančio metų, nesikeičia, kaip nekinta religiniai įstatymai ir žydų religinė teisė, taip nekinta ir požiūris į santuokos institucijos būtinumą. Bet, kartoju, tai liečia judaizmo religijos tiesų besilaikančią mūsų tautos dalį. Tuo tarpu mažai religingose ir mišriose šeimose, kurių nariai nesilaiko žydų tikėjimo tiesų, pasitaiko visko.
Religingoje žydų šeimoje (o ji tokia ir turėtų būti) nė kalbos negali būti apie jokį laisvą žmonių „susimetimą draugėn“. To nenumato Tora, kurią galima pavadinti savotišku „santuokos liudininku“ tarp Visagalio ir žmonių. Religinga šeima nelaiko tikru santuokos dokumentu liudijimo, kuris išduodamas civilinės metrikacijos skyriuje. Tikrasis – tiktai tas, kurį išduoda rabinas; jis rašomas ant pergamento žąsies plunksna ir specialiu rašalu. Vadinasi, ir jungtuvių apeigos tikros tiktai tos, kurios vyksta pagal judėjų kanonus.
Seniau tradiciškai porą supiršdavo piršlys, tačiau per prievartą tuoktis jaunuolių niekas nevertė: vaikinas ir mergina turėjo vienas kitam patikti. Žinoma, pasitaikydavo atvejų, kai lemdavo tėvų valia, tačiau tai nebuvo taisyklė. Piršliai stengdavosi suburti porą, artimą pagal savo socialinį statusą, išsilavinimą, turtinę padėtį. Pora susitikdavo tėvų namuose, bendraudavo, žinoma, esant atidarytoms kambario durims, kadangi pagal judaizmo papročius uždaroje patalpoje negali būti svetimi skirtingos lyties asmenys. Paskui vykdavo sužadėtuvės ir vestuvės. Būsimo jaunikio tėvai įteikdavo dovanų nuotakai, būsimos nuotakos gimdytojai – būsimam žentui.
Religiją išpažįstančių judėjų vestuvinės apeigos vyksta po baldakimu, laikomu keturių vyriškių. Jaunoji septyniskart apeina aplink jaunąjį, o šis jai įteikia iš anksto parengtą santuokos liudijimą tardamas: „Šiuo dokumentu esi man duodama į žmonas“, – ir užmaudamas vestuvinį žiedą. Jeigu mergina iš jo rankų dokumentą priima, jiedu jau laikomi susituokusiais.
Džiugu, kad vis daugiau Lietuvos žydų jaunimo stengiasi atsigręžti į senąsias savo tautos tradicijas ir bando jų laikytis. Taigi ir jungtuvių apeigų tokios poros jau nori judaistinių, ir religinių kanonų santuokiniame gyvenime bando laikytis. Tik gaila, kad mano bendruomenės narių Lietuvoje tiek nedaug, kad nelabai yra kam tų grynai žydiškų šeimų kurti. Sovietiniais laikais judaistinės tradicijos buvo naikinamos, taigi atsirado daug šeimų, kurios jų nesilaikė, be to, kūrėsi mišrios šeimos. O pagal žydų įstatymus, jeigu motina ne žydų tautybės, jos vaikas jau negali būti laikomas žydu. Ir asimiliacija, ir holokaustas paliko savo pėdsaką: Lietuvoje iš viso dabar gyvena tik apie tris tūkstančius žydų, Vilniuje – apie 1 300…
Lietuvos žydai – litvakai – istorijos eigoje gyveno palyginti neblogai. Jie atkeliavo čionai prieš gerus 600 metų valdovų pakviesti, mat garsėjo kaip puikūs amatininkai ir pirkliai, ir visą tą laiką turėjo galimybę gyventi savą, žydišką, gyvenimą, laikytis savų tradicijų. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, galima sakyti, vyravo ubagystė. Šiose šalyse mano tautos žmonės, vadinami chasidais, neturėjo teisės dirbti žemės, ten vyko prieš juos nukreipti baisūs pogromai ir žudynės. Tokiomis sąlygomis žydai itin karštai ir nuoširdžiai meldėsi, glaudžiai telkėsi apie savo dvasinius lyderius – rabinus, juos tiesiog idealizavo. Taigi Lietuvos žydų gyvenimas skyrėsi nuo tikėjimo brolių, čia veikė rimtos mokyklos. Ir charakteriu jie santūresni, šaltesni. Todėl Tora ir Talmudas Lietuvoje studijuoti nepalyginamai nuodugniau negu kitose šalyse. Visas žydų gyvenimas buvo paremtas šių dviejų šventų šaltinių tiesomis.
Pavyzdžiui, ir Toroje, ir Talmude akcentuojamas tėvo vaidmuo auklėjant vaikus. Ypač – sūnus. Žydų berniukams jau nuo trejų metų pradedama aiškinti, kas yra Tora; jie pratinami pažinti raides ir skaityti, pradeda lankyti tautines mokyklėles. Iš savo tėvo pavyzdžio jie sužino, kaip rengtis, elgtis sinagogoje ir t. t.
Mergaičių auklėjimas žydų šeimose skiriasi nuo berniukų auklėjimo. Žydų vyrai turi melstis ir studijuoti Toros ir Talmudo tiesas. Žinoma, gerai, kai šias tiesas išmano ir mergaitės, tačiau į jas gilintis joms nėra privaloma. Seniau žydų šeimose būdavo taip: jeigu jaunuolis gabus ir protingas, jis galėdavo savo gyvenimą paskirti nuodugnioms Toros studijoms. Tai būdavo jo pagrindinis darbas ir sukūrus šeimą. Moteriai tekdavo ne tik gimdyti, auginti ir auklėti vaikus, nudirbti visus buities darbus, bet ir pasirūpinti, kad būtų iš ko išlaikyti šeimą. Vyrui ji turėdavo sudaryti visas sąlygas, kad jis netrukdomai gilintųsi į Toros tiesas. Tai buvo laikoma šventa žydų tautos atstovo priederme. Juk Toroje – visa judėjų išmintis: čia paskelbta 613 Dievo įsakymų, kurių privalu laikytis visą gyvenimą. Nuo to, kad žydai gilinasi į Toros tiesas, ir kitų tautų gyvenimas Žemėje tampa geresnis. Beje, potenciali nuotaka anksčiau nekeldavo klausimo, ar būsimas vyras turtingas, ar ne, bet būtinai pasidomėdavo, ar jis tinkamai susipažinęs su Tora. Prestižu buvo laikoma ištekėti už gero Toros žinovo, – merginos puikiai žinojo, kad jų nelaukia turtingas ir viskuo aprūpintas gyvenimas, bet vardan šeimos garbės jos būdavo pasirengusios visiems išbandymams. Žinoma, atsidėjusių grynai Toros studijoms vyrų nebuvo daug; dauguma turėjo patys užsidirbti duonai, tačiau laisvalaikiu vis vien gilindavosi į šios šventos knygos tiesas. Darbas mums, žydams, reikalingas tik gyvasčiai palaikyti, kad būtų jėgų mokytis Toros tiesų. Tai – mūsų egzistencijos šiame gyvenime esmė ir prasmė. Garbinga visuomenės narių privilegija yra materialiai remti Toros tiesas studijuojančius asmenis. Izraelyje ir kitose turtingose šalyse tokių mecenatų yra nemažai.
Moterys augina ir auklėja berniukus, kol jie maži. Trylikametis laikomas jau subrendusiu žmogumi, ir ši sukaktis yra vienas iš svarbiausių įvykių jo gyvenime (pirmasis – religinis apipjaustymo ritualas, atliekamas aštuntąją dieną po vaiko gimimo). Nuo trylikos metų amžiaus vyriškos lyties asmuo jau turi teisę būti pakviestas viešai sinagogoje skaityti Torą, ir tai yra didis įvykis jo gyvenime. Beje, prieš Antrąjį pasaulinį karą trylikamečiai berniukai ir dvylikametės mergaitės jau turėjo teisę kurti šeimą.
Mergaites itin stengdavosi lavinti mamos. Aš prisimenu knygą jidiš kalba, kuri vadinosi „Tora moterims“. Joje išdėstyti kiekvieno Toros skyriaus komentarai. Tai išties puikus ir naudingas leidinys.
Tradiciškai žydų šeimose pirmagimio berniuko trokštama visų pirma dėl to, kad būtų susilaukta dar vieno Toros žinovo. Ir apskritai – tėvui eiti su sūnumi į sinagogą – pasididžiavimas; neturintis sūnaus žydas melstis traukia vienas, nes mergaitės eina su mama.
Religingose žydų šeimose nenaudojamos kontraceptinės priemonės, taigi vaikų susilaukiama nemažai. Pagal žydų religiją vyras neturi tuščiai eikvoti savo sėklos; o ir Dievo įsakymas žmonėms juk buvo – veiskitės ir dauginkitės! Šiuolaikinėje visuomenėje šeimos pagausėjimas planuojamas ir žydų šeimose.
Judaizmo religija itin griežtai žvelgia į šeimyninę neištikimybę. Senovėje pasitaikydavo atvejų, kai už sanguliavimą būdavo skiriama mirties bausmė. Kodėl taip griežtai? Mat iš visų draudžiamųjų Dievo įsakymų (nevok, nežudyk, nesakyk netiesos ir kt.) įsakymas „nepaleistuvauk“ yra pats griežčiausias, laikoma, jog jį pažeidęs asmuo yra nusižengęs visiems be išimties Dievo įsakymams. Tad ir šeimos seniau būdavo stiprios, ir skyrybų pasitaikydavo labai retai. Beje, ir dabar įrodytos neištikimybės atveju rabinas porą išskiria iškart (besąlygiškai išskiria ir tuo atveju, kai šeima dešimt metų negali susilaukti vaikų).
Apskritai judaizmo religija neveidmainiška. Žmonių intymus ryšys joje nelaikomas nešvariu ar gėdingu. Šventajame Talmude yra atskiri skyriai, skirti šiai poros gyvenimo sričiai nušviesti. Geras rabinas puikiai nusimano ne tik vyro, bet ir moters fiziologijoje, tad žydės moterys neretai eina su juo pasitarti visais joms rūpimais sveikatos ir intymumo klausimais.
Beje, santuokine ištikimybe ir dorove žydų tauta rūpinosi visais laikais. Gal todėl jai, moraliniu požiūriu išskirtinei tautai, buvo lemta gauti iš Dievo rankų šventraštį. Gyvendama egiptiečių nelaisvėje, žydų tauta išsaugojo savo dorovines nuostatas ir tuo labai išsiskyrė. Ano meto egiptiečiai, nors ir pasiekę aukštą civilizacijos lygį (turėjo turtingas bibliotekas, garsėjo kaip puikūs astronomai, astrologai, architektai, statybininkai, menininkai), gyveno gana palaidą gyvenimą. Skaitydami senovės Egipto istoriją ar literatūros kūrinius randame stebinančių faktų. Faraonai vesdavo savo seseris, sanguliaudavo su dukterimis, – tai pati tikriausia kraujomaiša! O kiek žmogžudysčių būta! Egipto valdovė Kleopatra savo sutuoktinį – brolį nunuodijo!
Visos žydų buitinio gyvenimo normos surėdytos taip, kad vyrai neturėtų pagundos geisti svetimos moters. Sinagogoje moterys meldžiasi antrame aukšte, o vyrai – pirmame. Vyrai sinagogoje turi būti susikaupę, o jei šalia stovėtų moterys, tai nevalingai atitrauktų jų dėmesį nuo maldos. Iki šiol itin religingose šeimose per pokylius moterys ir vyrai sėdi prie atskirų stalų. Ir šokama atskirai, ir dainuojama. Laiptais pirma lipa vyras, paskui moteris, nes vyras iš arti neturi matyti moters, kuri nėra jo žmona, figūros. Žodžiu, kuo mažiau pagundų – tuo mažiau galimybių nusidėti. Kad ir mintimis.
Beje, noriu pridurti, kad nuo seno galiojo griežtos taisyklės, ką gali vilkėti moterys, o ką – vyrai. Jokių kelnių moterims ir nieko panašaus į škotiškus kiltus ar į kitokias „moteriškos atributikos“ detales vyrams! Taip, be abejonių, mėginta apsaugoti jaunąją kartą nuo polinkio į homoseksualizmą, kuris žydų kultūroje laikomas didele nuodėme. Vaikai nuo mažų dienų turi skirti, kas yra vyriška, o kas – moteriška, juk jie vadovaujasi stereotipais. Jokių „unisekso“ stiliaus drabužių nepripažįsta religinga žydų bendruomenė ir dabar: vyrai turi atrodyti vyriškai, moterys – moteriškai!
Turbūt iš mano pasakojimo supratote, kad judaizme iš principo nepriimtina vienalytė šeima ir negali būti nė kalbos apie tokių porų galimybę įsivaikinti. Tikiuosi, kad turintiems polinkį į vienalytę meilę žydų tautybės asmenims niekada nebus leista oficialiai kurti šeimų. Už sąvokų „žmogaus teisės“, „tolerancija“ ir pan. labai dažnai slypi dalykai, neturintys nieko bendra su tikrąja demokratija.
Natalija Cheifec – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukacijos programų vadovė
