evangelija.lt | Gyvenimo su Dievu atspindžiai

Kaip džiugu matyti, kai jauni žmonės noriai imasi tarnauti Dievui savo dovanomis – tokia yra Rūta Kaselė, 2015 m. prisijungusi prie laikraščio „Ganytojas“ redakcijos kaip dizainerė maketuotoja.

2011 m. Rūta baigė grafinio dizaino studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, o po metų, 2012 m., įgijo dailės edukologijos bakalaurą Lietuvos edukologijos universitete. Kurį laiką Rūta dirbo kaip laisvai samdoma dizainerė – 2015 m. maketavo laikraštį „Bernardinai.lt“ ir tais pačiais metais prisijungė prie „Ganytojo“. Per prabėgusius 7-erius metus keitėsi ne tik laikraščio „Ganytojas“ apipavidalinimas, bet ir pačios Rūtos gyvenimas – ji baigė studijas, ištekėjo ir dabar su vyru augina dukrelę Austėją, toliau studijuoja Dailės terapijos magistrantūros programą ir dirba tapybos studijoje.

Pati Rūta save apibūdina kaip savęs ieškančią menininkę įvairiose dailės srityse – tapyboje, pedagoginiame darbe, dailės terapijoje. Įdomu, kaip ir kada meno kibirkštėlė užsidegė Rūtos širdyje...

Tapyti ir piešti pradėjau nuo mažų dienų. Juokaudama sakau, kad augau posovietinėje aplinkoje, kur menas buvo remiamas, bet ribojamas ir cenzūruojamas. Kelias į kūrybą, kaip į dievišką vyksmą, išsilaisvinimas nuo aplinkinių vertinimų, taip pat nuoširdumo ir tikrumo paieškos nėra lengvos. Kartais jaučiuosi esanti amžinoje kūrybiškumo krizėje, bet suvokiu, kad pati kūryba yra neišvengiama, – ji vis mane pasiveja. Kūryba kartais būna įtampa, kuri būtina, kad judėčiau į priekį. Kūryba yra ir jungtys, kur susijungia viskas, ką žinau, patiriu, gaunu. Gal dėl to man labiausiai patinka ant medinio porėmio įtempta drobė ir koliažas – patirčių, fragmentų sluoksniavimas, virstantis nauju vaizdu.
Tiesa, nuo vaikystės išbandžiau daugybę technikų, ir stabtelėjimai ties jomis – tik tam tikros fazės. Tėvų paskatinta gana kryptingai mokiausi dailės, tačiau baigusi mokyklą nebuvau apsisprendusi, į kokią dailės sritį gilinsiuosi, gana atsitiktinai įstojau į grafinio dizaino specialybę, – šioje srityje dirbau pastarąjį dešimtmetį, tačiau jis man nelabai „prilipo“. Per daug nesimpatizuodama šiuolaikiniam konceptualizmui, grįžau prie „senos geros“ tapybos, su kuria taip pat eksperimentuoju – tarp tam tikro realizmo, abstrakcijų, papildant koliažo technika.

***

Esu iš tos kartos, kuri „užaugo“ evangelinėje bažnyčioje. Mano tikėjimas formavosi nuo mažų dienų: lankiau krikščionišką darželį, vėliau – Vilniaus krikščionių mokyklą, dalyvaudavau bažnyčios rengiamose vasaros stovyklose. Vis dėlto nepalaikau „išmoktos krikščionybės“ idėjos, manau, kad religijos galima išmokti, o tikėjimo – ne. Man reikalingas Dievas bei santykis su Juo, tad vis bandau jį gryninti, nusimetant religijos jungą (kaip tai teko padaryti žydams), pereinant nuo vaikystėje užsifiksavusio „neliesk, nedaryk, neragauk“ prie Evangelijos – laisvės ir išteisinimo per tikėjimą. Man labai artima tęstinės reformacijos idėja. Turiu daug klausimų, dažnai jų yra daugiau nei atsakymų, kvestionuoju ir filtruoju tai, ko buvau išmokyta apie krikščionybę, noriu surasti savo atsakymus bei pažinti Dievą ne tik dėl to, kad kažkas papasakojo, o „savo kailiu“. Be teologijos (kuria mes, visi evangelikai, turime privilegiją domėtis), domiuosi filosofija, istorija, psichologija, – iš to galima daug suprasti apie Dievą, žmones ir pasaulį, taip pat manau, kad semtis supratimo pravartu ir iš kitų krikščionybės krypčių, bendruomenių – visos jos bent dalimi sudaro Kristaus kūną. Taigi šiuo gyvenimo laikotarpiu manau, kad kelionė su Dievu tokia ir yra.

***

Vieną dieną, svarstydama, ar Dievas ką nors pakeitė mano gyvenime, mąsčiau, kaip Jis kuria mane pačią iš naujo, lyg nudžiūvę lapai praeity lieka senos nuoskaudos, kompleksai, baimės, ydos, Dievas augina naują kūrinį, kurio galutinio grožio dar nesimato, ir niekam neaišku, koks jis bus. Galvoje suskambėjo Šventojo Rašto eilutė: „Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja.“ Šį supratimą įamžinau drobėje.

***

Žmogaus, kaip kuriamo ir kuriančio tuo pačiu metu, tema atsikartoja triptike „Sukūrimas (I, II, III)“. Paraleliai mąsčiau apie šiuolaikinį, ideologijų apimtą, visuomenės kontekstą, kai trinamos ribos tarp sąvokų „vyras“ ir „moteris“, peršama mintis, jog šios sąvokos yra pasenęs visuomenės konstruktas. Pradžios knygos eilutė „...pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis...“ šiame kontekste suskambėjo net revoliucingai. Taigi kūryba, pasitelkiant Šventąjį Raštą, gali būti ir švelni protesto prieš ideologijas išraiška.

***

Nuo mažų dienų Dievą suvokdama kaip Kūrėją negalėjau nesižavėti sukurtu pasauliu. Iki šiol mėgstu „įsijungti“ tam tikrą žvilgsnį, kai viską matau ir priimu kaip stebuklą – medžius, grybus, dangų, vandenį, akmenis, smilgas, žmogaus kūną... Tai atsispindi kai kuriuose mano darbuose, kur iš arti nagrinėju gamtos tekstūras, spalvas bei ornamentus. Nieko originalaus, tačiau taip tikra ir natūralu, kad įkvėpimas ateina ir iš gamtos – kur galima išvysti dieviškos harmonijos atspindžius, o siela gali ilsėtis.

***

Visgi kartais kūryba kyla iš skausmo. Kūrinys „Nemiga“ (2021) turi savo istoriją: apie pusę metų, vyrui išvykus į karinę misiją užsienyje, mūsų dukrytę auginau viena. Tai buvo be galo sunkus laikotarpis – bemiegės naktys, prižiūrint kūdikėlį, ir ne ką lengvesnės dienos be poilsio... Šiam laikotarpiui besibaigiant ir nujaučiant, kad ateina geresnis laikotarpis, nutapiau „Nemigą“ – kaip paguodą toms, kurios išgyvena panašius vargus, o kartu ir sau – kaip šio sudėtingo laikotarpio atsiminimą ir įprasminimą.

Šių metų pradžioje, prasidėjus karui Ukrainoje, pirmaisiais mėnesiais nė viena diena nepraeidavo be ašarų... Sekiau Mariupolio apgultį, skaičiau apie badaujančius ir dehidratuojančius vaikus, įkalintus nuolat apšaudomo miesto griuvėsiuose. Iš tų ašarų gimė paveikslas „Mariupolis“ (2022).

***

Dabar save vadinu tapytoja-amatininke. Kartais ne pati kūryba, o tapymas atpalaiduoja, teikia malonumą ir sukuria jausmą, kad esu „sraute“. Jau septintus metus dirbu tapybos studijoje „Dvi taurės meno“, kurios pagrindinė veikla – tapybos vakarai, kai lankytojai, dažniausiai neturintys jokios tapymo ar piešimo patirties, su tapytojos (mano ar vienos iš kolegių) pagalba tapo improvizaciją pagal žinomo ar mažiau žinomo autoriaus kūrinį. Lankytojus supažindiname su žymių dailininkų, tokių kaip R. Magritte, S. Dali, V. Van Gogh, P. Picasso, G. Klimt ir kt. kūryba, stiliais bei technikomis. Tokiu būdu dažnai savo veiklos su daile visai nesiejantys žmonės gali susiliesti su tapyba, atrasti naują laisvalaikio praleidimo ir atsipalaidavimo būdą, o kartais net slypinčius talentus. Man pačiai gera matyti besišypsančius, tapymo džiaugsmą atradusius klientus. Taip pat organizuojame tapybos užsiėmimus įmonėms, draugų kompanijoms, organizuojame vaikų dienos stovyklas, rengiame tapybos plenerus ir kursus suaugusiems, norintiems labiau pramokti piešti ir tapyti.

***

Noras pažinti žmogaus sielos „mechanizmą“, savianalizė, ieškojimas, kuo dailė galėtų pasitarnauti žmonėms, atvedė mane į dailės terapijos magistrantūros studijas jungtinėje Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bei Vilniaus dailės akademijos programoje. Dailės terapija Lietuvoje yra gana nauja sritis, dažnai ne iki galo ar net klaidingai suprantama. Iš esmės ji remiasi prielaida, kad žmogaus psichikos turiniai „nusėda“ kūrybiniame darbe ir gali būti atskleisti bendraujant klientui ir profesionaliam dailės terapeutui. Tokie terapiniai santykiai – didelė pagalba įvairiems žmonėms – nuo psichikos ir kitomis ligomis sergančiųjų iki darbe, mokykloje ar kitur problemas patiriančių arba tiesiog siekiančių giliau suprasti savo vidų. Esu atlikusi praktiką su fizinę ir protinę negalią turinčiais žmonėmis, taip pat su psichiatrijos reabilitantais, o mano magistrinio darbo tyrimo sritis – moterų, patyrusių persileidimą, psichoemocinė savijauta. Praėjusį pavasarį vedžiau dailės terapijos grupę būtent tokias patirtis turėjusioms moterims. Matau teigiamą dailės terapijos bei dalijimosi savitarpio pagalbos grupėje poveikį ir be galo džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie šios srities tyrimų. Tikiuosi, kad ateityje pagalbos kūdikio netektį patyrusioms moterims tik daugės.

***

Gyvenimas su Dievu suteikia prasmę tam, ką darau kasdien – ar tai būtų darbas, meninė kūryba, tarnavimas namuose ar kitur. Kūryba „tiesiog dėl savęs“ niekada nebuvo mano varomoji jėga, vis norėdavau, kad tai turėtų didesnę prasmę, kažkaip atspindėtų mano atradimus apie Dievą bei kelią su Juo. Nesakau, kad būčiau tai pasiekusi, bet, regis, žingsnis po žingsnio Dievas veda prie to.

Parengė Sonata Aleksandravičienė

Nuotraukos: