Gyvenimo tikslas – gyventi Dievo šlovei

Kai prieš 26-erius metus Styvas ir Merė Davis (Steven ir Merri Davis) su trimis vaikais atvyko iš JAV į Lietuvą kaip misionieriai tarnauti naujai įkurtoje baptistų „Malonės“ bažnyčioje, Lietuva jau brido iš dvasinės tamsos, paliesta prabudimo bangos. Per tuos metus pasikeitė ne tik Lietuva, bet ir Styvo bei Merės šeima – čia gimė dar 8 vaikai (iš viso 11), čia tarnauta pamokslaujant bažnyčioje ir ganant tikinčiuosius, čia 20 metų rengta „Discovery“ anglų kalbos stovykla jaunimui. Apie tai, kaip Lietuva tapo šios šeimos namais, kalbamės lietuviškai su Styvu ir Mere.

 

Styvai ir Mere, papasakokite, kaip susipažinote ir tapote šeima

Styvas: Mes susipažinome 1987 m. Biblijos koledže Viskonsine, JAV. Tuomet man buvo 24 m. Baigęs Ohajo valstybinį universitetą, kur studijavau ekologiją, miškininkystę, pradėjau tarnauti Dievui. Vėliau išgirdau, kad šiaurės Amerikoje, Viskonsine, yra nedidelis Biblijos koledžas, į kurį mielai buvau priimtas prieš pat studijas, nes ten mokėsi tik 16 studentų (šypsosi).

Merė: Apie tą Biblijos koledžą man papasakojo dėdė, kuris padėjo jį įkurti. Dėdė drąsino mane ten mokytis, tad nusprendžiau ten vykti ir aš.

Styvas: Aš troškau atsiskirti, tad man buvo labai gerai, kad mokėsi tik 16 studentų. Norėjau metams pasišvęsti Dievui, Biblijos studijoms, todėl ir pasirinkau Amerikos pakrašty, šiaurėje, įsikūrusį koledžą. Aš meldžiau Dievo, kad nebūtų jokių merginų, jokių kliūčių – tik laikas su Dievu. Tačiau patį pirmąjį vakarą, prieš vakarienę, pastebėjau Merę ir ...visi mano planai iškart griuvo (juokiasi). Mes susitikome rugsėjo mėnesį, o susituokėme balandžio 23 d.

Merė: Kadangi mūsų buvo nedaug, visi drauge leidome laiką, dirbome.

Styvas: Tiek aš, tiek Merė rytais turėjome paruošti visiems pusryčius. Keldavomės 6 val. ryto ir drauge gamindavome pusryčius. Taip ir susidraugavome.

Merė: Nusprendėme susituokti tų pačių mokslo metų gale, kad visi studentai, prieš išvažiuodami atostogų, galėtų dalyvauti mūsų vestuvėse.

Ar esate pirma karta, įtikėjusi Dievą, ar augote krikščioniškose šeimose?

Merė: Mano tėvai buvo tikintys. Jie buvo misionieriai. Aš augau Karibų jūros Pietų Antilų grupės Bonero saloje, kuri priklauso Nyderlandams. Tėvai dirbo tarptautinės evangelikų krikščioniškos žiniasklaidos platintojos (Trans World Radio) radijuje. Dievą įtikėjau labai anksti – būdama 5-erių suvokiau, kad esu nusidėjėlė ir dėl to nepateksiu pas Dievą. 

Styvas: Mano gyvenimas buvo kitoks. Mano šeima nebuvo krikščionys. Į bažnyčią nueidavau tik kartais – per Velykas ir Kalėdas. Evangeliją išgirdau, kai man buvo 10 metų. Turėjau tikinčią pusseserę, kuri, grįžusi iš krikščioniškos stovyklos, mūsų miestelyje ėmė skelbti Evangeliją. Tuomet įtikėjo dvi mano sesės, kurios vieną vakarą pakvietė savo drauges į mažą evangelizaciją palapinėje mūsų kieme. Nors aš atėjau norėdamas jas paerzinti, buvau pakviestas užeiti – taip išgirdau Evangeliją. Tąkart įtikėjau, bet nelankiau bažnyčios, neturėjau žmogaus, kuris vestų mokinystės keliu, tad paauglystėje pradėjau gerti... Bet Dievas manęs ieškojo. Mokydamasis universitete gyvenau labai nuodėmingai. Turėjau merginą, kuri staiga mane paliko. Tuomet aiškiai supratau, kaip kvailai elgiausi nuodėmiaudamas (susigraudina). Vieną vakarą meldžiausi Dievui... Tą vakarą mano gyvenimas visiškai pasikeitė – lioviausi gerti ir keiktis. Mes, 10 vyrų, gyvenome dideliame name, kuris buvo netvarkingas, purvinas. Aš pradėjau kalbėti jiems apie Dievą. Išgyvenau Dievo kvietimą tarnauti. Dar nesupratau, kas vyksta manyje, bet labai norėjau liudyti Gerąją Naujieną. Ačiū Dievui, kad Jis mane surado ir išgelbėjo. Supratau, kad Dievas nori gelbėti sielas. Pradėjau tarnauti, dirbau krikščioniškoje stovykloje, ėmiau mąstyti apie misijas, bet neturėjau jokių biblinių pagrindų, todėl, kaip minėjau, metams išvykau studijuoti į Viskonsino Biblijos koledžą.

Kaip jūs pasirinkote misionierišką kelią? Merei turbūt buvo natūralu, nes augo misionierių šeimoje... Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?

Merė: Aš nuo vaikystės norėjau būti misioniere, bet galvojau būti „tikra“ misioniere kur nors Afrikoje (juokiasi). Dievas šaukė mane tarnauti, tik ne į mano numatytą vietą... Dar prieš susituokiant sakiau Styvui, kad noriu būti misioniere, bet jis nenorėjo... sakė, kad gyvens tik JAV ir niekur kitur. Amerikoje gyvenau tik 4 metus prieš mokslus. Bet vis tiek susituokėme (juokiasi). Vėliau mes dirbome stovykloje.

Styvas: Dar prieš studijas Viskonsine metus dirbau krikščioniškoje stovykloje, skirtoje sutrikusio intelekto ir elgesio berniukams. Po studijų ten dirbau dar 2, 5 metų. Bet visa tai palikau, nes labai norėjau užsidirbti daug pinigų, būti turtingas. Pasiteisindamas sakydavau sau, kad kai būsiu turtingas, tuomet tarnausiu Dievui. Vis dėlto tai buvo patys sunkiausi gyvenimo metai mūsų šeimoje – nors turėjau du darbus, savo verslą, labai daug dirbau, bet vis tiek pinigų trūko... Jei nueidavome su šeima į kavinę, ieškodavome mašinoje už kėdžių užkritusių centų – trūkdavo centukų, kad galėtume nusipirkti kokakolos... Liūdna visa tai prisiminti...

Merė: Dievas ištikimas...

Styvas: Taip, Jis ištikimas ir suteikė man antrą galimybę tarnauti. Žinojau, kad nepaklūstu Dievui, kad nusigręžiau nuo Jo. Bet apie tai su Mere kalbėjomės mažai, viskas vyko mano viduje, nežinojau, ką daryti...

Vieną sekmadienį į mūsų bendruomenę JAV atvyko pastorius Deividas Ralstonas, kuris kalbėjo apie pradėtą misiją Lietuvoje. Į JAV jis grįžo ieškodamas paramos, pagalbos ir tarnautojų. Jam pasakojant apie Lietuvą ir kaip Dievas veikė jo gyvenime, Dievas labai palietė mūsų su Mere širdis. Po susirinkimo prie jo priėjo tiek daug žmonių, kad man teko laukti gerą pusvalandį. Kai galiausiai pavyko su juo pasikalbėti, pasakiau, kad norėčiau padėti sumokėti už Biblijas lietuvių kalba. Tuomet pasiteiravau, ar jis Lietuvoje turi pagalbininkų, bet jam atsakius, kad neturi, Dievo paliestas nusprendžiau padėti, nors jam dar nieko nesakiau. Po savaitės jis atsiuntė man anketą, kurią turėjau užpildyti norėdamas pradėti tarnauti. Nustebau, nes nebuvau jo to prašęs. Nežinau, bet, matyt, jis kažką manyje įžvelgė. Po kiek laiko su Mere ieškojome žemėlapyje Lietuvos, apie kurią nieko nebuvome girdėję...

Vieną sekmadienį pastorius kalbėjo apie gyvenimo tikslą. Susimąsčiau, o po pamokslo išėjau į priekį, prašydamas maldos. Už mane besimeldžiančiam diakonui pasakiau, kad Dievas mane kviečia į Lietuvą. Taip viskas ir prasidėjo... Kai kitą rytą Merė mane vežė į darbą statybose, pasakiau jai, kad Dievas mane šaukia į misijas, į Lietuvą.

Merė: Tai išgirdusi aš labai apsidžiaugiau. Mes abu verkėme... iš džiaugsmo. Tai buvo netikėta, bet maloni staigmena.

Ir jūs išvažiavote...

Styvas: 1993 m. vasarą vienas atvykau į Lietuvą padėti pastoriui Deividui įkurti bažnyčią, dalyvavau pirmame susirinkime. Tuomet Lietuva buvo visai kitokia nei dabar. Nors buvo liepos mėnuo, buvo šalta ir tamsu, be to, buvo daug dvasinės tamsos. Bet Dievas patvirtino kvietimą tarnauti Lietuvoje. Tuomet grįžau į Ameriką ir pradėjau ieškoti rėmėjų. Po metų, 1994 m. vasarą, atvykome čia su visa šeima.

Turbūt atvykę patyrėte kultūrinį šoką?

Styvas: Išties patyrėme kultūrinį šoką, sunku buvo ir dėl lietuvių kalbos. Tačiau mes buvome jauni, entuziastingi, užsidegę. Mums viskas buvo įdomu.

Merė: Kultūrinis šokas buvo ir grįžus į JAV – labai didelis skirtumas. Juk 1994 m. Lietuvoje nebuvo tokių prekybos centrų kaip Maxima, Rimi. Vilniuje buvo tik vienintelė IKI ir pasažas „Pas Juozapą“. Maisto prekes kasdien tekdavo pirkti mažoje parduotuvėje: atstovėti eilę prie mėsos, tada kitą – prie duonos, dar kitą – prie pieno. Reikėdavo prašyti prekių pardavėjos, negalėdavai pats jų pasiimti, buvo nepaprastai sunku. Be to, ir pardavėjos buvo nemalonios, nenorėjo kalbėti, piktos. Kai pamatydavo mus, lyg sakydavo: „Ir vėl šitie...“ O grįžus į Ameriką buvo keista, kad kažkas nori man padėti, patarnauti... Be to, pasiilgdavome tėvų. Bet Dievo pašaukimas suteikė stiprybės dirbti čia, Lietuvoje.

Kai grįždavote į JAV, nesinorėdavo pasilikti, juk ten geriau?

Merė: Ne, net mūsų vaikai klausdavo, kada mes grįšime namo, į Lietuvą.

Jūs puikiai kalbate lietuviškai. Kaip sekėsi mokytis lietuvių kalbos?

Styvas: Mes turėjome mokytoją. Pradžioje mokėsi tik Merė, nes man su mokytojais nesisekė – su jais tik kalbėdavome apie politiką, Bibliją, Dievą ar kt.

Merė: Vaikystėje aš kalbėjau angliškai, mokykloje išmokau olandų, ispanų, prancūzų ir vietinės salos kalbų. Bet lietuvių kalba visiškai kitokia, visai nepanaši į mano jau mokėtas kalbas. Vis dėlto po 3 mėnesių mokymosi įvyko proveržis. Bet tuomet vienas po kito gimė ketvirtas, penktas, šeštas vaikas, tad auginau mažylius ir nebegalėjau mokytis su mokytoja.

Į Lietuvą atvykote su trimis vaikais, čia jūsų šeima dar pagausėjo. Iš viso turite 11 vaikų! Tai išties didelis iššūkis – ne tik būti misionieriumi Lietuvoje, bet ir tapti daugiavaike šeima tuo metu, kai Lietuvoje į daugiavaikes šeimas buvo žiūrima kreivai. Kaip jūs įveikėte pragyvenimo, išlaikymo iššūkius?

Merė: Mes mąstėme taip: jei Dievas nori padovanoti vaikų, tai Jis mumis visais ir pasirūpins. Niekada neieškojome prabangių dalykų – mums tai nesvarbu, galime važinėti ir su sena mašina...

Teko girdėti daug komentarų apie tai, kad turime daug vaikų. Kai atvykome su trimis, žmonės vis stebėdavosi, sakydami: „Kiek daug vaikų!“ O dabar apie tai pagalvojus ima juokas… Vis dėlto retai žmonės reaguoja negatyviai, dauguma elgiasi mandagiai. Labiausiai nesmagu, kai mane vadina „didvyre“ tik dėl to, kad turiu tiek vaikų. Aš labai myliu savo vaikus, bet matau, kokia esu silpna ir kaip kiekvieną minutę man reikia Dievo pagalbos…

Styvas: Čia Merė kalta, ne aš (šypsosi), nes man užteko 3 vaikų. Mes neplanavome nei didelės, nei nedidelės šeimos – tiesiog gyvenome kaip vyras ir žmona. Ir Dievas mums dovanojo vaikų. Niekada neieškojome papildomos paramos Amerikoje. Lėšos nepakito – nors vaikų daugėjo, mes gyvenome iš tų pačių pinigų, gan kukliai.

Dabar gyvenate jaukioje sodyboje už miesto, bet pradžioje gyvenote Vilniuje?

Merė: Taip, mes nuomojomės 4 kambarių butą. Prieš gimstant 7-am vaikui pradėjome ieškoti namo, nes reikėjo daugiau erdvės, norėjome turėti savo kiemą. Namą rasti buvo sunku – tai netinka, tai per brangu ar per didelis, tuomet visai netikėtai, kai jau beveik liovėmės ieškoti, Styvas aptiko skelbimą apie parduodamą namą Ažulaukėje, Vilniaus rajone. Kai nuvykę pamatėme sodybą, iš karto supratome, kad tai – mūsų vieta. Nors kaina buvo nedidelė, vis dėlto tiek pinigų neturėjome, negalėjome paimti paskolos – nei Lietuvoje, nei Amerikoje. Tuomet paprašėme mano pusbrolio, gyvenančio JAV, kuris yra verslininkas, padėti gauti paskolą. Jis sutiko padėti, bet vėliau mums paskambino ir pasakė, kad jų šeima mums dovanoja pinigus namui nusipirkti. Tai buvo tikras Dievo stebuklas!

Ar kaime gyventi lengviau?

Merė: Daug lengviau. Pigiau negu bute. Dabar negalėtume išsinuomoti buto Vilniuje.

Jūsų bažnyčia organizuoja krikščioniškas anglų kalbos stovyklas jaunimui „Discovery“. Kaip gimė ši idėja?

Styvas: Man patinka organizuoti stovyklas jaunimui, dar Amerikoje dirbau tokioje stovykloje. Tad natūraliai gimė troškimas surengti stovyklą Lietuvoje. 1996 m. drauge su dviem bažnyčiomis iš Vilniaus ir Švenčionėlių surengėme stovyklą „Atradimas“. „Discovery“ gimė šiek tiek vėliau – tai buvo anglų kalbos stovykla.

Kai 1998 m. lankėmės Amerikoje, Pensilvanijoje, svečiavomės Merės pusbrolio bažnyčioje, kur vienas vyras per pamaldas pasakė: „Mes ieškome galimybių dirbti Lietuvoje.“ Įdomiausia, kad tą dieną toje bažnyčioje buvau ir aš. Todėl šaukiau: „Aš čia! Aš čia! Aš iš Lietuvos!“ Labai įdomu: jie norėjo pradėti misijas Lietuvoje, o aš juk jau ten gyvenau. Kalbėdamiesi supratome, kad pats geriausias būdas dirbti kartu – surengti stovyklą anglų kalba. Jie atvyko pas mus į Lietuvą ir 20 metų kartu rengėme stovyklas jaunimui. Labai gaila, kad šią vasarą dėl prasidėjusios Covid-19 pandemijos stovyklos surengti nepavyko. Visą vasarą dėl to liūdėjau... Bet nusprendėme savo sodyboje surengti ministovyklą 20-čiai jaunuolių.

Lietuva – katalikiškas kraštas, mažai evangelinio tikėjimo bažnyčių. Kaip jums atrodo, ar Lietuva pasikeitė per tuos 26-erius jūsų misijų šioje šalyje metus?

Styvas: Pradžioje buvo sunku, ypač išgirsti, kad esu sektantas. Nors, tiesą sakant, ir šiandien dar tai girdžiu. Aš stebiu, myliu Dievo bažnyčią. Nėra tobulų bažnyčių, bet vis tiek ją myliu. Tikiu, kad bažnyčia – tai tobulas Dievo planas pakeisti pasaulį. Kai mes gyvename kaip Dievo šeima, Jis gali stipriai darbuotis per savo bendruomenę. Manau, dabar yra sunkesnis laikotarpis, yra nemažai nusivylusių pastorių. Kai atvykome, visur buvo daug energijos, entuziazmo – tikras prabudimas! Tikintieji važiavo į misijas, kūrė bendruomenes, tarnavo bažnyčioje, mokėsi Biblijos koledže. O dabar viskas nurimo. Vis dėlto manau, kad bažnyčia yra stipresnė nei anksčiau, nors laikas ir kitoks. Trokštu, kad Dievas pakeltų naują tikinčiųjų kartą, kurie prisiimtų atsakomybę ir vėl eitų pirmyn su Dievu. Tai rimtas poreikis – nauja, tarnauti pašaukta karta.

Dažnai sunkumai kyla dėl susikurtų lūkesčių, nepatenkintų įsivaizdavimų. Vizija tampa stabu. Daug kas nusivylė, nes ieškome ne Dievo, o Jo dovanų ar dar ko. Būti pastoriumi, misionieriumi nėra lengva. Daug lengviau dirbti statybose, nes ten žinau, ką darau, o pastoriaus darbo rezultatai nėra iškart matomi. Kartais pasimetame: ką mes čia darome? Tuomet stiprybės suteikia Dievo pašaukimas, Jo gerumas. Esu dėkingas Dievui už tai, kad Jis veikia kasdienybėje, tarkim, neseniai buvau „Moki-veži“ parduotuvėje, kur prie manęs priėjo padėjėjas ir sako: „O, Styvai, reikia pagalbos?“ Tas vaikinukas kažkada buvo „Discovery“ stovykloje... Šnektelėjome su juo. Aš tikiu, kad Evangelija yra Dievo jėga išgelbėti, o bažnyčia yra Dievo planas pakeisti pasaulį per bendruomenę.

Kai atvykau į Lietuvą, neturėjau jokios patirties kaip pastorius. Nors nežinojau kaip, bet pradėjau tarnauti. Ir dabar kartais nežinau, kaip būti pastoriumi. Žinau, kaip pamokslauti, bet būti pastoriumi yra daugiau nei pamokslauti... Kartais esu nusivylęs, nes nežinau, kaip padėti, kaip tarnauti, vesti bendruomenę. Žinau, kad turiu padėti, mylėti, bendrauti. Man patinka, kai bendruomenė gyvena kaip šeima – Dievo šlovei.

Skauda dėl bendruomenės žmonių, bet skauda ir dėl savo vaikų... Ar pavyko vaikams perduoti tikėjimą?

Merė: Manau, kad mūsų vaikams buvo sunku grįžti į Ameriką. Jie čia augo, čia jų namai, bet jie nematė galimybės gyventi Lietuvoje. Visi trys vyriausieji galvojo studijuoti Amerikoje ir grįžti čia, į Lietuvą, bet nepavyko. Išvažiavus jiems ten buvo sunku, nes priprato gyventi Lietuvoje. Gaila, kad nesurado savo vietos, bendruomenės. Dėl to skaudu.

Styvas: Viena iš didžiausių misijos kainų – vaikai. Mūsų vaikai išskrenda iš lizdo: išvažiuoja iš namų ir sunku, kad su jais negalime susitikti savaitgaliais ar paprastą dieną, nes jie gyvena svetur. Bet gerai tai, kad mūsų vaikai pažįsta Dievą, bendruomenėje patyrė Kristaus meilę, mes turime labai gerą ryšį. Durys yra atviros, galime bendrauti, kalbėti, jie mus labai myli, vertina mus ir mūsų darbą. Jie žino, kad reikia bažnyčios, reikia skaityti Bibliją, bet ne visada to laikosi... dėl to kartais liūdna. Bet svarbiausia, kad esame arti širdimis, galime apie viską pasikalbėti, dažnai susiskambiname. Puikiai bendraujame. Būti tėvu – tai nuolatinis darbas. Supratau, kad mums reikia daugiau melstis, drąsinti juos ir mylėti. Visa kita yra Dievo rankose.

Kaip atrandate ramybę kasdienybėje, ypač šiuo metu, kai siaučia koronavirusas? Kaip susidorojate su negatyviomis mintimis, baimėmis, kurių Lietuvoje tiek daug?

Styvas: Mano gyvenimui stiprybės suteikia tikslas – pažinti Dievą ir mėgautis Juo per amžius. Mano gyvenimo tikslas – gyventi Dievo šlovei. Taškas! Nesvarbu, kas atsitinka, – gyvenimo tikslas nesikeičia. Tai suteikia jėgų kasdienybėje. Aš taip mąstau, tai mano troškimas – pašlovinti Dievą, kad ir ką daryčiau: ar dirbčiau statybose, ar valgykloje, ar pamokslaučiau bažnyčioje. Noriu gyventi Dievo akivaizdoje. Mes dabar esame Jo akivaizdoje. Vadinasi, visas gyvenimas yra šventas, nes esame su Dievu. Tas supratimas pakeitė mano požiūrį į gyvenimą.

­Be to, mes visiškai nežiūrime televizoriaus. Turime daug vaikų, daug reikalų nuo ryto iki vakaro. Mes tiesiog gyvename. Nors ne visada pavyksta, stengiamės, kad viskas būtų tvarkinga. Gerai, kad namuose yra dar 5 vaikai – visą laiką yra ką veikti. Gal tai nuskambės keistai, bet aš apsisprendžiau skaityti Bibliją kiekvieną dieną. Ir tai suteikia stiprybės. Kasdien kartu su Mere, kaip pora, meldžiamės bendra malda. Kasdienė malda, Biblijos skaitymas sustiprina. Bendravimas su Dievu – Jo dovana. Dievas mane sukūrė, suteikė man gyvenimo tikslą, kurį turiu įgyvendinti, nors ir netobulai. Noriu matyti Dievo darbą savyje, šeimoje, bažnyčioje, visuomenėje. Tai suteikia jėgų daugiau Jam tarnauti.

Merė: Kalbant apie baimes... Aš tikiu, kad Dievas yra suverenus. Jis žino mano pradžią ir pabaigą, Jis pažįsta kiekvieną mano vaiką. Todėl galiu nurimti ir visiškai Juo pasitikėti. Man nereikia jaudintis ar bijoti.

Teko girdėti, kad Styvas turi sveikatos problemų. Kaip jūs į tai reaguojate? Ar blogos žinios neišmuša iš vėžių?

Styvas: Labai svarbu, kaip mes mąstome. Aš dažnai mąstau apie Evangeliją, Dievo žodį, pamokslauju jį sau. Ir man tai padeda. Aš tikiu Evangelija – Dievas yra geras, Jis mane myli, man atleido, Jis yra ištikimas. Man kasdien reikia Evangelijos – Jo malonės ir tiesos. Kai kyla blogos mintys, sakau: „Dieve, atleisk man.“ Mums reikia gyventi atgailaujant ir tikint Evangelija.

Prieš kelerius metus ruošiausi „Discovery“ stovyklai, todėl turėjau profilaktiškai pasidaryti kraujo tyrimus. Buvau tikras, kad viskas gerai, bet Merė atvyko į stovyklą ir pasakė: „Styvai, mums reikia pasikalbėti dėl tavo sveikatos. Gydytojai rado kažką rimto.“ Kraujo tyrimai parodė, kad galbūt turiu prostatos vėžį. Su Mere sprendėme, ką daryti toliau. Žinoma, man tai buvo smūgis. Pirmos mintys buvo: „Aš turiu gyventi, turiu pamatyti dukrytės Emos (tuomet jai tebuvo dveji) vaikus! Aš noriu gyventi!..“ Bet vėliau nebuvo taip sunku. Tikiu, kad Dievas geras, Jis turi planą. Mes priėmėme tą žinią, pakeitėme mitybą bei gyvenimo būdą. Suvokimas, kad Dievas yra su manimi, Jis yra geras ir turi išeitį, man kasdien suteikia stiprybės ir džiaugsmo.

Neseniai mirė Merės brolis... Buvo sunku, bet žinome, kad dabar jis yra su Dievu. Tai suteikia jėgų. Mūsų gyvenimo tikslas nėra pasiekti savo sėkmę. Tebūnie Dievo valia – ne mūsų. Jei Dievas liks centre, mes būsime stiprūs net tuomet, kai gyvenimas griūna. O jei centre mes – bus sunku. Svarbu, kad Jis būtų centre: Jo valia – ne mūsų valia.

Merė: Žinoma, būna sunkių dienų... Nors sunkiau man būna spręsti kasdienybės problemas – dirbti su vaikais, mokytis.

Styvas: Vis grįžtame į tą tašką: Dievo karalystė – ne mūsų karalystė. Bet kokia kančia, kurią Dievas leidžia gyvenime patirti, nepaneigia Jo gerumo ir Jo numatyto tikslo. Todėl visada pasitikėkime Dievu ir šlovinkime Jį, kad ir kas mūsų gyvenime vyktų.

Ačiū už nuoširdų pokalbį ir ilgametę tarnystę Lietuvoje.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

 

Bendrinti: