.jpg)
Kai 2015 m. į Vilniaus krikščionių gimnaziją atėjo mokytis 7 Dainos ir Tomo Stravinskų vaikai, aiktelėjau, kad mokyklos pašonėje gyvena tikinčiųjų šeima, auginanti 16 vaikų. Jau tada širdy kirbėjo noras susipažinti su šia šeima. Vis dėlto, neslėpsiu, buvo nedrąsu ryžtis kalbinti Dainą Stravinskienę, kuri jau 20 metų nedalija interviu smalsiai žiniasklaidai.
Įdomu tai, kad pokalbio metu išgirdau, jog abu – tiek Daina, tiek Tomas Stravinskai – kilę iš gražių, kūrybingų šeimų. Dainos Sližytės Stravinskienės senelis buvo žymus Lietuvos dirigentas, kompozitorius, pedagogas, o vėliau ir vargonininkas, vadovavęs Petro ir Povilo bažnyčios chorui bei įkūręs Vilniaus Arkikatedros didįjį mišrų chorą ir jam kurį laiką vadovavęs.
Dainos tėtis – profesorius, habilituotas daktaras Rimantas Sližys akademinei visuomenei žinomas kaip elektrochemikas, 8-erius metus buvęs Lietuvos Mokslų tarybos pirmininku, o 1998–1999 m. dirbęs Švietimo ir mokslo ministerijos viceministru ir vadovavęs Mokslo ir studijų departamentui prie ministerijos. Mama Nijolė Sližienė – kalbininkė, habilituota daktarė, nuo 1965 m. dirbusi Lietuvių kalbos institute. Ji buvo daugelio lietuvių kalbos žodynų ir gramatikų bendraautorė – už šiuos darbus gavo Lietuvos mokslo premiją ir Gedimino 4 laipsnio ordiną.
Dainos vyras Tomas Stravinskas augo menininkų šeimoje – tėtis Jonas Stravinskas visą gyvenimą dirbo M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o mama Irena ne tik augino 5 vaikus, bet ir dirbo dėstytoja universitete, turėjo studentų teatro grupę „Faktas“, su spektakliais važinėjo po Sovietų Sąjungą. Be to, Tomo brolis Povilas Stravinskas yra žinomas pianistas, savo laiku buvęs vienas iš geriausių pianistų Lietuvoje, dabar gyvenantis JAV. Tomo tėtis visus 16 Stravinskų vaikus išmokė skambinti pianinu – keli iš jų baigė muzikos mokyklą. Apie savo vyro šeimą Daina šiltai pasakojo, jog tai darbštūs, energingi, stiprios sveikatos žmonės.
Matydama šį platesnį vaizdą imu suprasti, kad darbštumas ir atsakomybė slypi šios šeimos genuose. Vis dėlto Dainos ir Tomo Stravinskų gyvenime giliausią vagą brėžia tikėjimas Dievu. Kadangi nueitas nemažas kelias – Daina ir Tomas susituokę jau 40 metų – tai ir pakalbėti yra apie daug ką... Tad pažvelkime iš arčiau, kur šiuos kadaise du jaunus žmones nuvedė meilė Dievui.
Daina, papasakokite, kaip jūs susipažinote su būsimu vyru Tomu?
Mes susipažinome sekmininkų bažnyčioje, kuri tuo metu veikė pogrindyje. Kurį laiką draugavome ir 1980 metais susituokėme, kai man buvo 19-a, o vyrui – 22-eji.
Vadinasi, jūs abu jau buvote tikintys?
Taip. Kristų aš įtikėjau vaikystėje, per tetą, kuri jau lankė sekmininkų bendruomenę. Prie šios bendruomenės prisijungiau, kai man buvo 18 metų. Ten ir susipažinau su Tomu, kurio mama buvo tikinti ir lankė minėtą bendruomenę.
Kaip tekėdama įsivaizdavote savo gyvenimą? Ar tikėjotės, kad turėsite tokią didelę šeimą?
Mes tiesiog žinojome, kad vaikų bus tiek, kiek Dievas duos. Dėl to nekilo klausimų ar diskusijų – visus priimsime, kiek ateis. Jų gimimas mums buvo normalus dalykas – tiesiog žinai, kad tokia yra Dievo valia, kurią tu išpildai, todėl nekyla jokių klausimų. Be to, sekmininkų bendruomenėse daug gausių šeimų – tarkim, Ukrainoje ar Baltarusijoje sekmininkų šeimos augina po 10 ar 11 vaikų. Pažįstu vieną šeimą iš „Biblijos kelio“ bendruomenės, kuri gyvena Palukny ir augina 16 vaikų. Manau, kad Lietuvoje yra nemažai šeimų, auginančių 10 ar 11 vaikų.
Susituokus vaikai pabiro kaip pupos... Ar jums kas nors padėjo juos auginti?
Pirmieji vaikai buvo pametinukai, po dvejų metų kasmet gimė dar trys sūnūs, dar kiti – po dvejų ar trejų metų pertraukos. Kadangi mūsų tėvai dirbo, man daugiausiai padėjo teta, kuri savo šeimos neturėjo ir galėjo skirti laiko mums.
Mažų vaikų auginimą lydi fizinis nuovargis...
Be abejo, nuovargio buvo. Bet juk tai – natūralu: vieną naktį neišsimiegi, bet po to išsimiegi... Su vyru dalindavomės naštomis. Daug metų buvo taip – vieną naktį prie vaikų keldavausi aš, o kitą – jis. Vyrui reikėdavo eiti į darbą, o aš, būdama namie, galėdavau kavos išgerti, kiek atsigauti. Nebuvo taip, kad kapanočiausi kaip musė barščiuose. Patys vaikai paaugę daug padėdavo, kai grįždavo iš mokyklos. Be to, labai daug padėjo teta.
Kur jūs gyvenote, kai gimė pirmieji vaikai?
Pirmieji du vaikai augo 2 kambarių bute Šeškinėje, kur gyvenome drauge su Tomo mama ir jo jaunesniuoju broliu. Vėliau butą iškeitėme į du 1 kambario butus – mes apsigyvenome 1 kambario bute netoli dabartinio Šiaurės miestelio. Visus tuos metus vyras dirbo statybinėje organizacijoje, nes tik tokiu būdu buvo galima tikėtis gauti didesnį būstą. Ir kai jau buvo gimęs 5 vaikas, mums skyrė neįrengtą 4 kambarių butą Pašilaičių mikrorajone – tai buvo geriausia, ką galėjome gauti sovietiniais laikais. Tame bute rinkdavosi ir mūsų bendruomenė, kartu švęsdavome Kalėdas ir Velykas. Nors kambariukai buvo nedideli – 18, 14, 12 ir 9 kv/m – kažkaip sutilpome.
Nuo 1994 m. gyvenate name, netoli Pilaitės. Kaip pavyko čia įsikurti?
Tai buvo antgamtiniai Dievo keliai... Dar tuomet, kai gavome 4 kambarių butą, visiškai svetimi žmonės, išgirdę apie mūsų šeimą, nusprendė mus palaiminti. Vieno bankininko žmona pakalbėjo su vyru, kuris buvo banko valdytojas, ir bankas padovanojo mums 2 kambarių butą. Iki šiol mes dėkingi Dievui ir tiems žmonėms, nors, jei šiandien susitiktume mieste, vieni kitų nebepažintume – tai buvo visiškai nepažįstami žmonės.
Svajojome vienoje aikštelėje nusipirkti du butus ir juos sujungti – pasidaryti apartamentus arba įsigyti seną namą, bet nieko negalėjome rasti, nes tuo metu už turėtus pinigus tai buvo neįmanoma. Neturėjome iš ko pasiskolinti, o ir bankas nebūtų davęs paskolos... Todėl tą butą išnuomojome. Tačiau viskas ateina savu laiku – su Dievu nėra nei per anksti, nei per vėlai. Kai netrukus turėjo gimti 10 vaikas, staiga išėjo mūsų nuomininkas – labai tvarkingas vaikinukas, tad nusipirkusi laikraštį ieškojau naujo nuomininko. Netikėtai radau skelbimą, kad šalia Pilaitės parduodamas namas. Vakare grįžusiam Tomui tarp kitko parodžiau skelbimą, nes jis jau nebeieškojo namų. Namų pažiūrėti norėdavau aš – vakare išvažiuoti pasivažinėti, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena (šypsosi).
Išeidavote prasiblaškyti? Panašiai kaip į kiną...
Taip. Vyras jau nebevažiuodavo apžiūrinėti namų, tad jo žodžiai tąkart: „Kol tu pašildysi valgyti, aš nuvažiuosiu pažiūrėti“, man buvo netikėti. O grįžęs pasakė: „Jau susitariau dėl pirkimo, važiuojame pažiūrėti.“ Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Po buto namas man pasirodė labai didelis ir painus, grįžusi nelabai prisiminiau, kaip ten viduje viskas atrodė. Tačiau tvirtai žinojau, kad tai mūsų vieta. Tai atitiko ir mūsų turėtą pinigų sumą. Žinoma, reikėjo įdėti dar daug darbo – Tomas su vaikais triūsė du mėnesius, kol pavyko ten įsikelti. Pirmąją žiemą buvo labai šalta, viena kampinė siena apledėdavo, kurį laiką neturėjome vandens, bet džiaugiamės, kad turime naujus namus.
Turbūt tokių stebuklų patyrėte ne vieną...
Išties matėme globojančią Dievo ranką. Ir vėliau, kai norėjome parduoti dalį žemės (iš viso mums prie namo priklauso 40 arų), Dievas mus sustabdė: kitą dieną jau turėjo įvykti pirkimas, bet iš vakaro viskas iširo... Buvome jauni, nepatyrę, norėjome iki galo susitvarkyti namą. Bet dabar džiaugiamės, kad tos žemės nepardavėme, nes vėliau čia įkūrėme autoservisą, be to, vienas sūnus šalia pasistatė namą ir gyvena su savo šeima.
Kaip pavyko vyrui vienam išlaikyti tokią gausią šeimą?
Jam tikrai buvo sunku, bet jis susitvarkė. Vis dėlto manau, jog jis nebuvo vienas. Jei tu pildai Dievo valią ir gyveni pagal Jo žodį, Jo vedimą, tai Dievas pasirūpina tavo poreikiais. Buvo galimybė išlaikyti šeimą – turėjo vieną garažą, kur dirbo su dar dviem draugais, po to dirbo privačioje įmonėje, o vėliau čia, prie namų, įsirengė dirbtuves. Tai buvo Dievo stebuklas: bene prieš 10 metų tikintys žmonės iš JAV pasisiūlė be procentų paskolinti pinigų, kad galėtume įsirengti nuosavą servisą. Vienas iš jų netgi sakė, kad jei negalėsime grąžinti, tai ir nieko tokio. (Išties vėliausiai iš visų grąžinome skolą būtent jam. Kaip vėliau sužinojome, būtent tuo metu, kai grąžinome skolą, jam jos labai reikėjo – jo namuose neseniai buvo kilęs gaisras. Ir vėl išgyvenome tai, kad viskas vyksta savu laiku...). Mums net į galvą nebuvo atėję pasistatyti servisą... Nors vyras tuo darbu labai domėjosi, mokėsi, gerai remontavo mašinas, turėjo savo klientų. Vyras dažnai skaitydavo literatūrą apie mašinas – jam tai buvo taip įdomu, kaip man skaityti romaną.
Be abejo, šeimos išlaikymas – maistas, namo šildymas (su vaikais ruošdavo malkas sodyboje), mokesčiai – gulė ant vyro pečių, o aš rūpinausi, kad vaikai neišsiskirtų iš kitų mokykloje vien todėl, kad auga daugiavaikėje šeimoje – būtų tinkamai aprengti, galėtų dalyvauti įvairiose veiklose, ekskursijose. Visada turėjau šiek tiek pinigų – gaudavau už vaikus minimalų dekretą kaip dirbanti Filosofijos, sociologijos ir teisės institute laborantė, kur įgijau 30 metų darbo stažą. Žinoma, iš pradžių nešdavausi darbo į namus, o vėliau nesibaigdavo prailgintos vaiko priežiūros atostogos...
Gal gaudavote paramos iš valstybės?
Epizodiškai. Sovietiniais laikais už vaiką gaudavome po 4 rublius, vėliau buvo socialinės išmokos. Bet, kadangi vyras didžiąją gyvenimo dalį dirbo su verslo liudijimu, tai negaudavo nieko, nes nepriklausė išmokos, išskyrus nemokamus vaikų pietus mokykloje ir vienkartinę išmoką vaikams prieš rugsėjį mokyklinėms prekėms. Kadangi šeimoje augo 12 mokinių, tai tikrai reikėdavo nemažai pinigų, kad galėtum juos išleisti į mokslus, ypač pradinukus... Daugiau nieko nepriklausė. Kartais gaudavome vienkartinę paramą, tačiau tai buvo privačios iniciatyvos (pvz., prezidentas Valdas Adamkus padovanojo skalbimo mašiną; laikinasis prezidentas A. Paulauskas Tėvo dienos proga lankydamas daugiavaikes šeimas padėjo nusipirkti šildymo įrangą autoservisui; vyro prašymu Statybos ir urbanistikos ministras A. Čaplikas padėjo apšildyti namą).
Koks visuomenės požiūris į daug vaikų auginančią jūsų šeimą?
Dabar į mane žiūrima kaip į heroję – visi sako: „Ak! Oh!..“ Tačiau anksčiau į mane žiūrėjo kaip į vargšę, nevisavertę... Žinoma, dėl to buvo sunku. Jei net ligoninėje, kai pagimdžiau 6-ą vaiką, daktarė atėjusi į 7-ių moterų palatą paklausė: „Na, kur ta nelaiminga motina?..“ Buvau per jauna, kad galėčiau atsikirsti...
Nesijautėte vargšė...
Ne. Aš nebuvau vargšė. Turėjau viską, ko man reikėjo. Visada turėjome, kur gyventi, ką apsirengti. Viskas, kas būtina, buvo. Be abejo, visada yra geriau gyvenančių...
Bet kasdienybė nebuvo lengva...
Dabar, kai vaikai paaugo, daug kas pasimiršo – juk namie liko tik 4 vaikai (šypsosi). Jau kurį laiką gyvename lengviau. Vaikai išeidavo į darželį, mokyklą, lankė būrelius, o aš likdavau namie su mažaisiais. Man daug padėdavo vyras, kuris labai rūpinosi šeima, buvo labai atsakingas, išlaikė šeimą, bet kartu ir su vaikais užsiimdavo. Tuo metu gal vaikams ir nepatiko, bet dabar įvertina, kad yra gerai, jog moka darbus dirbti. Jie kartu daug tvarkė namą, kuriame dabar gyvename. Šiandien jiems nėra problemų ką nors suremontuoti, pataisyti, padaryti. Visi nagingi. Turi pinigų – pasisamdo, neturi – patys pasidaro. Jie žino, ir kaip prižiūrėti vaikus, – dabar marčios gali tik džiaugtis.
Ar įmanoma, turint tiek daug vaikų, kiekvienam skirti dėmesio?
Tiesiog gyvenome ir visko nesureikšminome, kaip tai daroma šiais laikais. Savaime išeina – vieną dieną taip daugiau, kitą kitaip, o trečią gal nieko. Tais laikais nebuvo jokios literatūros, metodikų, žmonės gyveno, patys brendo ir užaugino vaikus. Kol vaikai maži, atlieki būtiniausius darbus, o vaikai gauna dėmesio natūraliai.
Jūsų šeimoje – lyg lietuviškoje pasakoje: 15 berniukų ir 1 mergaitė. Kaip jautėtės, kai gimė Viktorija?
Be abejo, buvo smagu, atsirado daug gražių mergaitiškų dalykėlių. Vis dėlto nejaučiau nusivylimo, kad mergaitė gimė tik 12-ta. Kadangi neturėjome išankstinių lūkesčių, tai nebuvo ir nusivylimo – norėjau taip, o išėjo kitaip. Juk žinojome, dėl ko gimdome vaikus.
Kaip jūs suvaldydavote tokią vyrišką kompaniją? Nebūdavo triukšmų, riksmų, ašarų?
Ašarų visada būna – nesvarbu, kiek vaikų (juokiasi). Su vyriška kompanija puikiausiai susitvarkė vyras – prie jo jiems beveik nekildavo netinkamų iniciatyvų.
O broliai tarpusavyje nesimušdavo?
Be abejo, kad jie pasiaiškindavo santykius, ypač kol buvo maži. Bet dabar jie pripažįsta, kad tikrai gera turėti daug brolių. Užaugę ir toliau bendrauja.
Kaip spręsdavote ginčus?
Įvairiai – kartais aiškindavomės, kartais palikdavome patiems išsiaiškinti, o kartais tiesiog palaukdavome, ir viskas nurimdavo.
Turint daug vaikų, nelengva visus sužiūrėti. Nebijodavote, kad kažkas atsitiks, susižeis, susirgs?
Be abejo, ir susižeisdavo, ir susirgdavo. Bet didelių traumų neturėjo – nors yra ne kartą tekę vykti į ligoninės traumatologinį skyrių. Kai sirgdavome, tai užsitęsdavo savaitėmis... Bet tais laikais tradiciškai būdavo skiriamas gydymas antibiotikais, kurie mums pagelbėdavo. Dėl savo vaikų panikos nebuvo – juk supranti, kad bėgs, pargrius, atsikels. Bet, ačiū Dievui, nebuvo didelių traumų. Paniška baimė užvaldė, kai pirmą kartą man paliko prižiūrėti anūkę. Tuomet atrodė, bėgs vaikas, pargrius, užsimuš... Savo vaikus apčiuopi, o čia jau ne tavo vaikas – kita atsakomybė (šypsosi).
Ar buvo žmonių, kurie jus palaikydavo?
Taip, turime bažnyčią, draugų, kurie supranta, pažįsta mūsų šeimą, palaiko. Kai maži vaikai, viskas vyksta bėgte, mažiau galvoji apie save. Kažkas yra pasakęs: „Jeigu nori tapti nelaimingas, pradėk galvoti, ar tu laimingas, ar ne.“ Toks žmogus turi per daug laiko mąstyti... Tiesiog gyveni. Kiek sutrikau, kai paskutinis vaikas išėjo į darželį – juk reikėjo kuo geriau išnaudoti „vienas namuose“ laiką, panašiai kaip pasakoje, kai Pinokis, turėdamas vienintelį kiaušinuką, niekaip negalėjo apsispręsti, kaip geriau jį panaudoti – išvirti, o gal geriau iškepti... Man būdavo keista, kai sakydavo: „Bijau tau skambinti, nes esi labai užimta.“ Žinoma, dirbi, turi prižiūrėti mažus vaikus, bet tikrai rasdavau laiko ir pokalbiui.
Jūsų klausantis suskamba dainos žodžiai: „Rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo...“
Išties to, kas gera, buvo daugiau, nei vargo. Geri dalykai nusveria. Žinoma, kad skausmo būta – juk vien gimdyti skauda... Tačiau džiaugsmai pranoksta vargus, ypač dabar, kai gali viską pasverti. Tuo metu, kai vaikai serga ar neišsimiegi, be abejo, to džiaugsmo nedaug. Bet vaikai juk pasveiksta...
Kas yra jūsų jėgų šaltinis?
Be abejo, Dievas. Kuo esi arčiau Dievo, tuo viskas lengviau. Kuo toliau nuo Jo, tuo viskas atrodo sunkiau. O kai grįžti prie Dievo, atrodo, ko tau čia trūko. Lankome bažnyčią, skaitau Bibliją – tai daug duoda, meldžiuosi. Vyras drauge su vaikais skaitydavo Bibliją. Visi vakarai praleisti ant svetainės sofos su knyga rankose, kur tėtis vaikams skaitydavo įvairias knygas. Nusipirkdavo saldainiukų ir susėdę skaitydavo. Traukinys knygų, apsakymų, vaikiškų knygelių, apsakymai rusų kalba, kuriuos jiems versdavo. Nežiūrėdavome televizoriaus, nes jo ir neturėjome, o dabar yra kompiuteriai... Perskaitytos tonos knygų, o aš tuo metu skirdavau laiko sau – megzdavau arba skaitydavau.
Vadinasi, laiko sau turėjote...
Taip, aš jo visada turėjau. Būdavo sunkesnių dienų, kai vaikai sirgdavo – savaitę ar dvi, arba parsiveži naujagimį iš ligoninės ir reikia susikurti tam tikrą ritmą. Bet laiko sau tikrai turėjau. Skaitydavau, megzdavau, teta išleisdavo vakarais pasivaikščioti, važiuodavome su vyru į senamiestį, užeidavome į kavinę ar pas draugus į svečius. Kai išeini, vėjas prapučia tavo galvą ir grįžus viskas atrodo jau kitaip. Situacijos tos pačios, bet į problemas žiūri jau kitaip.
Apie ką svajojate? Ko labiausiai trokštate savo šeimai?
Kad visi būtų arti Dievo ir sveiki, na, o tada jau savaime bus laimingi.
Ar pavyko užauginti tikinčius vaikus?
Visi mūsų vaikai tiki Dievą, meldžiasi, tik ne visi lanko bendruomenę. Meldžiuosi už juos. Norėtųsi, kad sugrįžtų. Dar yra laiko...
Kaip susiklostė jūsų vaikų likimai?
Iš 16 vaikų jau 8 sukūrė šeimas, turime 17 anūkų. Dvi šeimos įsikūrė Klaipėdoje, kiti gyvena Vilniuje. Džiaugiuosi, kad baigė mokslus, turi gerus darbus, 6 iš jų gyvena nuosavuose namuose. Jauniausias iš vedusiųjų turi 4 vaikus, namą. Atrodo, iš kur visa tai?
Ar dažnai visi drauge susitinkate?
Prieš Kalėdas visi vilniečiai susirenkame, keičiamės dovanomis, būna smagu kartu leisti laiką. Taip pat susirenkame per mūsų su vyru gimtadienius, Motinos ir Tėvo dieną. Patikėkite, gaunu tiek gėlių, kad visas kambarys būna užstatytas, išties įspūdinga. O ir patys dažnai vienas pas kitą apsilanko.
Kaip užaugę vaikai vertina tokią didelę šeimą?
Vaikų pati paklausiau, kaip jie vertina didelę šeimą, – išties buvo įdomu sužinoti jų nuomonę. Buvo gera išgirsti, kad augti didelėje šeimoje jiems geriau, nei vienam ar dviese. Jie ir dabar tarpusavyje daug bendrauja, padeda vienas kitam ir mums. Kai neseniai iškilo sunkumų, užsiminiau apie tai vienam iš vyresniųjų, o vakare, nors ir užsiėmę, visi vyresni vaikai suvažiavo ir sako: „Nebus taip, kad čia kažkas verks.“ Labai paprastai sutvarkė, šiuolaikiškai išsprendė iškilusią problemą.
Šiandien Lietuvoje daug skyrybų, nesutarimų šeimose, o jūs kartu išgyvenote 40 metų. Kaip šeimoje išgyventi ilgai ir laimingai, ir dar turint tiek vaikų?
Labai svarbus atskaitos taškas, kuris dabar, deja, kitoks. Žmonės, susidūrę su iššūkiais, mąsto taip: „Man negerai, todėl išsiskirsiu ir paieškosiu kitų alternatyvų.“ O kitos alternatyvos tiesiog nėra – tu žinai, kad pasirinkai gyventi su šiuo žmogumi, todėl ir gyvensi su juo, kad ir kas nutiktų. Jei iškyla problemų, ieškai sprendimo būdų. Kažkur skaičiau, kaip anksčiau mąstė senukai: žurnalistės paklausti, kaip išgyveno taip ilgai ir laimingai, jie atsakė: „Matai, vaikeli, mes gyvenome tokiais laikais, kai sugedusius daiktus ne išmesdavo, o taisydavo.“ Turbūt taip ir yra...
Kita vertus, be Dievo tai tikrai neįmanoma. Kai mokiniai klausė Jėzaus: „Tai kas gi gali išsigelbėti?“, Jis atsakė: „Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma.“ Jei būdavo blogai, melsdavausi, sakydama: „Dieve, matai, kad yra blogai.“ Viską išsakau Jam. Ir tikrai ne kartą esu išgyvenusi, kad situacija tiesiog pasikeičia.
O kaip santykiai su vyru? Juk per 40 metų būta įvairių gyvenimo etapų, krizių. Visa tai natūralu, nes mes bręstame, keičiamės, sumaišties įneša vaikai...
Be abejo, būdavo tai geriau, tai sunkiau... Gali senamiestyje pasivaikščioti, susikibus už rankučių, o po to susiginčyti. Kartais supykdavau, nekalbėdavau. Vyras ateidavo į virtuvę, o aš „honorą laikydavau“ – nekalbėdavau (juokiasi), bet net neprisimindavau kodėl... Dėl to pasidarydavo labai juokinga ir taip vėl pradėdavome kalbėtis. Reikia pripažinti, kad didžiąją gyvenimo dalį vyras atsiprašydavo už mus abu. Jis imdavosi tos iniciatyvos. Durimis netrankydavome, nes žinodavome, kad turėsime sugrįžti. Kuo stipriau trenksi, tuo sunkiau bus sugrįžti, o atidaryti tas duris vis tiek reikės... Kadangi esame tikintys, žinome, kad reikės susitvarkyti širdį – juk reikės melstis, bus tikinčiųjų susirinkimas, Viešpaties Vakarienė. Tai tiesiog priverčia susitvarkyti širdį, negali sau leisti kitaip. Žinoma, gali nešiotis pyktį dieną dvi, bet paskui vis tiek turi grįžti į savo vietą, jei neprarandi ryšio su Dievu. Asmeninė atsakomybė prieš Dievą – puiki drausminimo priemonė. Be abejo, kad klysti, įsiskaudini, supyksti, bet vis tiek sugrįžti pas Dievą.
Vartydamos šeimos albumus dar daug kalbėjomės – ir apie keliones į Kroatiją su nuomotu kemperiu, ir apie iš senelių paveldėtą sodybą Druskininkuose ant Nemuno kranto, kur praleistos vasaros, ir apie drauge su vaikais išvaikščiotus visus Vilniaus pažintinius takus bei šiandieninį sveikatinimąsi – Daina su Tomu bene kasdien nueina 10 kilometrų.
Ar pavyko prisiliesti prie šios unikalios šeimos, spręskite jūs, mieli skaitytojai. Na, o aš linkiu šiai šeimai ir toliau nenuleisti akių nuo savo Viešpaties Jėzaus ir ilgai ragauti malonių savo gyvenimo vaisių.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
Spausdinta laikraštyje "Ganytojas" Nr. 475, 2020 m. kovas.
