Laisvį ir Beatą Janulius pažįstu seniai, nuolatos matau jų darbus internete ir negaliu jais atsistebėti. Kai Beatos užklausiau, ar galėtų pasidalinti mintimis apie savo kūrybą, ji atsakė: „Tik su Laisviu... Mes visur kartu – ir gyvenime, ir kūryboje.“ Tuomet supratau, kad vieno pokalbio abiem menininkams neužteks...
Kai kalbėjomės, Laisvis ir Beata buvo išvykę į Ispaniją, kur derino darbą su atokvėpio valandėlėmis. Menininkai gavo buto šalia Viduržemio jūros raktus ir ėmėsi kūrybinio darbo standartiniame daugiabučiame name. Laisvis su Beata pasirinko tvarumą – iš to, kas yra, „išspausti“ maksimumą, nieko per daug neperkant, bet padekoruojant, perdažant ar kitomis detalėmis sukuriant jaukų būstą. Beata perdažė šviestuvus, baldus, prie jūros prisirinko augalų – beliko kartu sukurti viduržemišką interjero nuotaiką...
Ne vieni užsakovai taip pasitiki Laisviu ir Beata, kad atiduoda jiems buto ar namo raktus, o patys keliems mėnesiams išvyksta ir visiškai nesikiša į kūrybos procesą. Pasirodo, tokių kūrybinių projektų įvairiose pasaulio šalyse per daugiau kaip 35 kūrybinio gyvenimo metus būta be galo daug... Tad pabandykime prisiliesti prie šių menininkų gyvenimo.
Smalsu išgirsti, kaip jūs abu pasirinkote kūrybinį kelią? Gal tam įtakos turėjo tėvai, šeima, kurioje augote?
Beata: Aš menininke tapau netyčia. Kaip ir visi vaikai, vaikystėje mėgau piešti, muzikuoti. Pirmieji prisilietimai prie meno buvo su tėčiu: su juo vaikystėje gaudydavome drugelius, rinkdavome įvairius akmenėlius, ant jų piešdavome ornamentus ir rengdavome ekspozicijas… Svetainėje visą sieną buvome nukabinę pieštais drugeliais. Mano mama buvo medikė, tad ji norėjo, kad ir aš studijuočiau mediciną. Nusamdė fizikos ir chemijos korepetitorius, bet man buvo labai sunku tai mokytis. Sesuo jau studijavo Dailės akademijoje tekstilę, tad mane pastūmėjo kita linkme – ji pasiūlė man rinktis meną ir net išrinko specialybę – keramiką, nes jai pačiai tai labai patiko. Visgi į Dailės akademiją įstojau ne iš karto – teko daug ir intensyviai ruoštis: lankiau skulptūros, tapybos, piešimo papildomas pamokas. Kiekvieną dieną važiuodavau į Vilnių (tuo metu gyvenau Šalčininkuose, nes abu tėvai buvo kilę iš tremtinių šeimų ir negalėjo grįžti į Vilnių). Kai galiausiai 1990 m. iš trečio karto įstojau į Dailės akademiją, supratau, kad pasirinkau būtent tai, kas man tikrai labai patinka – keramiką.
Besiruošdama stojamiesiems egzaminams mokiausi pas menininką ir dėstytoją Beną Narbutą, kuris paliudijo apie gyvąjį Dievą – jis buvo tikras evangelistas. Kai su drauge nuėjome į sekmininkų bažnyčią, kuri rinkosi Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje „Žinijos draugijoje“, mums labai patiko susirinkimas, giesmės. Išgirdusios pakvietimą priimti Jėzų į širdį, bėgome į priekį iškėlusios rankas, nes Dievas stipriai mus traukė, labai troškome Jį pažinti. Kiek vėliau prisijungėme prie naujai įsikūrusios „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios.
Laisvi, o koks buvo tavo kelias? Kokia buvo tavo vaikystė?
Laisvis: Mano vaikystė buvo visiškai kitokia. Aš šeimos neturėjau, nuo mažų dienų augau internate Šiauliuose. O ką vaikui veikti internate? Vienintelė išeitis buvo skaityti knygas arba piešti. Tad aš kiauras dienas piešdavau... Tai buvo lyg mano „pabėgimo kambarys“: užsidarai, pasislepi ir kuri savo mikropasaulį – tai darau iki šiol. Iki šiol kuriu pasaulį aplink save – gražesnį, skaistesnį, įdomesnį... Vaikystėje žvelgdavau į paveikslus ir norėdavau juose gyventi – ypač traukė olandų tapybos darbai, kuriuose nutapyta šeima, vaikai. Norėdavau gyventi tame gražiame pasaulyje. Mano kūrybiškumas tuo ir pasireiškė – kuriamas interjeras tapo mano „kevalu“, kambariu, kuriame aš gyvenu, ir čia telpa viskas: ir tapyba, ir Beatos keramika, ir spalvos, ir jaukumas…
Internatas buvo savotiška kolonija, nes niekas niekur neišleisdavo. Anuomet mano polinkį į meną pastebėjusi piešimo mokytoja mano močiutei pasakė: „Jūs paimkite tą vaiką iš internato ir leiskite į Meno mokyklą.“ Susirinkę giminaičiai nusprendė remti močiutę finansiškai, jog aš galėčiau pas ją gyventi. Taip, mokydamasis 6 klasėje, persikėliau pas močiutę ir pradėjau mokytis Meno mokykloje. Menas mane tiesiogine prasme išlaisvino – „išvežė“ iš internato. Bet močiutė man iškėlė sąlygą: tris kartus per savaitę turiu eiti į Meno mokyklą, o kitomis dienomis – į katalikų bažnyčią patarnauti „klapčiuku“. Sudarėme tokį sandorį, nes neturėjau kito pasirinkimo. Meno mokykla buvo visas mano pasaulis – aš ten gyvenau. Mums dėstė geriausi Šiaulių menininkai, buvo be galo malonu ten mokytis.
Baigęs Meno mokyklą, 1981 m. įstojau į Telšių Dailės technikumą (dabar – akademiją). Ten galėjau tapyti kiek noriu ir kada noriu… Kartais net mėnesį negrįždavau namo. Vasarą išvažiuodavau į kaimą, užsidarydavau palėpėje ir ištisas dienas tapydavau. Dar studijuodamas surengiau dvi personalines parodas. Technikumas buvo kaip sala, kaip šviesos oazė: vyko visokios užklasinės veiklos, paišymai vakarais ir kt.
Vėliau buvau paimtas į sovietinę armiją, kur kaip geriausias menininkas po visą Maskvą buvau vežiojamas iš dalinio į dalinį ir įrenginėjau kabinetus partiniams vadovams. Vienas KGB generolas išsikvietęs pareiškė: „Išdekoruok man kabinetą. Nupiešk kokią panoramą su gamta…“ Turėjau A. Sutkaus nuotrauką su Zapyškio bažnyčia, parodžiau ją, o jis ir sako: „Gražus pastatas.“ Tad KGB generolo kabinete nutapiau Zapyškio bažnyčią (juokiasi). Mes su draugu perdarinėjome agitacinius kampelius, kuriuose anksčiau kabėjo skambūs lozungai, sovietinė atributika – kūjis ir pjautuvas. Dekoravome taip, kad kareiviai galėtų pailsėti gražioje aplinkoje.
Kai 1987 m. grįžau iš sovietinės armijos, stojau į Dailės institutą (dabar – akademija). Manęs nepriėmė, nes atsisakiau bendradarbiauti su KGB… Pamenu, kaip išsikvietė į karinį komisariatą ir sako: „Turime tau pasiūlymą. Viską apie tave žinome: kad gyvenai pas močiutę, esi gabus menininkas, bet toliau neturėsi jokių galimybių. Mes tau sudarysime geras sąlygas – keliausi po pasaulį, galėsi demonstruoti tapybos darbus ir iš karto įstosi į Institutą, būsi priimtas be konkurso.“ Jie siūlė man dirbti etatiniu darbuotoju, bet aš atsisakiau. Pasakiau, kad ir be jų pagalbos įstosiu, nes tuo metu jaučiausi „kietas“. Bet, atėjus laikyti egzamino, Marksizmo katedros vedėja nė nepakėlusi akių ištarė: „Jūs neprileidžiamas prie egzaminų…“ Žinoma, buvo skaudu, bet džiaugiuosi, kad taip pasirinkau – tai buvo Dievo valia. Vėliau įstojau į neakivaizdinį skyrių, Dailės pedagogikos specialybę.
Dailės akademijoje abu ir susipažinote?
Laisvis: Taip. Vos susipažinus, nusivedžiau Beatą į savo dirbtuves, parodžiau darbus… Man ji taip patiko, kad ketvirtą dieną pasipiršau....
Beata: O aš atsakiau: „Ne, Laisvi, aš gi tavęs dar nepažįstu…“ Išties man padarė didžiulį įspūdį jo kūrybiniai darbai.
Laisvis: Metus dar padraugavome. Per tuos metus pradėjome lankyti bažnyčią „Tikėjimo žodis“. Šis pasirinkimas man nebuvo lengvas, nes močiutė norėjo, kad tapčiau kunigu, o ir mane prižiūrėjęs Šiaulių bažnyčios klebonas tikėjosi, kad užaugęs tapysiu ikonas, Dievo motiną… Aš buvau „pažengęs“ katalikas – močiutės nurodymu kas antrą dieną eidavau į bažnyčią, tad tradicinė dogmatinė tikėjimo samprata manyje giliai įsirėžė. Tradicija ir dogmos man buvo šventos, o Bibliją skaityti namuose ir interpretuoti – tai lyg žiūrėti į dangų ir skaičiuoti žvaigždes. Juk tai gali daryti tik kunigai, kurie 5 metus mokėsi ir žino visą dogmatiką. Tavo reikalas – eiti į darbą, laiku atnešti aukas ir sekmadienį 45 minutes pasėdėti mišiose. Todėl pirmieji Beatos pasakojimai apie protestantišką bažnyčią man atrodė paklydimas... Bet kai dalyvavome susirinkime, kuriame pamokslavo pamokslininkas iš Švedijos, buvau nepaprastai sujaudintas jo pamokslo. Sėdėjau ir nustebęs galvojau: „Jis kalba su Dievu kaip su draugu! Ar galima su Dievu būti tokiems artimiems?“ Staiga atsivėrė kitoks gyvenimas! Man tai buvo didžiulis perversmas iš katalikiško tikėjimo į protestantiškąjį – viskas apsivertė aukštyn kojom. Buvau tikras konvertitas – tai buvo sąmoningas atsivertimas.
Tiek sovietiniais, tiek postsovietiniais laikais buvo daug pilkumos. Kaip reaguodavote į beskonybę?
Beata: Mūsų verslas prasidėjo nuo sagų. Sovietiniais laikais buvo sunku ką nors nusipirkti, todėl pradėjome daryti gražias keramikines sagas. Išties neskoningi dalykai mums bado akis – mums sunku būti neskoningai įrengtoje kavinėje ar viešbutyje. Sėdėdami tokioje kavinėje kalbamės: „Ką tu čia pakeistum? Aš čia tą padėčiau, čia tą padažyčiau…“
Laisvis: Išties mes taip bendraujame – tai lyg liga (šypsosi)... Viską išgriauti ir padaryti prabangiai paprasta, jei turi daug pinigų. Bet kaip padaryti gražiai, investuojant kuo mažiau? Štai čia ir yra kūryba.
Beata: Kai įrenginėjome pirmas kavines, patys darėme šviestuvus, net baldus inkrustavome keramika. Kartą nedidelio viešbučio savininkai pasiskundė, kad neatvyksta iš Italijos užsakyti šviestuvai, plytelės. Galvojome – ką daryti? Ogi patys padarysime! Keramika labai plati – iš jos gali daryti ne tik indus ar papuošalus, bet ir kriaukles, suoliukus, lauko baldus… Kadangi dirbame kartu, galime daug apimti, nes aš keramikė, o Laisvis – tapytojas. Patys statome židinius, kuriame keramikinių plytelių pano ir t. t. Kartais žmonės mūsų klausia: „Jūs šitiek padarėte, o kur jūsų brigada?“ Štai, sakome, keturios rankos ir fantazija.
Laisvis: Kartą paprašė židinį padaryti, bet niekada nebuvau jo daręs... Nuėjau į biblioteką, savaitę rinkau medžiagą, braižiau, galvojau, skaičiavau… Galiausiai pastatėme židinį, o vėliau – net ne vieną. Mums tai įdomu. Visuomet turi būti iššūkis. Kartais norisi atkartoti tai, ką jau darei kitur, bet Beata sako: „Tu tikrai taip darysi? Ar tau bus įdomu?“ Ne, sakau, nebus įdomu, todėl kaskart bandau vis ką nors naujo.
Beata: Mes labai daug ginčijamės. Nėra taip, kad iš karto imame ir padarome…
Laisvis: Esame lyg siūlai suvynioti į kamuolį, susideriname kiekvieną dalykėlį iki smulkmenų.
Per 35 kūrybos metus nuveikta išties daug įspūdingų darbų įvairiose šalyse. Tai dideli projektai. Kokie labiausiai įsiminė?
Laisvis: Esame įrengę daug interjerų visuomeninėse ir privačiose erdvėse Lietuvoje ir kitose šalyse: Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Norvegijoje, Ispanijoje, Austrijoje, JAV, Rusijoje. Dažniausiai klientų būstą „aprengiame“ nuo galvos iki kojų – įrengiame, dekoruojame viską nuo A iki Z. Edukuojame žmones, nes net apšvietimas keičia namus, sukuria jaukumo. Vienas žmogus Ispanijoje paprašė sukurti viešbučio interjerą, vėliau – kelių gamyklų patalpas bei tris jam priklausančius namus. Labai gražus projektas ekologine tema buvo Vilniaus apskrityje įsikūrusioje įmonėje „Augusto“. Taip pat didelis projektas kuriant Verslo centrą Klaipėdoje. Įrengėme ne vieną krautuvėlę-kavinukę „Pitliaus skanėstai“ įvairiuose Lietuvos miestuose. Gal 10 metų važiuodavome darbuotis į Angliją: įrengėme „Chelsea“ apartamentus, Lietuvių krikščionių bažnyčią, „Lituanica“ restoranus, kavines, kelias juvelyrines parduotuves, grožio salonus, knygyną, privačius interjerus ir kt.
Kiekvienas projektas vis kitoks. Kaip pavyksta prisitaikyti prie konkretaus užsakovo?
Laisvis: Pradžioje su žmogumi kelis kartus susitinkame, tarkim, kavinėje išgeriame kavos ar arbatos, pabendraujame, susipažįstame, sužinome jo poreikius ir norus. Bandome suvokti žmogaus estetikos supratimą – kas jam patinka arba nepatinka. Kartais atsinešame meno albumų, drauge vartome, ieškome spalvų, įvairių sprendimų. Būna, kad apie užsakovą pasidomime iš anksto – kokia jo specialybė, kas jam patinka. Taip žmogų „perskaitai“ – girdi, ką jis kalba, analizuoji. Vėliau žmogus sako: „Viską įrengėte pagal mano širdį. Kaip tiksliai pataikėte...“ Ir mes tuo džiaugiamės.
Jūs siekiate ne tik grožio, bet ir funkcionalumo?
Laisvis: Mums labiau patinka kurti viešąsias erdves (pvz., kavines, viešbučius ir pan.) – jos turi daug teatrališkumo. Tokiose vietose gali sau leisti tiek visokių dalykų, kurių privačioje erdvėje nepanaudosi. Privati erdvė – kelių žmonių vieta, kurioje jie turi jaustis labai jaukiai. Juk žmogus dirba darbe, o likusį laiką ir savaitgalius praleidžia namuose. Jei namai žmogaus negydo, aplinka nestabilizuoja, jis nervinasi, toje aplinkoje nepailsi. Tada ieško psichologų pagalbos. Dažnai sakau: „Jei nenorite išleisti pinigų psichologui, geriau skirkite juos interjerui.“
Kodėl žmogus nori gražiai rengtis? Juk galėtų kokią fufaikę visą gyvenimą nešioti... Bet ne – jis nori susikurti nuotaiką, jam reikia pasipuošti, nori jaustis maloniai, patogiai. Taip yra ir su gyvenama vieta – tai tavo erdvė, joje turi jausti harmoniją. Menas veikia panašiai kaip sportas ar maistas: žinai, kad jei nesportuosi, kasdien valgysi McDonald’e, sugadinsi sveikatą.
Beata: Pats geriausias tavo darbo įvertinimas – pasikeitęs žmogus. Jei namų aplinka tave vargina, būsi nepatenkintas, suirzęs, pavargęs...
Laisvis: Pamenu, viena klientė paprašė dekoruoti vieną sienelę jos vienišos viršininkės 2 kambarių bute. Ji sakė: „Kolegė tokia nelaiminga, nuolat pavargusi, vieniša, nebesistengia...“ Susižvalgėme su Beata ir supratome, kad kambariukas ir viena siena nepadės... Pradžioje įrengėme vieną kambarį, bet vėliau mūsų paprašė įrengti visą butą. Kad galėtume ten padirbėti, moteris savaitei išsikraustė pas draugę. Jau vieną kambarį įrengus, buto šeimininkė buvo tokia patenkinta ir taip pasikeitė, kad draugės negalėjo atsistebėti: „Kas tau atsitiko? Gal įsimylėjai?“ O ji atsakė, kad ją pakeitė namai: „Grįžusi namo pajutau, kad namai gražesni už mane. Ir aš panorau gražiai gyventi.“ Argi tai nėra pats geriausias įvertinimas?
Bus daugiau
_64x64_9de.jpg)
