Kai svajonės pildosi

Šių metų vasarą Kęstutis Buckus, padedamas Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorių, surengusių neįgaliesiems stovyklą „Paverskim negalią galia“ Monciškėse, pirmą kartą išsimaudė Baltijos jūroje, neįgaliojo vežimėliu riedėjo pėsčiųjų tiltu ir džiaugėsi, kad svajonės pildosi. Nors jau ne vienus metus gyvenantis be kojų, šviesaus veido Kęstutis šiandien džiaugiasi bendryste su Dievu ir tuo, kad jau beveik dešimt metų nevartoja alkoholio, kuris ir sugriovė jo gyvenimą. Kalbamės su Kęstučiu apie jo nelengvą gyvenimo kelią, galiausiai atvedusį pas tikrąjį Gelbėtoją.

Kęstuti, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelionė su Dievu. 

Deja, Dievą atradau vėlai – kai man buvo 40 metų... Augau paprastoje šeimoje – tėvas buvo autokranininkas, mama – darželio auklėtoja. Mokiausi Vilniaus Naujininkų mikrorajono 39-oje vidurinėje mokykloje, baigiau 9 klases. Apie Dievą girdėjau dar vaikystėje iš močiutės, kuri 1982 m., kai mokiausi 2-oje klasėje, padėjo man pasiruošti ir priimti pirmąją komuniją. Kol močiutė ragino melstis, tai ir melsdavomės „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, o paskui viskas užsimiršo, mes, vaikai, ūgtelėjome ir nuėjome savais keliais. Baigęs 9 klases įstojau į I-ąją politechnikos mokyklą. Po to trumpai dirbau autobusų parke šaltkalviu. Vėliau 1993 m. tarnavau Lietuvos kariuomenėje, tais pačiais metais susituokiau, netrukus gimė dukra.

Po kariuomenės 10 metų dirbau policijoje, konvojavimo tarnyboje. Pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo buvo mada išgerti... net ir darbo metu. Kadangi dirbau sunkų darbą – vežiodavau kalinius į teismus, tai įjunkau išgėrinėti. Dėl alkoholio prasidėjo krizė šeimoje, galiausiai išsiskyrėme, o aš ėmiau dar labiau gerti. Galiausiai netekau darbo policijoje ir visai kaip šuo nuo grandinės nutrūkau... Pradėjau valkatauti. Žmona padėdavo, duodavo pinigų, bet pagal teismo nutarimą, kad nereikėtų mokėti alimentų už dukrą, aš turėjau išsikraustyti iš namų. Tuomet visai nusigėriau: gerdavau viską, kas turi laipsnių ir yra pigu – įvairius odekolonus ir visa, kas dega. Visą dieną būdavau apgirtęs. Dievas man nerūpėjo – svarbu buvo tik išgerti...

Kur prisiglaudėte netekęs namų?

11 metų valkatavau. Gyvendavau Vilniaus nakvynės namuose arba pas pažįstamus. Tuo metu lankiau anoniminių alkoholikų susirinkimus. Atrodo, pasižadi, kad negersi, bet nieko neišeidavo. Ilgiausiai blaivas išbuvau 3 mėnesius. Atsirasdavo pinigų, ir vėl viskas iš pradžių... 2009 m. prasidėjus ekonominei krizei, nebuvo darbų, tad aš vėl pradėjau valkatauti, maisto ieškodavau konteineriuose. Vasarą gyvenau lauke, o rudenį, kai prasidėdavo šalčiai, su draugais grįždavome į nakvynės namus.

Toks gyvenimas atsiliepė jūsų sveikatai...

Taip, 2012 m. pabaigoje pirmą kartą praradau kojų pirštus... Nušalau abiejų kojų pirštus: jie pajuodo ir teko juos amputuoti. Po pirmosios operacijos kojos sugijo labai greitai, galėjau vaikščioti, netgi bėgioti, nes mano pėda didelė – aviu 46 dydžio batus. Kurį laiką negėriau, bet pradėjau gauti pašalpas – atsirado pinigų  ir vėl pradėjau išgėrinėti.

2013 m. buvo labai šaltas pavasaris: kovo mėnesį atšilo, o paskui vėl pradėjo šalti. O kai prisigeri, į nakvynės namus neįleidžia, tad per šalčius lieki lauke. Su draugais glausdavomės garaže Užupyje. Kai išgerdavome, man susisukdavo protas... Du draugai buvo gudresni, sugebėdavo rasti, kur šilčiau, pavyzdžiui, kokioje laiptinėje pernakvoti, o aš jau nebesugebėdavau. Tame garaže buvo šalta, neturėdavome, kuo užsikloti, tad aš ir vėl sušalau. Kojos nuėjo pūslėmis, pradėjo mėlynuoti, ėmė pūti... Nebegalėjau vaikščioti, kojinės buvo prilipusios prie kojų, bet aš niekur nesikreipiau. Visą mėnesį man kilo aukšta temperatūra, bet gydžiausi tik paracetamoliu...

Kas jums suteikė pagalbą? Dievo dar nesišaukėte?

Ne, Dievo dar nereikėjo... Kai nakvynės namuose gulėjau karščiuodamas, draugai pamatė, kad nuo aukštos temperatūros ėmiau kliedėti, ir iškvietė greitąją pagalbą. Mane nuvežė į Lazdynų ligoninę... Gydytojai šaunuoliai – norėjo išsaugoti kuo daugiau kojų. Pradžioje nupjovė nedaug – viena koja dar buvo likusi iki kelių. Tačiau įvyko kraujo užkrėtimas, prasidėjo gangrena, teko perpilti daug kraujo... Po trečios operacijos prabudęs pamačiau, kad abi kojos nupjautos virš kelių. Po operacijų (kurių buvo net trys) išvykau į reabilitacijos centrą „Baldžio šilas“. Ten psichologas bandė mane ištraukti iš alkoholizmo liūno, išsiųsti toliau nuo draugų, į kitą miestą. Pasižadėjau negerti, bet apie Dievą niekas nekalbėjo. Po kurio laiko pakliuvau į šv. Roko slaugos ligoninę Vilniuje, kur galėjau gulėti 4 mėnesius. Ir vėl atsirado „bendraminčių“, su kuriais pradėjome gerti ir dėl to vos manęs neišvarė. Iš tos ligoninės būčiau išėjęs be nieko – be vežimėlio, be rūbų...

Iš kur gaudavote alkoholio?

Kiti ten gulėjusieji gaudavo pensijas, pašalpas ir perlipę per ligoninės tvorą iškart bėgdavo į parduotuvę. Jei būtų pagavę, išvarytų... Manęs neišvarė, nes man buvo pradėję daryti protezus. Kai atėjo laikas iš ten išvažiuoti, patekau į Vilkpėdės slaugos ligoninę, kur gyvenau apie 4 mėnesius. Vedėja manęs prašė elgtis padoriai, tai aš stengiausi – apie 4 mėnesius visiškai nieko negėriau. Vėliau pradėjo gerti kambario draugai, o su jais ir aš...

Vieną dieną, kai sėdėjome su draugu, prie mūsų priėjo simpatiška moteris. Ji prakalbo apie Dievą. Draugas nenorėjo klausytis ir nuvažiavo savo vežimėliu kiek toliau, o man sąžinė neleido taip elgtis. Ji ėmė liudyti apie Jėzaus meilę. Klausiausi tos moters, bet tuo pačiu stebėjau ir draugą – mačiau, kaip jis pasiskolino pinigų alkoholiui, tad jau norėjau ir aš judėti prie jo, bet tuomet ta moteris netikėtai pasiūlė: „Gal pasimeldžiame atgailos malda?“ Pasimeldėme... Bet daugiau jos nebemačiau.

Toliau gyvenau nakvynės namuose, kol vėl tris kartus prasikaltau – už alkoholio vartojimą išvaro iš nakvynės namų, nesvarbu, vasara ar žiema. Mane išvarė vasario mėnesį... Kadangi žiema buvo nešalta – tik apie -3 laipsnius, netoli tų nakvynės namų įsirengiau bunkerį ir gyvenau. Ateidavo draugai išgerti. Po 2 savaičių pajutau, kad vėl „gnaibo“ likusias mano kojų dalis. Žiūriu, kad jos vėl pamėlynavusios. Galvojau, kad jau paskutinioji atėjo... Iš nevilties vienas išgėriau butelį degtinės, pats paskambinau į greitosios pagalbos stotį. Vėl nuvežė į ligoninę Lazdynuose. Galvojau, kad dabar tai tikrai visas likusias kojų dalis nupjaus. Bet po operacijos žiūriu – viskas liko vietoje. Gydytojos teigimu, apšalimas nebuvo labai didelis, todėl nusprendė nepjauti, tik apvalyti negyvą odą. Padarė dar dvi operacijas. Vėliau vėl perkėlė į Vilkpėdės slaugos ligoninę. Tame pačiame kambaryje gyvenęs Valdas pradėjo pasakoti apie moteris, kurios atėjusios liudija Jėzų, atneša pavalgyti. Iš nuotraukos pažinau, kad viena iš jų yra ta pati moteris, kuri anuomet man liudijo apie Jėzų. Bet aš niekaip negalėjau ištrūkti iš alkoholizmo liūno – ir vėl radau „bendraminčių“...

Ar jūs nesikreipėte į reabilitacijos centrus priklausomybėms gydyti?

Žinojau, kad yra tokie centrai, bet aš vis nepripažinau, kad esu alkoholikas. Man atrodė, kad pats galiu mesti gerti.

Gal pavyko dar kartą susitikti su moterimi, kuri kadaise jus aplankė?

Taip, toje ligoninėje mus lankė tos dvi minėtos tikinčiosios – vienai jų buvo 76 metai, tad ją vadinau „mama“. Jos pasiūlė nuvažiuoti į sekmininkų bažnyčią „Biblijos kelias“. Apsidžiaugiau pasiūlymu, nes norėjau pakeisti aplinką. Su tomis moterimis dar kartą pasimeldžiau atgailos malda. Sekmininkų bažnyčioje man labai patiko psalmės, giesmės, maldos. Žmonės pasirodė tokie šventi, geri. Dievas lietė mano širdį ir mane keitė. Man padovanojo Naująjį Testamentą, bet aš vis tiek dar meluodavau... negalėjau išsiskirti su draugais – skambindavau jiems, prašydavau atnešti alkoholio...

Tų moterų dėka buvau perkeltas į Naująją Vilnią, į paramos-labdaros centrą, kur buvo ir valgykla. Ten aš apsigyvenau, padėdavau ruošti maistą – skusdavau bulves, morkas.

2015 m. rugpjūčio 12 d. moterys nusivežė mane į sekmininkų bažnyčią „Biblijos kelias“, kur pamokslavo pranašai iš Vokietijos – jie meldėsi už priklausomybių turinčius žmones. Visi meldėsi už mane, kad būčiau išlaisvintas iš alkoholizmo. Ten parodė man kelią: jei eisi paskui Dievą, kuris tave myli, būsi išlaisvintas. Manyje gimė Dievo baimė, ir nuo tos įsimintinos dienos 2015 m. iki šiandien nebevartoju alkoholio. Tik dar vis rūkydavau... Bet išsigandęs, kad manęs nepakrikštys, jei toliau rūkysiu, mečiau ir tai. 2015 m. rugsėjo 26 d. buvau pakrikštytas „Biblijos kelio“ bažnyčioje, tapau jos nariu.

Vėliau, išgirdęs, kad viena tikinti moteris su vaiku parašė prašymą butui gauti, pagalvojau, kad ir man reikėtų pabandyti. Netrukus man pasiūlė butą Pilaitėje. Nežinau kodėl, bet pirmojo pasiūlymo atsisakiau, tik vėliau sužinojau, kad toje laiptinėje visi kaimynai geriantys, nors yra neįgalūs... Antrasis siūlomas butas buvo tame pačiame name, tik kitoje laiptinėje. Dabar ten ir gyvenu – džiaugiuosi negeriančiais kaimynais ir dėkoju Dievui už malonę.

Šiandien jūs lankote Vilniaus evangelinę bažnyčią, tarnaujate tvarkdariu. Kaip įsiliejote į šią bažnyčią?

Žinojau, kad Pilaitėje yra evangelinė bažnyčia – teko čia lankytis dar 2006 m. Ateidavome su draugais pabūti, bet per pamokslus miegodavome. Vėliau tikintieji iš šios bažnyčios atvykdavo pas mus į nakvynės namus, bet mums rūpėdavo tik pavalgyti – suvalgyti sumuštinių, arbatos išgerti... Šiek tiek paklausydavome apie Dievą, pažadėdavome ateiti į bažnyčią, bet nevažiuodavome...

Bet kai pažinau Dievą sekmininkų bažnyčioje ir atsikrausčiau gyventi į Pilaitę, buvo sudėtinga vakarais autobusais vykti į Fabijoniškių mikrorajoną, kur vyko pamaldos, tad pradėjau ketvirtadieniais lankytis Vilniaus evangelinės bažnyčios pamaldose. Čia susipažinau su keliais tikinčiaisiais, kalbėjausi su pastoriumi Dariumi Širviu, džiaugiausi, kad patogu atvažiuoti. Gavęs savo pastoriaus Anatolijaus Dmitruko palaiminimą perėjau į šią arčiau namų esančią bažnyčią. 2018 m. pradėjau tarnauti tvarkdariu, tapau bažnyčios nariu.

Kęstuti, jūsų gyvenimo kelyje buvo daug skausmo, praradimų – netekote darbo, šeimos, draugų, kojų, niekam nerūpėjote... Bet vis tiek nereikėjo Dievo? Nebijojote mirtinai sušalti?

Mirti aš nebijojau, nes jaučiausi niekam nereikalingas. Beveik visi tų laikų draugai mirė, liko tik vienas. O Dievo vardą prisimindavau tik tuomet, kai pavartojus alkoholio būdavo labai bloga. Eidavau ir prašydavau: „Dieve, padėk rasti konteineryje kokių butelių ar pinigų, gal kas nors kiek paaukotų – kad tik galėčiau vėl išgerti...“ Sukdavosi šėtoniškas ratas...

Dėkoju Dievui, kad Jis ištiesė man ranką ir dar leido pagyventi žemėje: padėjo išsimokėti visas skolas, galiu džiaugtis gyvenimu, melstis, tarnauti Dievui, lankyti bažnyčią. Esu Jam labai dėkingas. Pažinau kitą gyvenimo pusę. Gaila, kad nepalaikau jokių santykių su dukra... Kai palikau žmonai butą ir išėjau gyventi pas draugus, daugiau nebemačiau ir dukros. Ji pyksta, kad nebuvau šalia, kai jai manęs reikėjo. Žinau, kad turiu 1,5 metukų anūkėlę... Kartą buvusią žmoną ir dukrą netikėtai susitikau vienoje Pilaitės parduotuvėje – labai nudžiugau, norėjau dukros atsiprašyti, bet jos kažkur dingo... Džiaugiuosi, kad nors pamačiau. Į mano laiškus dukra neatsako, socialiniuose tinkluose mane užblokavo. Belieka melsti ir pasitikėti, kad Dievas padės kada nors susitikti...

Buvo tokia stipri priklausomybė, kad be Dievo niekaip negalėjau išsivaduoti. Jėzus rado mane ir ištiesė man ranką, kai gulėjau ligoninėje. Ta moteris du kartus mane aplankė neatsitiktinai. Kiek žmonai žadėdavau negerti, bet negerdavau tik dieną, dvi, na gal mėnesį – ne ilgiau. Savo jėgomis negalėjau to pakeisti.

Kaip šiandien atrodo jūsų kasdienybė?

Truputį sportuoju, skaitau, klausau įrašų, ilsiuosi. Turiu šuniuką, kurį vis išvedu į lauką pasivaikščioti. Tvarkytis buityje padeda ateinanti socialinė darbuotoja. Bendrauju su tikinčiaisiais, kartais pas mane pagyventi atvažiuoja pastoriai iš „Biblijos kelio“ bažnyčios.

Šią vasarą išsipildė jūsų svajonė išsimaudyti Baltijos jūroje...

Taip, man padėjo Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai – nuvežė prie jūros. Pirmą kartą išvydau jūrą tik būdamas 45 metų, o šiais metais pirmą kartą joje išsimaudžiau. Anksčiau pavydėjau žmonėms, kurie fotografuojasi ant Palangos tilto, bet šiais metais ten nusifotografavau ir aš. Mano svajonė išsimaudyti jūroje išsipildė.

Dabar jūsų gyvenime matome didelę Dievo malonę – nebegeriate, turite, kur gyventi, džiaugiatės naujomis bendrystėmis...

Ačiū Dievui. Gaila tik, kad nuodėmės pasekmės vis tiek lieka, ir tenka su tuo susitaikyti. Kai kurie žmonės netiki, kad kažkada buvau alkoholikas. Sako, tavo veidas toks šviesus. Dievas man tikrai daug padėjo. Net kai valkatavau, ne kartą buvau radęs nemažą pinigų sumą – būčiau galėjęs išsinuomoti butą, bet tuo metu tai nerūpėjo... viską išleidau alkoholiui... Kartą nakvynės namuose vienas žmogus tvarkėsi daiktus ir norėjo išmesti Naująjį Testamentą. Tuomet jo paklausiau: „Kodėl išmeti? Juk tai Dievo žodis“, ir pasilikau jį. Gal nuo to viskas ir prasidėjo?

Kęstuti, džiaugiamės drauge su jumis Dievo gerumu ir linkime regėti išsipildančias ir kitas svajones, kurias į širdį įdeda pats Dievas.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė