Kauno evangelikų baptistų bažnyčios istorija

Norime Jums pristatyti Kauno evangelikų baptistų bažnyčią, kuri pernai šventė 140 metų jubiliejų. Tikime, kad bus įdomu daugiau sužinoti apie tokią ilgą istoriją turinčią bažnyčią.

 

Bendruomenės atsiradimas

Pirmieji bendruomenės susirinkimai prasidėjo 1876 m., kai gyventi į Kauną atvyko geležinkelietis Šneideris iš Virbalio. Jis buvo tikintis žmogus ir priklausė Eitkūnų miestelio baptistų bendruomenei. Dirbdamas savo kasdienį darbą, brolis Šneideris stengėsi liudyti apie savo Viešpatį. Tad 1883 m. Kaune jau buvo 12 įtikėjusių ir pakrikštytų žmonių, kurie priklausė bendruomenei Eitkūnuose.

1886 m. iš Varšuvos į Kauną atvyko brolis Stoltenhofas su šeima. Jis buvo darbštus žmogus ir daug pasitarnavo vietiniams tikintiesiems, skelbdamas Dievo Žodį bendruomenėje ir dirbdamas sekmadienio mokykloje bei tarp jaunimo, taip pat vadovavo bendruomenės chorui. Tikinčiųjų skaičius augo. 1888 m. Eitkūnų bendruomenės Kauno skyrius jau turėjo 75 narius. Eitkūnai buvo miestelis Vokietijai priklausančioje teritorijoje, tad dėl to kildavo tam tikrų sunkumų. Todėl 1889 m. vasario 12 dieną (pagal senąjį kalendorių) Kauno skyrius pradėjo veikti kaip atskira, savarankiška bendruomenė. Bendruomenei vadovavo brolis Stoltenhofas, dirbęs direktoriumi Brolių Šmidtų fabrike (vėliau gamykla „Metalas“).

Tuo metu pamaldos dar vyko brolio Šneiderio bute Šančiuose (mikrorajonas Kaune, – red. past.) ir brolio Mačiulaičio bute dabartiniame Vytauto prospekte, o 1890–1898 m. Kaune buvo pastatyti gražūs maldos namai Žemuosiuose Šančiuose, Kranto 2-ojoje gatvėje.

Po metų į Kauną atvyko pamokslininkas Otto Lenzas. Jis buvo gabus ir pasišventęs žmogus. Jam pamokslaujant bendruomenė išaugo iki 400 narių. Po 12 palaimintų metų Otto Lenzas iš Kauno išvyko.

Dauguma bendruomenės narių buvo vokiečiai, bet greitai prie bendruomenės prisidėjo ir įtikėjusių kitų tautybių žmonių. Kaune ir jo apylinkėse tuomet buvo kalbama rusiškai ir lenkiškai, tad pamaldos vyko ir rusų kalba.

1914 m. prasidėjus karui, dalis tikinčiųjų išsisklaidė. Karui pasibaigus, 1918 m., broliai ir seserys pradėjo grįžti atgal iš tolimiausių Rusijos kampelių. Tuo laiku daug pasidarbavo broliai Gustavas Freidankas ir Heinrichas Hofmanas. Pirmasis laisvai kalbėjo keturiomis kalbomis: vokiškai, lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Jis iniciajavo, kad pamaldose būtų pradėta vartoti ir lietuvių kalba.

Nuo 1921 m. Kauno bendruomenei pradėjo vadovauti Gustavas Freutelis, gimęs ir užaugęs Kauno mieste. Jis tarnavo bendruomenėje iki 1935 metų.

1933 m. balandžio 23 dieną tikintieji lietuviai įkūrė atskirą bendruomenę, kad galėtų laisviau ir plačiau skelbti Dievo Žodį tarp savo tautiečių. Šiai bendruomenei vadovavo Teodoras Gerikas.

Tais pačiais 1933 m. Kauno baptistų bendruomenė prisijungė prie Lietuvos baptistų sąjungos. 1934 m. Valterio Šveicerio ir kitų tikinčiųjų pastangomis buvo įkurta Kauno evangelikų baptistų, kalbančių rusiškai, bendruomenė – jos pastoriumi iki 1940 metų buvo Valteris Šveiceris.

1940 m., kaip žinome, Baltijos valstybės buvo okupuotos Sovietų Sąjungos, todėl dauguma vokiečių tautybės krikščionių pasitraukė į Vokietiją ir kitas šalis.

Vokiečiams užėmus Lietuvą, 1943 m. pavasarį pastorius Šveiceris su žmona sugrįžo į Kauną ir vėl ėmė vadovauti vokiškai ir rusiškai kalbančių tikinčiųjų bendruomenėms, o taip pat prie jų prisijungusiems lietuviams, nes dėl tuo metu vykstančių įvykių jų bendruomenė buvo išsisklaidžiusi. Pastoriaus darbą V. Šveiceris dirbo iki 1944 m. pirmojo liepos sekmadienio. Tuo metu dar niekas negalėjo žinoti, kad po trijų dienų, frontui artėjant, jiems vėl teks trauktis iš Lietuvos…

 Bendruomenės gyvenimas pokario metais

1944 m. sovietų kariuomenei grįžus į Lietuvą, maldos namai iš tikinčiųjų buvo atimti. Juose buvo apgyvendinti rusų kareiviai, vėliau maldos namai buvo paversti klubu, po to – druskos sandėliu.

Pasibaigus karui, nedidelė Kaune išlikusi tikinčiųjų grupė pamaldoms rinkdavosi seserų Magdalenos Šablinskienės ir Elenos Gudzinskienės butuose. Tuo metu bendruomenėje Dievo Žodį skelbė pamokslininkas Sinelščikovas.

Komunistų vadovavimo šaliai laikais tikintiesiems teko patirti daug sunkumų ir persekiojimų.

Mirus broliui Sinelščikovui, bendruomenė ilgą laiką neturėjo pastoriaus, buvo likusios vien moterys. Tada iniciatyvos ėmėsi Dievą mylinti sesuo Efrosinija Prokofjeva – ji pakeldavo seserų dvasią, kai būdavo sunku, ragino melstis; jos paskatintos seserys rinkdavosi kartu skaityti Šventąjį Raštą.

Tikinčiųjų bendruomenė dažnai sulaukdavo svečių – pastoriaus Rabcevičiaus, Ivano Panko, Boriso Filono iš Vilniaus, Jono Inkeno iš Klaipėdos, taip pat Pavelo Volodko, kurie Dievo Žodžiu atgaivindavo ir padrąsindavo tikinčiuosius.

1980 m. kovo mėnesį iš Lvovo (Ukraina) į Kauną atvažiavo jauna tikinčiųjų šeima – Vladimiras ir Nadija Seredos. Jie greitai įsitraukė į tikinčiųjų bendruomenę, ir netrukus V. Sereda buvo išrinktas šios grupės vadovu, o 1989 m. jis buvo įšventintas pastoriaus tarnystei.

1988 m. gruodžio 20 d. Kauno miesto Liaudies deputatų taryba išdavė orderį, leidžiantį naudotis buvusios bažnyčios pastatu Kranto 2-ojoje g. 5. Tuo metu tai buvo suniokotas sandėlis su nukritusiu stogu, kuriame jau 20 metų buvo laikoma druska. Reikėjo didelio remonto, daug lėšų ir pastangų, kad bažnyčia būtų atstatyta.

Pasitikėdamas Viešpačiu Dievu ir drąsindamas tikinčiuosius, pastorius V. Sereda su nedidele grupe Dievo vaikų pradėjo remonto darbus. Lietuvos evangelinės bažnyčios prisidėjo finansiškai, kiti – darbu, daugiausia darbais atstatant maldos namus prisidėjo broliai iš Vilniaus.

Su Dievo ir brolių bei seserų pagalba 1991 m. liepos 28 dieną įvyko iškilmingas maldos namų atidarymas – Dievo ieškančioms sieloms duris atvėrė dar viena bažnyčia.

1991–1995 m. – dvasinio prabudimo Lietuvoje metai, kai žmonės, nepatenkinti savo religingumu ieškojo Viešpaties artumo, Jo Gyvojo Žodžio ir tikrosios laisvės. Daug žmonių atgailavo, pakvietė Jėzų Kristų į savo širdis, patikėjo Jam savo gyvenimą. Tuo metu įtikėjo ir prie bendruomenės prisijungė ir nemažai sovietų kariuomenės karininkų su šeimomis, kurie vėliau drauge su kariuomene, bet ir su Dievu širdyse, pasitraukė į Rusiją.

Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir prasidėjus nacionaliniam atgimimui, atsirado galimybė žmonėms iš užsienio šalių atvykti į Lietuvą. 1991 m. liepos mėn. į Kauną atvyko lietuvių kilmės misionierius iš JAV Vytautas Cibas. Jis skelbė Evangeliją ir kvietė žmones į pamaldoms mūsų maldos namuose, o po pusmečio pradėjo nuomotis patalpas profsąjungos rūmuose. Ten su naujai įtikėjusiais žmonėmis jis tęsė savo misionierišką darbą naujai įkurtoje „Gerosios naujienos“ baptistų bendruomenėje.

1995 m. lapkričio mėn. iš Vokietijos organizacijos „Kontaktmission“ atvyko misionieriai Arturas ir Irena Schmidtai, kurie mokėsi lietuvių kalbos, o po dvejų metų su keliais mūsų bendruomenės jaunuoliais įkūrė naują bendruomenę Kaune, kuri vėliau pasivadino Laisvųjų krikščionių bažnyčia.

Nuo 1996 m. mūsų bendruomenė yra viena iš Lietuvos krikščioniško labdaros ir gailestingumo fondo „SAMARIJA“ steigėjų. Šio fondo tikslas – šelpti ir teikti dvasinę bei materialinę pagalbą asmenims, sergantiems lėtiniu alkoholizmu ir narkomanija, našlaičiams ir be tėvų globos likusiems vaikams bei socialiai remtiniems žmonėms Lietuvoje.

Bendruomenė XXI amžiaus pradžioje

Per paskutinius dvidešimt metų bendruomenė organizavo ne vieną evangelizacinį renginį, dvasinį koncertą, daugybę seminarų ir konferencijų miesto salėse, mokyklose, rengė vaikų ir jaunimo stovyklas.

Užsimezgė broliški ryšiai su Švedijos ir Vokietijos bažnyčiomis. Iš ten ne kartą gavome humanitarinės pagalbos, kuri buvo dalijama mokykloms, darželiams, įvairioms šalpos organizacijoms bei vargstantiems žmonėms, gautos vaistų siuntos buvo perduotos ligoninėms.

Nuo 1994 m. bendruomenė organizuoja ir veda susitikimus bei pamaldas Alytaus griežto režimo pataisos darbų kolonijoje, o nuo 2003 m. prisijungė prie organizacijos „Tarnavimas kaliniams“ (nuo 2004 m. pab. –   Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacija) veiklos. Grįžusiems iš įkalinimo įstaigų teikiama dvasinė bei materialinė pagalba, padedama integruotis į pilnavertį visuomeninį gyvenimą.

Taip pat dalyvaujame krikščioniškos organizacijos „Samariečio krepšys“ veikloje – Kaune ir kaimuose skelbiame Gerąją Naujieną ir dalijame dovanėles socialiai remtinų šeimų vaikams. Bendruomenės nariai, kartu su „Gideono brolių“ organizacija platina Šventąjį Raštą mokyklose, viešbučiuose, kalėjimuose, kariniuose daliniuose, miestuose bei kaimuose. Finansiškai remiame Lietuvos Biblijos draugijos ir Gerosios Naujienos centro veiklą, XFM radiją, „Žinių radijo“ laidą „Kelionė Biblijos puslapiais“, internetinę svetainę ieškauDievo.lt ir kitas organizacijas. Drauge su mikrorajono seniūnija, Panemunės vaikų namais, Šančių vidurine mokykla organizuojame renginius, vaikų stovyklas ir teikiame pagalbą socialiai remtiniems žmonėms.

Per 140 bendruomenės gyvavimo metų buvo, žinoma, ir linksmų akimirkų, ir sunkių laikų; buvo dvasinio pakilimo ir atšalimo laikotarpių, ateidavo persekiojimų dienos, o jas pakeisdavo tylos ir ramybės metas. Dievas visada buvo ištikimas ir išklausydavo Jo besišaukiančiųjų maldas, nes Jis yra gailestingas ir mylintis Dievas.

Dievo žinioje mūsų praeitis, pasitikime Juo šiandien, patikime Visagaliam Dievui ir savo ateitį.

Ekbb.lt informacija

 

 

Bendrinti: