Tikėjimo kelionės pradžia dažnam būna kupina pakilių emocijų, o kasdienybė nušvinta ryškiomis ir viltingomis spalvomis. Visgi, susidūrę su įvairiais pasaulio rūpesčiais, negandomis, nerimą keliančiais klausimais, kai kurie Dievu nusivilia ar liaujasi Jį tikėję.
O kodėl, praėjus ne vienam dešimtmečiui po susitikimo su Kristumi, meniškos sielos asmenybė Werner’is Geischberger’is vis dar viliasi amžinosiomis vertybėmis? OM Arts organizacijos Vokietijoje vadovas, rašytojas, vertėjas, muzikantas, daugiau kaip 20 m. vedęs šlovinimą savo bendruomenėje, XFM radijo laidoje ,,Jaunimo kodas“ (vedėjos Gabrielė Krulytė ir Jūratė Kriščiūnaitė) dalijosi įžvalgomis apie tikėjimo kelią, sutiktus sunkumus, kūrybą, atsidavimą Viešpačiui.
Kuo šiuo metu gyvenate?
Man sekasi visai neblogai, nors situacija Vokietijoje nėra lengva. Namuose turiu biurą, kuriame dirbu. Po šalį nekeliauju. Atsilaisvinusį laiką skiriu vykdyti projektams, kurti savo svetainę. Neseniai pradėjau naudotis „Instagram“ programėle, kurioje galiu pristatyti skirtingas savo veiklos sritis, kūrybą. Stengiuosi dalytis turiniu tikslingai, su idėja.
Kokia Jūsų įtikėjimo istorija?
Tiesą sakant, negaliu papasakoti labai dramatiško liudijimo – nesu iš tų, kurie buvo pražuvę ir staiga jiems nušvito tikėjimo perspektyva. Buvau paprastas, geras žmogus. Augau vietoje, kur gilios katalikiškos tradicijos. Vaikystėje dalele vidaus susižavėjau religija. Aš vienintelis šeimoje dalyvaudavau katalikų pamaldose, kol vienas draugas pasikvietė mane į Biblijos studijų grupelę. Tada nesupratau, kas tai yra – net skambėjo įtartinai. Buvau keturiolikos – draugui užsiminus, kad ten renkasi daug jaunų žmonių, prisijungiau prie šios grupės. Tuo laiku mano mintys buvo persipynusios ir aš supratau, kad yra vienas žmogus, galintis padėti man tvarkyti sumaištį galvoje. Tas asmuo – Jėzus. Pažinau jį kaip tą, kuris gali duoti man kryptį, padėti nurimti. Mane sužavėjo Jo Tiesa, Žodis, todėl atidaviau Jam savo gyvenimą. Šlovinimas, malda, Dievo žodžio klausymasis buvo galimybė su Juo susitikti. Mano atrasta tiesa išlaisvino mane nuo manęs paties, suteikė priklausymo Aukščiausiajam jausmą. Tai įvyko 1980 m. Nuo to laiko aš keliauju su Juo ir niekada nesigailėjau šio sprendimo.
Kaip supratote, kad Kristus yra Tiesa?
Prisiminus akimirką, kai prieš daugiau kaip 40 m. patikėjau savo gyvenimą Jėzui, iškyla kai kurios ligi tol rašytos mintys. Tačiau perskaitęs jas dabar, nesuprantu nė žodžio. Anuomet jaučiausi sumišęs, nuolat mąsčiau apie skirtingus to, kas gali nutikti, variantus. Manau, kad į šį klausimą dabar galiu atsakyti vienu žodžiu – aiškumas. Biblija man pristatė aiškų supratimą, kas yra Kūrėjas, kam skirtas laikas šioje žemėje. Skaitant Šventąjį Raštą, atsakymai į šiuos klausimus man skleidėsi be prieštaravimų. Vėliau perpratau, kad tai ir reiškia atiduoti savo gyvenimą kitam – Jėzui. Tuo metu manyje vyravusią maišatį bandžiau išspręsti savo jėgomis. Tarsi apsimečiau, kad esu toks protingas, jog savo problemas galiu sutvarkyti pats vienas. Atradau, kad Jėzus siūlo aiškų ir nuoseklų planą – kokio pats nesugebėčiau numatyti. Tačiau pagrindiniais klausimais radęs aiškų atsakymą per Jėzų Kristų, nenustojau galvoti apie savo ir visuomenės problemas. Dievas suteikė mums protą, todėl turime mąstyti. Visgi tai, kas aš esu, suvokiau skaitydamas Jėzaus žodžius. Pasirodo, iki tol buvau per daug išdidus priimti, kad Jo duodamas atsakymas yra skirtas man. Supratau, kad būti sudėtingam yra lengva, o paprastam – sudėtinga.
Kas per ilgą savo tikėjimo kelionę Jums padėjo išsaugoti atsidavimą Kristui, norą Jam tarnauti?
Aš supratau, kad krikščionybė talpina savyje labai gražių dalykų. Kai suvoki, kad Jis yra Tas, kurį gali patirti kaip gyvąjį Dievą, nenori šios patirties paleisti. Būdamas muzikantu, galiu tai palyginti su gitara: išbandęs geriausią, kitomis groti nebenorėčiau. Susitikimas su Tuo, kuris Yra, pamaitina mano sielą ir dvasią. Dar vienas būdas patirti Dievą – per savo protą. Supratimas, kad Jėzus – vienintelis Viešpats, klausymasis to, ką Jis sako, yra geriausias priešnuodis kaltės ir atmetimo jausmams.
Minėtieji patyrimai man visada padėjo likti arti Kristaus. Vis dėlto tai, kad šiandien tebesu su Juo, yra visiška malonė. Kaip krikščionis, patyriau nusivylimų, sielvartų ir sunkumų. Jaučiausi nusivylęs Dievu, tačiau supratau, kad Jis, kaip asmuo, niekada manęs nenuvylė. Veikiau buvau nuviltas žmonių, visuomenės ar Bažnyčios priimtų sprendimų. Tai buvo sunkios patirtys, sukėlusius manyje gilius išgyvenimus, o ne paties Dievo veikimas. Ilgainiui suvokiau, kad kai kuriuos įvykius Jis leido, bet visada buvo kartu ir manęs neapleido. Tai parodė, kad Jo meilė yra tikra, Dievas – patikimas ir toks išliks iki mano gyvenimo pabaigos.
Kaip atsiradote ten, kur esate dabar?
Svarstydamas šį klausimą, prisimenu frazę ,,Nepaniekink mažų pradžių“. Supratau, kad daugybė dalykų, kuriuos per gyvenimą dariau, klojosi vienas ant kito, lyg plytos statant namą. Būdamas jaunas, aš pradėjau kurti ir rašyti muziką, vėliau pasirinkau darbą lanksčiu grafiku ir galėjau suderinti šlovinimą su savo kasdiene veikla. Mano tarnystės pamatas – meilė Jėzui. Turėdamas platų meno supratimą, ėmiau kviesti menininkus į šlovinimo tarnavimą bažnyčioje. Mes turėjome atvirą, laisvą šlovinimą, su galimybe jo metu piešti, tapyti, spektaklius bažnyčioje. Šiai tarnystei pasibaigus po 25 m., Bill’as Drake’as iš OM Arts organizacijos mane pakvietė įsitikinti, ar galėčiau tarnauti skelbiant Evangeliją per menus Vokietijoje. Pradėjęs tai, atradau, kad ši veikla yra kitokia išraiška to, ką dariau tarnaudamas bendruomenei. Šlovinimas liko mano širdyje, aš dirbu su menininkais ir organizuoju įvairius renginius, kaip kadaise dariau savo bažnyčioje. Dievas šitaip išmintingai paruošė mane dabartiniam etapui. Tad jei dabar darai ką nors nelabai reikšmingo ar neturi vizijos, daryk tai, ką darai dabar, nes galbūt tai tave ruošia ateičiai.
Kaip šiandien regite savo misiją?
Trokštu pasiekti, paliesti žmones su Jėzaus žinia per skirtingas kūrybos formas. Tačiau mūsų tikėjimas nėra produktas, kurį mes parduodame per meną. Žmonės, kuriems norime paskelbti Evangeliją, pirmiausia turi mums rūpėti. Žmonėms reikia priimti Jėzų, bet pirmiausia jie turi būti mūsų – krikščionių – mylimi. Man taip pat svarbu numatyti tolesnius šlovinimo būdus. Kyla abejonių dėl to, kaip tai praktikuojama Vakarų kultūroje. Atrodo, kad nuolat sekama tam tikru standartu ir bandoma jį atitikti. O išties juk yra tiek daug skirtingų būdų garbinti Viešpatį!
Nors per meno projektus siekiu laimėti netikinčiųjų širdis, man svarbu išlikti autentišku menininku. Kiti gali mane laikyti religingu, pakvaišusiu vyruku, tačiau rinktis su manimi dirbti dėl to, kad esu geras menininkas.
Ko palinkėtumėte šios srities tarnautojams?
Manau, turime būti žymiai labiau spontaniški – išsilaisvinti iš pelėsiu apaugusio supratimo ir ieškoti naujų būdų išreikšti savo gyrių Dievui.
Laidos garso įrašas:
https://soundcloud.com/xfmlt/jaunimo-kodas-kokia-pastovios-tikejimo-keliones-paslaptis-2021-03-15?in=xfmlt/sets/jaunimo-kodas
Parengė Simona Genytė ir Džiugas Kuliešius
_64x64_9de.jpg)
