Ar tikinčiam žmogui reikalinga psichoterapija? Kokios yra psichikos sutrikimų priežastys? Koks psichologinių problemų ryšys su nuodėme? Ar krikščionys turi imunitetą sielos ligoms? Šiais ir panašiais klausimais kalbiname ištikimą Kristaus mokinį, psichologą-psichoterapeutą, socialinių mokslų daktarą Giedrių Markevičių.
Giedriau, kas paskatino tave pasirinkti psichologo specialybę?
Kiek prisimenu, mintis pasirinkti psichologijos specialybę kilo 12-oje klasėje. Tai buvo susiję su mano ieškojimais: man buvo labai įdomu, smalsu, kaip reiškiasi žmogaus siela, kaip susiformuoja asmenybė, kaip susiklosto vienokie ar kitokie žmonių santykiai. Viskas atrodė labai paslaptinga, buvo žingeidu giliau pažinti žmogaus vidinį pasaulį. Tai paskatino ieškoti atsakymų knygose ir bendraujant su žmonėmis. Po kurio laiko suvokiau, kad reikalingi gyvi mokytojai, todėl nusprendžiau rinktis psichologijos studijas – tuo metu man tai buvo įdomiausia sritis.
Sovietmečiu Lietuvos mokyklose psichologo etato dar nebuvo, bet jau buvo galima studijuoti psichologiją?
Taip, tokios studijos jau buvo. Aišku, ne visi bakalauro studijų dalykai buvo reikalingi ir vertingi, bet gerai, kad mūsų kartai jau neteko mokytis ir atsiskaitinėti tokių disciplinų, kaip mokslinis komunizmas ir pan.
Trumpai papasakok apie savo nueitą profesinį kelią.
Na, jis buvo, sakyčiau, gana nuoseklus. Įstojau į Vilniaus universitetą ir baigiau ketverių metų bakalauro studijas. Po bakalauro studijų atsirado proga vienus metus stažuotis Zalcburge, Austrijoje. Tie metai labai praplėtė akiratį, nes Zalcburgo universitete klausiau daug įvairių, įdomių psichologijos ir teologijos paskaitų. Universitetas tarptautinis, teko sutikti įvairių žmonių, susidraugauti, įgyti daug gyvenimiškos patirties. Buvo įdomu stebėti, kaip kitoje šalyje žmonės gyvena, kitaip mąsto. Tie metai man buvo tarsi „gyvenimo universitetas“. Grįžęs tęsiau magistro studijas Vilniaus universitete: mokiausi iš konkrečių profesorių, stebėjau jų darbus, pradėjau daugiau domėtis grupinės terapijos dalykais. Baigęs studijas atlikau praktiką Priklausomybių ligų centre, kur ir likau dirbti. Ten dirbant buvo proga baigti doktorantūros studijas ir Humanistinės egzistencinės psichologijos institutą Birštone, vadinamą HEPI, kuriame įgijau psichoterapeuto kvalifikaciją ir įgavau labai vertingos patirties. Dirbdamas Priklausomybės ligų centre pradėjau daugiau domėtis šeimos terapija, nes į grupinius susitikimus, kuriuos organizuodavau, atvykdavo daug šeimos narių. Vėliau mane pakvietė dirbti į Bernardinų socialinių paslaugų centrą, kur pradėjau darbuotis su projektais ir privačiai dirbti su asmenimis, poromis, grupėmis; vedžiau kūrybinės terapijos grupes, bendravimo grupes ir kitokius užsiėmimus. Šiuo metu vedu empatiško ir konstruktyvaus bendravimo seminarus bei atsparumo stresui seminarus.
Giedriau, kas nulemia arba sukelia psichologines problemas ir rimtas sielos ligas, tokias kaip depresija, nerimas, priklausomybė, valgymo ir kitokie sutrikimai?
Tuos veiksnius būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė būtų visi faktoriai, susiję su gyvenimu tėvų šeimoje, su vaikystėje patirtomis traumomis, taip pat meilės stoka vaikystėje, tam tikrais tėvų auklėjimo ypatumais ar jų disfunkcinių santykių įtaka. Yra pastebėta, kad kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria traumą, pavyzdžiui, netenka vieno iš tėvų, išgyvena tėvų skyrybas arba patiria blogą elgesį jo atžvilgiu, tuo lengviau žmogui susirgti psichine liga ir tuo sunkesnės gali būti tos ligos formos. Vyresnis vaikas jau būna atsparesnis, todėl psichologinės traumos mažiau pakenkia jo psichikai.
Kita veiksnių grupė yra tai, ką pats žmogus daro su savo gyvenimu: jo pasirinktas gyvenimo būdas, jo nuostatos, pastangos tobulėti, spręsti savo problemas, kurias užčiuopia ar su kuriomis susiduria. Tie žmonės, kurie uoliai tą daro, aišku, būna daug tvirtesni, sveikesni. Tie, kurie nesirūpina savo psichologiniu augimu, lengviau pasiduoda įvairioms priklausomybėms arba kartoja iš tėvų šeimos perimtus negatyvius elgesio modelius. Žmonės, kurie turėjo gerą vaikystę, bet neišsiugdė savo charakterio, vėliau irgi susiduria su sunkumais. Kartais tai pasireiškia ir per ligas, tuomet suserga siela.
Minėjai, kad disfunkciniai tėvų santykiai neigiamai veikia vaikus. Ar gali patikslinti, išplėtoti, ką reiškia disfunkciniai santykiai? Jei tėvai geria, smurtauja, nesirūpina vaikais, tai visiems suprantama, kad šeima probleminė. O ar gali iš pažiūros darni, bažnyčią lankanti šeima būti disfunkcinė?
Disfunkciniais vadinami tokie santykiai, kai šeima negali darniai funkcionuoti, kai šeimos nariai negeba bendradarbiauti, kad visų jų poreikiai būtų atliepti. Teko konsultuoti nemažai iš pažiūros darnių, bet disfunkcinių šeimų, kuriose kurį laiką problemos maskuojamos, įtampos neigiamos tol, kol yra jėgų kompensuoti nepasitenkinimą ir bėgti nuo konflikto; tačiau ilgainiui, kaip sakoma, yla visgi išlenda iš maišo. Kuo šeima uždaresnė, tuo labiau ji yra linkusi tapti disfunkcine, nes turi mažiau galimybių keistis bendraujant, juk ir bet kuri kūno ląstelė, nustojusi sąveikauti su kitomis, suserga.
Ar tiesa, kad šiuolaikinėje visuomenėje psichikos sutrikimų daugėja, palyginti, pavyzdžiui, su situacija prieš 30 metų? Jei taip, su kuo tai susiję?
Būčiau linkęs manyti, kad sutrikimų daugėja, nes žmonės dabar patiria daugiau iššūkių dėl informacinių technologijų, kurios įsiveržia ir atneša didžiulę sumaištį į žmogaus psichinį gyvenimą, atitraukia nuo realybės į virtualųjį pasaulį. Tai ir kompiuteriniai žaidimai, ir perdėtas televizijos žiūrėjimas, ir pernelyg intensyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose – visa tai vaikus labai išbalansuoja, trukdo jiems save suvokti ir natūraliai vystytis. Manau, kad tai viena iš priežasčių. Kita priežastis yra lengvesnis gyvenimas: dabar žmonės lengviau gauna tai, ko jiems reikia, gyvena materialiai geriau, mažiau turi iššūkių, susijusių su tam tikrais poreikiais, mažiau tenka dėl jų pakovoti, todėl yra ne tokie atsparūs, kaip anksčiau, ir tai akivaizdu žiūrint į jaunimą, į moksleivius.
Paradoksas – gyvenimo sąlygos gerėja, o visuomenės sveikata prastėja?
Taip, iš tiesų – kuo lengvesnis gyvenimas, tuo žmogaus psichika pažeidžiamesnė. Tad aš linkęs manyti, kad psichinių sutrikimų, lyginant su laikotarpiu prieš 30 metų, kai baigiau studijas ir pradėjau dirbti, daugėja. Žinoma, ir tada buvo panašių problemų, panašių ligų, bet dabar jos intensyvesnės ir atrodo, kad prasideda jaunesnio amžiaus žmonėms.
Ar krikščionys turi imunitetą sielos ligoms?
Sakyčiau, kad ne – krikščionis yra pažeidžiamas kaip ir bet kuris kitas žmogus. Pastebėjau, kad ir netikintys, ir tikintys žmonės kenčia nuo panašių sielos ligų, tik tikintieji turi daugiau pagalbos galimybių, nes tikėjimas, malda padeda lengviau atlaikyti įvairius sunkumus, lengviau sveikti nuo tam tikrų sutrikimų bei su jais tvarkytis. Tikintys žmonės turi ne imunitetą, bet daugiau resursų: susidūrę su kokia nors negalia ar psichiniais sutrikimais, jie turi galimybę semtis jėgų, vilties ir meilės iš neišsenkančio šaltinio – Dievo, tikėjimo. O tai labai sustiprina žmogų, padeda jam kovoti tiek su fizine liga, tiek su psichiniu sutrikimu.
Dažnai tikintieji mąsto, kad savo psichologines problemas krikščionis turėtų išspręsti su Dievo ar dvasininko, sielovadininko pagalba, užuot kreipęsis į psichologą ar psichoterapeutą. Neretai nepasitikima psichologijos mokslu kaip bedievišku ir klaidinančiu, nukrypusiu nuo krikščioniškos moralės normų. Kita vertus, ateistinių pažiūrų mąstytojai tikintį žmogų dažnai laiko „silpnu“, o pačią religiją – liguista (plg. Zigmundo Froido teiginį: „Jei klausi, ar Dievas yra, vadinasi, sergi.“). Ką apie tai manai? Ar gali krikščioniui padėti netikintis psichoterapeutas?
Manau, kad padėti gali, jeigu atranda gerą ryšį su tuo žmogumi, nes labai daug kas priklauso nuo santykio su psichoterapeutu. Jeigu vėliau kyla kiti, pvz., dvasiniai, klausimai, tada galima kreiptis pagalbos į dvasininką ar sielovadininką. Tačiau psichologiniai sunkumai, manau, gali būti sprendžiami ir su specialistais. Nebūtinai specialistai turi turėti lygiai tokias pat vertybes kaip pacientas. Užtektų, kad tos vertybės nesikirstų, nebūtų priešingos, nes kitu atveju žmonės gali ir nesusikalbėti. Jei specialistas yra neutralus, jis gali būti naudingas ir tikinčiam žmogui. Juk jei sugenda automobilis, galime išlipę apžiūrėti, kas sugedo, ir, jei gedimas nesudėtingas, galbūt net patys sutvarkyti. Kartais gali padėti koks pravažiuojantis žmogus, bet jeigu gedimas rimtesnis, vežame automobilį pas specialistą. Taip ir su sielos ligomis: jei yra specifiniai sutrikimai ir nežinome, kaip su jais tvarkytis, gali pagelbėti būtent psichologai ar psichoterapeutai. Jie to mokosi, specializacija įgyjama per ilgesnį laiką, mokantis, dirbant su žmonėmis ir įgaunant patirties. Tad specialistų tikrai nereikėtų atmesti. Žinoma, kartais pačių psichologų ar psichoterapeutų požiūris į tikėjimą, religiją gali būti skeptiškas, tačiau tai tik parodo konkrečios terapijos ribas.
Knygos „Emociškai brandus dvasingumas“ autorius Peteris Scazzero teigia, kad žmogaus „emocinė ir dvasinė branda yra neatsiejamos. Neįmanoma būti dvasiškai brandžiam, jei esi emociškai nebrandus“. Savo knyga P. Scazzero ragina siekti „emociškai brandaus dvasingumo“. Ar galėtum pakomentuoti šias mintis?
Mano nuomonė sutampa su šio autoriaus – viskas yra labai susiję. Iš tiesų dvasingumas kartais gali būti parodomasis ar paviršutiniškas. O emociškai brandus ir dvasingas žmogus iš esmės gyvena tuo, kuo tiki. Susiskaidęs žmogus – nebrandus, bet išoriškai demonstruoja esąs dvasingas arba tokį save įsivaizduoja. Tačiau taip lieka nemaža spraga, kuri, aišku, gali būti užpildyta: pavyzdžiui, lankydamas bažnyčią, bendruomenę, žmogus gali augti ir emociškai bei dvasiškai subręsti. Bet jeigu žmogus to neieško ir nesiekia, savo emocinį nebrandumą kompensuoja tuo paviršutinišku dvasingumu.
Psichologai dažnai kalba, kad žmogus turi išmokti „save mylėti“ ir deramai savimi rūpintis, jog galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Tačiau Kristus mus kviečia išsižadėti savęs, mylėti Dievą ir savo artimą. Ar čia nėra prieštaravimo?
Dažnai tarp rūpinimosi savimi ir savęs išsižadėjimo yra tik teorinis prieštaravimas. Juk pranokti save yra psichologinės brandos ženklas ir tai taip pat tam tikras rūpinimasis savo asmeniniu augimu, bandant įveikti savo egocentrizmą. Kita vertus, kaip teigia žinomas žydų filosofas M. Buberis, ne meilė gyvena mumyse, bet mes gyvename meilėje (arba ne). Jei joje gyvename, tai ta pačia meile mylime ir kitus, ir save.
Kaip psichologinės problemos ir rimtesni psichikos sutrikimai susiję su nuodėme? Kartais nuodėmė arba yda vadinama „sielos liga“.
Tai abipusiai susiję dalykai, nes, sakykime, žmonės, kurie pradeda sirgti depresija ar kokiu kitu sutrikimu, tampa labiau pažeidžiami, pasilpsta jų valia, jų vidinė „šerdis“, ir jie gali lengviau pasiduoti nuodėmėms, kad kompensuotų tą išgyvenamą skausmą, nevisavertiškumo jausmą ar net savo bejėgiškumą.
Kita vertus, žmogus, kuris pasiduoda nuodėmei, labai save destabilizuoja, tampa nepastovus, susiskaidęs, nepasitikintis, pasimetęs, ir jo pasirinkimą nusidėti taip pat gali lydėti įvairūs psichikos sutrikimai. Kitaip tariant, pasidavęs nuodėmei žmogus tampa psichologiškai silpnesnis.
Bet psichologijos moksle nuodėmės sąvokos turbūt nėra? Ar ji slepiasi po kitais pavadinimais?
Taip, psichologijos mokslas nuodėmės termino nevartoja. Nuodėmė slepiasi už tokių sąvokų kaip egocentriškumas, toksiški santykiai, disfunkcinė šeima ir pan.
Kokius autorius, knygas rekomenduotum krikščioniui, siekiančiam psichologinės saviugdos?
Rekomenduočiau šias knygas: P. Scazzero „Emociškai brandus dvasingumas“, A. Alekseičiko „Gydyti gyvenimu“, L. Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“.
Giedriau, esi daug dirbęs su priklausomybių turinčiais asmenimis. Gal galėtum pateikti tipinį scenarijų, kaip išsivysto priklausomybė, kaip ją atpažinti, ir gyvenimišką pavyzdį, kaip žmogus susidorojo su priklausomybės iššūkiu? Taip pat gal galėtum plačiau papasakoti apie šių dienų „rykštę“ – priklausomybę nuo informacinių technologijų, kurią, girdėjau, gydyti yra sunkiau nei kitas priklausomybes?
Priklausomybė daugumai žmonių susiformuoja pagal panašius dėsnius. Žmogus, pavartojęs svaigalų, paprastai pajunta lengvą euforiją; tai jam užsifiksuoja kaip malonus potyris, kurį norisi pajusti vėl, ypač kai trūksta teigiamų emocijų. Dėl to, kai tik atsiranda proga, vėl norisi svaigintis. Ilgainiui tai tampa įpročiu keisti emocinę būseną. Jei asmuo tam įpročiui sąmoningai nepasipriešina, atsiranda priklausomybė, t. y. svaiginimasis tampa svarbiausiu, kitus interesus užgožiančiu dalyku. Panašiai priprantama ir prie informacinių technologijų. Naršymas internete ar kompiuteriniai žaidimai tampa patraukliausia veikla, leidžiančia užmiršti nemalonias problemas, suteikiančia naujų įspūdžių. Palaipsniui į kompiuterinę priklausomybę klimpstančiam asmeniui virtualus pasaulis tampa patrauklesnis ir net realesnis už jo gyvenimo tikrovę, todėl jame norisi praleisti vis daugiau laiko. Neretai žmogus taip įninka į šią priklausomybę, kad net praranda gyvenimo kontrolę. Yra žinomas atvejis, kai paauglys net numirė sėdėdamas prie kompiuterio, nes nepajėgė nuo jo atsitraukti.
Atpažinti priklausomybę padeda nesaikingumas, žmogaus negebėjimas laiku nutraukti jį užvaldžiusios veiklos, negebėjimas būti čia ir dabar, nerimastingumas. Kuo labiau visuomenė toleruoja kokią nors priklausomybę, tuo sunkiau iš jos ištrūkti. Pavyzdžiui, mesti rūkyti „žolę“ darosi vis sunkiau, nes tai vis labiau legalizuojama.
Taip pat sunkiau išsivaduoti iš tų dalykų, be kurių žmogus negali gyventi. Pavyzdžiui, be rūkymo gyventi galima, o be maisto – ne. Todėl atsikratyti emocinio valgymo kartais irgi gali būti labai nelengva, nes žmogui sunku atskirti, kada noras valgyti kyla iš poreikio, o kada maistas vartojamas nemalonioms emocijoms slopinti.
Informacinės technologijos taip pat tampa vis labiau neatsiejama gyvenimo dalimi, be jų dabartiniam žmogui gyvenimas atrodo neįsivaizduojamas, todėl išsivaduoti iš kompiuterio priklausomybės irgi tampa vis sunkiau.
Pamenu vieną savo klientą, kuris dėl nuobodulio gyventi buvo pradėjęs rūkyti „žolę“, bet tapęs priklausomas kreipėsi pagalbos. Rūkymas jam iššaukė haliucinacijas, kurios padarė gyvenimą įdomesnį, nes leido prisiliesti prie dvasinės realybės ir išgelbėjo nuo nuobodulio, bet įklampino į priklausomybę...
Gerai, kad bendromis jėgomis mums pavyko atrasti, jog įvairių spalvų bei dvasinių nuotykių galima patirti ir realiame, ne tik virtualiame, gyvenime. Tuo patikėjęs tas vaikinas psichoterapijos metu pakeitė darbą į labiau mėgstamą, susirado gyvenimo draugę ir atrado gyvenimo skonį kasdienybėje.
Kaip patartum rūpintis savo sielos sveikata?
Kaip jau minėjau, svarbu rūpintis savo vientisumu – kad kalbėtume tai, ką mąstome, kad darytume tai, ką kalbame, o ne kažką priešingo, t. y. kad būtume kuo mažiau susiskaidę viduje. Labai svarbu nepakliūti į saviapgaulės spąstus, kai žmonės bando save apgauti, nematydami dalies realybės arba neigdami tam tikrus vidinius prieštaravimus, vengdami spręsti problemas. Labai svarbu būti nuoširdiems su savimi – tai padeda gyventi. Nuoširdūs ir autentiški galime būti įsiklausydami į savo jausmus, nes mūsų psichika parodo, kas yra negerai – per jausmus, per pojūčius, per tam tikrus suvokimus, jeigu tik mes jų neignoruojame, bet į juos įsiklausome ir rimtai į juos žiūrime. Pati siela mus įspėja, kur nukrypstame nuo savo gyvenimo kompaso. Jeigu į tai žiūrime atidžiai, galime susivokti ir laiku tai koreguoti. Labai svarbi, kaip sielos sargas, yra sąžinė, nes gyvendami pagal ją mes išvengiame nuodėmių ir tampame labiau pasitikintys, tvirtesni, ir tai taip pat apsaugo nuo įvairių psichologinių ligų ar problemų.
Turbūt svarbu nepamiršti ir savo fiziologinių poreikių, nes jei, tarkim, per mažai miegame ar ilsimės, ar netinkamai maitinamės, tai juk irgi veikia psichiką?
Čia kalbame apie tą patį vientisumą – labai svarbu į save žiūrėti ne kaip į kūną ir sielą, kurie kažkaip susijungia, bet kaip į fizinio, psichologinio bei dvasinio matmens darnią visumą. Mes esame, kaip žydų teologijoje sakoma, „širdis“, kur viskas persipina: tai yra fizinė širdis, kaip organas, ir asmenybės centras, siela, ir kartu dvasinė mūsų esybės dalis.
Dar vienas dalykas, kuris padeda rūpintis savo sielos sveikata, yra gebėti įsisąmoninti vertybes ir pagal jas gyventi, gyventi tiesoje ir, žinoma, mylėti kitus. Meilė turbūt yra vienas didžiausių priešnuodžių, saugančių mus nuo įvairių sutrikimų ir nukrypimų. Jei pradedame abejoti savimi, kartais mažas meilės gestas ar meilės darbas padeda viską sustatyti į vietas. Tad savo siela galime rūpintis nuolat primindami sau, kad esame pašaukti mylėti.
Dėkoju už įdomų ir įkvepiantį pokalbį.
_64x64_9de.jpg)
