Gintarė Stokonytė – šiuolaikinė batikos menininkė, savo darbuose perteikianti žmogaus vidinį pasaulį, šviesos ir spalvų dermę. Menininkė yra surengusi ne vieną parodą Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų – ciklą „Minčių portretai“, kuriame vaizduojamos žmogaus būsenos, jausmai ir patirtys. Be to, Gintarė jau daugiau nei 33 metus dirba reklamos kūrimo srityje, apie 20 metų keliavo po įvairias pasaulio šalis, kuriose puoselėjamas batikos menas. Ji taip pat savanoriauja – veda ir kuria kūrybines pamokas Graikijos lituanistinės mokyklos vaikams ir dalį laiko dirba dailės terapeute slaugos ligoninėje.
Gintare, jūsų kūryba labai plati – esate batikos menininkė, reklamos specialistė, mokytoja bei dailės terapeutė. Nuo ko ir kada prasidėjo jūsų kūryba?
Kiek save pamenu, kūriau visada. Tačiau sąmoninga kūryba prasidėjo, kai man buvo 12 metų. Mokykloje mokytoja parodė, kaip kurti batikos technika, ir nuo to laiko žinojau, ką studijuosiu, – pasirinkau studijuoti reklamą, grafinį dizainą. Tuo metu, sovietmečiu, tai vadinosi „vaizdinė agitacija“. Vėliau baigiau Dailės akademiją, iškart įsidarbinau spaustuvėje ir visuomet kūriau batikos technika meno kūrinius.
Jūs tikite Dievą. Kaip tikėjimas persipynė su kūryba?
Gerai pamenu, kai 1989 m. pakviečiau Jėzų į savo širdį. Tuo metu man buvo 18 metų ir aš, neįstojusi į Dailės akademiją, įsidarbinau Šiaulių televizorių gamyklos mokslinio tyrimo institute „Banga“ braižytoja konstruktore. Tuomet Kultūros rūmuose vyko evangelizacija, kurią surengė iš Vilniaus atvykę tikintieji. Gavusi lankstinuką, kaip priimti Jėzų į savo širdį, grįžau į bendrabutį ir nusprendžiau padaryti eksperimentą – atiduoti savo gyvenimą Jėzui. Nuo to laiko gyvenu santarvėje su savo Kūrėju, nors buvo įvairių gyvenimo etapų... Šiandien suvokiu, kad mano gyvenimas ir kūryba yra pats didžiausias kūrinys, kuriame aš pati dalyvauju. Visa kita ne tiek svarbu...
Turbūt taip savo gyvenimą įvertinti gali tik slėnyje pabuvęs žmogus...
Buvau sėkminga, apsčiai gyvenimo apdovanota – už tai esu dėkinga Dievui. Bet ne visada taip buvo – išties teko eiti per mirties slėnį. 2016 m. išgirdusi onkologinę diagnozę, atsidūriau ligoninėje, buvau net panirusi į komą... Eidama tuo mirties slėniu įsikibau į Viešpatį. Gyvenau laukdama akimirkos, kada vėl galėsiu įkvėpti gryno oro. Šiandien esu tvirtai įsikibusi į Viešpatį ir trokštu eiti ten, kur Jis mane veda. Bet ši sudėtinga kelionė truko ne vienus metus. Dabar suprantu, kad aš ir mano gyvenimas – didžiausias kūrinys ir didžiausia Kūrėjo dovana. Mano pačios gyvenimo kelionė yra Dievo malonės ir gailestingumo liudijimas. Esu iš naujo sukurta – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tuo be galo džiaugiuosi.
Esate nenumaldoma keliautoja, aplankėte daug šalių. Kas paskatino keliauti?
Sąmoningai pasirinkau keliauti po šalis, kur nuo seno puoselėjama batikos technika, pvz., Javos salos, Brazilija, Malaizija, Filipinai, Singapūras, Šri Lanka, Zanzibaras, Marokas, Tanzanija ir kt. Ten susirasdavau dirbtuves, mažus fabrikėlius, kur stebėdavau, kaip vietiniai dirba su tekstile, bandžiau tai daryti pati. Šiai dienai esu parengusi batikos darbų albumą „Minčių portretai“ – tai daugiau nei 20 metų kaupti darbai keliaujant po įvairias šalis. Esu mąstytoja, tad mano darbai yra kaip minčių portretai. Mėgstu abstrakčias formas. Eskizuose tas mintis užfiksuoju, o vėliau tie minčių eskizai perteikiami batikos technika. Darbuose naudoju man artimus ikonografinius simbolius, objektus.
Papasakokite, kaip kuriate batikos darbus.
Man pačiai ši technika yra meditacija, nes reikalauja daug atskirties, susikaupimo ir net matematikos. Aš kuriu karštąją batiką – piešinį perkeliu ant medžiagos, darau kontūrą, spalvas atvirkštine tvarka, jas maišau, tuomet jas fiksuoju karšto vaško sluoksniu. Naudoju tiantingą – įrankį, kuriuo piešiamos spalvas atskiriančios vaško linijos batikoje. Kūrybinis procesas pilnas meditacijos ir kruopštaus darbo, nes turi apskaičiuoti, kada fiksuoti spalvą, dengi daug sluoksnių, reikia daug laiko, kad viskas išdžiūtų. Man tai – išėjimas iš gyvenimo triukšmo į susikaupimą ir meditaciją.
Ar tai darote namuose?
Kai kuriu kolekciją, mėnesiui išvažiuoju į sodybą, kur tik tai ir darau, nes reikia visiškai atsitraukti nuo kasdienių darbų.
Kokiu metų laiku tai vyksta?
Vasarą, nes medžiaga turi išdžiūti. Vienam darbui reikia keliolikos ar net keliasdešimt dažų sluoksnių. Jie turi išdžiūti, reikia audinį išplauti, po to vėl palikti džiūti. Tai ilgas procesas, kuriam reikia gero oro.
Ar būna, kad kas nors nepavyksta?
Kadangi turiu daug patirties, lemiamų klaidų jau nebedarau. Bet jei kokia smulkmena nepavyksta, tada susimąstau: „Hm, o ką man tai galėtų reikšti?“ Filosofiškai žiūrint – kad ir kas nutiktų, visada yra sprendimas. Kūryba – tai gebėjimas rasti greičiausią sprendimą optimaliausiu būdu. Pati kūryba, kaip objektas, nėra svarbiausia.
O kas tuomet svarbiausia?
Ne procesas, o bendravimas proceso metu. Mes susitinkame daug žmonių... Net darbe man svarbiausia, kaip kuriu reklamas, kaip bendrauju su klientu, su kolega. Svarbu, kad tai būtų malonu. Ieškau geresnės ir gražesnės pusės. Sąmoningai nevertinu ir neteisiu nė vieno sprendimo. Bet iki to turėjau nueiti ilgą kelią.
Kokia jūsų darbo etika? Jau ne vienus metus su jumis dirba 6 bendradarbiai. Juk jei būtų blogai, jie neužsibūtų...
Įmonėje mes išties gyvename malonėje ir taikoje. Kuriant reklamas būna daug streso, įtampos, neišvengiama klaidų, bet jau daugiau nei 20 metų stengiamės vienas kito nekaltinti. Tiesiog susidūrę su problema visi ją bandome išspręsti. Aš, kaip vadovė, turiu duoti teisingą darbą teisingam žmogui. Jei kas nepavyko, vadinasi, neteisingai delegavau užduotį.
Mes turime gerą rutiną – geriame kavą nuotoliu (šypsosi), nes daug metų kolegos dirba nuotoliu. Aptariame sveikatos problemas, kasdienybės iššūkius ir, žinoma, darbus (šypsosi). Kiekvienas žmogus nori būti išgirstas. Iš psichologinės ir net terapinės pusės žinau, kad jei žmogus nepasidalija savo rūpesčiu, jis negalės toliau produktyviai dirbti. Labai svarbu matyti žmogų asmeniškai, turėti nefamiliarų santykį. Ši patirtis atėjo per sunkų darbą ir kančią. Supratau, kad jei noriu pokyčio, teks kentėti. Nors tai skamba nesmagiai, bet pokyčiui reikia laiko, energijos, atskyrimo. Kančia nėra tikslas, tiesiog tai yra kiekvienos sėkmės dalis.
Kokių turite tikslų?
Pagrindinis mano tikslas – neprarasti Dievo malonės, girdėti Jo balsą ir nedaryti to, kas Jam nepatinka. Svarbu būti ten, kur turi būti. Širdimi jauti, kur turi būti, o kur ne. Laikas yra baigtinis, todėl labai brangus. Tad noriu dalytis gyvenimu su žmonėmis, kuriems to reikia.
Anksčiau rengėte išskirtines parodas – batikos darbai, baletas, ypatingas apšvietimas...
Norėjosi kažko daugiau – ne tik parodų salėje pakabinti savo darbą. Manau, kad menas yra priemonė pasiekti žmogaus širdį, tad susimąsčiau: aš įdedu tiek daug energijos, o kaip jis kalbės, jei bus tik pakabintas? Todėl šalia batikos darbų atsirado šokis ir muzika. Turėjau kelias sėkmingas skirtingo meno sričių jungtis.
Saulėlydis
Šv. Petro tvenkinys
Srovė
Žiedas
Tiltas
Šiais metais surengiau dvi dailės terapijos dalyvių parodas – tai buvo pirmas kartas, kai rengiau ne savo darbų parodą. Buvo iššūkis sukabinti daugiau nei 200 piešinių, kad kiekvienam autoriui būtų patogu juos stebėti: galbūt žmogus prastai mato, todėl jo darbo negali pakabinti per aukštai, galbūt jis sėdi vežimėlyje, todėl negalės privažiuoti arti, o gal kaip tik tą piešinį vertėtų pakelti aukščiau, kad matytųsi geriau ir primintų patirtą emociją jį kuriant…
Ar jūsų savanorystė susijusi su dailės terapija?
Taip, vieną dieną per savaitę dirbu slaugos ligoninėje, bet bendrystė su senjorais prasidėjo nuo savanorystės. Manau, ji būtina kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai žmogaus asmenybės higienos dalis. Mes gyvename bendruomenėje, tad labai svarbu su kitais dalintis savo gyvenimu.
Kūryba dalijatės ne tik Lietuvoje, bet ir Graikijoje? Graikijoje dirbate kūrybinės lituanistinės mokyklos „Giliukai“ mokytoja?
Išties ten vedu kūrybines pamokas vaikams. Kai prieš karantiną išvažiavau gyventi į Graikiją, ieškojau bendruomenės, nes norėjau būti naudinga. Taip ėmiau savanoriauti kūrybinėje lituanistinėje mokykloje. Kūrybinis aspektas ugdant vaikus yra labai svarbus, nes tai padeda formuoti asmenybę, atskleisti jos unikalumą. Kiekvienas vaikas turi kūrybos galią, o mano tikslas – surasti ir jam tai parodyti, įjungti tą „kūrybos mygtuką“, nes mano pačios „kūrybos mygtukas“ buvo paspaustas, kai man buvo 12 metų, ir iki šiol neišsijungia... (šypsosi). Džiaugiuosi, kai metų gale vaikai nekartoja to, ką jiems parodau, bet ima improvizuoti. Tuomet suprantu, kad „mygtukas paspaustas“.
Ar tai vyksta su kiekvienu vaiku? Tiesiog reikia padrąsinimo?
Taip, vaikus reikia padrąsinti. Vienintelė visiems suprantama kalba yra meilės kalba. Kai iš tiesų myli žmogų, rasi tinkamus žodžius ir veiksmus.
Pasirinkau dailės terapijos studijas, galvodama, kad tokiu būdu praturtinsiu savo edukacinius užsiėmimus lituanistinėje mokykloje, bet viskas pasisuko taip, kad pasukau į geriatriją – pagalbą dimensijos sindromu sergantiems asmenims, ir labai tuo džiaugiuosi. Man šie žmonės yra ypatingai nuostabūs, nors kai kurie pacientai yra stipriai ligos paveikti, nevaikšto ar nekalba. Su kiekvienu susitinku kaip su asmeniu, kurio kognityvinės funkcijos pažeistos, tačiau sąmonė dažniausiai išlieka nepažeista. Todėl grafinė raiška dailės terapijos metu tampa saugiu bendravimo kanalu, o mažos pažangos akimirkos suteikia didžiulį prasmės jausmą. Kas gali būti nuostabiau? Visada džiaugiuosi, kai matau rezultatą, o rezultatas – paliesti žmogaus širdį. Manau, tai ir yra visos kūrybos prasmė – pasiekti žmogaus širdį.
Ačiū už nuoširdų pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
