Ne vienam teko girdėti, o gal net ir lankytis Londone įsikūrusioje Lietuvių krikščionių bažnyčioje, kuriai vadovauja pastoriai Vilma ir Darius Ditkevičiai. Šią vasarą jie nemažai laiko praleido Lietuvoje, tad buvo malonu susipažinti, pakalbinti, daugiau sužinoti apie jų gyvenimą bei tarnystę Viešpačiui svetur.
Tiek Vilma, tiek ir Darius vaikystėje gyveno Alytaus raj., Daugų miestelyje. Vėliau jie emigravo į Angliją, kur 1998 m. Viešpaties paraginti įkūrė krikščionišką lietuvių bendruomenę. Šiandien jau 17-us metus ši šeima puoselėja nemažą bažnyčią bei augina tris vaikus. Bet apie visa tai nuo pradžių...
Vilma, kokia buvo Tavo vaikystė? Kaip įtikėjai Kristų?
Mano vaikystė buvo nelengva. Ieškoti Dievo pradėjau iš nevilties, nes kilo daugybė klausimų, patyriau daug skausmo, neišsprendžiamų problemų. Prisimenu, kaip vieną vakarą, kai man buvo apie 11 metų, išbėgau į kiemą ir supykusi šaukiau: „Dieve, kodėl mano draugės šeima tokia puiki, o mano tokia bloga?“ Gal 16-os metų pradėjau domėtis įvairiomis religijomis, skaitinėti knygas, žiūrėdavau laidas, kuriose nors truputį buvo minima apie Dievą ar Jo egzistavimą.
Vėliau pradėjau jausti vidinę tuštumą, kuri mane neramino. Nors aš turėjau daug draugų ir mokykloje puikiai sekėsi, mąsčiau: „Dieve, nejaugi tai ir viskas? Aš ištekėsiu, turėsiu vaikų, eisiu į darbą, grįšiu namo... Ir viskas?“ Suvokiau gyvenimo beprasmybę.
Be to, mane gąsdino ir kitkas. Mano tėvai turėjo problemų su alkoholiu, tad prisimenu, kaip, būdama dar maža, prisiekiau sau niekada gyvenime negerti ir nerūkyti. Bet taip atsitiko, kad kiek paaugusi pradėjau ir gerti, ir rūkyti. Tai truko neilgai, bet mane labai išgąsdino. Po kelių vakarėlių suvokiau, kad aš darau tą patį, ką darė mano tėvai, o juk sakiau, kad niekada gyvenime to nedarysiu! Atėjo baimė, kad manęs laukia toks pats gyvenimas, o gal net baisesnis, nei aš jau gyvenau. Supratau, kad nenoriu taip gyventi, bet neturiu jėgų gyventi kitaip... Daviau priesaiką: jokių svaigalų nebeliesiu, juk aš esu suaugusi ir viską galiu suvaldyti, bet po kelių dienų supratau, kad savo valios pastangomis negaliu nieko pakeisti. Tai turbūt buvo paskutinis lašas ir aš ištariau: „Dieve, jeigu Tu esi, padėk!“
Prisimenu vieną vakarą, kai vakare savo kambary atsiklaupiau ir pasimeldžiau paprasta malda. Man močiutė buvo sakiusi, kad Jėzus yra, tad aš meldžiausi: „Jėzau, jeigu Tu esi, ateik, padėk man!“ Nesitikėjau, kad patirsiu tai, ką tą akimirką išgyvenau. Aš iš tiesų išgyvenau realų Dievo prisilietimą. Pirmą kartą gyvenime paprašiau Dievo atleisti mano kaltes. Iki to laiko man atrodydavo, kad visi aplinkui kalti dėl to, kaip aš gyvenu. Man atrodė, kad esu visų blogų įvykių auka. Tačiau tą naktį supratau, kad aš turėsiu atsiskaityti už save. Iki šiol prisimenu tą jausmą, ištarus žodžius: „Dieve, atleisk man už mano nuodėmes“ – atrodė, kad plyštų krūtinė ir iš manęs išeitų kažkas baisaus. Atrodė, kad jei būčiau išsižiojusi, būčiau rėkusi. Tai buvo viena akimirka, vėliau pajutau, kaip mane apgaubė, kaip aš įvardinu, gyva meilė. Aš pirmą kartą gyvenime pasijutau visiškai priimtina, mylima, labai svarbi ir reikalinga. Supratau, kad tai – Dievas, tai – Jėzus. Nors aš Jo nemačiau, atrodė, jei atsimerksiu, – pamatysiu.
Nežinau, kiek laiko aš raudojau. Užmigau su drabužiais. Atsibudusi kitą rytą pagalvojau: „Dieve, čia viskas taip gražu! Kaip gera gyventi!“ Ir tuomet jau raudojau iš džiaugsmo. Nors, išoriškai žiūrint, niekas nepasikeitė, bet vidinė permaina buvo akivaizdi – atsirado noras gyventi, atsirado jėgų ir vilties. Visiems norėjosi pasakoti apie tai, ką patyriau. Meldžiau Dievo, kad ir tėvai, ir mano draugai patirtų tai, ką išgyvenau aš.
Nuo tos dienos iš kažkur giliai ateidavo mintys – aš žinojau, kad jos ne mano, nes taip nesugalvočiau. Pirma tokia mintis buvo – „Susirask Bibliją.“ Pradėjau ieškoti, nes tuo metu nebuvo paprasta nusipirkti, ir per draugę gavau Naująjį Testamentą. Kita mintis tą patį rytą buvo – „Pasiimk popieriaus lapą ir rašyk.“ Parašiau tą dieną du eilėraščius vieną po kito, nors kai mokykloje reikėdavo, nesugebėdavau parašyti net trieilio, o vėliau – ir visą eilėraščių knygelę.
Bet esminis dalykas – dingo vidinė tuštuma. Aš visąlaik ieškojau meilės, norėjau būti priimtina tėvams, draugams, bet to negavau. Tačiau tą naktį aš ją atradau – tai buvo Kristus. Iki dabar Jis yra mano stiprybė ir jėga eiti, judėti pirmyn.
Kiek Tau buvo metų, kai tai įvyko?
Dvidešimt dveji. Po poros mėnesių mes su Dariumi išvažiavome į Angliją. Kažkodėl visada troškau išvažiuoti į užsienį. Svajodavau dar tais laikais, kai tai atrodė neįmanoma. Visuomet draugėms sakydavau: „Jei turėčiau daug pinigų ir galėčiau, apkeliaučiau visą pasaulį.“
O tuos porą mėnesių iki išvykimo, kai gyvenote Dauguose, neįsiliejote į kokią nors krikščionišką bendruomenę? Ar tai buvo tik asmeninės Biblijos studijos, maldos, Viešpaties laukimas?
Gimė troškimas susirasti bendraminčių, bet nežinojau, kur ieškoti. Buvau girdėjusi, kad Alytuje kažkur renkasi žmonės, kurie panašiai tiki. Tie du mėnesiai prabėgo labai greitai, ir bendruomenės susirasti nespėjau. Namie skaitydavau Naująjį Testamentą, man kalbėdavo beveik kiekviena eilutė. Atrodo, iškilo koks klausimas, atsiverčiu Naująjį Testamentą – ir štai atsakymas!
Gal tik po 1, 5 metų pradėjau lankyti bendruomenę – radau baptistų bažnyčią Londone. Iki to laiko buvo tik aš, Naujasis Testamentas ir Šventoji Dvasia – tik pradėjusi skaityti Bibliją supratau, kas tąnakt įvyko mano gyvenime. Per tą laiką užsimezgė draugystė su Dievu, mokiausi įsiklausyti į vidinį balsą, bendradarbiauti su Viešpačiu. Kai ateidavo kokia nors idėja, ir aš suprasdavau, kad tai ne iš manęs, bet išdrįsdavau veikti pagal ją, – tuomet visada padaugėdavo gyvenimo, vykdavo stebuklai. Kartą atėjo mintis parašyti laišką vienai draugei. Parašiau. Vėliau paaiškėjo, kad kaip tik tuo metu ji mąstė apie savižudybę... Tas laiškas padėjo jai apsispręsti gyventi, o po to ji įtikėjo.
Dariau, Tu draugavai su Vilma nuo mokyklos laikų. Vadinasi, matei ją iki susitikimo su Dievu ir po Dievo prisilietimo. Įdomu, kaip Tau viskas atrodė iš šalies.
Taip, pasikeitimas buvo akivaizdus. Tuo metu aš dar nesuvokiau, kas įvyko. Tik prisimenu, kad įtikėjusi Vilma užsiminė, jog norėtų nuvykti į bažnyčią. Bet turėdamas labai tradicinį supratimą apie Dievą, turėjau išankstinę nuostatą prieš netradicines bažnyčias ir kategoriškai tam paprieštaravau. Pirmiausia, žinoma, nerimavau, ką pagalvos mano draugai, išgirdę, kad Vilma važiuoja į kažkokią bažnyčią. Tad pasakiau, kad jei Vilma eis į netradicinę bažnyčią, aš neturėsiu su ja nieko bendra.
Nors tai buvo iššūkis jūsų santykiams, santykių jūs visgi nenutraukėte ir po kelių mėnesių išvykote į Londoną? Tai buvo jūsų bendras sprendimas – ieškoti geresnio gyvenimo?
Taip, tuo metu Lietuvoje buvo nelengva. Mes išvažiavome 1995 metais. Pagrindinis tikslas buvo užsidirbti pinigų ir grįžti į Lietuvą, nors norėjosi ir daugiau pasaulio pamatyti. Mes neplanavome pasilikti Londone, mūsų planas buvo trumpalaikis.
Kaip įtikėjo Darius?
Vilma: Darius įtikėjo beveik po dvejų metu po mano įtikėjimo – per mūsų vestuves. Tai man buvo dviguba dovana iš Viešpaties – gavau ir vyrą, ir brolį.
Darius: Nors buvau ir anksčiau su Vilma meldęsis atgailos malda, bet širdies pasikeitimas įvyko būtent vestuvių dieną. Mes nusprendėme susituokti Londone. Vilma norėjo tuoktis toje bažnyčioje, kurią ji lankė. Aš tuoktis ten nesutikau – man trukdė tradicinis, lietuviškas supratimas. Aš norėjau tuoktis taip, kaip mums įprasta, – katalikų bažnyčioje, o Londone yra lietuvių katalikų bažnyčia.
Vilma atsisakė vykti į katalikų bažnyčią, o aš nesutikau vykti į jos lankomą bažnyčią. Galiausiai visgi nusprendėme tuoktis abiejose bažnyčiose: pirmiausiai nuvykome į katalikų bažnyčią, o po to į baptistų. Ir būtent baptistų bažnyčioje Viešpats prie manęs prisilietė – aš išgyvenau Jo meilę. Man buvo sunku patikėti, kad Dievas gali priimti mane tokį, koks esu, vis atrodydavo, kad turiu Jo palankumą nusipelnyti.
Tą šeštadienį susirinko visi baptistų bažnyčios tikintieji ir suruošė mums didelę šventę. Mus tai labai sujaudino. Aš išgyvenau, kad Dievas mane priima, ir mano širdyje ištirpo visi ledai.
Ar toliau jūsų tikėjimo kelias tęsėsi baptistų bažnyčioje? Kaip gimė lietuviška bendruomenė?
Vilma: Tikrai nei aš, nei Darius niekada nesvajojome, neplanavome kurti bažnyčios. Būdami toje baptistų bendruomenėje, mes pradėjome pasakoti kitiems lietuvaičiams, ką patiriame, išgyvename, ir kvietėme juos prisijungti. Toje baptistų bendruomenėje buvo kalbama prancūziškai, bet dėl mūsų, lietuvių, jie versdavo pamokslus į anglų kalbą, o Darius visiems lietuvaičiams versdavo į lietuvių kalbą. Labai greitai augo troškulys daugiau pažinti Dievą. Mes pradėjome rinktis mūsų namuose kaip namų grupelė. Rinkdavosi žmonės, vykdavo stebuklai – žmonės būdavo išlaisvinami iš alkoholio ir kitų priklausomybių, atsikurdavo šeimos. Žmonės tarpusavyje pradėjo dalintis tais išgyvenimais, ir lietuvaičiai ėmė plūsti į mūsų namus.
Gal dėl to, kad jūs buvote labai draugiški, ar tai buvo kartu ir Dvasios pagava?
Tai buvo Dvasios išsiliejimas. Nes pirmiausia buvo troškulys – mums neužteko sekmadieninių susirinkimų, mes pradėjome susitikti dažniau, melstis, ieškoti Dievo. Ir žmonių vis daugėjo – nebetilpdavome didžiajame mūsų kambaryje, nes susirinkdavo apie 50 žmonių.
Vėliau taip sutapo, kad mes pakeitėme gyvenamąją vietą ir ėmėme lankyti Kensington Temple bažnyčią. Tuo metu ruošėsi tuoktis mano sesuo Daiva, todėl, norėdami gauti santuokos palaiminimą, drauge su būsimu vyru nuėjo į tą bažnyčią užsiregistruoti. Moteris, kuri tvarkė santuokos dokumentus, labai susidomėjo jų tautybe, prašė papasakoti, ką jie veikia. Sesuo jai pasakojo, kad mes renkamės namuose, meldžiamės, studijuojame Raštą. Ta moteris pasidalino, kaip prieš kelis mėnesius besimelsdama mačiusi regėjimą: ji matė dvi moteris ir vyrą – lietuvius, kuriems reikia pagalbos. Dievas ją ragino jiems padėti. Bet kaip netoliese surasti lietuvių? Rusų gal dar rastų, bet ne lietuvių... Tuomet ji pradėjo melstis už tuos regėjime matytus žmones. Ir kai sesuo Daiva papasakojo, kad būtent lietuviai buriasi, ieškodami Dievo, ta moteris supažindino mus su satelitinių, dukterinių, bažnyčių pastoriumi. Mes susitikome su juo, papasakojome, kas vyksta, tada jis apsilankė mūsų namuose ir užregistravo mus kaip dukterinę Kensington Temple bažnyčią. Po kelių savaičių susiradome patalpas ir ėmėme rinktis jau nebe namuose. Tai buvo 1998 metais.
Ar tuo metu, Vilma, pati pamokslaudavai?
Pradžioje niekas nepamokslavo. Kai rinkdavomės namuose, mes drauge melsdavomės, melsdavomės vienas už kitą, pranašaudavome (kaip dabar suprantu), kas nors pasidalindavo įžvalgomis, išgyvenimais, ką nors paliudydavo, drauge giedodavome. Už surinktas pirmąsias aukas nupirkome gitarą, bet neturėjome, kas ja groja, tai Darius išmoko groti gitara ir mums pritardavo. Tų susirinkimų namuose tvarka buvo kitokia. Bet prieš išeinant į naujas patalpas vieną pamokslą aš pasakiau. Niekada negalvojau, kad kada nors pamokslausiu ar apskritai kalbėsiu viešai. Nebūčiau tuo net patikėjusi.
Bet augo poreikis girdėti mokymą. Tuomet sode vaikštinėdama meldžiausi, kad Dievas siųstų mums kokį nors pastorių ar mokytoją. Bet labai netikėtai ir labai aiškiai viduje išgirdau žodžius: „Tu mokyk, tu kalbėk.“ Išsigandau, nes žinau, kad kai Dievas prabyla, Jis nepakeis savo nuomonės, tau teks sekti paskui Jį. Kalbėti viešai prieš žmones buvo viena didžiausių mano baimių, tad pradėjau teisintis, kad net visos Biblijos nesu perskaičiusi, kad esu nieko nebaigusi, be to, esu moteris... Bet tada Dievas prabilo: „Man nereikia tavo pažinimo. Pažinimą duosiu Aš. Man reikia tavo širdies.“ Supratau, kad širdį duoti galiu... Taigi įvyko lyg susitarimas. Pirmasis mano pamokslas buvo iš 1-ojo Laiško korintiečiams – apie meilę. Labai jaudinausi, labai bijojau...
Žmonės pradėjo vadinti mus su Dariumi pastoriais. Kažkaip natūraliai taip dėliojosi, kad mums tekdavo prisiimti atsakomybę – mes ėjome į Kensington Temple bažnyčią, kviesdavome žmones, rodėme iniciatyvą, žmonės rinkosi mūsų namuose...
Ar naujai gimusią lietuvišką bažnyčią lankė atvykę tikintys emigrantai, ar įtikėdavo ir kitų Londone gyvenančių tautiečių, kurie atrasdavo jus per pažįstamus?
Pačioje pradžioje rinkomės visi įtikėję Dievą jau Londone. Mes nepažinojome daugiau tikinčių žmonių, tiesiog pasakodavome draugams. Tad jie ir buvo pirmieji žmonės, anksčiau neturėję jokios bažnytinės patirties. Ir tik vėliau, prieš persikeliant į patalpas, pradėjo ateiti žmonių iš „Tikėjimo žodžio“ (daugiausia Vilniaus) bažnyčios. Pradžioje atėjo vienas žmogus, o paskui per jį atėjo dar grupelė. Tad kai išėjome į bažnyčios patalpas, jau buvo ir naujai įtikėjusių, ir seniau tikinčių žmonių.
Kas jums pamokslaudavo? Ar prasiplėtė pamokslininkų ratas? Gal ir vyras pamokslauti pradėjo?
Prisijungė pamokslininkų iš „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios – jie buvo labiau patyrę nei aš. Pamokslaudavo Kastytis Matulionis, tuo metu gyvenęs Londone, Saulius Budinas ir aš. Darius tuo metu dar nepamokslaudavo.
Dariau, o kokios Tavo dovanos? Tu turbūt padėdavai Vilmai bažnyčioje po visų savo darbų?
Dar kai rinkdavomės namuose, aš pradėjau groti gitara, tad ir išėjus į kitas patalpas daug metų tarnavau šlovinimo tarnavime, grojau gitara ir būgnais. Taip pat teko prižiūrėti visą „bažnyčios virtuvę“. Augant bažnyčiai, plečiantis veikloms, dirbau administratoriaus darbą. Derinau savo nuolatinį darbą ir pagalbą žmonai tarnystėje.
Bažnyčia augo, ir dabar jūsų internetinėje svetainėje pristatomas ne vienas tarnavimas: ir Alfa kursai, ir tarnavimas vyrams, sutuoktiniams, vaikams. Turite ir darželį. Gal galėtumėte papasakoti, į ką per 17 metų išaugo ta maža grupelė Jėzumi tikėjusių žmonių?
Vienas didžiausių džiaugsmų, kad beveik visi, turbūt 80 proc. tų pradžioje buvusių žmonių, išliko iki šiandien. Jie prisiėmė atsakomybę ir tarnauja pagal pašaukimą. Tai labai džiugina.
Bažnyčia plėtėsi labai įdomiai. Kilo mintis pradėti lituanistinę mokyklėlę „Moksliukas“, nes šiaip lietuvių taip paprastai Londone nerasi. Reikėjo nutiesti tiltus, kalbėti, atsakant į jų poreikius. Mes pradėjome dairytis, ko reikia lietuviams, kokie jų poreikiai. Pamatėme, kad čia atvykę lietuviai labiau pradeda vertinti savo kalbą, nori jos mokyti vaikus. Supratome, kad taip galime susiliesti su netikinčiais žmonėmis.
O kaip jus priėmė ten gyvenantys lietuviai?
Kaip ir Lietuvoje, į Londoną atvykę lietuviai baiminasi netradicinių bažnyčių, žiūri atsargiai. Nors Londone didelė įvairovė bažnyčių ir daugelis tautiečių, ilgiau pagyvenę svetur, pradeda mąstyti plačiau, bet tas iššūkis vis tiek lieka.
Tad mūsų pirmasis žingsnis buvo bažnyčios patalpose įsteigti minėtą lituanistinę mokyklėlę „Moksliukas“ (2004 m.). Jau kurį laiką ji yra stipriausia lituanistinė mokykla Londone, kurią lanko apie 180 vaikų. Vieną kartą per savaitę kelioms valandoms vaikai ateina į šią mokyklėlę mokytis lietuvių kalbos ir muzikos. Taip po truputį ėmė griūti išankstinės neigiamos tautiečių nuostatos. Dievas tikrai mus laimino.
Vėliau, 2009 m., įkūrėme reabilitacijos centrą. Pamatėme poreikį – nemažai lietuvių net išvažiavę iš gimtinės vargsta nuo priklausomybių. Svetur viskas dar sudėtingiau, žmonės dar greičiau degraduoja, nes šalia nėra mamos, kuri išvirtų sriubos, turi suktis pats. Todėl daug lietuvių pakliūna į gatves...
Kaip veikia jūsų reabilitacijos centras?
Mes išnuomojome namą už Londono. Jame 1-eriems metams apgyvendiname žmones, turinčius priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų. Turime keletą darbuotojų, patys važiuojame ten patarnauti. Jie gyvena pagal specialią programą, bet taip pat įsilieja ir į bažnyčią, nes čia vyksta kursai. Per tuos metus jie įgyja tikinčių draugų, didžioji dalis jų įtiki Kristų.
Jus kažkas remia ar išsilaikote patys?
Kai gimė mintis kurti reabilitacijos centrą, bažnyčios finansinė padėtis nebuvo tam palanki. Tai buvo iššūkis. Tai buvo tikėjimo žingsnis, kurį žengus ėmė viskas keistis. Tiesiog supratome, kad yra tokių žmonių, kurie niekada neperžengs mūsų bažnyčios slenksčio, bet kai jie ateis į reabilitacijos centrą, ten Dievas juos suras. Taip ir atsitiko. Mes siekiame, kad žmonės ne tik būtų laisvi nuo priklausomybių, bet kad jie pažintų Kristų. Ir tikrai daugelis žmonių atgimsta, Dievas pakeičia jų gyvenimą.
Vėliau kilo mintis įkurti darželį. Tai taip pat buvo didelis iššūkis. Reikėjo surasti patalpas, o tada laukti, ar leis švietimo ministerija vykdyti tokią veiklą. Gavę leidimus (2010 m.) nesireklamavome, bet greitai susidarė net eilė norinčių leisti vaikus į mūsų darželį. Vaikai nuo 3-ejų metų ugdomi pagal krikščionišką programą – prieš valgį meldžiasi, jiems skaitomos Biblijos istorijos ir kt. 90 proc. vaikų tėvai yra netikintys. Buvo atvejų, kai tėvai kreipėsi į direktorę, prašydami užrašyti maldelę, kuria vaikai meldžiasi, nes prieš valgydamas vaikas nori pasimelsti, o tėvai nežino kaip...
Nors pradžioje kai kurie tėvai baiminosi netradicinės bažnyčios įkurtos mokyklos ar darželio, bet vėliau vieni per kitus sužinodavo, kad ten tikrai geros mokytojos ir auklėtojos, labai gera aplinka, ir leisdavo savo vaikus.
Jūs daug dėmesio skiriate bendrystei – rengiate iškylas, važiuojate su visa bendruomene į gamtą. Papasakokite apie bendruomeninį gyvenimą, kurį vystote kitomis savaitės dienomis, ne sekmadieniais.
Darius: Bažnyčioje vyksta ne tik susirinkimai sekmadienį, bet ir grupelės, daug įvairių kursų. Rengiame ne tik „Alfa“ kursus, bet ir kursus „Gyvenimas laisvėje“. Labai puikus sielovados kursas, padedantis pažinti Dievą ir save: kodėl aš taip elgiuosi? Kodėl taip reaguoju? Tuos kursus vedame patys. Pradžioje yra mokymo dalis, o po to pasiskirstome į grupeles, kurių veiklą prižiūri grupių vadovai.
Vilma: Mūsų didžiausias dėmesys nėra skiriamas sekmadieniniam tarnavimui – tai tik maža dalis. Mes siekiame išmokyti žmogų sekti Kristumi, o to tik sekmadieniais per pamokslus išmokyti neįmanoma. Kai žmogus atgimsta, turime metus laiko trunkančius mokymus, kuriuos sudaro trys pakopos: Tikėjimo pagrindų kursas „Alfa“, vėliau 10-ties savaičių sielovados „Gyvenimas laisvėje“ kursas ir galiausiai Tarnystės mokykla. Dar rengiame Atgaivos savaitgalius – kelioms dienoms išvykstame už miesto į krikščionišką konferencijų centrą. Be to, organizuojame išvykas atskirai moterims ir vyrams, šeimoms.
O kaip vyksta kursai? Tai paskaitos ar asmeninis patarnavimas žmonėms, pokalbiai?
Vilma: Kursų metu yra mokymo dalis, bet po to mes skirstomės į mažas grupeles, kuriose konkrečiai patarnaujame žmonėms, atsakome į klausimus... Mūsų bendruomenę labai sutvirtino ir atsiradęs sielovadinis patarnavimas, kai žmogus gali ateiti konsultuotis, klausti, kalbėtis. Daugybę kartų mačiau, kaip žmogų „pagauni vaikštantį ant briaunos“ – jeigu nebūtų gavęs tam tikrų atsakymų, jis nebūtų išlikęs. Dažniausiai konsultuoju aš pati, bet yra ir daugiau žmonių, galinčių tai daryti – auginame komandą.
Taip pat turime namų grupeles, kurios suburia konkrečioje vietovėje gyvenančius žmones – tai taip pat labai stipriai vienija. Nuo pat pradžių tai buvo viena iš stipriųjų mūsų bendruomenės pusių, ir liko nepaprastai svarbi.
Darius: Taip pat organizuojame maldos ir šlovinimo vakarus, kiekvieną vakarą darbo dienomis bažnyčioje vyksta maldos, kuriose gali dalyvauti kiekvienas.
Vilma: Organizuojame ir kitokio pobūdžio vakarėlius. Pamenu, kaip pirmą kartą šventėme Kalėdas – mes tiek daug šokome! Nes buvo daug jaunų žmonių, kurie nevaikšto į klubus. Tad sugalvodavome visokių progų susirinkti, pasilinksminti. Visada kartu sutinkame Naujuosius metus. Manau, kad tokie vakarėliai – puiki proga pasikviesti netikinčių draugų, kurie po to kitaip pradeda mąstyti.
Pradžioje, kai mūsų buvo nedaug, mes gamtoje švęsdavome gimtadienius. Dabar gimtadienių jau taip nešvenčiame. Bažnyčia išaugo, tad tokią išvyką suorganizuoti kur kas sunkiau.
Darius: Pradžioje mes visi atvirai, artimai bendraudavome. Tai labai svarbu. Nes jei, išaugus tarnystėms, nutrūksta bendravimas, lieka tik oficialumas, jei atsiranda tik „pamokslaujantis“ ir „klausytojas“, „ganytojas“ ir „avelės“, tai jau negerai... Išaugus bažnyčiai sunku susitikti su kiekvienu žmogumi, bet svarbu išsaugoti artumą bent su artimiausiais, su branduoliu. Nes ta bendrystė persiduoda ir kitiems. Tad išvykas rengiame kasmet.
Facebook tinkle mačiau nuotraukas iš tėvų dienos – tėvai, persirengę kaubojais, nešiojo savo vaikus, dalyvavo estafetėse. Kokias dar šventes švenčiate – mamos, tėčio dieną, vakarus vyrams, moterims?
Vilma: Esame darę grožio šventę – labai vykęs renginys, kurį pavadinome „Dvasia, siela ir kūnas“. Tai buvo evangelizacinis renginys, į kurį kvietėme savo netikinčias drauges. Išnuomojome gražią salę, gražiai ją papuošėme, pakvietėme kirpėjų... Kartu giedojome, šlovinome Dievą. Bandome netikintiems kalbėti jiems suprantamais būdais. Atsakant į netikinčių lietuvaičių poreikius, nusitiesia tiltai tarp žmonių, – tuomet gali skelbti Evangeliją.
Jūsų bažnyčioje daug dėmesio skiriama šeimai. Ar šeimoms rūpimus klausimus daugiau aptariate pamokslų metu, ar skiriate tam laiko kalbėdamiesi individualiai, rengdami specialius kursus?
Vilma: Žinoma, galima tai įterpti ir kokio pamokslo metu, bet daugiau tarnaujame individualiai. Taip pat ruošiame specialius kursus, konsultuojame poras. Labai veiksmingos asmeninės konsultacijos prieš santuokas. Poros labai skirtingos, tad visiems bendrai nepatarsi... Skiriame dėmesio poroms, šeimoms, tėvams. Mūsų bažnyčioje labai daug jaunų porų, daug šeimų, mažų vaikų, paauglių. Daug dėmesio skiriame jiems ne sekmadieninio susirinkimo metu, o organizuodami įvairius kursus, išvykas ir pan.
Darius: Organizuojami savaitgaliai šeimoms, santuokos sustiprinimo kursas – ne seminarai, bet pasimatymo forma, kuriant šiltą, jaukią, romantinę atmosferą.
Kaip jūs viską suspėjate? Juk dar auginate tris vaikus...
Turime labai gerą bendražygių komandą. Mes patys tikrai visko nespėtume. Mūsų su vyru indėlis labai nedidelis.
Darius: Vilma turi apaštališką patepimą, matymą – ji nubrėžia viziją, žengia žingsnį „užimti kokią nors teritoriją“, o po to tenka man organizuoti, įgyvendinti (šypsosi)...
Bet žmonės patiki ta vizija? Ar būna kokios diskusijos? Gal kam ta vizija nepriimtina?
Aš esu įsitikinusi, kad jei Dievas man ką nors kalba ir rodo, tikiu, kad Jis kalba ir kam nors dar. Nes ne aš tai darysiu. Mano indėlis tikrai nedidelis – paraginti, padrąsinti prieš prasidedant naujam tarnavimui. Bet kiekviena veikla turi savo žmones, komandas.
Tad visada laikausi nuostatos, kad jei man gimsta kokia mintis, vizija, vadinasi, Dievas atskleidžia tai ir žmogui, kuris pašauktas tai atlikti. Dažniausiai reikia laiko, kol atsiranda žmonės, kurie patiki savo pašaukimu ir priima naujus iššūkius. Nesu linkusi primesti savo nuomonės. Mes esame kūnas, skirtingos kūno dalys, atliekančios skirtingus darbus.
Yra buvę atvejų, kai ateina žmogus ir pasiūlo tai, kas kirba ir mano širdyje. Bet kartais būna, kad man naujas pasiūlymas svetimas – tuomet kuriam laikui tai atidedame. Aš nesakau „Ne“, bet, manau, turime susiderinti, kad veiktume viena mintimi. Galiausiai tai išsisprendžia: arba užgęsta, arba randa atgarsį ir mano širdyje.
Kiek žmonių lanko jūsų bendruomenę?
Mes neturime „fiksuotų“ narių, bet sekmadienį salėje būna apie 200 žmonių. Besilankančių yra gal 300–350. Ir labai daug vaikų.
Bendruomenė nemaža. Kaip veikia „vadovavimo mechanizmas“? Ar vadovauja taryba? Kas priima sprendimus: vienas žmogus ar keli?
Nuo pat pradžių mes turime tarybą. Pradžioje ją sudarė trys žmonės, dabar ji jau didesnė. Taryboje aptariame bažnyčios vizijos, finansinius klausimus. Bet apaštališkas matymas, bendra bažnyčios judėjimo kryptis ateina per mus, pastorius, tačiau taryba gali daryti tam įtaką.
Jums turbūt įtaką daro ir Kensington Temple bendruomenė, kuriai jūs priklausote?
Taip. Mes derinamės. Bet dažnai Dievas ir perspėja prieš tam tikrus pokyčius. Nėra taip, kad jie diktuotų mums, kaip daryti. Paprastai tai susišaukia. Nereikia vykdyti kažkokios primestos vizijos, bet darai tai, kas ir tau artima, suprantama.
Neseniai nusipirkote „tikrą bažnyčią“ – buvusią katalikų bažnyčią? Turbūt nemažas pastatas? Kaip jūs įsikūrėte? Ar yra vietos sekmadieninei mokyklai, kitoms veikloms?
Darius: Naujose mūsų patalpose dar vyksta remonto ir renovacijos darbai. Rudenį planuojame ten persikelti. Pastate yra pagrindinė salė, atskiros patalpos sekmadieninei mokyklai, kuriose darbo dienomis veiks darželis. Įkūrėme dvi erdves bendravimui, kad bažnyčia būtų kaip namai, kad tikintieji norėtų pasilikti pabendrauti, praleisti laiką drauge... Kitose patalpose, kur įsikūrusi mūsų raštinė, veikė darželis ir mokykla, vyksta kursai, ten įrengėme jaunimo kambarį, kad ir jie galų rinktis, leisti laiką kartu. Naujose patalpose turėsime knygyną ir biblioteką bei kambarį mamoms su kūdikiais, kuriame mamos su kūdikiais galės klausytis pamokslų ir nebijoti, kad kūdikis pravirks.
Labai daug veiklos. Kada skiriate laiko Viešpačiui ir vienas kitam? Ar nebūna tokių etapų, kad leki leki ir pamatai, jog tarnauji be Viešpaties? Manau, kad visi tarnaujantys patenkame į tokias duobes...
Vilma: Tokių duobių iš tiesų buvo, bet kiekvienoje toje duobėje paaiškėdavo, kas yra svarbiausia, kas ne taip svarbu ir kas visai nesvarbu. Ir kiekvieną kartą vis ryškiau tuos prioritetus susidėdavome.
Šiandien man pats svarbiausias dalykas – mano asmeninis ryšys su Kristumi. Tai mane stiprina, tai mane pakėlė ir veda iki dabar. Žinau, kad bažnyčia turi savo vietą, bet nebededu visų vilčių ir širdies į tai, lyg tai būtų visas mano gyvenimas. Labai dažnai mintimis grįžtu į tą savo kambarėlį prieš 20 metų, kuriame meldžiausi atgailos malda, ir prisimenu, kur prasidėjo gyvenimas. Ir Apreiškimo knygoje sakoma: Nepamiršk pirmosios meilės, tos pradžios, nes tai yra esmė, o visa kita bus pridėta, visa kita susidėlios į vietas. Bažnyčia, tarnavimai yra tie pridėti dalykai. Ne jie mane pakėlė, įkvėpė ar sustiprino. Tai jau yra buvimo su Dievu, Jo planų ir troškimų rezultatas. Tas suvokimas, kad gyvenimas teka būtent iš artimo ryšio su Dievu, vis ryškėja ir stiprėja.
Anksčiau kartais pasiduodavau melui, kad turiu šitiek darbų, kad nebėra laiko melstis ar skaityti, ir tada pasijusdavau toje duobėje. Tada niekas nebemiela, tampi pikta mama – „ragana ant šluotos“. Tad šiandien jau be sąžinės graužimo kartais atsiskiriu, užsidarydama kambaryje maldai, skaitymui, meditacijai, – kad išeičiau vėl kupina jėgų. Ne kartą įsitikinau, kad laikas, skirtas tik Viešpačiui, kitaip nuspalvina visą dieną. Tad jei laukia labai užimta diena, vadinasi, dar rimčiau, dar tvirčiau turiu įsikibti į Viešpatį. Svarbu sutelkti dėmesį į Jį – Jis yra su manimi ir ves mane šią dieną.
Tikrai buvo iššūkis išmokti kai kam pasakyti „Ne“, nebijant prarasti ar visur nesudalyvauti... Visas darbas yra komandos darbas, ne mūsų vienų. Su vyru praktikuojame ir kovojame už pasimatymų laiką, nes visada yra ką veikti, visada bus, kas pareikalaus iš tavęs dėmesio ir jėgų, ir viskas atrodo taip svarbu, niekas kitas už tave to nepadarys... Niekas vaikų už tave nepažiūrės ar kokio seminaro nepraves... Bet tai netiesa. Poros, kurios apleidžia savo tarpusavio santykius, galiausiai apleidžia ir vaikus... Mokomės ir vakarais susėsti kartu, ir išeiti kur nors, vaikus palikę tėvams ar draugams. Mes taip susitariame su kitomis šeimomis: vieną savaitgalį viena šeima pasiima vaikus, kitą – kita, kad tėvai galėtų pabūti dviese.
Vilma, Tu esi pastorė, tenka daug tarnauti – daug žmonių, daug problemų... Juk būna, kad kas nors įžeidžia, neteisingai pasielgia... Kaip tai sprendi?
Šioje sferoje buvau „pakrikštyta“ dar pačioje pradžioje, kai bažnyčiai buvo gal pusė metų, kai jaučiausi dar netvirta daryti tai, ką Dievas mane šaukia daryti. Vieno susirinkimo metu buvo išsakyta kritika, kuri labai sužeidė... Tuo metu galvojau, kad tik nepradėčiau prie visų verkti. Bet kai visi išėjo, aš nuėjau į vonią, užsirakinau ir raudojau... Buvo labai gaila savęs: „Aš tiek dėl visų stengiausi, o jie šitaip pasielgė... Dabar verksiu, kol numirsiu... Daugiau į šitą bažnyčią neisiu, tegul jie eina visi, kur nori... Viskas baigta, nenoriu nieko matyti.“ Keista, bet iš Dievo neišgirdau jokios užuojautos... Savo viduje išgirdau: „Kažkas turi mirti... savo ambicijom, savigailai...“ Supratau, kad turiu atleisti. Supratau, kad ir tie žmonės norėjo gero, kad jie nenorėjo man blogo.
Tą naktį aš nusprendžiau – kad ir kas būtų, kad ir kas vyktų, kito kelio, nei atleisti ir laiminti, aš neturiu. Aš galėjau užkietinti savo širdį, ir savo akyse būčiau teisi, bet tai būtų mane numarinę, tai tikrai labai stipriai būtų mane paveikę. Tas kartėlis būtų liejęsis... Kai esi valdžios pozicijoje ir esi užpykęs ant ko nors, tas kartėlis liejasi ne tik namuose...
Tąkart supratau, kad kito kelio, kito pasirinkimo aš neturiu – tik atleisti ir laiminti. Stovėti už savo bendruomenę, už tuos žmones. Kiekvieną kartą, kai būdavo sunkių akimirkų, pasirinkus eiti šiuo keliu mano viduje atsirasdavo tvirtumas, atsiverdavo akys ir užplūsdavo meilė. Po atleidimo, po susitaikymo tie patys žmonės atsiveria, pamatai juos kitoje šviesoje.
Be to, ir man reikalingas kitų atleidimas, nes aš irgi suklystu, irgi ko nors nepastebiu ar ne taip padarau... Nenoriu nieko sužeisti, bet kartais sužeidžiu... Norėtųsi to atleidimo sulaukti ir pačiai. Norėtųsi, kad tave priimtų tokį, koks esi, bet ta pradžia turbūt turi prasidėti nuo mūsų, kai mes mokomės priimti kitus. Jei neatleidžiame, tai dauginasi, jei leidžiame Dievo Dvasiai vesti mus, tai taip pat dauginasi, tai „užkrečia“, ir tada tirpsta ledai. To labai reikia.
Ko palinkėtumėte mums, Lietuvoje gyvenantiems tautiečiams, krikščionims?
Darius: Palinkėčiau visada kovoti už tai, kas svarbiausia. Įvertinti ir branginti, kas svarbiausia. Gyvenimas, tikėjimas yra kova. Kovokime už tai, kas svarbiausia – už laiką, skirtą Dievui, už laiką savo artimiems žmonėms – savo šeimai, sutuoktiniui, vaikams... Galbūt reikia žengti kokį konkretų, praktišką žingsnį, kuris vestų į Dievo šviesą, atneštų pokyčius širdyje ir gyvenime. Jei nori artimiau pažinti Viešpatį, skirk Viešpačiui kasdien bent 10 min. ar daugiau. Jei nori geresnių santykių šeimoje, pagalvok, kokį konkretų žingsnį galėtum žengti. Nes kartais mes mąstome apie didelius dalykus, bet taip nieko ir nepadarome. Tuomet galvojame, kodėl taip yra: aš tikiu Dievu, bet metai bėga, o situacijos nesikeičia. Tarp sutuoktinių nebelieka nieko bendra, ar sutuoktiniai, pasirodo, vienas kito nepažįsta... Tad pagalvokime apie konkrečius mažus žingsnelius: gal išvirti arbatos žmonai kiekvieną vakarą ir pakviesti ją pasikalbėti?
Vilma: Aš palinkėčiau nepamesti paprastumo Kristuje – paprasto, nuoširdaus pasitikėjimo, žinant, kad Dievas yra, Jis viską kontroliuoja, kad Jis mato daugiau, nei matome mes. Tai yra iššūkis. Žinau, kad išsaugoti nuoširdų, paprastą pasitikėjimą yra sunkiausia, nes priešas būtent tai ir nori pažeisti. Nepamirškime To, kuris mus pakėlė, – Jis gabus mus išlaikyti ir nuvesti iki galo.
Labai dėkoju už pokalbį ir linkiu Viešpaties malonės jums bei jūsų bažnyčiai.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
