Matyti Nematomą

Menininkės iš Latvijos Martos Jurjāne kūryba

2026 m. vasario – kovo mėnesiais Vilniaus evangelinė bažnyčioje surengta Martos Jurjāne (Latvija) kūrybos paroda „Matyti nematomą“. Kviečiame iš arčiau susipažinti su šia menininke ir jos darbais.

Marta, gal galėtum papasakoti apie savo santykį su Dievu?

Dar vaikystėje buvau įsitikinusi, kad Dievas egzistuoja, tačiau nežinojau, kokie turėtų būti mūsų santykiai. Vėliau, paauglystėje, ieškojau atsakymų į sunkius klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Kas iš tiesų gyvenime yra svarbiausia? Vėliau draugas krikščionis pakvietė mane į Reformuotą Biblijos bažnyčią (Reformed Bible church), kur pradėjau lankyti jaunimo susirinkimus, Biblijos studijas, susiradau draugų. 1996 m. ten buvau pakrikštyta ir iki šiol esu aktyvi šios bažnyčios narė. Baigusi vidurinę mokyklą studijavau teologiją ir meną Latvijos krikščioniškojoje akademijoje (Latvian Christian Academy). Čia tarp kitų krikščionių menininkų galėjau ramiai augti – tiek tikėjimu, tiek meno srityje. Kiek vėliau teko išgyventi nemažai skaudžių akimirkų, per kurias Dievas vis labiau traukė prie savęs. Jis visada teikė viltį ir stiprino, vedė per visus sunkumus, padarė ir vis dar daro daug gražių stebuklų. Noriu gyventi arti Dievo – kasdien skaitau ir studijuoju Šventąjį Raštą, meldžiuosi, stengiuosi reguliariai susitikti su broliais ir seserimis Kristuje.

Kada pradėjai kurti ir kaip tapai tapytoja?

Manau, kad kiekvienas vaikas yra menininkas, tačiau tam tikrame amžiuje dėl įvairių priežasčių jis liaujasi kurti – pastebiu tai dirbdama dailės mokytoja mokykloje ir darželyje. Mano mama buvo kino režisierė, patėvis – tapytojas ir grafikas, tad augau kūrybingoje aplinkoje. Septynerius metus lankiau vaikų dailės mokyklą, kur mane mokė įkvepiantys menininkai. Kai reikėjo apsispręsti, ką studijuosiu, pasirinkau meną. Įgijau teologijos ir meno bakalauro laipsnį. Pasirinkau grafiką – ši sritis man labai patiko. Mano mokytoja buvo lietuvių menininkė Nelė Žirnytė. Vėliau dėl grafikoje naudojamų kenksmingų cheminių medžiagų perėjau prie tapybos – Latvijos dailės akademijoje įgijau magistro laipsnį, dalyvavau vietiniuose ir tarptautiniuose pleneruose bei parodose. Net jei ir būna ilgesnių laikotarpių be tapybos, vis tiek prie jos grįžtu. Tapybos mokiausi daugelį metų – tiek akademiškai, tiek praktiškai.

Kaip manai, ar kūryba yra tarnystė Dievui?

Žinoma! Dievas man suteikė viską, įdėjo į širdį troškimą kurti, todėl noriu šlovinti Jį savo kūryba. Studijuodama ir augdama kaip menininkė galėjau rinktis – atspindėti puolusio pasaulio siaubą, skausmą ir nuodėmę ar savo kūryba skleisti Dievo meilę ir nešti viltį. Pasirinkau antrąjį kelią. Savo paveiksluose nevaizduoju biblinių įvykių, bet ieškoti Dievo atspindžių paprastuose dalykuose, Jo nuostabiai sukurtame pasaulyje. Man kūryba – tai būdas garbinti Dievą ir skelbti Jo meilę. Viliuosi, kad žmonės, žiūrėdami į mano paveikslus, pasijaus laimingesni ir atras viltį.

Papasakok daugiau apie savo kūrybą – kas ji tau yra?

Kurti man reiškia absoliučią laisvę, nes gali sukurti naują tikrovę, naują pasaulį, esantį už to, ką regime. Pradėti kurti naują paveikslą, paimti baltą drobę – tai naujos pradžios, visiškos laisvės ir neribotų galimybių džiaugsmas. Kūryba man yra Dievo dovana, nes Jis yra visa ko Kūrėjas. Todėl labai džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti kūrybos procese.

Kūrybos procesas kartais būna lyg prieglobstis, kai spalvose randu ramybę ir džiaugsmą, o kartais – mūšio laukas, kai stengiuosi nutapyti tai, ką įsivaizdavau. Kartais tai dykuma, o kartais oazė. Kartais jaučiu stiprų impulsą kurti, o kartais turiu tam sąmoningai atsidėti. Visgi dažniausiai pirmiausia gimsta vizija ar pojūtis, ką noriu pavaizduoti, o tada mąstau, kaip geriausiai tai atskleisti, – kokia turėtų būti kompozicija, perspektyva, spalvos. Tačiau tapydama dažniau vadovaujuosi intuicija, pernelyg daug neanalizuodama.

Savo paveiksluose mėgstu naudoti švarias, ryškias spalvas, vengiu žemės spalvų, kad kūriniai atrodytų artimesni dangui. Ieškau paprastumo ir stengiuosi perteikti esmę, naudodama vos kelias detales. Žinoma, kūrybingi galime būti ir ruošdami maistą ar mokydami kitus, bet man kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės. Baigusi teologijos ir meno studijas, 15 metų kaip dailės mokytoja savanoriavau moterų kalėjime. Mačiau, kaip kūrybos procesas padeda moterims bent mintimis iš ten ištrūkti, pamiršti rūpesčius, atrasti savivertę, kurios galbūt joms visą gyvenimą trūko ir galbūt dėl kurios trūkumo jos atsidūrė kalėjime. Esu įsitikinusi, kad kūrybiškumas yra labai stiprus, gyvenimą keičiantis dalykas, tačiau svarbu prisiminti, kad tai ateina iš Dievo, ir visa šlovė priklauso Jam.

Marta, surengei savo paveikslų parodą Lietuvoje, Vilniaus evangelinėje bažnyčioje. Kokią žinią mums nori perduoti?

Jaučiuosi labai pagerbta ir laiminga, galėdama eksponuoti savo paveikslus jūsų bažnyčioje – manau, tai jiems tinkamiausia vieta. Mano paroda kalba apie džiaugsmą būti arti Dievo, tai kvietimas pastebėti Jo meilę visur aplink ir gyventi dėkinga širdimi. Parodos pavadinimas – „Matyti nematomą“, tad noriu parodyti, kaip matau mane supantį pasaulį, ir atkreipti dėmesį į pažadą ir viltį, slypinčius už to, kas regima.

Kalbino Geda Žyvatkauskaitė