Interviu su misioniere Vita Jankauskaite Mason

Siūlome 2012 m. paruoštą interviu su Biblijos pasakojimų vaikams vertėja Vita Jankauskaite-Mason, nusprendusia Afrikoje paragauti misionierės duonos. Šiandien šia duona ji dalijasi jau Albanijoje, drauge su savo vyru - taip pat misionieriumi, pastoriumi iš JAV, Seanu Masonu. Vita sutiko papasakoti apie savo misionierystės kelią.

Vita, pažįstu tave nuo tų laikų, kai bažnyčioje gimė tarnavimai jaunimui. Buvai aktyvi jaunimo grupėje, o vėliau tave patraukė tarnavimas misijoje. Dažnai būna kitaip - jaunuolius patraukia šio pasaulio malonumai, o štai tave - misijos. Kaip tai nutiko? Adrenalino stoka ar…?
O kodėl gi misijų nepavadinus šio pasaulio malonumu? Ir malonu, ir vis dar šiame, o ne kitame, pasaulyje. Manau, apie misijas pamąsto ne vienas jaunuolis, tik daug kas nesiryžta, nedrįsta. Be to, Lietuvoje  SHAPE  \* MERGEFORMAT nėra ir tradicijų, o plaukti prieš srovę ne visuomet paprasta. Aš apie misijas pradėjau svajoti nuo paauglystės, netrukus po to, kai įtikėjau Kristų ir ėmiau šį tą suvokti apie krikščionišką gyvenimą. Tik tuomet įsivaizdavau, jog būti misionieriumi reiškia važinėti po svečias šalis ir pamokslauti. O pamokslauti aš tikrai nenorėjau. Visuomet labiau traukė praktiniai dalykai, apčiuopiama pagalba. Tam tikru metu pradėjau svajoti apie Afriką (tikrai vadovėlinį misijų lauką), o nugirdusi kad kas nors kur nors išvažiavo patarnauti, varvindavau seilę…

Išties yra tų, kurie svajoja apie misijas, bet tai taip ir lieka svajonėmis... Kaip tu pradėjai įgyvendinti norą tarnauti misioniere? Kas tau buvo ta paspirtis „imtis" savo svajonių įgyvendinimo?
Studijavau skandinavų filologiją. Dar studijuodama pradėjau dirbti vertėja. Kuo ilgiau dirbau, tuo geriau ėmiau suprasti, kad ilgai taip netversiu. Nors pinigų ir nemažai, ištisas dienas leisti namie prie kompiuterio ėmė atrodyti be galo beprasmiška. Viena pažįstama, net nepamenu kokia proga, parodė atsispausdinusi prašymą savanoriauti organizacijos „Mercy Ships" laive-ligoninėje „Anastasis", anuomet plaukiojusiame palei Vakarų Afrikos krantus. (1990 metais šis laivas lankėsi ir Lietuvoje.) Susigundžiau ir nusprendžiau - dabar arba niekada! Užpildžiau prašymą, susikroviau kuprinę ir išskridau.

Beje, teko girdėti, kad už norą tarnauti misioniere reikėjo... susimokėti pačiai? Ar tai nebuvo netikėta? Juk, regis, vykai ten padėti, bet už tą pagalbą dar reikėjo susimokėti? Kodėl? Ar tokiu būdu atrenkami žmonės, kurie tikrai pasiryžę aukotis?

Paprastai dauguma misionierių vienaip ar kitaip susimoka už privilegiją tarnauti - arba iš savo kišenės, arba padeda rėmėjai. Šitaip misionierių įnašas padengia dalį organizacijos, kurioje tarnauja, išlaidų. Mano mokesčiai laive buvo palyginti maži - už tiek Lietuvoje tikrai nebūčiau pragyvenusi. Taigi, galima sakyti, net sutaupiau.

Kokios patirties įgijai plaukiodama tuo laivu? Kuo tave praturtino ten tarnavę žmonės ir tie, kuriems vykote patarnauti? Ar tos kelionės atitiko tavo lūkesčius? Plačiau papasakok apie laivo misiją. Kokios ten buvo tavo atsakomybės?

Tarnavimas ir gyvenimas laive yra unikalus ir smarkiai skiriasi nuo kitų misijų „laukų". 150 metrų ilgio penkiuose laivo „Anastasis" deniuose gyvendavo apie tris šimtus žmonių - iš įvairiausių pasaulio šalių, įvairiausių konfesijų, visokiausios patirties ir amžiaus (laive veikė net mokykla). Kajutes kartais tekdavo dalintis su kitais penkiais savanoriais, ant lovos sėdėti netilpdavai, o kėdėms nebuvo vietos. Visi kartu valgydavome valgykloje, vaikščiodavome į tuos pačius susirinkimus, vakarus leisdavome tame pačiame poilsio kambaryje. Kampelį, kuriame galėtumei pasislėpti nuo minios, pavykdavo susirasti tik po kelių mėnesių intensyvių paieškų. Sunku įsivaizduoti tokį intensyvų socialinį gyvenimą, tačiau laive tarnavusieji savanoriai - galiu drąsiai teigti - buvo išties puikios asmenybės. Laive susiradau puikių draugų, iš arti susipažinau su daugybe kultūrų, labai smarkiai prasiplėtė ir mano siauras krikščionybės supratimas. Kalbant apie lūkesčius, kiek pamenu, tenorėjau pamatyti Afriką - ir išvydau ją iš arti: begalinį afrikiečių ir gamtos grožį bei širdį veriantį skurdą ir kančią. Pirmiausia nuplaukėme į Siera Leonę, vėliau buvau Benine, o daugiausia laiko praleidau valstybių išsivystymo lygio sąrašuose net nefigūruojančioje Liberijoje (pirmąsyk į ją atvykome 2005-ųjų pavasarį, prabėgus vos pusantrų metų po keturiolika metų trukusio pilietinio karo pabaigos). Prabėgo beveik aštuoneri metai, kai baigiau savo „odisėją", tačiau vis dar manau, jog tie dveji metai buvo patys geriausi metai mano gyvenime. Vienas „Anastasis" savanoris gerai apibūdino: mus atpažinsi pagal tai, kad prabėgus net keliems dešimtmečiams vis dar su nostalgija prisimename tuos kelis laive praleistus mėnesius ar metus..

Kaip į tokius tavo sprendimus reagavo tavo artimieji? Juk buvai perspektyvi studentė, pabaigusi studijas galėjai daryti karjerą...
Paklauskite pačių artimųjų, jie geriau atsakytų. Manau, dauguma paslapčia seilę varvino...

Dabar tu susilaukei antro mažylio, su šeima gyvenate ir tarnaujate Albanijoje. Tavo vyras - amerikietis pastorius, misionierius. Kaip jūs susipažinote? Juk dabar, regis, esate pati tikriausia misionierių šeima.  Ar apie tai ir svajojai?
Lemta ar ne, bet juk visi ieško į save panašaus gyvenimo partnerio. Panašus požiūris į gyvenimą, panašūs įsitikinimai, panašios svajonės, pomėgiai - visa tai suradęs daugiau nebeieškai, ar ne? Tuokdamiesi nebuvome paaugliai, žinojome, ko norime, tad nenusivylėme. O supažindino mus bendri draugai amerikiečiai, ir už tai jiems esame be galo dėkingi! Mano vyras gimė ir užaugo JAV Vakaruose. Jį, baigusį Los Andžele garsios XX a. evangelistės Aimee Semple McPherson įkurtą Biblijos koledžą, į Albaniją pasikvietė mamos pusseserė su vyru (jie šalyje tarnauja jau porą dešimtmečių). Atvažiavęs metams, joje pragyveno jau dešimt metų - kone trečdalį gyvenimo.
Tarnaudama Afrikoje svajodavau, kaip smagu būtų su kuo nors nuolat dalintis tokiu gyvenimu. Grįžus namo į Lietuvą pasakok nepasakojęs - vis tiek niekas dorai nesupras... Vadinasi, svajonė išsipildė.

Papasakok plačiau apie savo vyro (dabar jau jūsų abiejų) tarnystę. Kaip atsidūrėte Albanijoje? Ruošiatės ten gyventi visą likusį gyvenimą ar turite kitokių planų? Su kokiais iššūkiais susiduriate, arba paklausiu kitaip - kokia yra misionieriaus duona?

Mūsų misijų organizacija (Foursquare Missions International) Albanijos sostinėje Tiranoje yra atidariusi viešbutį su restoranu, taip pat bendradarbiauja su penkiomis tos pačios denominacijos bažnyčiomis Albanijoje ir viena Kosove. Iš pradžių Seanas gyveno Tiranoje ir padėdavo visur, kur prireikdavo. Šitaip jis puikiai susipažino su organizacijos vykdoma veikla, susidraugavo su įvairiausių miestų tikinčiaisiais, neretai ištisus mėnesius praleisdavo kituose miestuose, padėdamas vietos vadovams ar juos pakeisdamas.
Prieš kelerius metus netikėtai mirus vienos bažnyčios pastoriui, Seanas buvo paprašytas užimti jo vietą. Šitaip jis įsikūrė netoli Graikijos esančiame mieste Korčėje. Ten nusikrausčiau ir aš. Svajojame, kad bažnyčios vadovavimą perimtų albanas, nes esame įsitikinę, kad pastoriaus vaidmenį vietinis atliktų žymiai geriau už užsienietį. Praeitis ir netikėtos permainos bažnyčioje lėmė, kad ji liko be lyderių, todėl šiuo metu daugiausia dėmesio skiriame tarnų auginimui. Bažnyčią lanko įvairaus amžiaus žmonių, tačiau daugiausia iniciatyvos rodo jaunimas, todėl daugiausia su jais ir dirbame. Kiek ilgai gyvensime Albanijoje, nežinome. Nors mums ten patinka, bet man vis dar norisi daugiau pasibastyti po pasaulį.
O misionieriaus duona yra tokia pati, kaip albanų - balta. Bet mums labiau patinka juoda, tad kartais tos juodos duonos nusiperkame Graikijoje. Kalbant rimčiau, manau, didžiausias misionieriams tenkantis sunkumas - būti atskirtam nuo artimųjų ir draugų (mūsų atveju - jie net dviejuose skirtinguose pasaulio kraštuose!). Norint svečioje šalyje gerai jaustis, reikia kuo labiau įsilieti į jos kultūrą, susirasti draugų, o tam reikia pastangų ir iniciatyvos. Vis dėlto nesvarbu, kur gyveni, visuomet gyvenime teks paragauti ir saldaus, ir kartaus. Norint būti patenkintam gyvenimu - Lietuvoje ar svetur - visur teks atrasti savo vietą, prasmingą ir įdomią veiklą. Mūsų namai yra ten, kur yra mūsų jau keturių asmenų šeima. Ir ten mums geriausia.

Ką galėtum patarti tiems, kurie pasvajoja apie misionierystę?
Kuprinę ant pečių, lėktuvo bilietą į ranką - ir pirmyn! Nepabandęs nesuprasi. (Jei reikia praktinės informacijos - prašome kreiptis. Jei galėsiu - pakonsultuosiu.)

Ačiū už pokalbį, linkime kuo geriausios kloties jūsų šeimai!

Susirašinėjo Aurelija Umbrasienė
Nuotraukos iš asmeninio Vitos Jankauskaitės-Mason archyvo.

Bendrinti: