.jpg)
Jau kurį laiką žaviuosi Diana Peteraitiene, kuri su vyru Robertu augina septynis vaikus, be to, patarnauja moterims, vesdama kursus „Brangesnė už perlus“. Motinos dienos proga norėjosi nors šiek tiek praverti šios šeimos duris ir pasidžiaugti jų sukauptais turtais.
Miela Diana, gal galėtumėte trumpai pristatyti savo šeimą?
Mūsų šeimoje yra devyni asmenys: aš su vyru, šeši sūnūs ir dukrelė. Vyriausiajam sūnui – 22 metai, antrajam 20, dvyniams 18, jaunesniems berniukams 13 ir 11 metų, o mergaitei 6-eri.
Iš tiesų didelė šeima. Ar svajojote apie tai?
Didelės šeimos neplanavome. Niekada apie tai nesvajojome. Tiesiog norėjome ne vieno vaiko.
Pirmojo vaiko gimdymas buvo sunkus, po jo į kiekvieną mamą aš žiūrėjau kaip į didvyrę, norėjau kiekvienai pastatyti paminklą – skausmas gimdant, bemiegės naktys ir įtemptos dienos auginant... Mūsų pirmas vaikelis buvo labai neramus, tad pirmi metai buvo labai sunkūs... Vis dėlto su vyru nusprendėme, kad negerai vaikui būti vienam... Taip gimė antras sūnus. Jo atėjimas buvo visiškai kitoks, kitoks – lengvas ir džiugus – buvo ir auginimas kūdikystėje. Na, o vėliau pagalvojome, kad būtų gerai dar ir trečias, bet mums gimė dvynukai... Ir tai pralaužė mūsų širdyse ledus. Po to būdavo taip: mes sėdime prie stalo, žiūrime į tas žibančias, meilės kupinas vaikų akytes ir tiesiog matome dar vienas akytes prie stalo. Širdyje gimdavo jo laukimas... Štai taip mūsų šeimoje ir atsirado 7 vaikučiai. Kiekvienas buvo lauktas ir išsvajotas, pradžioje pamatytas vidinėmis akimis...
Knygoje „Motinystės paslaptys“ jūs dalinotės, kad motinystės pradžia buvo nelengva, kad buvo daug baimių... Jūs gyvenote kitokį gyvenimą – buvote studentė, tad reikėjo pakeisti mąstymą, tapote atskirta nuo visuomenės.
Tą pasikeitimą išgyvenau labai stipriai ir skausmingai. Anksčiau gyvenau laisvai, – ėjau, kur noriu, kada noriu, skaičiau rimtas knygas, bendravau su išsilavinusiais žmonėmis – ir staiga tapau pririšta prie mažylio, jo režimo, puodų ir vežimėlio, o iš pokalbių liko tik kukavimas ir gugavimas su vaikeliu. Persiorientuoti buvo sudėtinga. Vėliau su kiekvienu ateinančiu vaiku augo patirtis, mėgavimasis ir nuostaba – suvokiau prisiliečianti prie stebuklo...
O kas jus stiprino? Iš kur atsirado tas mėgavimasis? Juk fiziškai nebuvo lengva...
Taip, fiziškai nebuvo lengva, nes vienu metu buvo daug mažų vaikučių ir juos visus reikėjo pamylėti, prižiūrėti, pamaitinti, nuprausti, pamyluoti, jiems padėti, kai serga, ir taip toliau... Svajojau turėti aštuonias rankas ir niekada nenorėti miego... Bet, augant šeimai ir patirčiai, mėgautis tuo, ką darau, buvo vis lengviau. Kiekvienas vaikas į mano pasaulį atnešė savo pasaulį, kurį turėjau pažinti. Taip pat įkvėpė meilė – mano meilė jiems ir jų meilė man. Mano dzūkė močiutė sakydavo: vyras ateina per laukus, o vaikai – per širdį...(šypsosi). Širdis plėtėsi ir mokėsi besąlygiškai priimti, mylėti, atleisti...
Jūs išgyvenote vidinį džiaugsmą, bet kaip sekėsi finansiškai? Kaip reagavo visuomenė: kaimynai, draugai, giminės? Žinau, kad šeimos, auginančios daug vaikų, patiria nemažą spaudimą. Kaip tai su vyru išgyvenote?
Nebuvo skatinimo turėti daug vaikų, bet nebuvo ir labai neigiamo žvilgsnio. Tiek mano, tiek vyro tėvai į vaikų gimimą žiūrėjo labai atsargiai, šiek tiek nerimavo dėl mūsų pasirinkimų. Bet kiekvieną kartą, kai vaikas gimdavo, jie visa širdimi priimdavo anūką. Mano tėčio gydytojas juokauja, kad tėtis niekada nepatirs širdies smūgio, nes visada turi kuo rūpintis, šalia turi jį įsimylėjusį anūką.
O dėl finansinių iššūkių... Žinoma, buvo ir sunkesnių, ir lengvesnių laikotarpių, bet vis tiek matydavome, kaip Dievas pasirūpina. Vyras dirbo, ir aš, kai galėdavau, bent truputį dirbdavau... Kai ko teko atsisakyti, pvz., kelionių. Nelabai dažnai mes, kaip šeima, būdavome kviečiami į svečius (šypsosi). Gana anksti išmokau pamatyti skirtumą tarp to, ko norisi, ir to, ko iš tikrųjų reikia. Apie ką nors užsisvajojusi išmokau pažvelgti giliau – kodėl apie tai svajoju, ko iš tiesų trokštu. Išmokau, kad galima eiti nebūtinai ten, kur turi leisti pinigus, galima eiti į mišką – pasivaikščioti ar susikurti laužą. Filmus taip pat galime visi kartu pažiūrėti namuose, ne kino teatre... Mėgau gyvą klasikinę muziką, atradome pigius abonementus. Tiems dalykams, kurie reikalauja pinigų, galima pabandyti surasti gerą alternatyvą.
Žinoma, kartais būdavo sunku – kai kuris nors vaikas įsigeisdavo daiktų, kuriuos turi pasiturintys draugai, ar norėdavo keliauti, kaip keliauja kai kurie jų draugai... Gyvenimas buvo banguotas: kartais būdavome pakilime, o kartais atrodydavo, kad viskas blogai, kad nieko neturime ir negalime. Bet per tą bangavimą daug ko išmokome: matėme Dievo ištikimybę mažuose dalykuose, išmokome pastebėti ir vertinti Jo dovanotas ypatingas akimirkas... Mokiausi keisti mąstymą, mąstyti kūrybiškai... Supratau, kad mano galvoje yra daug neteisingų schemų, kaip reikia vaikus auginti, ko jiems reikia...
Jūsų patirtis labai didelė. Ką patartumėte jaunoms mamytėms? Nors jos mažylius labai myli, bet mamos pavargsta, išsenka... Galbūt norėtų nueiti į bažnyčią, tarnauti, galiausiai skirti daugiau dėmesio sau. O viską tik atiduoda, atiduoda... Kaip atrasti jaunai mamai balansą, suvokti, kad šitas laikas labai prasmingas?
Svarbiausia – džiaukitės savo vaikais, praleiskite su jais kuo daugiau laiko, nes mums duotas laikas su jais iš tiesų yra labai trumpas – nors kartais atrodo, kad visą gyvenimą tik ir bėgsime paskui juos, tvarkysime, neturėsime laiko sau. Mėgaukitės buvimu su savo mažaisiais... Viskam savas laikas – ateis laikas ir tarnystėms. O kaip išvengti išsekimo?.. Tai labai sudėtingas klausimas, nes paliečia labai daug aspektų. Iš vienos pusės – kartais negali jo išvengti, tiesiog ateina toks laikotarpis, kurį turi praeiti: pavyzdžiui, serga vaikai, pati sergi ir t. t. Manau, reikia žinoti, kad kartais taip bus – tai motinystės dalis. Reikia pralaukti sunkesnį laiką, nes nors šis laikas eina ilgai, prabėga greitai (šypsosi). Bet taip pat išmokau, kad ramesniais laikais turiu pasirūpinti būti laiminga. Turiu suvokti savo pagrindinius poreikius, drąsiai prašyti pagalbos iš aplinkinių. Pavyzdžiui, jei mėgstu šokti, turiu paprašyti ko nors iš patikimų žmonių prižiūrėti vaikus, kad galėčiau išeiti pašokti ar ką kita nuveikti. Atrasti vietas, kur susirenka mamos su mažyliais pabendrauti ir atsigauti. Nelaiminga, nepailsėjusi mama praranda motinystės džiaugsmą... Mano geri draugai, tarnavę misionieriais Afrikoje, minėjo afrikiečių patarlę – „vaikui išauginti reikia viso kaimo...“
Taip pat svarbu suprasti, kad niekada nebūsime tobulos mamos. Aš norėjau būti tobula mama, bet nepavyko. Motinystė mane išmokė, kaip svarbu žiūrėti į save su malone. Klaidų neišvengsime: klydo mūsų tėvai, klaidų darome mes, jų darys ir mūsų vaikai. Nors žaidžia netobuli žaidėjai, bet virš visų yra Viešpats. Svarbu, kad su vyru būtumėte komanda, o ne priešininkai... Taip pat supratau, koks svarbus yra kokybiškas poilsis – tai turi būti vienas iš prioritetų. Kiekvieną kartą, kai kiek atsitraukdavau nuo šeimos ir pailsėdavau, grįždavau geresnė ir brandesnė mama. Neišvalyta vonia, nesutvarkyti kambariai, nesuplauti indai gali palaukti.
Jėzus mus kviečia duoti su džiaugsmu. Tad svarbu atrasti tą buvimo su vaikais džiaugsmą, nors, žinoma, šiek tiek „apiplėši“ save, savo interesus, savo asmeninį gyvenimą, nors lieka tik „kruopos“ laiko, kurį gali praleisti dviese su vyru ar su draugėmis... Jei mąstau apie balansą, siekiu jį sukurti, kartais pavyksta, jei nemąstau, nesiekiu – niekada.
Jūs pati vaikus auginote namuose? Neskubėjote atiduoti į darželį?
Džiaugiuosi, kad pasirinkau būti su jais, o ne leisti į darželį. Turėjau laiko išsibūti kartu, pasimėgauti jais. Kai kurie mano draugai leidžia vaikus į darželius, ir tie vaikai labai šaunūs, bet aš branginu tą laiką, kai buvau šalia: kai galėjau su jais žaisti, juos mokyti, kai kartu tyrinėdavome pasaulį, o pievose leisdavome saulei „fotografuoti mus“...
Nesijaučiate savęs nerealizavusi?
Tik tapusi mama jaučiausi taip, lyg daugiau savęs prarasčiau. Buvo taip ilgu ir nuobodu po universiteto ištisą dieną sėdėti namuose, labai trūko peno mintims. Bet laikui bėgant atsivėrė nauji pasauliai... Vaikams dažnai sakau – ar žinote, kad aš ne visada buvau mama? Ja tapau, kai gimėte jūs. Ir man reikia daug ko mokytis. Turėjau daug suprasti, priimti iššūkius. Vis dėlto labai svarbu žiūrėti, kad jeigu trūksta ko nors – knygos, teatro, muzikos, dailės ar kitko, svarbu rasti būdą bent truputį save papildyti. Išeiti, atsigaivinti yra būtina. Tai gali būti ir tarnystė, tik reikia apskaičiuoti jėgas. Visos mano tarnystės, kadangi ir aš norėjau tarnauti, vyko namuose: mes kūrėme klubus, į kuriuos ateidavo vaikų draugai, po to kviesdavome jų tėvelius... Tarnystės buvo, bet jos visos sukosi apie šeimą ir šeimoje. Dabar – kitas laikas, nes yra jau daug didelių vaikų. Dabar klubų namuose jau neorganizuojame.
O ką jūs veikdavote tame klube?
Vaikams susirinkus aš pravesdavau pamokėlę iš Šventojo Rašto, tada kartu žaisdavome, darydavome kokius rankdarbius ir vaišindavomės.
Nebuvo jums per daug sudėtinga?
Man buvo smagu ruoštis, tai mane atgaivindavo. Paskui tų vaikų tėvai ateidavo į mūsų suruoštą šventę ir išgirsdavo Evangeliją. Tai buvo mano tarnystė – prasminga, bet kartu aš būdavau ir su savo vaikais.
Prakalbome apie tarnystę, apie krikščioniškas vertybes... Ar pavyko vaikams perduoti krikščioniškas vertybes? Kaip išmokyti vaikus tikėti Dievu?
Tikėti Dievu išmokyti galima, bet atgimdyti iš aukšto tėvai negali. Čia jau Dievo darbas. Šią pamoką aš išmokau sunkiai ir skaudžiai... Mes buvome tokia šeima, kuri sekmadieniais su vaikais visi būdavome bažnyčioje. Ir savaitės bėgyje, nors ir ne kiekvieną vakarą, bet stengdavomės susėsti ir kartu paskaityti Šventąjį Raštą. Nesąmoningai galvoje susikūriau tokią schemą: aš auginu vaikus – atiduodu jiems savo širdį, laiką, maldas, sekmadieniais mes būname bažnyčioje, ir kai mano vaikai sulaukia 18 metų jie patys pradeda tarnauti bažnyčioje... Na, tiesiog „įčiuožia“ į tarnystes... Paveldi tikėjimą... Ir kai prasidėjo pirmųjų mūsų vaikų paauglystė, mano nuostabai, ne viskas vyko pagal mano planą... Atrodė, kad sutrūko tai, kuo aš buvau juos apgaubusi, ir iš to sutrūkinėjusio kiauto išlindo man visai nematytas paukščiukas... Tuomet galvojau: „Viešpatie, kas čia vyksta?“ Tai buvo mano motinystės išbandymas – pradėjau galvoti, kad visa, ką iki tol dariau, iš tikrųjų yra nevertinga arba ką nors dariau neteisingai. Nes tie paukščiukai pradėjo žvalgytis ne į tarnystes bažnyčioje, bet į pasaulį – kas ten darosi, kaip kiti žmonės mąsto, kaip kiti mato pasaulį... Gal yra kitų būdų viską suvokti...
Tada ir supratau, kad aš negaliu jų atgimdyti iš aukšto... Žinoma, teoriškai aš tai žinojau, bet tuo metu tą tiesą išgyvenau, ir man buvo sunku. Dabar kiekvienas vyresnis vaikas yra savo tikėjimo kelionėje... Mes ir toliau dažniausiai kartu einame į bažnyčią sekmadieniais, bet kai aš žiūriu į jų vidinį gyvenimą, kai mes kalbamės, matau jų ieškojimus.
Buvo laikas, kai ant savo paauglių buvau supykusi – jie neišpildė mano lūkesčių... Pamenu, kai nusivylusi meldžiausi: „Kas čia, Dieve, vyksta? Ką turiu daryti dabar?“ Tuomet mane nustebino švelnus ir tylus Dievo atsakymas: „Dėkoti ir laiminti.“ Tai pakeitė mano požiūrį į vyresnius vaikus, nes kitu atveju galėjau tapti nepatenkinta, nuolat ant paauglių bambanti mama: „Tu ne ten eini, ne taip mąstai, ne tą darai, ne to trokšti...“ Bet ėmiau dėkoti, atsiverti, atvirai išklausyti. Reikia drąsos išgirsti jų užduodamus klausimus, pagarbiai išklausyti ir leisti jiems ieškoti atsakymų. Tai nėra paprasta ir lengva, bet tas vaikų laiminimas ir dėkojimas Dievui už juos labai mane praturtino.
Jie jums atsiveria?
Mes kalbamės, jie yra nuoširdūs... Su paaugliais kalbiesi ne tada, kai tu to nori, bet tada, kai jie yra pasiruošę ir nori. Kalbamės, sakyčiau, gana dažnai... Jie išsako iš tikrųjų gerų minčių. Aš tikrai matau Dievą veikiantį kiekvieno jų gyvenime.
Ar nebūna baisu, kad vaikas gali nueiti šunkeliais, visiškai nusigręžti nuo Dievo? Juk mamos nori apsaugoti vaikus nuo visų blogybių...
Tas nerimas periodiškai užplūsta. Kartais pagalvoji apie baisiausius variantus. Bet visada yra Kristus, kuris tiesia savo ranką. Jis mane moko: „Buvo laikas, kai tu dėl jų daug dirbai, dabar pasitikėk ir leisk man veikti jų gyvenime.“ Todėl stengiuosi džiaugtis jais ir žiūrėti į kiekvieną – vyresnį ar jaunesnį – su viltimi.
Kaip spėjate kiekvienam parodyti dėmesį?
Kartais nespėju... Bet ir tada atleidžiu sau ir prašau, kad Dievas spėtų... Labai daug kas priklauso nuo laiko planavimo. Jeigu atsikėlusi nesuplanuoju savo dienos, aš nieko nespėju, tik vejuosi darbus, o kitkam, pavyzdžiui, filmo žiūrėjimui su sūnumi nelieka laiko. Bet aš žinau, kada mano vaikai grįžta iš mokyklos, ir galiu pasistengti pasiplanuoju būti šalia jų, kai jie bus namie. Jeigu aš matau, kad jiems šią minutę manęs reikia ir jie nori kalbėtis, pasistengiu atidėti į šalį darbus, kad galėčiau būti su vaiku. Ir dar yra vakarai – kai visi nurimstame po darbų, rūpesčių, tada galiu prisėsti prie to, kuriam manęs reikia...
Diana, jūs minėjote, kad vesdavote vaikus į tarnavimus, į bažnyčią.
Tokia mūsų šeimos nuostata – sekmadieniais, jei esame sveiki, visi einame į bažnyčią. Kai mažyliai sirgdavo, aš arba seneliai likdavo su jais namie.
Labai gerai, jei vaiką išmokai, kad sekmadienį reikia skirti laiką Dievui. Tai – didelė tėvų dovana vaikui, tai – vertybė. Tačiau suvokiu, kad mano gyvenime bažnyčia tam tikra prasme užėmė Dievo vietą: mąsčiau, kad jei aš būsiu bažnyčioje, Dievas veiks, jei nebūsiu, Dievas neveiks. Buvau įsitempusi. Nepraleisdavau susirinkimų, net kai norėdavosi tiesiog atsigulti ir atsipalaiduoti. Mes dažnai pamirštame apie tai, kad Dievas kviečia mus Juo mėgautis. Ir ne užsidirbti, ne užsitarnauti, kai mes ką nors darome dėl Dievo... Jis kviečia klausytis Jo, mėgautis Juo. Tai šiek tiek kitoks gyvenimas.
Aš tikiu, kad tikintysis turi būti bendruomenėje – mylimoje, nors ir netobuloje bendruomenėje, nes čia jis auga. Tačiau išmokau atsipalaiduoti... Mano širdy sugriuvo mitas, kad jei vaikai auga bažnyčioje, jie anksti taps krikščionimis. Aš tikiu Dievo ištikimybe, tikiu, kad Jis mato kiekvienos iš mūsų maldas ir ašaras, tikiu, kad mūsų vaikai pažins Kristų. Bet tai nebūtinai turi įvykti tada, kai mes to norime, ir taip, kaip mes norime. Labai padrąsinanti yra vienos moters iš mūsų bažnyčios istorija. Ji kilusi iš 10 vaikų šeimos. Tėvai buvo tikintys ir labai troško, kad vaikai pažintų Kristų, bet vaikams tai nerūpėjo. Ji pasakoja, kad visi vaikai į bažnyčią eidavo tik tėvų verčiami, bet jų mintys buvo toli... ir ilgai buvo toli, ne tik vaikystėje... Bet dabar jau kiekvienas tų tikinčių tėvų vaikas yra įtikėjęs. Prieš trejus metus dar buvo vienas brolis, dėl kurio suaugę ir jau pasenę kiti vaikai meldėsi ir troško, kad jis patikėtų Kristumi, ateitų į bendruomenę. Dabar jam apie šešiasdešimt metų, ir jis neseniai įtikėjo. Tėvai, kol buvo gyvi, negalėjo pasidžiaugti nė vienu įtikėjusiu vaiku. Aš šioje istorijoje matau nepaprastą Dievo ištikimybę. Bet kelias buvo ilgas.
Jūs auginate vyrišką kompaniją – tik palyginti neseniai gimė mergaitė. Ar auginti sūnus yra didelis iššūkis? Kaip mamai padėti sūnui tapti vyru, išgirsti augančio, bręstančio vyruko širdį?
Man patinka auginti berniukus. Aš mėgaujuosi jų tiesumu, berniukiškumu... Kiekvienas kitoks, bandai pažinti jį, rasti kelią į jo širdį. Su vienais tai buvo lengviau, o su kitais – labai sunku. Vienas gimsta turėdamas milžinišką, net perdėtą pasitikėjimą savimi, o kitas gimsta jautrus, šiek tiek drovus, ir tas pasitikėjimo savimi ugdymas iš tikrųjų yra labai ilgas ir sunkus darbas, nes tu negali sukontroliuoti kiekvienos situacijos. Vienas – poetas, o kitas – sportininkas. Vienas – uždaras, o kitas negali gyventi be draugų. Supratau, kad turiu mylėti juos tokius, kokie yra, ir netrukdyti jiems augti ir skleistis. Berniukams augant būtina suteikti jiems erdvės ir drąsinti. O dėl pagalbos tampant vyru... Įdomu stebėti, kaip jie auga ir vyriškėja, tiesą sakant, nežinau, kiek ten mano vaidmens – gal reikia tiesiog netrukdyti bręsti? (šypsosi).
Labai sunku įvertinti motinos darbą – tik ji žino, kokia buvo pradžia. Kiti stebi vaikus ir sako: „Na štai, šitas mandagus, – šaunuolė mama! Šitas – savarankiškas, šis – labai pasitiki savimi, – šaunuolė mama“, ir nežino, kad didžiausi mamos pasiekimai yra to vaikelio, kuris nedrąsiai priėjo ir tyliu balsu kažką pasakė, gyvenime. Vienam mano vaikui, kuris dabar mokosi užsienyje, sako: „Kokioje nuostabioje šeimoje tu turėjai augti, nes tu toks atsakingas, kaip tu moki dirbti, koks tu draugiškas ir pan...“ Mes gauname padėkų, bet aš žinau, kiek daug jam buvo duota...
O nebūna taip, kad kitas vaikas, atvirkščiai, skaudina, kad kas nors skundžiasi, jog jis negražiai elgiasi? Ar visi jūsų vaikai elgiasi gražiai?
Mūsų vaikai yra labai skirtingi, ir nors stengėmės juos auginti su meile ir diegti jiems krikščioniškas vertybes, dėl kai kurių vaikų nusiskundimų sulaukdavome. Vieno sūnaus elgesiu mokytojai skųsdavosi, sakydavo, kad jis blogas. Paauglystėje jį traukė gatvė, kaip jis sakydavo, „realus gyvenimas“... O mes dažnai būdavome pasimetę, nežinojome, ką daryti. Ir ašarų daug dėl jo praliejome, ir daug maldų... Tačiau dabar šis vaikas užaugo ir su meile dalina save kitiems, rašo mums padėkos laiškus, džiaugiasi, kad augo mūsų šeimoje ir dėkoja už perteiktą tikėjimą.
Kartais žmonės stebisi: „Nejaugi ir tavo vaikai turi iššūkių ir problemų?“ Paauglystės iššūkius išgyveno kiekvienas vaikas, ir mes drauge su jais. Vieno sūnaus paauglystė prasidėjo, kai jam tebuvo trys metukai, ir tęsėsi iki septyniolikos (šypsosi). Ne su visais buvo labai sunku, vienas sūnus labai mus tausojo. Bet kiti tikrai mus gerokai „pakratė“: buvo daug kritikos – kartais teisingos, kartais ne, nes paaugliai pasižymi ir tam tikra arogancija, o arogancija visada atneša aklumą. Buvo iššūkių...
Paauglystei būdingas pakeltas tonas, nepagarba, rėkimai... Jūsų šeimoje vienu metu buvo keturi paaugliai. Kaip jūs tai atlaikėte, jei taip buvo?
Taip, buvo visko. Kiekvienas vaikas per paauglystę praėjo skirtingai, elgėsi pagal savo temperamentą, ir mes kiekvieną kartą turėjome vis naujai spręsti problemas, atsižvelgti į naujas situacijas: vieno užsidarymą, kito troškimą dienas ir naktis leisti gatvėje su draugais, dar kito išaugusį nepakantumą savo broliams ir t. t. Išmokome, kad karo prieš paauglį nelaimėsi, tad geriau yra mėgautis ir džiaugtis savo vaiku net paauglystėje. O susidūrus su didžiule paaugliška arogancija, kuri apakina vaiką, neprarasti humoro jausmo, nes vaikas išaugs ir iš to...
O ką darote, kai tas paauglys nesilaiko ribų? Ribos yra nubrėžiamos, bet juk jie mėgsta jas išbandyti ir peržengti. Ar taip nevyksta?
Vyksta. Tačiau kiekvienas vaikas turi ką nors, ką labai brangina. Na, sakykime, internetą, kurį mes galime išjungti. Ir čia labai svarbu draugiškai sutarti su vyru, nes paaugliai gali įnešti daug nesusipratimų į šeimą. Vyras ir žmona gali skirtingai matyti situaciją, skirtingai mąstyti apie tai, kas galima, ko negalima... Paauglystės laikas yra iššūkis ir žmonai su vyru, nes kartais vaikai gali manipuliuoti jų santykiais, ir ne visada tai įžvelgi.
Jūs paminėjote vyrą... Gal galite papasakoti apie mamos ir tėčio santykius, apie vyro pagalbą einant šiuo keliu?
Jau minėjau, kad svarbu būti viena komanda su vyru, išmokti nekaltinti vienas kito, kai nesiseka. Vyro pagalba yra neįkainojama. Kasdien, fizinė ir emocinė, ir ypač man brangintina – dvasinė parama, kai kartu meldžiamės už savo vaikus. O kai ištinka vienokios ar kitokios krizės, vyras yra ypač svarbus... Aš esu moteris, kuri nemėgsta konfrontuoti, visur ieško taikos, net ten, kur jos negali būti. Jeigu būčiau buvusi viena, nežinau, kaip būčiau praėjusi sunkius laikus. O mano vyras nebijo sūnų pykčio. Ačiū Dievui už vyrą ir už tą jo stiprumą. Nes berniukų santykis su tėvu paauglystėje kartais būna labai aštrus. Su mama dažnai išlieka švelnus santykis, bet berniukui augant jo asmenybė susiduria su tėvo asmenybe ir tada kartais sužaibuoja. Tai nutinka periodiškai, nes berniukų pas mus daug. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų tokias situacijas spręsti be vyro, kuris gali ramiai reaguoti ir suprasti, kad šis laikas būtinas sūnų augimui ir asmenybių brandai, kad jis praeis. Ir mes išmokome, kad paauglystė praeina. Išmokome net džiaugtis ja.
Ar mergaitė įnešė naujų spalvų į jūsų šeimą?
Taip, tikrai įnešė. Pirma, ką aš suvokiau, tai, kad mergaitė yra visiškai „kita medžiaga“. Ne tai, kad kita asmenybė... Tarp mūsų šešių berniukų yra ir muzikantų, ir sportininkų, ir poetiškų, subtilių sielų, jaučiančių kiekvieną atspalvį, niuansą. Man atrodė, kad mūsų šeimoje persipina švelnumas, subtilumas, jėga... Bet kai gimė mergaitė, pajutau skirtumą. Mergaitės yra iš kitos medžiagos – čia aš sau taip įvardinu.
Aš nežinau, kaip tai paaiškinti... Man pasakodavo, kaip smagu auginti dukreles: suknelėmis puošti, kasas pinti, kaip smagu, kai prie tavęs glaudžiasi, kaip smagu tas ir anas... Kol neturėjau mergaitės, aš galvodavau: „Na, suknelėmis nerengiu, bet glaustis glaudžiasi, dovanėles dovanoja, gėlių neša... Tai ko man trūksta?“ Dabar susidūriau su visiškai kitokiu, tokiu man artimu pasaulio matymu. Tai smagu. Buvau išsiilgusi kitokio, moteriško, bendravimo. Visiškai kitoks mergaitės auginimas ir augimas, kitoks pasaulio suvokimas ir reakcija į jį...
Atsivėrė dar kažkokie nauji klodai?
Taip. Gal aš taip aštriai tai patiriu dėl to, kad mūsų šeimoje tiek daug vyrų. Kadangi ilgai buvau vienintelė tarp jų moteris, įpratau prie jų mąstymo būdo, išmokau kalbėti jiems suprantamai (šypsosi), ir staiga atsiranda žmogus, kalbantis mano kalba... Ir berniukams labai naudinga susidurti su visiškai kitokiu pasaulio suvokimu ir matymu.
Pabaigoje norėčiau paklausti apie Viešpatį jūsų motinystėje.
Kristus atėjo į mano gyvenimą anksčiau, nei vyras ir vaikai, ir visoje mano motinystėje Jis yra svarbiausia figūra, kuri lydi nuo pat pačios pradžios – nuo vaikelio užsimezgimo, gimdymo, o vėliau ir auginimo metu. Jis buvo su manimi mano baimėse ir sunkumuose: kas jeigu gims nesveikas kūdikis? Ar pasveiks mažylis? Kodėl jis nenori klausyti? Kodėl jis užsivėrė? Kodėl jo širdis taip sukietėjo? Išmokau patikėti, kad Jis man neduos daugiau, nei pajėgsiu pakelti. Mes galime daug ką pakelti, jeigu matome prasmę. Bet kartais prasmės tame, kas vyksta, nematome, o Jis vis tiek yra šalia mūsų skausme ar kančioje. Iš kitos pusės per motinystę pati daug giliau pažinau savo, o taip pat ir Kristaus širdį, Tėvo širdį. Motinystė – tai didžiulė nusižeminimo mokykla, nes vis labiau pažįsti savo silpnumą, išdidumą, o tuo pat metu Kristus tau deda karūną. Nepaminėjau džiaugsmo, kurio motinystėje daug, bet skausme labiau artiniesi prie Kristaus, tiesiog apkabini Jį.
Kas jums šiandien yra motinystė?
Dabar motinystę suprantu kaip garbę – man buvo ir yra suteikta garbė auginti vaikus. Kiekvienas vaikas, tas nepakartojamas vaikas, kuris buvo man patikėtas, nepaprastai mane praturtino, palaimino ir tai tęsiasi iki dabar. Kažkada aš vedžiau Šventojo Rašto studijas moterims, kurioms buvo per 50 metų, ir kalbėjome tema „Jeigu aš galėčiau ką nors savo praeityje pakeisti, ką keisčiau?“ Visos moterys, be išimties, pasakė, kad būtų turėjusios daugiau vaikų. Tai buvo sėkmingos moterys, padariusios karjerą, pasistačiusios namus ir sodybas... Aš žiūrėjau į jų gyvenimą ir stebėjausi – jos buvo tokios gražios ir viskas jų gyvenime atrodė taip gražu. Jos augino po vieną du vaikus. Bet būtent jos pasakė, kad būtų mažiau skyrusios laiko karjerai, mažiau užsiiminėjusios tais darbais, mažiau reikšmės jiems suteikusios, bet būtų gimdžiusios vaikus. Man tai labai įkrito į širdį ir aš pagalvojau: „Aš nenoriu dėl to gailėtis...“
O kokios jūsų svajonės?
Visa mūsų šeima turi slaptą svajonę – kad žuvys dainuotų (šypsosi). O jei rimtai, tai trokštu, kad kiekvienas vaikas asmeniškai atrastų ryšį su Kristumi. Kad šeima susirinktų ir dažniau pabūtų kartu. Noriu, kad kiekvienas būtų drąsus eiti Dievo pašaukimo keliu. Kad pati dar asmeniškiau, dar giliau pažinčiau Kristų, ne įsivaizduojamą, o tikrą, ir kad Jis mane naudotų.
Labai dėkoju, Diana, už nuostabų pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
