Dievo paieškos
Augau Dievą mylinčioje šeimoje – turiu nuostabius tėvus, kurie myli Dievą ir Juo seka. Deja, paauglystėje dažnai ignoruodavau Dievo kvietimą bendrauti su Juo ir rinkausi kitus dalykus – ilgiau pamiegoti, pažaisti kompiuterinius žaidimus, pailsėti. Iš to galima spręsti, kad Juo netikėjau.
Dievas nuolat kvietė bendrystei. Pamenu, kaip po kelerių metų ėmiau prisiminti krikščioniškas stovyklas, kuriose būdavo gera ir įdomu šlovinti, žaisti, bendrauti su bendraamžiais. Tą patį mėnesį netikėtai mieste pamačiau kabantį mūsų bažnyčios plakatą, kviečiantį į kažkokį bažnytinį renginį, berods, Alfa kursą. Nors tuo metu per daug apie tai negalvojau, dabar suprantu, kad tai buvo dar vienas Dievo raginimas sugrįžti pas Jį.
Įdomu ir tai, kad kaip tik tuo laikotarpiu su vienu pažįstamu, kuris buvo netikintis, netgi priešiškai nusiteikęs Dievo atžvilgiu, kalbėjausi apie Dievą ir dvasinius dalykus. Jis dalinosi savo netikėjimu ir neigiamomis patirtimis, o aš „atstovavau“ krikščionims, nors pats jau daugelį metų su Dievu nebebendravau...
Visgi tai subrandino norą sugrįžti į bažnyčią. Vieną sekmadienį būtent tai ir padariau. Pamenu, kokią didelę ramybę išgyvenau ten nuėjęs – taip jaukiai nesijaučiau net savo namuose. Visi šypsojosi, atrodė net per daug laimingi. Buvo keista, bet labai įdomu.
Po pamaldų buvau pakviestas į grupelę. Būtent lankydamas jaunimo grupelę išmokau krikščioniškos „abėcėlės“. Ten kalbėdavomės, kaip ir dėl ko gyvena tikintys žmonės, koks jų gyvenimo tikslas ir požiūris į įvairius gyvenimo aspektus, o svarbiausia – girdėjau Evangeliją ir ėmiau ją suprasti. Grupelės diena buvo pati laukiamiausia savaitės diena.
Jaunimo grupelėje mokėmės, kaip efektyviai skelbti Evangeliją. Studijuodamas mokymo medžiagą iš knygos „Skelbk“ (Share), išmokau daug gerų dalykų: kaip pateikti Gerąją žinią netikinčiam, kaip žiūrėti į aplinkinius žmones, kaip šlovinti Dievą savo gyvenimu, kaip prisidėti prie Dievo plano gausinti Bažnyčią tikinčiaisiais... Mes tiek daug apie tai kalbėdavomės, visi dalindavomės savo įžvalgomis, kad galiausiai tai tapo mano savastimi. Prieš įtikėjimą aš buvau užsidaręs ir nemėgau bendrauti su žmonėmis, bet apreikštas Dievo žodis mane skatino elgtis kitaip – kurti santykį su šalia esančiais žmonėmis ir skelbti jiems Evangeliją.
Eilutė iš Laiško romiečiams – Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbiančiojo? (Rom 10, 14) – padėjo suprasti, kaip svarbu kitiems skelbti Evangeliją, nes kitaip žmogus nesužinos apie Jėzų. O skaitydamas Evangeliją pagal Matą suvokiau, kad evangelizavimas vienokiu ar kitokiu būdu turi būti mano identiteto dalis, tai mano pareiga: Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs... (Mt 28, 19–20).
Tais metais pradėjau kviesti pasikalbėti buvusius bendraklasius, draugus, pažįstamus, nes norėjau pasidalinti Evangelija. Troškau, kad ir jie patirtų tokį gyvenimą, kurį atradau pats. Šie susitikimai mane atgaivindavo. Džiaugdavausi žmogaus susimąstymais, klausimais ir ieškojimais. Ir pats išmokau efektyviau dalintis Evangelija – išgyvenau mažiau baimių ir abejonių, jausdavausi ramus. Tai lyg raumuo kūne – kuo daugiau treniruoji, tuo jis sveikesnis, o jei apleidi, jis nyksta.
Tikėjimo nuotykiai
Bręstant mano tikėjimui, Dievas leido patirti didesnių iššūkių, išgyventi įvairių patirčių, kurios, tikiu, ruošia mane didesniems dalykams. Tai padėjo man augti Dievo pažinimu ir pasitikėti Juo „žvejojant žmones“.
Pamenu, kaip vieną vasaros vakarą apie vienuoliktą valandą sugalvojau išeiti pasivaikščioti Vilniuje po Katedros aikštę ir kokiam nors nepažįstamam žmogui paskelbti Evangeliją, tad apsirengiau ir išėjau. Dvejojau, ar užteks man tikėjimo įvykdyti tokį neįmanomą planą – juk turėjau sutikti žmogų be kompanijos, tai turėjo būti vyras (nes neplanavau gąsdinti moterų tokį vėlyvą vakarą), jis turėjo būti be ausinukų ir pan... Prisiminiau giesmės žodžius „kalnus Tu gali sujundint“ ir pagalvojau: kiek daug nuostabių dalykų Dievas jau padarė mano gyvenime, tad kodėl nepabandžius patikėti ir šia „beprotybe“? Visą kelią iki aikštės meldžiausi ir giedojau, prašiau, kad Dievas suteiktų tikėjimo ir pasirūpintų manimi bei žmogumi, kuriam galėčiau apie Jį papasakoti.
Sukau ratus aplink katedrą ieškodamas tinkamo žmogaus. Kai galiausiai po valandos betikslio vaikščiojimo jau ruošiausi eiti namo, mane užkalbino žmogus! Tai buvo tiesiog neįtikėtina! Mano malda – didelis troškimas paliudyti apie Kristų – buvo atsakyta. Prakalbėjęs su nepažįstamuoju apie Dievą iki pirmos nakties, garsiai giedodamas ir šypsodamasis, pajudėjau namų link. Šis nuotykis mane labai sustiprino – supratau, kad misija tampa vaisinga, kai visiškai pasitiki Juo.
Tokiais momentais ramybę atrasti padeda ištrauka iš Evangelijos pagal Matą: Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. <...> Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės per jus (Mt 10, 16. 19–20).
Galiausiai troškimas skelbti Jėzų padėjo pasiekti ir didesnes žmonių grupes. Prieš kelerius metus kartu su jaunuoliais iš Vilniaus evangelinės bažnyčios nusprendėme patarnauti mūsų mikrorajone gyvenantiems žmonėms. Vasaros pradžioje surengėme renginį Pilaitės bendruomenei: mūsų bažnyčia dalino maistą, organizavo žaidimus, surengėme koncertą ir pan. Tikintieji galėjo betarpiškai pabendrauti su netikinčiaisiais. Nors nežinojome, ar toks projektas pasiteisins, noras ir supratimas, kad Evangelija turi būti skelbiama, nugalėjo visus mus stabdžiusius įsitikinimus ar abejones.
Praėjusį rudenį su keliais jaunimo tarnautojais buvome išvykę į Čekiją, kur vyko jaunimo konferencija „Josiah Venture“. Pasisėmę patirties iš savo brolių kitose šalyse, grįžę pradėjome megzti ryšius su aplinkui esančiomis mokyklomis. Pradėjome mąstyti, kaip galime pasiekti paauglius ir jaunimą, kaip jiems skelbti Kristų. Ir Dievas mums padėjo: jau bendraujame su viena mūsų mikrorajono mokyklos klase ir kuriame planus, kaip pasiekti daugiau mokinių – juk pjūtis didelė!
Kokia mano dalis Dievo darbe?
Džiaugiuosi šia tikėjimo kelione. Suprantu, kad Dievas patiki man šiuos darbus, projektus, naujus iššūkius. Visgi dažnai tikinčiam žmogui kyla klausimas – kuo aš galiu prisidėti, kad Dievo karalystė plėstųsi?
Mąstant apie evangelizavimą, svarbūs bent du dalykai: visų pirma, noriu aš ar ne, Dievo žodis kviečia tarnauti aplinkiniams ir skelbti Jėzaus mokymą, Gerąją žinią. Jėzus kviečia visus. Jis neišskiria tik žmonių, turinčių reikiamas savybes dalintis Evangelija ir skelbti Jo karalystę. Vadinasi, visi, kas priklauso Jo šeimai, yra kviečiami vykdyti šią misiją – nesvarbu, ar esame uždaresni, ramesni, introvertai, ar kalbesni, aktyvesni ekstravertai. Gera girdėti liudijimų, kai žmonės, pradžioje jautęsi nejaukiai bendraudami, galvoję, kad šis kvietimas skirtas ne jiems, galiausiai priėmę šią savo tapatybės dalį, atsiveria ir dalijasi savo tikėjimu su kitais.
Antra, visi turime skirtingų dovanų, stiprybių ir silpnybių, augome skirtingose šeimose, todėl ir mūsų tarnystė bei misijos laukas skiriasi. Juk Jėzaus mokiniai taip pat buvo be galo skirtingi. Tikiu, kad būtent tai prisidėjo prie Jo tikslo – pasiekti įvairių tipų žmones.
Praėjusiais metais mūsų bendrijos jaunimo tarnautojų suvažiavime lankėsi keturi misionieriai iš JAV, kurie tarnauja įvairiose Europos šalyse. Jie pasakojo, kaip žmonės pasitelkia savo gebėjimus ir stiprybes, net amatus, kuriuos išmano, kad pasiektų netikinčius ir, užmezgę ryšį, skelbia Kristų. Pavyzdžiui, vienas geras stalius, turėjęs savo dirbtuves, nusprendė suorganizuoti vaikams po pamokų būrelį: mokė juos savo amato, mezgė draugystę, darė gera ir galiausiai turėjo galimybę paskelbti Evangeliją. Misionieriai minėjo ir fotografą, futbolo trenerį, anglų kalbos mokytoją. Šios istorijos, kaip žmonės naudojo iš Dievo gautus gebėjimus, kad pasiektų netikinčius žmones, mus tikrai sustiprino.
Šios dvi tiesos – kad Dievas kviečia liudyti Kristų kiekvieną ir kad visi turime skirtingas dovanas, todėl galime patarnauti skirtingiems žmonėms, – drąsina ir stiprina. Supratus, kad Dievas kviečia ir įgalina mane skelbti žmonėms apie Jėzų – tai yra mano pareiga ir būtinybė, norisi dėti dar daugiau pastangų.
Evangelija pakeitė mūsų gyvenimą ir atvėrė galimybę bendrauti su Dievu. Tad nepamirškime, nenustokime galvoti apie pasauliečius – be Jėzaus jie yra pražuvę ir dideliame pavojuje. Juk mes atradome tikrąjį gyvenimą ir turime tokį didelį lobį, tad kviečiu jo neslėpti ir dalintis su kitais! Aš nesigėdiju Kristaus Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui (Rom 1, 16).
_64x64_9de.jpg)
