„Pagrindinis jausmas, kurį turėtų sužadinti mano kūryba, yra jaukumas“

Išvydusi Lino Atgalainio darbus internete – net aiktelėjau iš nuostabos. Sužavėjo neįprastas būdas tapyti jaukius, senove dvelkiančius, romantiškus paveikslus… ant kambario ar namo sienų. Kviečiu ir Jus susipažinti su šiuo menininku ir jo išskirtine kūryba.

Linai, papasakokite apie save, savo vaikystę, jaunystę, kaip atradote Dievą.

Augau Jurbarke. Niekuo nesiskyriau iš kitų vaikų – buvau vidutiniokas tiek savo elgesiu, tiek mokslais. Močiutė rūpinosi, kad būčiau pamokytas katalikiškų poterių ir kitų liturgijos paslapčių. Bet jei tik pavykdavo, dalyvauti pamaldose visada vengdavau.

Vėliau, tautinio atgimimo pradžioje, kai jau buvau jaunuolis, per vietinę Jurbarko TV rodė filmą „Jėzus iš Nazareto“. Per žiemos atostogas, neturėdamas, ką veikti, kaip tik žiūrėjau šį labai ilgą, kelių dalių, filmą. Tuomet išsigandau ir klausiau savęs: „O jeigu tai tiesa?“ Po filmo supratau, kad viskas turi keistis, nors per daug apie tai nemąsčiau. Lemtingas susitikimas su Dievu įvyko jau studijuojant Šiaulių universitete, kur Evangelija plito tarp studentų bendrabutyje. Nors tuo metu, tiesą sakant, nejaučiau poreikio tikėti ir dvasingumo neieškojau, – tiesiog kambariuose tarp studentų vyko daug diskusijų. Iš kambario į kambarį keliavo pamokslų garso įrašai. Širdis buvo tarsi žadinama iš miego. Vieną 1991 m. vasario mėnesio sekmadienį visi kambario draugai nuėjome į bažnyčios „Tiesos žodis“ susirinkimą, kur ir meldėmės atgailos malda. Tokia buvo mano tikėjimo kelio pradžia.

Kaip pasirinkote kūrybinį kelią?

Kiek save prisimenu, visada mėgau laikyti rankose pieštuką ar teptuką. Būdamas gamtoje ar mieste, besižvalgydamas pagaudavau save mintyse klausiantį, kaip galėčiau visa tai nupiešti. Vaikystėje lankiau įvairius dailės užsiėmimus. 1995 m. baigiau dailės studijas Šiaulių universitete. Studijų metu pleneruose pamėgau tapybą, ypač akvarelę. Visada jausdavausi savimi, kai teptukas vedžiodavo ranką. Taip yra ir dabar. Piešiniuose teikiu prioritetą detalėms, akademiškumui, šviesos ir šešėlių žaismui. Tai stengiuosi tobulinti. Nuo 2004 m. profesionaliai dirbu sieninės tapybos ir dekoravimo sferoje. Įvairia technika tapau paveikslus ant drobės. Vienas geriausių dalykų – matyti patenkintus žmones, kurių namus papuošia mano kūryba. Kurdamas bendradarbiauju su interjero dizaineriais, kad būtų pasiektas pats geriausias rezultatas. 

Kas jums yra kūryba?

Kūryba man yra darbas. Todėl nelaikau savęs visiškai laisvu kūrėju. Dirbu dailininko darbą. Tai yra konkrečių užsakymų įgyvendinimas, pasitelkiant mano kūrybinius gebėjimus. Mano darbe svarbiausias yra užsakovas, o tai prieštarauja tikro kūrėjo, kuris dirba ne dėl užsakymo, pozicijai. Kiekvieną kartą ruošdamasis tapyti naują piešinį suvokiu, kad žmonės turės gyventi su mano darbu daugelį metų, todėl dažnai derinu viską iki smulkmenų ar noriai pakoreguoju bedirbdamas. Manau, tai teisinga užsakovų atžvilgiu. Bet dažnai klientai pasitiki ir viską palieka spręsti man. Mano užduotis – kad piešinys tiek stilistiškai, tiek spalviškai derėtų prie interjero.

Jūsų darbai kitokie išskirtiniai. Kaip atradote būtent tokį saviraiškos būdą?

Man sunku vertinti, ar mano darbai išskirtiniai, nes objektyviai sunku spręsti. Kartais juokauju: „Piešiu, kad būtų labiau gražu nei negražu.“ Kartais balansuoju ties riba, kad piešinys bus per daug „saldus“, nes klientas to norėtų. Bet vis tiek stengiuosi, kad galutinis rezultatas būtų skoningas.

Tam, kad pradėjau dekoruoti sienas, įtakos turėjo darbas įmonėje. Pagrindinė mano užduotis buvo sienų dekoravimas tinkais. Kartais – sienų tapyba. Ten dirbdamas ir atradau save. Prieš tai 8-erius metus dirbau specialiojoje mokykloje technologijų mokytoju su nežymią protinę negalią turinčiais vaikais. Tuomet tik kartais paimdavau teptuką. Bet širdis visada linko į tapybą.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip gimsta mintis, kaip ji realizuojama juk reikia ne tik dailininko teptuko, bet ir išmanyti statybos darbus. Kiekviena vieta ir siena unikali, kaip jai parenkate paveikslą?

Temą piešiniui dažniausiai jau yra numatęs klientas arba dizaineris, kuriantis namo ar buto interjerą. Tad aš  paruošiu sienos eskizą, kurį suderinu su klientu. Ir tik vėliau imu tapyti pačią sieną. Piešinys dažnai tarnauja ne tik kaip meniškas akcentas, bet ir praplečia erdvę. Todėl gana dažnai tapau urbanistinius peizažus – jaukius senamiesčio vaizdus kažkur Europoje ar atpažįstamas barokines Vilniaus ar Kauno vietoves. Italijos ar panašių vaizdų dažniausiai pageidauja patys klientai, mat barokinėje ar renesansinėje Europje jaučiamės gerai – kaip namuose. Kadaise italų architektai projektavo mūsų bažnyčias ar dvarus. Turbūt tai tapo mūsų tapatybės dalimi. Be to, senamiesčio gatvelės, jei reikia, puikiai pasitarnauja erdvės praplėtimui. Naudoju rusvus, šiltus atspalvius, nes piešinys turėtų organiškai papildyti interjerą (tai padiktuoja šalia esantys atspalviai), suteikti dekoratyvumo, bet nebūtinai tapti patalpos akcentu. Turbūt pagrindinis jausmas, kurį turėtų sužadinti mano kūryba, yra jaukumas.

Dėkojame už pokalbį ir linkime kūrybinės sėkmės.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

Bendrinti: