Pastorius Rytis Berūkštis: „Mūsų misija – mylėti Dievą, mylėti žmones“

Šįkart skaitytojams norime pristatyti Sekmininkų sąjungai priklausančią Kauno krikščionių bažnyčią. Tai turbūt šiuo metu didžiausia evangelinė bažnyčia Kaune, o tikinčiuosius čia gano pastoriai Rytis Berūkštis ir Rimantas Karkauskas. Kauno krikščionių bažnyčia spalio mėnesį atšventė 30-metį. Ta proga ir kalbiname pastorių Rytį Berūkštį.

 

Spalio mėn. Kauno krikščionių bažnyčia atšventė 30-metį. Papasakokite, prašau, apie bažnyčios pradžią.

Kauno krikščionių bažnyčia buvo įkurta 1989 m. Tikinčiųjų bendruomenei Kaune įsikurti padėjo tikintieji iš Vilniaus bei Marijampolės sekmininkų bendruomenių.

1989 m. pavasarį į mūsų namus užsuko po evangelizacinio tarnavimo Rygoje, pakeliui į Marijampolę (tuometinį Kapsuką), grįžtanti mano žmonos sesuo su vyru – Vilija ir Mindaugas Biveiniai. Jie Rygoje buvo Dievo paliesti, įtikėjo ir buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia, todėl džiaugsmingai Gerąja Naujiena pasidalino ir su mumis. Mano žmonos Valdos širdis jau tuo metu buvo atvira priimti Evangelijos žinią.

1989 m. birželio 21 d. mes su žmona ir žmonos sesuo su vyru dalyvavome Vilniaus Sporto rūmuose vykusiame didžiuliame evangelizaciniame renginyje, kuriame tarnavo JAV astronautas Čarlzas Djukas (Charles Duke) ir pamokslininkas Viktoras Gamas (Viktor Gamm). Čia išgirdome Evangeliją. Dievo veikimas buvo stiprus – daug žmonių, paliesti Šventosios Dvasios, atgailavo. Nors aš pats tada ir nepriėmiau Jėzaus, visgi širdis buvo Dievo paliesta.

Tos pačios vasaros pabaigoje Marijampolėje Vilijos ir Mindaugo Biveinių namuose vyko susirinkimas, kuriame dalyvavome ir mes su žmona. Susirinkimo metu Dievas palietė mano širdį, supratome, kad reikia pradėti skaityti Šventąjį Raštą. Dievas stipriai pakeitė mūsų gyvenimą. Rugpjūčio mėnesį mano žmona sukvietė artimuosius bei pažįstamus ir mano tėvų bute Taikos prospekte surengėme nedidelį susirinkimą, kurį vedė Vilija ir Mindaugas iš Marijampolės. Šio susirinkimo metu įtikėjo mano mama.

Tų pačių metų spalio 15 d. Marijampolėje vyko evangelizacija su roko grupe „Faith to face“ iš JAV. Ten dalyvavo ir nemažai žmonių iš Kauno. Žmonės atgailavo... Buvo nutarta nuolat rinktis Kaune, nes visi suprato, kad neturi galimybių važinėti į Marijampolę. Žinoma, kilo klausimas: kur bus bažnyčios vieta?

Pirmieji susirinkimai Kaune vykti pradėjo jau 1989 m. rudenį viename Zarasų g. esančiame name, kur tuo metu gyveno kelios šeimos, tarp kurių buvo ir Virginijus bei Audronė Mozūrai. Virginijaus mama Julija leido rinktis jai priklausančiame kambaryje. Pirmuosiuose susirinkimuose dalyvaudavo apie dešimt naujai įtikėjusių asmenų, o mums tarnaudavo broliai ir sesės iš Vilniaus „Emanuelio“ bendruomenės bei iš Marijampolės misijos „Aušra“. Pradžioje rinkdavomės kasdien: kartu šlovinome Viešpatį giesmėmis, meldėmės, dalijomės Žodžiu, apreiškimais, rinkome aukas ir teikdavome pagalbą stokojantiems.

1991 m. gegužės 2 d. kelių sekmininkų bažnyčių pastoriai įšventino mane pastoriumi.

Nors laikome, kad bažnyčia gimė 1989 m. rudenį, oficialiai bažnyčios įstatai buvo įregistruoti tik 1992 m. spalio 23 d., o 1993 m. liepos 21 d. bažnyčia buvo įregistruota Lietuvos Respublikos Vyriausybėje bei Teisingumo Ministerijoje.

Kai bažnyčia išaugo, žmonės nebetilpo tuose namuose, pradėjome nuomoti salę. Daug salių teko pakeisti: rinkomės Architektų namuose, Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, Pasakos kino teatre, palapinėje Nemuno saloje, Menininkų namuose...

1995 m. vasario 3 d. antruoju pastoriumi Kauno krikščionių bažnyčioje buvo įšventintas Rimantas Karkauskas.

2000 m. sausio mėn. bažnyčia pradėjo nuomotis salę K. Donelaičio g. 33, 5 aukšte, kur renkamės iki šiol.

Būdama nepriklausoma sekmininkiška bendruomenė, Kauno krikščionių bažnyčia laisvu apsisprendimu po ilgą laiką trukusių maldų ir svarstymo 2004 m. rugsėjo 29 dieną įsijungėme į Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungą (LRETKS). Šį žingsnį žengėme paklusdami Viešpačiui ir pasitikėdami Juo.

Koks buvo jūsų paties (jūsų šeimos) kelias pas Viešpatį?

Apie tai jau kiek užsiminiau, bet noriu pasakyti, kad augau netikinčių žmonių šeimoje, buvau tikras „tarybinis produktas“. Žmona Valda kilusi iš katalikiškos šeimos, bet gyvo Jėzaus ten nebuvo. Man atrodė, kad iki įtikėjimo aš neturėjau problemų, problemos prasidėjo įtikėjus – mat iš esmės gyvenime reikėjo keisti daugelį dalykų. Aš Dievo tikrai neieškojau – tai Jis mane surado. Kai įtikėjo mano žmona Valda, ji radikaliai pasikeitė. Aš žiūrėjau į ją ir mąsčiau: „Jei žmona tokia gera, tai gal ir Dievas geras?“ Tada mano širdy ir įvyko didysis pokytis.

Kaip pajutote Viešpaties kvietimą tarnauti? Kada buvote įšventintas pastoriumi?

Įtikėjau ir ėmiau visiems kalbėti, tik po to supratau, kad aš tarnauju. Žinote, kai kūdikiai prižiūri kūdikius, visada yra rizikos, bet kažkas patikėjo manimi, patikėjo, kad Dievas mane naudos, ir 1991 m. gegužės 2 d. kelių sekmininkų bažnyčių pastoriai įšventino mane pastoriumi.

Bažnyčia nukeliavo ilgą kelią, tad buvo ir lengvesnių etapų, ir sunkesnių. Kokius įvykius norėtumėte išskirti? Kas per šiuos 30 metų buvo sunkiausia?

Kiekvienas iššūkis, kurį reikia praeiti, tuo metu atrodo didžiausias. Apie 1992 m. mano žmona Valda dėl stuburo išvaržos negalėjo vaikščioti – ją vargino labai stiprūs skausmai, reikėjo operuoti. Medikai nieko gero nežadėjo... Buvo sunkus laikas: susirinkimai, darbas, vaikai, nevaikščiojanti, skausmus kenčianti žmona... Šaukėmės Viešpaties dieną naktį ir pasirinkome pasitikėti Dievu. Ne visi mus suprato ir palaikė, bet Viešpats yra ištikimas – Jis pakėlė mano žmoną be operacijos ir be vaistų.

1999 m. taip pat buvo pilni iššūkių. Bažnyčia nutarė pirkti mikroautobusą, aukojome tam pinigus. Galiausiai Vokietijoje nupirkome mikroautobusą, parvarėme, o kol ketvirtadienio susirinkime dėkojome Dievui, tą autobusą pavogė.

Po kiek laiko man sutriko kraujotaka, atsidūriau klinikose. Net ir po kelių savaičių gydymo sunkiai pataikydavau pro duris ligoninėje. Medikai nerado priežasties, teliko Viešpats, kuris kvietė vėl ateiti pas Jį. Broliai ir seserys meldėsi, o Viešpats girdi maldas. Pamenu, kai grįžęs iš ligoninės bažnyčioje pamokslaudavau, būdavau kaip sveikas, bet vos grįždavau namo, gulėdavau be jėgų. Žmona juokavo: „Tau namuose reikia pastatyti sakyklą, ir būsi sveikas.“ Viešpats ištikimas – Jis padeda pakilti, moko pasitikėti tik Juo, kai eini per sunkumus, širdys apvalomos. Ir tąkart Viešpats pakėlė. Nevartojau jokių medikamentų, tik  širdyje turėjau Jo pažadą.

2010 m. buvo sudrebinti kai kurie tarnavimai bažnyčioje, po to iš bendruomenės pasitraukė nemažai žmonių. Bet vėlgi, kai praeini tą laikotarpį, supranti, kad ne be Viešpaties valios vyksta sudrebinimai. Tenka nusižeminti, pripažinti klaidas, atgailauti... Pirmiausia reikia pasižiūrėti į savo širdį. Suprantu, kad kelionė tęsiasi.

Su kokiais iššūkiais jūsų bažnyčia susiduria šiandien?

Ko gero, kaip visuomet turime siekti vienybės, sutarimo, broliškumo, tarpusavio meilės, mokytis su meile priimti kiekvieną į bendruomenę ateinantį žmogų. Taip pat nepaprastai svarbu nepamesti pirmosios meilės Viešpačiui.

Kuo galite pasidžiaugti?

Džiaugiamės Jėzumi ir Jo malone bei šiandien bažnyčioje esančiais broliais ir sesėmis, kurių širdys dega dėl Viešpaties.

Kokie tarnavimai veikia jūsų bažnyčioje?

Bažnyčioje tikrai visko daug vyksta. Džiaugiamės, kad jaunimas gan aktyvus. Visko nė neišvardinsi. Trokštame, kad pakiltų naujos bažnyčios, būtų pasiektos gyvenvietės Kauno apskrityje, ta kryptimi ir judame. Manau, reiktų pasižiūrėti, kur yra spragų ir kur reikia pasitempti. Visada lengva džiaugtis, bet sunkiau sekasi pripažinti trūkumus.

Kokiose srityse jūsų bažnyčia patarnauja kauniečiams, o gal ir ne tik kauniečiams?

Misionieriškas darbas bažnyčioje buvo vykdomas nuo pat pradžių. Jau antraisiais bažnyčios gyvavimo metais pradėjome važinėti į Kunionis, Kėdainius. 1994 m. organizavome evangelizacijas Babtuose, Alytuje, Druskininkuose, Jonavoje, Vilkaviškyje ir kitur.

Dar vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mūsų bendruomenė, bendradarbiaudama su Švedijos miestų evangeliškomis bažnyčiomis, teikė labdarą Kauno miesto ir rajono socialinėms įstaigoms, senelių namams bei ligoninėms, pradėjome skelbti Dievo žodį įkalinimo įstaigose esantiems asmenims, taip pat seneliams Senelių namuose Muniškėse.

1995 m. vienos sesers, Stasės Palionienės, širdyje gimė noras kurti reabilitacijos centrą moterims, išėjusioms iš įkalinimo įstaigų, kurios norėjo Dievui padedant keisti savo gyvenimą. Šis darbas buvo pradėtas name Zarasų g. – būtent toje vietoje, kur pačioje pradžioje rinkosi bažnyčia. 2001 m. pradėjome bendradarbiauti su krikščioniška organizacija „Teen Challenge“, reabilitacijos centre buvo pradėta naudoti jų programa. Tais pačiais metais centras išsikėlė į naujas patalpas Šlienavoje. Pagalbos kreipdavosi ir vyrai, tad matėme poreikį ir vyrų centrui. 2003 m. atsivėrė galimybė įsigyti pastatus, kur galima vystyti pagalbinį ūkį – iki šios dienos Dievas keičia ten gyvenančių vyrų gyvenimus.

Į bažnyčią ateina vis naujų žmonių, tad beveik kiekvienais metais bažnyčioje vyksta vandens krikštas, dalyvaujame įvairiuose evangelizaciniuose projektuose, į kuriuos aktyviai įsitraukia ir jaunimas. Negalima nepaminėti jaunimo komandos UNITY – jų organizuojami vieši renginiai mieste, jaunimo stovyklos atnešė laukiamų rezultatų. Ir šiandien bažnyčioje netrūksta aktyvaus jaunimo, kurie juda toliau nešdami Evangelijos žinią ir tarnaudami daugelyje sričių.

Reiktų paminėti, kad būdami Sekmininkų sąjungos (LRETKS) dalimi dalyvaujame ir daugelyje bendrų projektų. Taip pat bendradarbiaujame su krikščioniška organizacija „Samariečio krepšys“ – dalijame dovanėles ir skleidžiame Evangelijos žinią Lietuvoje.

Kaip manote, kokiose srityse skirtingos bažnyčios galėtų bendradarbiauti? Ar tai apskritai įmanoma?

Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja įvairiuose renginiuose, bendruose skirtingų bažnyčių projektuose, turime namų grupeles, į kurias ateina ne tik mūsų bendruomenės tikintieji, rengiami bendri Alfa kursai jaunimui – visko ir neišvardinsiu...

Tačiau, žinoma, reikėtų mokytis bendrauti ir su kitomis bažnyčiomis, puoselėti draugystę kaip broliams ir sesėms, pirmiausia, žinoma, Kauno mieste. To ir norėčiau palinkėti sau ir mūsų bažnyčiai.

Ko palinkėtumėte laikraščio „Ganytojas“ ir svetainės evangelija.lt skaitytojams?

 Mes, kaip bendruomenė, susiformulavome savo misiją – mylėti Dievą, mylėti žmones. To ir norėčiau palinkėti.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Žaneta Martingale

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis