„Pjūtis didelė, o darbininkų maža...“

Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį" (Mt 9,35-38). 

Pjūties padėkos šventė - gera proga padėkoti Dievui už mums suteiktas žemiškąsias gėrybes, prisiminti, jog esame ne pasaulio valdovai ir ne šeimininkai, o prievaizdai, kuriems šeimininkas, pasaulio Kūrėjas, patikėjo prižiūrėti kūriniją, ją saugoti ir išmintingai, kaip dera ištikimiems prievaizdams, ja rūpintis. Apie šią mums pavestą atsakingą misiją kalbama jau pirmuosiuose Biblijos puslapiuose, pasakojime apie pasaulio sukūrimą. Tačiau negerai būtų apsiriboti vien tuo, kad ir kaip gražiai Dievui dėkotume už žemės derlių, jei išleistume iš akių vieną svarbų aspektą. 

Biblijoje pjūties sąvokai dažnai suteikiamas etinis arba eschatologinis atspalvis. Pavyzdžiui, Joelio knygoje, ketvirtajame skyriuje, kuriame Viešpats per pranašą kalba apie tautų teismą laikų pabaigoje, vartojamas pjūties įvaizdis: Paleiskite į darbą pjautuvą, nes pjūtis prinokusi... nes Viešpaties diena jau arti Nuosprendžio slėnyje! (Jl 4,13a-14b). Apie pjūtį, kaip apie eschatologinį įvykį, ne kartą kalbėjo Jėzus. Daugeliui turbūt bene geriausiai žinomas palyginimas apie kviečius ir rauges, kuriame šeimininkas sudraudžia uolius savo tarnus, ryžtingai nusiteikusius tuojau pat, nieko nelaukiant, išravėti rauges iš kviečių lauko, liepdamas luktelėti iki pjūties, o jau tada jis pats išsiųsiąs pjovėjus į darbą, kad šie atskirtų rauges nuo kviečių (plg. Mt 13,30). Arba palyginimas apie Dangaus karalystės augimą, kuriame, derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo (plg. Mk 4,26-29). 

Pjūtis, kaip galutinis, lemiamas istorijos momentas, minima ir Apreiškimo Jonui knygoje: Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje - aštrų pjautuvą. Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemės derlius prinoko" (Apr 14,14-15). Baltas debesis ir ant jo sėdintis „panašus į Žmogaus Sūnų" yra akivaizdi nuoroda į pranašo Danieliaus knygą, o dar konkrečiau į pranašo regėjimą, kurio metu jam buvo apreikšta, kaip Dievas suteikia „valdžią, garbę ir karalystę" tam, kuris panašus į žmogaus sūnų, kad šiam tarnautų „visų kalbų tautos ir gentys", o jo valdžia „yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta" (Dan 7,13-14). Be abejo, tai yra eschatologinė scena, nukelianti į galutinį momentą pasaulio istorijoje, mūsų dažniausiai vadinamą pasaulio pabaiga. 

Tą patį byloja ir Evangelijos pagal Matą fragmentas apie didelę pjūtį ir darbininkų stoką. „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus" kaip eschatologinės pjūties šauklys, nes „prisiartino dangaus karalystė" (plg. Mt 4,17), kurios taip laukė Izraelis. Jėzus ne tik skelbia šio lemiamo momento, „kairos", atėjimą, ne tik kviečia į atsivertimą, bet ir savo veiksmais patvirtina, kad ilgai laukta Viešpaties diena jau išaušo: Jėzus ėjo „gydydamas visokias ligas bei negales". Stebuklai, kuriuos darė Jėzus, buvo ženklai, bylojantys, kad Dievas yra su juo, kad Jėzus yra daugiau nei pranašas, o svarbiausiu eschatologinės Dievo karalystės atėjimo ženklu taps Jėzaus prisikėlimas.

Vis dėlto Jėzus, kaip Pjūties šeimininko siųstasis, ieško sau pagalbininkų. „Pjūtis didelė", - sako jis. Pjūtis ne tik didelė, bet ir nepaprastai svarbi. O Jo prašymas melsti Pjūties šeimininką, kad atsiųstų daugiau darbininkų į pjūtį, yra ne šiaip sau priminimas apie tai, kad reikia melstis. Žinoma, malda yra svarbi, krikščionio gyvenimas be jos neįsivaizduojamas. Malda mums turi būti tokia pat svarbi kaip oras. Tačiau stipriai klystume, jei mūsų maldų nelydėtų veiksmai, jei tik klūpėtume pamaldžiai sudėję rankas ir į dangaus aukštybes įsmeigę savo akis. 

Jėzaus žodžiai apie pjūties darbininkus atskleidžia Dievo pasitikėjimą žmonėmis - nors ir trapūs, ir ne visada ištikimi, tačiau esame svarbūs eschatologinės pjūties dalyviai. Jėzus, pašaukęs skelbti Dievo karalystės pirmuosius savo mokinius, kurie buvo iš to paties molio kaip ir mes, nori, kad būtume ne žiūrovai, besigėrintys gražiu derliumi ar besipiktinantys dirvoje sužėlusiomis piktžolėmis, bet Jo pasiuntiniai, Gerosios naujienos skelbėjai, skelbiantys ją ne tik žodžiais, bet ir darbais, kaip tai darė ne tik Jėzus, bet ir jo apaštalai. Juk jis pats sakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių... (Jn 14,12). Laukti, atidėlioti ateičiai negalima, ryt gali būti per vėlu, nes Dangaus karalystė jau prisiartino. 

„Lietuvos evangelikų kelias", 2011 Nr.8-9

Arvydas Malinauskas yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas