evangelija.lt | Pokalbis „Prie kavos“ su Debora

Dar viena pažintis ir pokalbis iš serijos „Prie kavos su...“ #LKSBveidai.
O gal reiktų pervardinti į „prie arbatos“, nes dvi iš trijų mano pakviestųjų mieliau rinkosi arbatą.
O ką rinktųsi šio pokalbio viešnia? Kalbinu buvusią LKSB Kaune narę Deborą Gvazdikaitę.

Susipažinkime. Debora Gvazdikaitė. Kaunietė. VDU menų bakalauro alumnė. Fotokameros draugė. Filmo „Gimęs antrą kartą“ kūrėja. Šiam pokalbiui rinktųsi Mango Chai prieskonių arbatą.

Debora, pirmiausia pakalbėkime apie tavo filmą „Gimęs antrą kartą“. Praėjusį šeštadienį įvyko filmo peržiūros premjera Vilniuje, šį – Kaune. Bilietai buvo greitai išgraibstyti. Ko tikėtis žiūrovui, apie ką šis filmas?

Kalbėsiu nuoširdžiai – po pirmos filmo premjeros Vilniuje salėje girdėjau ne vieną šnirpšiančią nosį. Atsakant į pirmąją klausimo dalį, aš pati tikiuosi, kad žiūrovas bus emociškai paliestas. Filmas yra apie meilės troškimą, vienišumą, jauno žmogaus norą būti pripažintu.

Šis filmas yra tavo studijų bakalaurinis darbas. Kaip kilo mintis imtis šio projekto?

Aš jau ilgą laiką svajojau sukurti filmą, ko gero, nuo aštuntos ar devintos klasės. Mane visada domino žmonių istorijos, esu klausytoja iš prigimties. Tačiau man trukdė kita mano prigimties dalis – tas nelemtas perfekcionizmas. Galvodavau, kad jei neturiu galimybių kažko padaryti gerai, tada geriau visai nieko nedaryti. Tačiau manyje noras kurti vis tiek degė ir turėjau vilties perlipti per savo netobulumo slenkstį.

Bakalauro darbas man buvo ne kas kita kaip deadline – turėjau apibrėžtą laiką, per kurį būtinai reikėjo pateikti savo kūrybinį projektą. Mano tikslas nebuvo tiesiog pabaigti universitetą, aš norėjau sukurti kažką svarbaus, aktualaus, jaudinančio. Taigi, pasitempiau rankoves ir pradėjau ieškoti istorijų.

Klausiausi įvairių žmonių liudijimų Youtube platformoje. Jų yra daugybė ir visos istorijos tikrai įdomios. Visgi, nė vienos iš jų nepamačiau savo vaizduotėje. Tada atsitiktinai priėjau prie Vlado Pociaus liudijimo. Jam kalbant aš įsivaizdavau galimas scenas, mačiau potencialą filmui – tai priėmiau kaip ženklą, kad reikia susisiekti su Vladu. Tokiu būdu prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.

Kai kovo mėnesį šalyje prasidėjo karantinas, teko stabdyti visus darbus. Kaip tik prieš tai spėjome nusifilmuoti kelias scenas, su kuriomis ir dirbau ateinančius mėnesius, o scenarijų perrašinėjau iki devinto juodraščio. Man viso to laiko labai reikėjo – įsivertinau anksčiau darytas klaidas (filmą režisuoju pirmą kartą, todėl jų buvo nemažai), taip pat pasiruošiau ateinantiems scenų filmavimo etapams, kurie prasidėjo vasarą.

Kas tau pačiai labiausia įsiminė iš šio kūrybinio proceso?

Ko gero niekada gyvenime tiek neverkiau, kiek paskutinius pusę metų. Į šį darbą įdėjau visą savo širdį ir man rūpėjo jį padaryti kiek įmanoma geriau. Kūryba žmogų pastato į ypač pažeidžiamą padėtį. Pirmomis filmavimų dienomis mąsčiau - ar aš neprasilenkiau su Dievo valia, nusprendusi kurti filmą. Buvo nepaprastai sunku. Tuo metu patyriau didžiulį dvasinį spaudimą, nes jaučiau, kad nebesugebu atlikti savo darbo (tuo metu dar nesupratau savo pareigų, nebuvome atradę darbo sistemos). Tad jeigu režisierius pasimetęs, ką daryti komandai? Po trečios filmavimų dienos klausiau kūrybinės komandos, ar verta kitą dieną važiuoti filmuoti dar vieną sceną. Jie mane įtikino toliau dirbti, nes buvo tam paruoštos visos aplinkybės – laisvi aktoriai, grimerė, garsistas ir lokacija. Nusprendžiau tęsti. Ir būtent ketvirta filmavimų diena viską pakeitė.

Scena, kurią mes planavome, buvo nufilmuota su tokia ramybe. Ji buvo tokia jautri, tokia tikra – tada atrodė, kad mes iš tiesų kuriame kažką vertingo. Man viskas joje patiko - nuo vaidybos iki to, kaip ją pavyko nufilmuoti. Po kelių dienų buvo paskelbtas karantinas ir negalėjome tęsti darbų. Man tai tik parodė, kad aš visiškai nepriklausau nuo savęs, bet viskas Dievo rankose. Ne be reikalo Jis įdėjo tą svajonę į mano širdį. Ne be reikalo išsirinkau Vlado liudijimą. Ne be reikalo atėjo karantinas – aš turėjau tris mėnesius pasimokyti iš savo klaidų ir pasiruošti. Mokiausi pasitikėti galinga Dievo ranka šiame projekte. Toliau vyko stebuklas po stebuklo, malonė po malonės. Ir koks džiaugsmas buvo grįžti prie filmo po karantino! Ar viskas vyko sklandžiai? Ne, žinoma, ne. Bet jaučiau, kad mes visi buvome atsigavę. Pagaliau supratau, kaip vesti savo komandą link tikslo, o svarbiausia – man patiko tą daryti. Iš širdies gelmių dėkoju visiems, su kuriais kartu dirbome. Ačiū už gailestingumą, meilę, supratimą, patirtį ir pamokas. Tuo pačiu noriu padrąsinti kiekvieną skaitantį šį trumpą straipsnį – nebijokite savo klaidų. Nestabdykite to, ką pradėjote. Nemeskite darbo vien dėl to, kad jis sunkus. Pasidalinkite savo našta su kitais. Leiskime Dievui veikti per mūsų netobulumą.

Šiemet baigei bakalauro studijas. Ir, kiek neįprastai, atsiėmei diplomą rugsėjo mėnesį. Na, o kas toliau?

Kol kas planuojamos filmo peržiūros skirtinguose miestuose, o tuo tarpu dirbu ir prie kitų projektų. Montuoju muzikinius klipus, prisidedu prie jų įgyvendinimo. Turiu kelis vestuvių video įrašų užsakymus, individualius projektus, o toliau – kaip Dievas ves. Darbo visada yra. Kalbant apie svajones, būtų nuostabu ateityje toliau kurti filmus – rašyti scenarijus ir režisuoti. Va čia yra jėga.

Buvai aktyvi LKSB narė nuo pirmo kurso. Ką pasakytum pirmakursiui apie LKSB, kuris svarsto ar prisijungti?

Pasakysiu taip – laikas, kurį praleidi, būdamas studentu, yra labai trumpas. Ir yra tikimybė, kad po diplomų atsiėmimo nemąstysi apie egzaminus, kuriuos laikei. Atminty išliks draugai, juokai, kelionės, džiaugsmo ir liūdesio ašaros. LKSB gavau daug meilės – ir ji visiems yra pasiekiama, čia pat. Tereikia pereiti tą keistą etapą, kai nieko nepažįsti, o toliau - viskas savaime susitvarko. Tad drąsiai, pirmakursi. Kurk prisiminimus.