Ilgametis sekmininkų bendrijos vyskupas: „Bažnyčia ne STT, mes negalime uždrausti pastoriams kviestis tarnautojus, net ir tuos, kurie palaiko karą“.
Laidos įrašas : https://www.youtube.com/watch?v=OFiBrVExgDo
Praėjusiais metais viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai apie karą palaikančių rusakalbių pastorių vizitus kai kuriose Lietuvos evangelinėse bažnyčiose šalies protestantiško pasaulio atstovai stojo į dvi puses. Vieni kritikavo XFM radiją už tai, kad žiniasklaidos priemonė apie tai prakalbo neva skaldydama bendruomenes, o kiti apsidžiaugė, kad pagaliau apie tai buvo pradėta kalbėti. Ilgametis sekmininkų bendrijos vyskupas Rimantas Kupstys yra vienas iš nedaugelio dvasininkų, mėginusių suprasti šio klausimo svarbą, ypatingai dabar, kuomet visuomenėje tiek daug kalbama apie dezinformacijos žalą. Su šiuo metu vyskupu emeritu, sekmininkų bendrijai priklausančios bažnyčios „Naujasis gyvenimas“ pastoriumi, pokalbis ne tik apie reakcijas į bene aktualiausią pastarųjų metų klausimą tarp šalies evangelikų, bet taip pat pastorių nuovargį bei tai, ar evangelinėms bendruomenėms svarbu gauti valstybės pripažinimą.
Prabėgo daugiau nei pustrečių metų nuo Rusijos pradėto plataus masto karo Ukrainoje. Gauta ir vėliau patvirtinta informacija apie karą palaikančių pastorių vizitus Lietuvos evangelinėse bažnyčiose. Evangelikų reakcijos buvo skirtingos. Vieni – kritikavo XFM radiją už paviešintą informaciją, o kiti – džiaugėsi, kad apie tai buvo pagaliau pradėta kalbėti. Kaip jūs šią situaciją matote?
Tai labai jautrus ir skausmingas klausimas. Labai gaila, kad krikščionys yra įtraukti į šį karą. Vyresnioji karta, kuri gyveno dar tarybiniais laikais, puikiai prisimena tuo metu vyraujančią ateizmo dvasią, kai buvo persekiojami krikščionys. Gal tuo metu ir buvo lengviau. Reikėjo pasirinkti vieną arba kitą pusę. Kai griuvo Sovietų Sąjunga, mes, buvusių TSRS ir tapusių nepriklausomų šalių sekmininkų bendrijos, nusprendėme neišsiskirstyti, todėl išliko mūsų kontaktai tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje. Prasidėjus karui, išryškėjo ir įtampos. Toje pačioje Rusijoje atsirado pastorių, kurie palaikė karą, buvo ir tų kurie nepalaikė ir tapo persekiojami. Tuo tarpu pačioje Ukrainoje dauguma bažnyčių palaiko savo šalį – vienos bendruomenės tiesiogiai siunčia kareivius, kiti remia finansiškai, o taip pat meldžiasi.
Krikščioniškoje tinklalaidėje „Trys davatkos“ nuskambėjo mintis, kad tokie vizitai Lietuvoje buvo leidžiami dėl nesupratimo, nes anaiptol ne visos bendruomenės seka geopolitinius įvykius. Per daugelį metų ne vienas Lietuvos pastorius turi užmezgęs santykius su dvasininkais už sienos. Ir, iš tikrųjų, nėra lengva nutraukti ryšius su žmogumi su kuriuo ne vienerius metus bendrauji ir staiga pamatai, kad jis kitaip supranta šį karą. Ar galima teigti, kad kai kurios Lietuvos evangelinės bendruomenės neišlaikė moralinio testo?
Daugybė žmonių klauso rusiškos propagandos. Ir Lietuvoje turime žmonių, kurie nemoka valstybinės kalbos, daug rusakalbių gyvena Vilniaus bei Klaipėdos kraštuose. Jie turi gimines rusakalbėse šalyse, bendrauja su jais. Aš jau net galiu pasakyti iš kur jie semiasi tą informaciją ir kas suformuoja jų požiūrį. Natūralu, kad vyksta informacinis karas, o Lietuvoje esančios rusakalbės bendruomenės yra šio karo paliečiamos. Bažnyčia jame dalyvauja, todėl patarčiau krikščionims budėti bei suprasti, kad jie nėra neutralūs, turintys absoliutų supratimą. Krikščionis, tikintis žmogus, privalo turėti savo principus, gyvenimo vertybes. Dėl to dar kartą raginu vertinant konfliktus remtis krikščioniškais principais.
Girdėjome pastorius, kurie priėmė karą palaikančius tarnautojus savo bažnyčiose. Vieni apgailestavo, o kiti žadėjo domėtis kviestinių dvasininkų įsitikinimais. Žinau, kad ir pastorių maldos pusryčiuose šis klausimas buvo paliestas...
Džiaugiuosi, kad gyvename laisvoje šalyje. Suprantu, kad tokiais klausimais galima labai lengvai manipuliuoti. Neseniai teko dalyvauti Izraelio palaikymo koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje. Tai irgi nevienareikšmiška situacija. Juk ir Lietuvoje matome palaikymo akcijas skirtas tiek Izraeliui, tiek Palestinai. Aš manyčiau, kad mums reikia melstis.
Prasidėjus karui ne viena Lietuvos evangelinė bažnyčia rėmė ir iki šiol aktyviai remia Ukrainą. Ar buvo įmanoma tikėtis, kad šalies evangelikai principingai sureaguos į šią situaciją ir išplatins viešą pareiškimą? Tai nebūtų pirmas kartas. Dėl Stambulo konvencijos klausimo buvo pavykę sureaguoti.
Čia reiktų klausti bendruomenių, kurios tiesiogiai su šiuo klausimu susijusios. Mūsų bendruomenėje tokių dalykų nebuvo. Konkrečiai Rusijoje buvo kelios sekmininkų bendruomenės, kurios laimino karą, todėl mes nuo jų atsiribojome. Mes stebime kas vyksta, siunčiame pagalbos siuntas į Ukrainą, sekmadieniais pamaldų metu renkame aukas. Mes gyvename laisvoje šalyje ir negalima vienos ar kitos bendruomenės priversti daryti kažkokius veiksmus.
Buvo pastebėjimų, kad dėl kelių evangelinių bendruomenių, tarytum, metamas šešėlis visoms evangelinėms bažnyčioms. Šioje istorijoje minimų bendruomenių lyderiai užsuka ir į pastorių maldos pusryčius, kurie kažkuria prasme atlieka evangelinio aljanso vaidmenį Lietuvoje.
Tai labiau užuomazga. Mes, Vilniaus bažnyčių pastoriai, tikrai nepretenduojame į visos Lietuvos evangelikų balsą, nors Vilniuje susirenka beveik visų bendrijų bendruomenės, išskyrus keletą. Aš juose dalyvauju, kaip bažnyčios „Naujasis gyvenimas“ pastorius. Pati aljanso idėja šiuo metu yra sustojusi ties įstatų klausimu.
Jaunuolis, kuris pradėjo viešai kalbėti, susidūrė su psichologiniu spaudimu, nes tikrai nebuvo norima, kad šis klausimas pasiektų viešumą. Ar Lietuvos evangelinėse bendruomenėse sudaromos galimybės kalbėti apie problemas? Ypatingai tose bendruomenėse, kurios nepriklauso jokiai tikėjimo sąjungai ir nėra iki galo aiškus pastoriaus atskaitomybės klausimas.
Jau praėjo nemažai laiko ir, mano žiniomis, net ir nepriklausomos bažnyčios jau bendradarbiauja tarpusavyje, todėl, iškilus nesutarimams su savo bendruomenės pastoriumi, sprendimo būtų galima ieškoti kalbantis su kitos evangelinės bažnyčios ganytoju, taip pat yra bažnyčios vyresnieji. Žinoma, pasitikėjimas yra svarbu. Pamenu pas mane bendruomenėje buvo atvejis, kai atėjo pora, kuri pareiškė, kad neranda atsakymų ir pasirinko kitą bažnyčią. Tuomet aš juos palaiminau ir mes gražiai išsiskyrėme. Kalbant apie pavienes bendruomenes, mes susitinkame su jų pastoriais, kartu meldžiamės. Tuo tarpu tose bendruomenėse, kur vyrauja asmenybės kultas, anksčiau ar vėliau ta problema pasimatys.
Šioje situacijoje ir radijas buvo apkaltintas, kad pradėjo nagrinėti šią temą, nors vieno jauno evangeliko paviešinta informacija su karą palaikančių pastorių pasisakymais iki šiol yra viešai pasiekiama. Koks jūsų vertinimas?
Žurnalistų profesijoje yra tam tikrų silpnybių ir jie jaučia, kada tema gali atnešti tam tikrų dividendų. Manau, kad šiuos klausimus turi spręsti dvasininkai. Aš nieko negaliu žadėti ar garantuoti, bet pirmiausia tai yra vidinis klausimas. Juk jei mano šeimoje yra problemų su vaiku, tai aš neisiu pas kaimyną. Bažnyčia yra specifinė institucija. Tai nėra užsienio reikalų ministerija ar STT ir čia veikia kiti standartai. Dvasininkai mokina žmones, jiems patarnauja. Ir aš negaliu kitos bažnyčios pastoriui sakyti: tu nekviesk vieno ar kito tarnautojo. Aš galiu duoti tik patarimą.
Evangelines bažnyčias Lietuvoje galima laikyti kaip pakankamai uždaras. Ar pastaraisiais metais pastebite atvirumo tendencijų?
Aš manau, kad bažnyčios tampa atviresnės visuomenei. Tie patys labdaros, reabilitacijos centrai tai yra tos sritys, kur evangelinės bažnyčios aktyviai darbuojasi. Mes juk galime tuo neužsiimti, tačiau suprantame, kad esame visuomenės dalis. Taip, mes vis dar esame tradicinių bažnyčių šešėlyje, bet nejaučiame kažkokio spaudimo ar persekiojimo. Manau, kad ledai tirpsta ir nėra tokio uždarumo, kuris buvo Nepriklausomybės pradžioje.
Pakalbėkime dar apie sekmininkų bendriją. Neseniai regioninėje žiniasklaidoje pasirodė informacija apie Lino Šnaro pasitraukimą iš Biržų sekmininkų bažnyčios pastoriaus pareigų po daugiau nei dvidešimt penkerių metų tarnystės. Kiek tai jus nustebino?
Tai tikrai buvo netikėta žinia. Tiek minimas pastorius, tiek jo žmona buvo stabili pora, kuri investavo labai daug laiko į bažnyčios gyvenimą. Kaip pats dvasininkas minėjo atėjo laikas investuoti į šeimą. Tai dažna pastorių problema. Jie dažnai atiduoda visą save tarnystei, o dėl to nukenčia šeima. Lietuvos evangelinės bendruomenės dar pakankamai jaunos, todėl šią problemą sutinkame tik dabar. Man pačiam teko patarnauti ne vienai tarnautojų porai, iš tiesų, tai jautri vieta, o kartu ir signalas, kad reikia semtis išminties, kaip suderinti tiek šeimos, tiek dvasinės tarnystės poreikius.
Šiais metais pasirodė žinia, kad Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija sieks valstybės pripažinimo. Jau pakankamai greitai, 2026-aisiais, sekmininkai minės savo kaip netradicinės religinės bendruomenės pripažinimo dešimtmetį Lietuvoje. Kiek tas pripažinimas pačioms bažnyčioms yra svarbus?
Evangelinių bažnyčių bendrijos žingsnį vertinu teigiamai, nors pats pripažinimas yra daugiau simbolinis įvertinimas. Valstybė pripažįsta tokioje bažnyčioje sudaromą santuoką, turbūt ir viskas. Patys dvasininkai papildomų socialinių garantijų dėl to negauna. Pats kelias į valstybės pripažinimą yra ilgas. Reikia įrodyti savo indėlį socialinėje srityje. Tai daugiau tarytum pažymys mokykloje.
_64x64_9de.jpg)
