Rytui auštant...

Dievas - mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose. Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo. Upės srovės linksmina Dievo miestą, šventąją Aukščiausiojo buveinę. Dievas jame, jis nebus sunaikintas; rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą... (Ps 46, 1-6)
Laimė, Lietuvoje nedreba žemė, nedaužo Baltijos krantų cunamiai, nespjaudo lava ugnikalniai. O ir karo jau keli dešimtmečiai nėra. Dievo užantis. Tiesa, lietūs atsibosta. Tačiau tam yra lietsargiai ir lietpalčiai, todėl kuo puikiausiai galime apsieiti ir be Dievo intervencijos. Nejaugi plyšausi: „Viešpatie, gelbėk, lyja!“ Taigi grybai po lietaus geriau dygsta. Nebent be perstogės lytų antrą savaitę iš eilės, o vanduo semtų rūsius ir pusrūsius.

Šiaip ar taip, gyvename ganėtinai saugiai, tačiau baimė ir nerimas, neišvengiami žmogaus palydovai, visada čia pat. Būna akimirkų, kai jaučiamės stiprūs, puoselėjame iliuzijas apie savo visagalybę, skrajojame padangėmis, bet neišvengiamai ateina metas, kai tenka nusileisti. Avariniu būdu. Ir žemė sverdėja, slysta iš po kojų, kaip šioje psalmėje, ir bangos šėlsta, ir nežinai, kur tas šiaudas, į kurį galėtum įsitverti. Būtent tada laikomas tikėjimo egzaminas. Katekizmas užverstas. Nusirašyti kaip mokyklos laikais nėra šansų, ir teisingo atsakymo niekas nepasufleruos. Kapstytis tenka pačiam.

Laimingas žmogus, jei tokią valandą jis ne vienas, jei šalia yra kitas. „Geriausia surasti kelią labirinte dviem, o ne vienam“, - yra rašęs Sigitas Geda. Dar geriau, jei tas kitas žino kelią iš visų gyvenimo labirintų ir veda juo. Turiu galvoje tą, kuris yra ištaręs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Laimė, jei tokią valandą esi drauge su tuo, kuris ne tik sutramdo gamtos stichiją (plg. Mk 4, 35-41), bet ir turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18). 

„Upės srovės linksmina Dievo miestą, šventąją Aukščiausiojo buveinę...“. Psalmisto minimas Dievo miestas - tai Jeruzalė, o šventoji Aukščiausiojo buveinė - šventykla. Dabar gi kiekvienas, kuris, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, gyvena Kristuje, yra Dievo šventovė, ir ją gaivina, „linksmina“ anot psalmės, ne srauni upė, o Dievo Dvasia (plg. 1 Kor 3, 16). „Dievas jame, jis nebus sunaikintas...“, - tikėjo visi, kurie giedojo ar šnabždėjo šią psalmę, gresiant tremčiai ir jau būdami toli nuo namų, įkurdinti getuose ir vedami į dujų kameras. Tiesa, jie buvo sunaikinti. Mirtis anksčiau ar vėliau sunaikins visus. Griūva tvirčiausi mūrai, neatlaikys ir mūsų tvirtovė. Tačiau laimingas žmogus, išsaugantis gyvą, tegul ir trapią viltį, kad  „...rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą“. Taip pat, kaip aną, pirmosios savaitės dienos, rytą atėjo į pagalbą savo Sūnui.
 
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr. 9

Arvydas Malinauskas yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas