.jpg)
Tarp mus, žmones, vienijančių savybių galima ypač išskirti vieną – norą patikti kitiems. Jei ne visiems, tai bent jau tiems, kurių nuomonė mums rūpi: artimiesiems, draugams, bendraamžiams, o gal net ir platesniam žmonių ratui. Greičiausiai iš čia kyla ir tas sunkiai sutramdomas noras žengti išvien su tuo, kas šiandien priimtina ir populiaru, kas nepadarys tavęs „balta varna“. Noras rodyti susidomėjimą tuo, kuo šiandien domisi kiti, noras žiūrėti ir klausytis to, ką šiandien žiūri ir ko klausosi kiti. Vienu žodžiu, domėtis ir daryti tai, kas padarys tave „savu“ tarp aplinkinių.
Tapdami Kristaus sekėjais, nuoširdžiai Jį mylėdami ir norėdami Juo sekti, neretai atsiduriame kryžkelėje, kur esame priversti pasirinkti, kam iš tikrųjų stengsimės patikti. Dievo žmonės, tokie kaip apaštalas Paulius, apie savo siekį kalba atvirai: Mes laikome sau garbe Jam patikti (2 Kor 5, 9). Noras patikti Dievui skatina išsižadėti ankstesnio gyvenimo būdo, mus pančiojusios nuodėmės ir eiti Kristaus nutiestu siauru gyvenimo keliu (Mt 7, 13–14; 1 Pt 4, 1–4; Hbr 12, 1–2). Kartais noras patikti Dievui būna toks stiprus, jog jis nustelbia ir su nuodėme nesusijusius, grynai gyvenimiškus pasirinkimus. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie santuoką, Dievo įsteigtą institutą, Paulius nesusilaiko nuo asmeninių rekomendacijų Korinto tikintiesiems: Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui (1 Kor 7, 32–34). Čia atsiskleidžia ir gilus apaštalo įsitikinimas, jog kad ir ką darytume – gyventume ar mirtume, – viską darome dėl Viešpaties, nes priklausome Jam ir tik Jam (Rom 14, 8). Viešpačiui, kaip mūsų Autoriui ir Atpirkėjui, priklauso visos teisės į mus – į mūsų laiką, išteklius, besąlygišką mūsų ištikimybę.
Viename iš savo laiškų apaštalas Paulius tarnautojo gyvenimą prilygina šaukimui į karinę tarnybą: Atliekantis kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų jį pašaukusiam tarnybon (2 Tim 2, 4). Šis palyginimas tinka ir visiems tikintiesiems, kurie nuo pat pirmos savo įtikėjimo akimirkos yra įtraukti į nuožmią dvasinę kovą (nesvarbu, patinka jiems tai ar ne) (2 Kor 10, 3–5; Ef 6, 11–12). Atvykdamas tarnybon, turi susitaikyti su mintimi, kad gyvensi pagal jau nustatytus reikalavimus. Kitaip tariant, privalai užmiršti savo ir būti pasiruošęs vykdyti jų reikalavimus. Tik taip tarnyba bus užskaityta. Ar ne to moko ir gyvenimo patirtis? Kai stoji kur nors mokytis, juk nekeli savo sąlygų dėl dėstomų dalykų reikalavimų, nesakai: „Atliksiu tik šią arba kitą užduotį, kitų daryti neprivalau. Laikysiu tik tuos egzaminus, kurie man patinka, ir tik man patogiu laiku.“ Panašiai ir kai žmogus ima paskolą, juk nesako: „Mokėsiu tik tiek, kiek norėsiu, ir tuomet, kai norėsiu.“ Nė viena iš šių įstaigų – kad ir kas tai būtų: mokykla, bankas ar kita institucija – nesutiks pasirašyti sutarties mūsų sąlygomis, o jau pasirašius sutartį, neims keisti tų sąlygų, mums išreiškus tokį pageidavimą. Sandėris gali vykti tik abiem pusėm besilaikant nustatytų reikalavimų.
Mūsų sekimas Kristumi įgyja prasmę tik tuomet, kai paklūstame Jo sąlygoms. Dar Jėzaus žemiškojo tarnavimo dienomis buvo žmonių, kurie bandė su Juo derėtis, bet Kristus tokius bandymus atmetė (žr. Lk 9, 59–62).
Pratęsdamas savo mintį, toje pačioje laiško Timotiejui ištraukoje Paulius vartoja kitą palyginimą, šį kartą iš sporto pasaulio: Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles (2 Tim 2, 5). Čia galioja tokios pat griežtos sąlygos bei taisyklės, ir jos yra vienodos visiems rungtynių dalyviams. Niekas nesideri dėl išlygų ir nesiūlo savo sąlygų. Bandymas tai padaryti gali baigtis sportininko diskvalifikacija. Žinoma, žmogus gali bandyti rungtyniauti pats, pagal savo taisykles – panašiai kaip vaikai, pagal savo taisykles žaidžiantys savo išgalvotą žaidimą, – tačiau ar jo pastangos bus įvertintos rimtai? Šiandieninis žmogus gali pasirinkti jam tinkančią dvasingumo formą (čia galioja tendencija pasirinkti tai, kas priimtina ar net „madinga“ kitų akyse), nusistatyti sau tinkančius dvasingumo parametrus – ką, kiek ir kada jis garbins, nuo ko susilaikys ir kokius principus praktikuos. Tačiau rimto įvertinimo iš Dievo, aukščiausiojo žmonijos Teisėjo, toks žmogus nesulauks. Tam reikia nuo pat pradžių sutikti su Jo sąlygomis ir ištikimai jų laikytis.
Vainikas – tai atlygis, kurį Viešpats suteiks Paskutiniąją dieną tiems, kurie vykdė, t. y. gyveno ir tarnavo Kristui pagal keliamus reikalavimus, kurie nesiderėjo ir neieškojo priežasčių savo nuodėmingiems poelgiams pateisinti, kurie nebandė sušvelninti ar „nuleisti“ Viešpaties reikalavimų iki sau patogaus lygio. Žmogų, kuris atvirai pareiškė norą Juo sekti, Jėzus įspėja: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Taip entuziastingam pašnekovui Kristus leido suprasti, jog jam teks prisiderinti prie Mokytojo sąlygų. Kitiems žmonėms Kristus aiškiai įvardija reikalavimus: išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Juo (Lk 9, 23). Šis šaukimas toks svarbus, kad Viešpats ne kartą apie tai primena ir savo mokiniams (Mt 10, 38; 16, 24). Kai kur Kristus plačiau paaiškina, ką tai gali reikšti – kartais tai gali reikšti ir neišvengiamą konfliktą su tais, kurie tau yra artimiausi ir kuriuos labiausiai mylėjai (Mt 10, 34–36).
Ankstyvieji krikščionys, ne kartą atsidurdavo situacijose, kuriose būdavo priversti rinktis tarp paklusnumo bandantiems juos nuo tikėjimo atkalbėti tėvams ir ištikimybės Kristui, tarp atsidavimo Kristui ir tikimybės netekti savo vaikų. Žino tai ir dauguma šiandien persekiojamų krikščionių, gyvenančių bei tarnaujančių krikščionybei priešiškose šalyse, kur ištikimybės kaina itin didelė: kentėjimai, patyčios, laisvės, nuosavybės, šeimos, dažnai ir gyvybės netekimas. Galime tik svarstyti, ką visa tai reiškia mums, gyvenantiems visiškai kitomis, t. y. kur kas palankesnėmis sąlygomis. Aišku viena – Kristaus reikalavimas mylėti Jį labiau už viską mums galioja lygiai taip pat. Ar tai būtų mūsų artimųjų susirūpinimas, jog pernelyg rimtai žiūrime į savo tikėjimą, ar mūsų pačių baimė įgyti „religinio fanatiko“ etiketę, ar bandymas šiek tiek sušvelninti Kristaus žodžius šiandien vyraujančių populiarių ideologijų elementais – apie visa tai Kristus taip pat įspėja: Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove (Lk 9, 26).
Toks pat aktualus ir Kristaus raginimas išsižadėti savęs. Nuoširdiems krikščionims neturėtų kilti daug klausimų dėl šio mokymo pritaikomumo šiuolaikiniame savimeilės ir asmenukių amžiuje (kažkas taikliai pastebėjo, jog žmogus mylėjo save visais laikais, tačiau tik mūsų laikais atsirado poreikis mokyti apie tai, kad save reikia mylėti. Toks mokymas prieštarauja ne tik Kristaus žodžiams, bet ir Šventojo Rašto mokymui, jog žmogus iš prigimties linkęs save mylėti (žr. Ef 5, 29).
Griežtos sąlygos byloja apie didelę tikslo vertę. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką! (Apr 2, 10). Kas tai? Kas, anot Kristaus, priverčia žmogų parduoti viską, ką turi, kad tik galėtų tai įsigyti (Mt 13, 44–46)? Kas paskatino apaštalą Paulių ryžtis visko netekti ir viską laikyti sąšlavomis (Fil 3, 8)? Kas pastūmėjo pirmuosius Kristaus mokinius su džiaugsmu priimti patyčias ir kentėjimus dėl Jo vardo (Apd 5, 41)? Kas paskatino Ankstyvosios bažnyčios kankinius priimti mirtį su šypsena ir spindinčiais veidais (plg. Apd 6, 15). Kas šiandien skatina daugelį persekiojamų krikščionių tvirtai laikytis Kristaus, nesvarbu, su kokiais išmėginimais jiems tektų susidurti? Galutinį to nuostabaus atlygio vaizdą turėsime tik tą dieną, kai išvysime Jį akis į akį, bet apie jo šlovingą prigimtį byloja Kristaus žodžiai tiems, kurie kenčia dėl Jo vardo: Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje (Mt 5, 11–12).
Apaštalas Paulius puikiai suprato šią tiesą. Jis, kaip ir kiti Kristaus pasekėjai, stengėsi rungtis pagal taisykles (1 Kor 9, 26–27). Pauliui, skirtingai nei šiuolaikiniams politikams, nebuvo taikomas neliečiamumas. Niekur apaštalas nekalba apie savo išskirtinumą, niekur nevardina savo nuveiktų žygdarbių (nors buvo atlikęs ne vieną), norėdamas pateisinti apaštališkas privilegijas. Jis, lygiai kaip ir kiti krikščionys („varžybų dalyviai“), galėjo netekti savo atlygio arba, paties Pauliaus žodžiais, „pasidaryti atmestinas“. Atmestinas, jei nuspręstų bėgti atmestinai, jei bandytų sekti Kristumi ne Jo, o savo paties sąlygomis. Tačiau jis joms pakluso, galbūt prieš akis turėdamas Tą, kuris pats tapo klusnus iki mirties (Fil 2, 8). Tik toks sekimas yra prasmingas, tik toks sekimas yra vertingas Dievo akyse, tik taip sekdami amžių pabaigoje sulauksime Viešpaties pagyrimo: Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne [...] Eikš į savo šeimininko džiaugsmą! (Mt 25, 21).
