Septintosios dienos adventistai

Viena iš krikščioniškų netradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje yra Septintosios dienos adventistų bažnyčia, kuri šiais metais švenčia gyvavimo mūsų valstybėje devyniasdešimtmetį. Manoma, kad Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo apie 200 tikinčiųjų. Pagal 2001-ųjų visuotinį gyventojų surašymą, Lietuvoje priskaičiuota 547 išpažinėjų, o 2011-aisiais – 920. Septintosios dienos adventistų bažnyčia yra auganti, ekumeniška ir aktyvi Lietuvos Biblijos draugijos narė, o 2008-aisiais bažnyčia pasiekė valstybės pripažinimo statusą.

Veikiausiai didžiausias Septintosios dienos adventistų teologinis išskirtinumas pastebimas bažnyčios pavadinime (lot. adventus – atėjimas). Adventistų bendruomenių teologinėje mintyje akcentuojamas greitas antrasis Kristaus atėjimas, kuris susijęs su Paskutiniuoju Teismu ir apskritai tikėjimu pasaulio pabaiga. Išties verta ir įdomu išsamiau patyrinėti pranašysčių istoriją, galimas pasaulio pabaigos idėjos ištakas, argumentus bei aptarti vieno reikšmingiausių pamokslininkų, kuris subūrė žmones, tikinčius, kad Kristaus atėjimas įvyks konkrečiu metu: 1833 m. ir 1834 m. Po neišsipildžiusios apokaliptinės prognozės susiformavo iki šių dienų veikianti Septintosios dienos adventistų denominacija.

Intensyvus pasaulio pabaigos pranašavimas, bendruomenės tikinčiųjų pasaulio pabaigos laukimas ir pasiruošimas šiam įvykiui yra vienas iš religiniams kultams arba sektoms būdingų tikėjimo elementų. Tačiau vis tik verta įsidėmėti, kad tai nėra išskirtinai keistuoliškų (dažnas sinonimas sektantiškumui), iš socialinio visuomenės konteksto iškrentančių, o dažnai tam kontekstui (kartais ir aršiai) oponuojančių religinių grupių skelbimas. Krikščionybė yra apokaliptiška religija, o Biblija – gilią apokaliptinių interpretacijų istoriją turintis Šventasis tekstas. Štai VDU Katalikų teologijos fakulteto docentas Artūras Lukoševičius, tyrinėdamas „Tėve mūsų“ maldą, auditorijai teigė, kad tikintieji, tardami maldos žodžius: Teatenie tavo karalystė kaip danguje taip ir žemėje – iš esmės meldžia pasaulio pabaigos. Tad melskis atsargiai, nes gali gauti tai, ko prašai, – kalbėjo teologas. Atidžiai patyrinėję Naująjį Testamentą suprasime, kad krikščioniška pasaulėžiūra ir eschatologinė tema nėra atsiejami. Naujajame Testamente matome Paskutiniojo Teismo aspektą (Mt 25, 31–46): Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių (Mt 25, 31–32). Taip pat matome ir paaiškinimus, koks bus antrasis Kristaus atėjimas. Šis Evangelijose vaizduojamas kaip staigus ir totalus, visa apimantis įvykis: Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas (Mt 24, 26–27). Antrąjį Kristaus atėjimą bei žaibo motyvą sutinkame ir Evangelijoje pagal Luką (Lk 17, 24). O Evangelijoje pagal Joną matome Kristaus pažadą sugrįžti: Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims (Jn 16, 22).

Yra žinoma, kad dar ankstyvoji krikščionių bendruomenė tikėjosi antrojo Kristaus atėjimo savo gyvenimo metu. Tam tikra lūžio momentą apokaliptinių pranašysčių istorijoje galime stebėti XVI a. pirmoje pusėje. Šis laikas sietinas su radikaliosios reformacijos kryptimi bei anabaptistų judėjimu.

Nors glaustai apžvelgiant bendrą kontekstą galime matyti, kad pasaulio pabaigos skelbimas nėra tik bibliniais argumentais paremta pasaulėžiūra. Apskritai apokaliptinis mąstymas nėra būdingas tik religiniam kontekstui. Istorija žymi ne vieną astrologą, matematiką, poetą, kurie tikino apie artėjančią pasaulio pabaigą. Jų apokaliptinės idėjos realumo argumentai ir šaltiniai varijuoja. Pavyzdžiui, karininkas Williamas Bellas, 1761 m. reaguodamas į du žemės drebėjimus Londone, pritraukė ne vieną šalininką, patikėjusį artėjančia pasaulio pabaiga. Pranašystei neišsipildžius – W. Bellas buvo pripažintas psichiniu ligoniu. XX a. antrojoje pusėje ypač aktyvi tapo ir reikšmingą atsidavusių tikinčiųjų skaičių patraukusi nežemiškų būtybių bei žmonių ryšio teorija, kuri remiasi ufologiniu tikėjimu, kad įvyks žemės planetos gyventojų „perrūšiavimas“ į rafinuotesnę žmogaus egzistavimo formą. Tai taip pat savotiška pasaulio (žmonijos) pabaigos teorija, kuri formavo tikinčiųjų bendruomenes.

Vienas išsamiausių ir reikšmingiausių (jeigu ne pats reikšmingiausias) apokaliptinės minties šalininkas buvo krikščionis, baptistų pamokslininkas Williamas Milleris, kuris savo apokaliptines mintis argumentavo Šventojo Rašto turiniu (daugiausia Danieliaus knyga taip pat Apreiškimu Jonui). W. Milleris yra netiesioginis Septintosios dienos adventistų bažnyčios pradininkas. Netiesioginis, nes Adventistų bažnyčia susiformavo jau po W. Millerio mirties, tačiau jo teologiniai tekstai tapo dideliu įkvėpimu Adventistų bažnyčios pradininkei Ellenai White.

Išties pamokslininko W. Millerio gyvenimas buvo itin dramatiškas. Jis atsidėjęs tyrinėjo Šventąjį Raštą ir galiausiai priėjo prie išvados, kad Šventajame Rašte yra nurodytas asmeninis Kristaus atėjimas, subūrė Mileritų bendruomenę, kuri tikėjo jo apskaičiavimais, kad pasaulio pabaiga (Antrasis Kristaus atėjimas) įvyks 1843 m. Įvardintą datą neįvykus absoliučiai nieko, pranašystė buvo perkelta į 1844 m. lapkričio 22.d, tačiau ir tada nieko neįvyko, Mileritų judėjimas patyrė didžiulę krizę, kuri krikščionybės istorijoje žinoma kaip Didysis nusivylimas (Great Dissapointment).                          Williamas Milleris. wikipedia.org nuotrauka

Gali kilti logiškas klausimas: kodėl ši data? W. Millerio Šventojo Rašto tyrimuose svarbiausiu elementu tapo biblinių įvykių laikas. Kaip savo knygoje Didžioji kova: krikščionybės istorija, kurios pakeisti negalime (The great controversy between Christ and Satan) cituoja E. White, W. Milleris sakė: Kitas įrodymas, kuris man padarė esminį įspūdį buvo Šventojo Rašto chronologiškumas Aš pamačiau, kad praeityje išpranašauti įvykiai įvyko pranašysčių nurodytu metu. Šimtas dvidešimt metų iki tvano (Pradžios 6, 3), septynetą dienų iki pačios tvano pradžios ir keturiasdešimt dienų numatyto lietaus (Pradžios 7, 4), keturi šimtai metų Abraomo palikuonių priespaudos (Pradžios 15, 12.13). W. Millerio teologijoje svarbiausią apokaliptinę pasaulėžiūrą  argumentuojanti knyga tapo Šventojo Rašto Danieliaus knyga ir kelios svarbiausios eilutės: Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta ( Dan 8, 14). Šiomis eilutėmis galime paaiškinti jau minėtą 1844 m. pranašystę. Pamokslininkas priėjo prie išvados, kad šios eilutės žymi laiko tarpą iki Kristaus atėjimo, kitaip tariant, 2300 m. laikotarpį. Pagal jo skaičiavimus, chronologiniu atskaitos tašku tapo Artakserkso įsakas, kuris įsigaliojo 457 m. pr. Kr. Taigi, remiantis elementaria aritmetika, prie 457 m. pr. Kr. pridėjus 2300 m. rezultatas – pranašaujamos pasaulio pabaigos data – 1843 m.

Didysis nusivylimas – sąvoka, kuria galime apibūdinti įvairių socialinių, dvasinių, psichologinių procesų vyksmą po neišsipildžiusios W. Millerio pranašystės. Viena iš po šio įvykio atskilusių religinių krypčių tikėjo, kad 1844 m. lapkričio 22 d. Kristaus atėjimas įvyko, tačiau tai buvo ne žemiškas įvykis, o dangiškasis. Šio tikėjimo pagrindu ir susiformavo Septintosios dienos adventistų bažnyčia.

                                                                                                 Jamesas ir Ellen Whit wikipedia.org nuotrauka

Tai itin aktyvi bažnyčia, užsiimanti įvairia karitatyvine, misionieriška, edukacine, sveikatingumo veikla. Be abejonės, kartu tai yra viena įdomiausių krikščioniškų bendruomenių su savitu teologiniu akcentavimu. Tai tampa konstruktyviu iššūkiu, skatinančiu nagrinėti itin sunkią, tačiau pakeliamą teologinę temą tiek krikščionims, tiek nekrikščionims ir sekuliariems žmonėms.

Straipsnio autorius – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventas

Bernardinai.lt

Bendrinti: