Rugsėjo 27 d. minėsime Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Ši profesija kilo XIX a. pab. Europoje ir JAV iš labdaringos veiklos, siekiant padėti silpniausiems visuomenės nariams – skurstantiems, ligotiems, senjorams, našlaičiams. Ilgą laiką socialinis darbas buvo religinių organizacijų veikla, paremta artimo meilės ir teisingumo principais. Šiandien socialiniai darbuotojai – specialistai, padedantys žmonėms įveikti sunkumus, mažinti atskirtį, skurdą ir smurtą, prisidedantys prie visuomenės psichologinės sveikatos. Jie dirba su vaikais, senjorais, negalią turinčiais asmenimis ir šeimomis, atsidūrusiomis sudėtingose situacijose. Lietuvoje ši profesija įsitvirtino po 1990 m., kuriant modernią socialinės pagalbos sistemą.
Šiandien kalbuosi su socialine darbuotoja Sandra Dičiene, jau penkiolika metų atsidavusia šiam prasmingam darbui. 2024 m., minint Lietuvos socialinių darbuotojų dieną, Sandros pastangos ir atsidavimas buvo įvertinti Socialinės apsaugos ir darbo ministro padėka.
Sandra, papasakok, kaip tapai socialine darbuotoja.
Baigusi vidurinę mokyklą ir svarstydama, kur pasukti toliau, norėjau savo profesiją sieti su pagalba socialiai pažeidžiamiems žmonėms, ypač vaikais, tačiau tuo metu net nebuvo sąvokos „socialinis darbuotojas“. Laikui bėgant tas noras tik stiprėjo – gal šį troškimą atspindi ir mano vardas Sandra (šypsosi), reiškiantis „žmonių gynėja“… Vis dėlto savo svajonę teko atidėti. Pasirinkau finansų studijas, ir nors jau pirmame kurse pajutau, kad tai nėra mano kelias, nusprendžiau jas pabaigti. Po studijų septynerius metus dirbau buhaltere.
Vis dėlto troškimas darbuotis pagalbos žmonėms srityje nedingo?
1995 m. išėjau ilgų motinystės atostogų, nes vienas po kito gimė trys vaikai. Kol auginau vaikus, finansų sritis smarkiai pasikeitė – tapo labiau kompiuterizuota, tad sugrįžti į darbo rinką nebuvo paprasta. Supratau, jog arba teks gilinti žinias finansų srityje, arba keisti kryptį. Vis išgirsdavau, kad vienas ar kitas žmogus mokosi socialinio darbuotojo profesijos, kad atsirado įstaigų, kuriose teikiamos socialinės paslaugos. Prireikė laiko, kol išdrįsau svajoti apie socialinio darbo studijas, o vėliau jas ir baigti. Žinoma, mokytis buvo labai sunku – reikėjo lankyti paskaitas, rašyti darbus ir tuo pat metu rūpintis trimis mažais vaikais.
Kaip pati apibūdintum socialinį darbą?
Socialinis darbas – tai pagalba silpnesniam žmogui, kuris negali savimi pasirūpinti. Kita vertus, ši sritis labai plati. Pavyzdžiui, pradžioje dirbau su senyvo amžiaus žmonėmis, vėliau – su vaikais, turinčiais negalią ar autizmo spektro sutrikimų. Tai visiškai kitokio pobūdžio veikla. Yra ir tokių socialinių darbuotojų, kurie dirba tik prie kompiuterio ir tiesiogiai nesusitinka su paslaugų gavėjais. Kai tenka pereiti iš vienos srities į kitą – tarkime, nuo darbo su senjorais prie darbo su vaikais, turinčiais negalią, – reikia pačiam daug skaityti, domėtis ir nuolat mokytis.
Kur dirbai, baigusi socialinio darbo studijas?
Dar studijuodama, praktikos metu gavau pasiūlymą dirbti dienos centre, kurį lankė apie dvidešimt senyvo amžiaus žmonių, sergančių demencija. Ten dirbti buvo išties smagu: rengdavome gegužines su dainomis ir šokiais, piešdavome, siūdavome, siuvinėdavome, spręsdavome kryžiažodžius. Su šiais žmonėmis būdavo lengviau – jie mažiau dėl visko jaudinasi, ne viską prisimena. Kartais senjorai net nežino, kokią pensiją gauna, pamiršta metus ar nustemba, kodėl veidrodyje mato tokį seną veidą, tačiau dažniausiai jie būdavo patenkinti ir gerai nusiteikę. Nors ši patirtis buvo maloni, vis dėlto tai nebuvo mano svajonių darbas, todėl pradėjau ieškoti kitos veiklos krypties.
Ar tavo svajonė išsipildė?
Taip, šiuo metu dirbu dienos centre, kuriame teikiama dienos socialinė globa vaikams su negalia. Paslaugomis kasdien naudojasi apie šimtą vaikų. Aš esu atsakinga už dešimt vaikų (visi jie berniukai) nuo 12 iki 17 metų, dauguma jų turi autizmo spektro sutrikimų (ASS). ASS – tai neurovystymosi ypatumai, kurie pasireiškia nuo ankstyvos vaikystės. Kiekvieno vaiko, turinčio ASS, patirtys ir sunkumai yra labai skirtingi – nuo labai lengvų iki ryškių, tačiau visi jie patiria tam tikrų sunkumų bendraudami su aplinkiniais. Dažnai šalia ASS vaikai turi gretutinių sveikatos sutrikimų: virškinamojo trakto, miego ar valgymo problemų, epilepsijos priepuolių, imuninės sistemos sutrikimų, socialinio nerimo, motorikos, dėmesio ar intelekto sutrikimų. Daugiau kaip pusė vaikų su ASS turi kalbos sutrikimų, o kai kurie visiškai nevartoja kalbos kaip bendravimo priemonės. Net gebantys pakartoti išgirstus žodžius dažnai nesupranta, kad kalba gali būti naudojama norams išsakyti ar bendrauti su kitais žmonėmis. Dažnai susiduriu ir su sensorinės integracijos sutrikimais – kai kurie vaikai yra itin jautrūs garsams, lytėjimui, šviesai ar skausmui, kiti – priešingai, reaguoja mažiau jautriai. Todėl kiekvienas mano grupės berniukas yra unikalus – su skirtingais poreikiais, pomėgiais ir savitu temperamentu.
Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
Autistiški vaikai nori bendrauti, tačiau dažnai nežino, kaip tai padaryti, arba nesugeba naudoti įprastų bendravimo būdų. Kartais jie nesupranta socialinio konteksto ar elgesio normų. Todėl mokome vaikus, kaip užkalbinti žmogų, kokie komplimentai yra tinkami ir kaip išreikšti savo emocijas aplinkiniams priimtinu būdu. Pavyzdžiui, nemandagu klausti žmogaus, kodėl jo dantys pageltę, o jei nepavyksta sudėti dėlionės, geriau paprašyti pagalbos, o ne kristi ant grindų ir šaukti.
Vaikai su autizmo spektro sutrikimais vizualinę informaciją dažnai suvokia geriau nei žodinę. Todėl tenka ieškoti kūrybiškų būdų, kaip informaciją perteikti paveikslėliais, – kad vaikas suprastų savo dienotvarkę, žinotų, kokio elgesio iš jo tikimasi, ir lengviau priimtų pokyčius.
Kartais atrodo, kad dirbu ne socialine darbuotoja, o tikra detektyve: reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas krenta ant žemės, šaukia ar žalojasi. Kai kurie vaikai negeba kalbėti ar net nemoka gestų kalbos, o kai kurie gali kalbėti, bet negali paaiškinti, kodėl jaučia didžiulį nerimą – dėl garsų, spalvų gausos, nepažįstamų žmonių. Kartais jie trokšta gerti, bet nenori vandens, o tik arbatos, arba jiems nepaprastai spaudžia kojinių krašteliai... Tikras iššūkis yra išmokyti vaiką išsakyti savo poreikius ar parodyti jausmus, o ne žaloti save ar aplinkinius.
Ar būna, kad vaikai elgiasi agresyviai?
Mūsų visuomenėje dar gyvuoja mitai, kad autistiški žmonės nori būti vieni, nemėgsta apsikabinimų ar yra neempatiški. Iš tiesų jie gali būti nuostabūs draugai – išdykauti, šiltai apsikabinti, būti nuoširdūs, – tiesiog jie yra truputį kitokie. Kartais jie pavargsta nuo bendravimo ar triukšmo, todėl jiems reikia laiko „pasikrauti“ pabūnant vienumoje ir tyloje. Jei dirgiklių būna per daug ir jie pernelyg intensyvūs, vaikas neturi galimybės pailsėti – tuomet gali kilti iššūkių suvaldyti savo emocijas ir elgesį.
Kartais netikėtas garsas – pavyzdžiui, sprogstantis balionas – gali sukelti vaikui didžiulę paniką, lyg būtų sprogusi bomba. Įsivaizduokite: ar jūs galėtumėte ramiai stovėti autobuso stotelėje, jei šalia vyktų susišaudymas? Pamenu, kaip vienam vaikui, besivelkant džemperį, užstrigo ranka rankovėje, ir kilo didžiulė problema... Kartais saulė per stipriai šviečia į akis, ir vaikui jau negerai. Tokios situacijos dažniausiai nutinka lauke, kur sunkiau kontroliuoti aplinkos dirgiklius. Svarbu suprasti, kad agresija kyla ne todėl, kad autistiškas vaikas norėtų sukelti skausmą aplinkiniams, o dėl negebėjimo suvaldyti savo didžiulio nerimo. Šis suvokimas labai padeda mano darbe.
Dabar jau treti metai dirbu su tais pačiais vaikais, tad jie prie manęs pripratę, tačiau pradžia buvo tikrai sunki. Dabar jau daug lengviau – žinau, ko galima tikėtis iš kiekvieno, ir kaip geriausiai juos palaikyti.
Kokia tavo darbo kasdienybė?
Mano darbo kasdienybė – būti su vaikais ir padėti jiems įveikti įvairius sunkumus. Berniukas gali spręsti sudėtingas matematikos lygtis, tačiau nuėjęs į piceriją taip išsigąsta nepažįstamo padavėjo, kad nebegali prakalbėti ir užsisakyti maisto. Jis gali žinoti visas pasaulio valstybes ir jų sostines, bet negali pasakyti, kokios picos nori, nes bijo nepažįstamųjų. Todėl kartu einame į picerijas ar „McDonald’s“ ir mokomės užsisakyti maistą pas nepažįstamus. Taip pat lankomės parduotuvėse – jiems labai sudėtinga stovėti eilėje tarp nepažįstamų žmonių ar prieiti prie kasininko. Net važiavimas autobusu gali būti didžiulis iššūkis dėl daugybės žmonių, garsų ir kvapų. Mano darbas – palaikyti juos tokiose situacijose ir padėti įveikti baimes bei nerimą.
Žinoma, galėtume visą laiką leisti tik mūsų įstaigoje – būtų saugiau ir ramiau. Tačiau mes mokomės įveikti baimes. Labai didžiuojuosi savo berniukais: pavyzdžiui, sutikę miške nepažįstamą žmogų, jie ne tik pasisveikina, bet ir paklausia vedžiojamo šuns vardo. Mano svajonė – kad, kai ateis laikas išsiskirti (o tai atsitiks, kai jiems sukaks 18 metų), dalis jų galėtų tai atlikti visiškai savarankiškai.
Jūs einate visi drauge? Kokių reakcijų sulaukiate?
Mes atrodome gana išskirtinai: 6–8 triukšmingi vaikai geltonomis liemenėmis – vienas iš jų dainuoja ABBA dainas, kitas vasarą dėvi Kalėdų senelio kepurę, dar kitas džiaugsmingai strakalioja ir plasnoja rankomis – ir 3 darbuotojai (dirbu ne viena, turiu nuostabią komandą).
Dažnai sulaukiame pastabų iš vyresnio amžiaus žmonių, kad keliame per daug triukšmo arba „grūdamės“ į autobusą. Kaip minėjau, vaikams su autizmo spektro sutrikimais važiuoti autobusu yra iššūkis, todėl stengiamės, kad jie atsisėstų. Vyresni keleiviai kartais reikalauja, kad užleistume jiems vietą – ir ne sėdinčiųjų studentų, o mano berniukų. Tenka paaiškinti, kodėl negalime to padaryti.
Yra buvę atvejų, kai muziejaus darbuotojų elgesys su mumis pasikeitė vos išgirdus, kad atvyko autistiški vaikai. Tai rodo, kiek daug žmonių dar turi suvokti ir suprasti mūsų vaikų poreikius.
Tau tenka ne tik vaikus, bet dar ir besipiktinančius žmones raminti, nes vaikai jų išsigąsta...
Taip. Kartais tenka paaiškinti, kad tai neįgalūs, ypatingi vaikai. Esame sulaukę ir atsiprašymų. Visgi manau, kad visuomenė keičiasi – jaunimas dažnai reaguoja tolerantiškiau, kartais net užleidžia mums vietą autobuse.
Kartą užkandinėje išmėtėme bulvytes ant grindų, garsiai šaukėme, išpurvinome langą, bet atėjo darbuotojas – jaunas vaikinukas – ir ramiai viską sutvarkė. Galbūt jaunesni žmonės turi daugiau informacijos apie autizmo spektro sutrikimus ir yra labiau empatiški?
Manęs aplinkinių reakcijos ar pastabos nebaugina – aš dirbu savo darbą. Tačiau tėveliams tikrai labai sunku: kai vaikas krenta ant žemės, šaukia ir negali susivaldyti, jie dažnai jaučiasi bejėgiai. O aplinkiniai tuo metu stebi, moko, kaip reikėtų elgtis, nužiūri reikšmingu žvilgsniu. Suprantu aplinkinius, bet man tokiais atvejais svarbiausia išlikti ramiai ir padėti vaikui.
Jūs bendradarbiaujate su tėvais?
Taip, nuolat kalbamės su tėvais apie tai, kas sekasi, kas nesiseka ir kaip galėtume kartu spręsti įvairias problemas. Mano grupės vaikų tėvai labai rūpestingi – daug investuoja į savo vaikus ir įdeda daug pastangų juos auklėdami.
Sandra, tu matai šio darbo prasmę – jūs ruošiate vaikus gyvenimui, padedate jiems kurti ateitį?
Jeigu nebūtų tokių dienos centrų, tėvai arba bent vienas iš jų negalėtų dirbti – turėtų likti namuose su vaiku. Dabar vaikai ne tik saugiai leidžia laiką, bet ir mokosi bendrauti, valdyti emocijas, mezga draugystes.
Norėdama vaiką ko nors išmokyti ar pakeisti jo elgesį, visų pirma stengiuosi užmegzti su juo ryšį, atrasti jo stipriąsias puses ir jas stiprinti. Aš nesu viena – šalia manęs yra tėvai, mokytojai, specialistai. Kartu mes padedame sušvelninti autistiško elgesio apraiškas ir ugdome vaikų savarankiškumą. Pavyzdžiui, vieno mano berniuko svajonė – gyventi nepriklausant nuo pašalpų. Džiaugiuosi, kad galiu nors maža dalele prisidėti prie jos išsipildymo.
Man labai padeda suvokimas, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys ir todėl vertingas. Stengiuosi padėti vaikui augti ir skleistis tiek, kiek galiu.
Esi išgyvenusi Dievo pagalbą savo darbe?
Taip. Kartais ilgai galvoji, ieškai priežasčių, kodėl vaikas supyko ar suirzo, ir nesupranti, kas vyksta. O staiga kažkas tarsi atsiveria – supranti, kodėl taip nutiko ir kaip gali jam padėti. Tai tikrai nuostabus jausmas.
Tavo darbas išties nelengvas – kiekvienas berniukas vis kitoks, su savomis problemomis... Ar nepavargsti?
Žinoma, pavargstu, tad kartais grįžusi namo tiesiog noriu ramybės. Mano darbo dienos pilnos triukšmo ir veiksmo, todėl savaitgaliais mėgstu pasivaikščioti po mišką, kad galva „išsivalytų“. Visgi mano darbas man neatrodo sunkesnis už kitus – juk visi dirbdami pavargsta. Tarkim, šiandien su berniukais daug vaikščiojome, lipome į Trijų kryžių kalną – pavargau, bet tas nuovargis buvo malonus. Nedirbčiau tokio darbo, jei būtų kitaip.
Kartais su kolegėmis pajuokaujame, kad po penkerių metų vargu ar suspėsime paskui savo berniukus, nes jie labai greitai vaikšto. Tačiau jau keli pasižadėjo, kad kai pasensime, mus pavedžios už parankių, o sulaukę 18 metų bus savanoriais ir padės mums auklėti mažesnius vaikus. Pažiūrėsime… (šypsosi)
Kas tave šiame darbe džiugina?
Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų, yra tokie patys kaip ir kiti: mėgsta žaisti, bendrauti, turi savo pomėgių, džiaugsmų, kartais būna blogos nuotaikos. Jie turi savo ypatumų ir savitai suvokia pasaulį, tačiau sugeba pradžiuginti kiekvieną dieną: kažkas išmoko apsiauti batus, išsiplauti lėkštę, pasisveikinti ar įsipilti vandens į stiklinę, o kitas išdrįso važiuoti autobusu šalia daugybės nepažįstamų žmonių arba užeiti į parduotuvę.
Mes daug bendraujame, kartu žaidžiame stalo žaidimus, krepšinį, vaikštome po mišką, lankomės muziejuose, kino teatruose, parduotuvėse, kepame vaflius, piešiame. Mes smagiai leidžiame laiką ir kartu džiaugiamės mažais, bet svarbiais pasiekimais.
Labiausiai širdį šildo, kai vaikai pasako, kad „pasiilgo centriuko“, ir džiaugiasi atvykę į dienos centrą. Kai paprašau jų ką nors atlikti, jie tai daro norėdami, kad būčiau patenkinta ir juos pagirčiau. O man labai patinka girti (šypsosi).
Džiaugiuosi, kai vaikai nori padėti ar patarti. Kartą vienam vaikui pasiguodžiau, kad reikės skaityti paskaitą nepažįstamiems žmonėms, ir jis mane labai drąsino, stiprino, mokė, kaip nepasiduoti baimei. Tas šiltas santykis labai džiugina ir stiprina mane pasirinktame kelyje.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
_64x64_9de.jpg)
