Išgyventi staigią netektį. Simonos istorija

„Pamenu, buvo šeštadienis. Tą rytą išėjau į Laisvės alėją apsipirkti. Visada maniau, kad kai nelaimė ištinka mylimą vyrą, žmona tai pajunta. Tačiau kai mano vyras tą rytą, ištiktas insulto, susmuko savo darbo vietoje Londone, nė mažumėlės nepajutau. Tik tada, kai man paskambino vyro brolio žmona, supratau, kad įvyko kažkas baisaus“, – pradeda savo pasakojimą Simona.

Su Gintaru santuokoje gyvenome keturiolika metų, auginome tris vaikus: vyriausiajai dukrai tuo metu buvo trylika, sūnui – vienuolika, o jaunėlei – devyneri. Mano vyras buvo bažnyčios tarnautojas, koordinavo misijų veiklą. Tą lemtingą vasarą jis buvo išvykęs į Londoną ištirti Dievo valios, nes jam atrodė, kad Dievas jį šaukė dirbti su lietuviais išvykėliais. Jo mama, brolis, sesuo – artimiausi žmonės su šeimomis – jau dešimt metų gyveno Londone. Kai Gintaras su jais susitikdavo, matydavo, kad lietuviai ieško geresnio materialinio gyvenimo, tačiau jis taip pat matė jų širdyse atsivėrusią dvasinę tuštumą. Jam labai rūpėjo, kad artimiausi žmonės pažintų Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Tą vasarą susidarė palankios aplinkybės išvykti. Jis įsidarbino statybose vienoje ligoninėje. Per porą mėnesių jam pavyko suburti lietuvių grupelę, ir jie visi kartu lankė daugiatautę bažnyčią.

Jau buvau grįžusi namo po savo rytinių apsipirkimų, kai apie dvyliktą valandą man paskambino vyro brolio žmona. Dar ir dabar prisimenu jos žodžius: „Labas, kur esi? Atsisėsk!“ Kai man ji taip pasakė, viduje pajutau, kad įvyko kažkas labai blogo, jog tai – negera žinia. Ji man pranešė, kad Gintaras yra ligoninėje, jį ištiko mirtis, buvo gaivinamas ir dabar prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų. Ir dar pridūrė, kad šalia stovi jo gydytojas ir nori su manimi kalbėti. Gydytojas man pasakė, kad mano vyrą ištiko insultas, kad kuo skubiau turėčiau atvykti į Londoną. Aš paklausiau, ar negalėtų atlikti operacijos? Gydytojas atsakė, kad, deja, per dideli pažeidimai, todėl operacijos daryti negali.

Tuo metu namuose buvau viena. Pirmiausia paskambinau ir žinią perpasakojau savo mamai. Su ja tariausi, ką daryti. Prisimenu tą jausmą - savyje išgyvenau didžiulį skilimą, lyg mano kūną kas durklu skeltų per pusę. Širdyje supratau, kad jau viskas. Nors gydytojas dar buvo palikęs šiek tiek vilties, bet aš supratau, kad Gintaras jau iškeliaus. Reikėjo greitai gauti bilietą skrydžiui į Londoną. Skambinausi į oro uostą, tačiau niekas neatsiliepė. Galiausiai paskambinau vienam šeimos draugui ir paprašiau, kad iš ryto nuvežtų mane į Vilnių, tikėdama, kad Viešpats parūpins man bilietą ir tą dieną galėsiu skristi. Tačiau nuvykusi sužinojau, kad bilietų nėra, tada nuėjome pas vadovus, paaiškinome situaciją ir gavome ekstrinį bilietą. Vaikai tuo metu liko pas senelius.

Nors buvo labai sunku, tačiau taip pat jutau Dievo artumą, žinojau, kad Jis nuves mane iki galo, jog Jis visa valdo. Per akivaizdžius ženklus jutau, kad Dievas eina kartu su manimi. Pamenu, sėdžiu lėktuve prie lango, prieš akis regiu švelnučius debesis, o pro juos prasiskverbiančius saulės spindulius. Kūną veria geliantis skausmas, ašaros plauna veidą. Praleistas laikas kartu su mylimu vyru kaip filmas prabėga prieš akis... „Kodėl Dieve? Kodėl taip anksti? Juk mes dar jauni, vaikai maži. Dar tiek daug planavome kartu nuveikti...“ Atsakymo nėra, bet kartu mane persmelkia ir aiškios Dievo mintys: „Nebijok, Aš su tavim, viskuo pasirūpinsiu, Gintaras jau pakeliui pas Mane, atliko savo užduotį žemėje.“

Sveikata Gintaras nesiskundė, buvo sveikas ir fiziškai stiprus. Jis labai mėgdavo žaisti krepšinį ir stalo tenisą. Tik kartais jam skaudėdavo galvą. Mes galvodavome, kad šis skausmas dėl nuovargio. Galvos skausmai buvo gana reti ir nestiprūs, padėdavo įprasti vaistai nuo skausmo, todėl rimtos priežasties kreiptis pas gydytojus neįžvelgėme.

Su Gintaru nuo jo išvykimo buvome nesimatę jau dvejus mėnesius, ryšį palaikėme internetu, naudojomės skypu. Iš vakaro prieš mirtį mes taip pat kalbėjomės, tiesiog dalinomės, ką veikėme, pasakojome savo dieną. Jis džiaugėsi, kad pavyko suburti lietuvius, kad suteiktos puikios sąlygos lietuviams augti Kristaus pažinimu ir plėstis. Dar dalinosi, kad džiaugiasi, jog galėjo pagyventi pas mamą, sesę ir brolį, padėti jiems nudirbti darbus.

Paprastai mes bendraudavome išskirtinai per skypą, todėl labai nustebau tą lemtingą rytą sulaukusi telefonu trumposios žinutės. Jis man rašė: „Mano gulbele, kaip išmiegojai? Vakar labai gražiai atrodei, aš tave labai myliu ir laukiu, kada vėl susitiksime.“ Po pusvalandžio, kaip vėliau sužinojau, jis mirė. Tą dieną jie dirbo statybose, jam vėl skaudėjo galvą, paskui jie išėjo valgyti pietų ir, kaip pasakojo draugai, jis visą laiką giedojo giesmę: „Dangus – tai nuostabiausia vieta, ten tėvynė mana.“ Paskui staiga dėl galvos skausmo jis griuvo, tačiau dar spėjo sušukti: „Viešpatie, gelbėk.“ Jo draugas Gintautas buvo šalia jo, dar paėmė jį už rankos, tada prasidėjo traukuliai. Paskui greitai jis atsidūrė tos ligoninės, kurios statybose dirbo, gydytojų rankose.

Atskridusią mane pasitiko mano sesuo su vyru, nuvežė tiesiai į ligoninę. Mano vyras gulėjo prijungtas prie prietaisų intensyvios terapijos skyriuje. Aš atėjau prie jo, paėmiau jo ranką ir pajutau, kaip jis sugniaužė manąją. Jis gulėjo be sąmonės, kalbėti negalėjo. Tikiu, kad jis laukė manęs. Tai buvo paskutinė jo reakcija – kaip atsisveikinimas. Vėliau susitikau su gydytoju. Jo manymu, vyrą ištiko smegenų insultas dėl galvos kraujagyslių įgimtos aneurizmos. Buvo pažeistas didelis smegenų plotas šalia gyvybiškai svarbių centrų, dėl to operacijos daryti nebebuvo įmanoma. Gydytojas man galiausiai pasakė, kad lauks mano sprendimo, kada jie galės atjungti gyvybę palaikančius prietaisus ir leis jam numirti.

Nuėjusi prie Gintaro balsu meldžiausi, tikėdamasi, kad jis mane kažkaip girdi, juk jo siela gyva, glosčiau jo galvą, dėkojau jam už nugyventą gyvenimą, sakiau jam: „Žinau, kad Dievas bus su tavimi ir su manimi, vaikais. Žinau, kad iškeliauji pas Viešpatį ir žinau, kur tu būsi.“ Meldžiausi: „Aš atiduodu tave Viešpačiui, žinau, kad tau ten bus geriau negu čia, žemėje.“ Mane užliejo Dievo ramybė. Šia malda aš su juo atsisveikinau. Norėjau įsitikinti, ar Gintaras tikrai jau miręs, ar nebėra jokių gyvybės ženklų. Gydytojai prie manęs darė mėginius, kurie galėtų pažadinti tam tikrų gyvybinių reakcijų. Tačiau jo kūnas visiškai nereagavo. Priėmiau tai kaip įrodymą, kad jis tikrai miręs, ir leidau gydytojams atjungti gyvybę palaikančius aparatus.

Vakare sugrįžau į savo brolio šeimą, atsiguliau į lovą ir tada suvokiau, kad Gintaras mirė, siela jau iškeliavo, liejosi mano ašaros. Paskui sekė dokumentų tvarkymasis, o po kelių dienų skridau į Lietuvą. Skrisdama lėktuvu atsitiktinai nugirdau, kad lėktuve yra cinkuotas karstas su Gintaro kūnu. Mes su Gintaru svajojome kada nors kartu skristi į kelionę. Ir štai mes buvome viename lėktuve, tik visiškai kitomis aplinkybėmis,. nei buvome svajoję. Mano tėvai rūpinosi pašarvojimo, laidojimo reikalais. Kai vėl pamačiau jau pašarvoto mylimo vyro veidą, tokį ramų ir laimingą, tikrai žinojau, jog jis susitiko su Dievu. Per laidotuves buvo susirinkę daug žmonių. Atsisveikinimui pagiedojome ta pačią giesmę, kurią jis giedojo prieš išeidamas pas Viešpatį: „Dangus – tai nuostabiausia vieta, ten tėvynė mana...“

Reikėjo laiko, kad galėčiau patikėti tuo, kas įvyko. Išgyventi gedulą man labiausiai padėjo laiškų rašymas. Pradėdama nuo to, kaip sužinojau šią žinią, laiškuose aprašiau vėlesnių įvykių eigą, perteikdama juose patirtą emocinę nuotaiką. Pasidalijau savo išgyvenimais su artimaisiais, nelaikiau jų vien savyje. Laiškai mane gydė. Tuo metu neseniai buvau įsidarbinusi klinikoje, turėjau daug darbo. Didelis užimtumas, rūpinimasis vaikais man padėjo lengviau pereiti tamsųjį laikotarpį, jame neužsibūti. Dievas rūpinosi visada, niekada nesijaučiau palikta.

Užrašė Diana Goss

P. S. Po aštuonerių metų našlystės Simona susituokė su Audriumi ir šiuo metu laimingi sutuoktiniai gyvena Kaune.

www.bernardinai.lt

Bendrinti: