Prieš 6-erius metus iš Anglijos į Lietuvą gyventi grįžusi Linos ir Kęstučio Šlakaičių šeima atsivežė ir svajonę – kurti kokybišką, sveiką, išskirtinį šokoladą, kuris šiandien žinomas kaip „Royalty“. Apie kelią svajonės link, draugystę, nemenkus iššūkius ir kūrybines idėjas šiandien pasakoja Lina ir Kęstutis Šlakaičiai bei jų bendraminčiai Dalia ir Vladas Visockai.
Savo svetainėje royalty.lt jūs prisistatote kaip šokolado gamintojai. Kaip gimė mintis gaminti būtent šokoladą?
Kęstutis: Idėja gimė paprastai – tiesiog norėjome valgyti kokybišką šokoladą. Kai pradėjome domėtis sveiku maistu, parduotuvėse skaitydavau šokolado etiketes ir, deja, tekdavo padėti jį atgal į lentyną, nes perskaičius sudėtį nekildavo ranka pirkti. Pradėjęs domėtis šokolado gamyba, internete radau vieno amerikiečio mokymus, kaip pačiam pasidaryti šokoladą. Jis pasakojo apie pupeles, įrangą ir kitas subtilybes. Tuomet nusipirkau sulčiaspaudę, marmuro plokštę, akmeninę piestelę ir atsisiunčiau Criollo kakavos pupelių iš Peru. Pupeles paskrudinome, rankomis išlukštenome, piestelėje sutrynėme, įdėjome šiek tiek cukraus ir ragavome. Turbūt visas kvartalas kvepėjo po mūsų pirmojo bandymo pasigaminti šokoladą... (juokiasi).
Lina: Kęstutis labai mėgsta saldumynus, tad svajoti apie savo gaminamą šokoladą pradėjo seniai, dar tuomet, kai gyvenome Anglijoje. Grįžę gyventi į Lietuvą bažnyčioje susipažinome su Visockų šeima, su kuriais ir pasidalijome savo svajone gaminti kokybišką šokoladą. Jiems patiko mūsų idėja, ir kartu ėmėme kurti planus. Visi drauge rankomis lukštenome pupeles, skrudinome jas orkaitėje, malėme, pakavome šokoladą į savo pirmąją paprastą pakuotę, kurią patys atsispausdinome spausdintuvu (šypsosi). Pirma prekybos vieta buvo kalėdinė mugė Vilniaus evangelinėje bažnyčioje.
Kęstutis: Jei Vladas su Dalia nebūtų mūsų palaikę, turbūt nieko nebūtume pradėję...
Dalia ir Vladai, kaip jums pavyko padrąsinti Šlakaičių šeimyną?
Dalia: Viskas nutiko gana netikėtai. Besisvečiuojant pas Šlakaičius, su Lina sukomės virtuvėje, o vyrai svetainėje susiderėjo be mūsų (šypsosi).
Vladas: Supratau, kad reikia investuoti dabar, o ne tuomet, kai bus didelė apyvarta. Turbūt tiesiog pasitikėjome Šlakaičių idėja gaminti šokoladą ir paskatinome tai daryti greičiau. Juk tokio gero, skanaus, kokybiško šokolado, kurio Lietuvoje daugiau niekas negamina, negėda ir kitam pasiūlyti. Taip ir gimė spontaniškas noras prisidėti. Žinoma, pradžioje tikėjome, kad viskas bus paprasčiau, bet kuo toliau keliauji, tuo labiau suvoki, kokie dideli valstybės, maisto ir veterinarijos tarnybos, higienos reikalavimai. Daug atsakomybės, įvairių dokumentų. Bet džiaugiamės, kad vis dėlto išdrįsome pradėti ir dabar gaminame kokybišką ir skanų šokoladą.
Dalia: Mes ir dabar dar tikime, kad kada nors jis mums bus pelningas (šypsosi).
Prieš kiek metų viskas prasidėjo?
Kęstutis: Beveik prieš 5-erius metus. Pradžioje sutarėme nusipirkti akmenines girnas iš Indijos ir šokolado formelių, kad galėtume sumalti pupeles namuose ir temperuoti šokoladą rankomis. Užsakėme kelias kakavos pupelių rūšis, ragavome ir išsirinkome mums labiausiai patikusias. Tuomet užsisakėme didesnį kiekį pupelių iš Meksikos, Kolumbijos ir Brazilijos.
Kuo ypatingos jūsų pasirinktos kakavos pupelės?
Kęstutis: Mūsų pasirinktos pupelės yra retos ir vertingos. Gaminame šokoladą tik iš Criollo ir Trinitario kakavos pupelių rūšių. Abiejų šių kategorijų pupelės dažnai vadinamos „puikaus skonio“ (angl. Fine Flavour) pupelėmis. Iš masinei gamybai skirtų kakavos pupelių mes nieko negaminame. Visos kakavos pupelės yra skirstomos į tris pagrindines kategorijas:
- Criollo – tai pačios geriausios, rečiausios ir vertingiausios pupelės pasaulyje. Jos sudaro tik iki 5 proc. visos kakavos pupelių rinkos. Šios pupelės genetiškai yra arčiausiai senovinių Majų augintų pupelių, kurios jau išnykusios.
- Trinitario – išvestos rūšys iš Criollo pupelių. Jų yra tik iki 15 proc. pasaulio kakavos pupelių rinkos. Jos šiek tiek gausiau dera ir mažiau pažeidžiamos ligų, taip pat labai vertingos ir skanios.
- Forastero – išvestos rūšys, siekiant gausaus derliaus ir atsparumo ligoms, tačiau ne tokio gero skonio ir maistinės vertės. Dėl savo kainos ir prieinamumo jos dažniausiai ir naudojamos masinėje gamyboje.
Kuo jūsų šokoladas skiriasi nuo prekybos centruose parduodamų populiarių šokoladų?
Lina: Skiriasi žaliavos ir gamybos procesas. Mes šokoladą gaminame vos iš vieno ar dviejų produktų: 100 proc. šokoladą gaminame tik iš kakavos pupelių, o 85 ir 70 proc. – iš kakavos pupelių ir nerafinuoto cukranendrių cukraus iš Mauricijaus („Dodo sugar“). Nerafinuotame cukranendrių cukruje yra vertingos melasos, kurioje yra daug antioksidantų, žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų. Kakavos pupelių mes neapdorojame aukštoje temperatūroje, kad jos neprarastų savo gerųjų savybių, tik šiek tiek jas paskrudiname, dedame į akmenines girnas ir apie 2–3 paras malame. Tai lėtas, ilgas procesas, bet taip išlieka tiek maistinės, tiek skonio savybės. Žinoma, būtų galima naudoti metalinius prietaisus, kurie sumaltų pupeles per kelias valandas, bet tuomet šokoladas nebus toks vertingas, nes metalo veikiamas jis apkarsta. Todėl mes malame senoviniu būdu – akmeninėmis girnomis. Taip gaminant ir saldumynai gali būti naudingi bei sveiki organizmui.
Plečiant veiklą turbūt teko ieškotis didesnių patalpų?
Vladas: Taip, pasinaudoję ES parama įsigijome įrangą. Paramos sąlygos reikalavo išsikelti į rajoną, įdarbinti kelis darbuotojus, nuo pirmų metų dirbti pelningai, kas praktiškai neįmanoma... Bet, kita vertus, galėjome įsigyti įrenginius. Jei būtume žinoję, kokie sunkumai mūsų laukia, turbūt būtume ėję paprastesniu keliu – po truputį investuojant, o gal net išvis nebūtume pradėję šio verslo... Padėjo tik tvirtas Dalios tikėjimas ir Kęstučio entuziazmas pagaminti kažką naujo. Visgi tikime, kad tas laivas įsisiūbuos... Ne vieną kartą jau norėjome viską mesti, bet susitikę vėl toliau tęsdavome darbus...
Dalia, iš kur trykšta minėtas jūsų optimizmas?
Dalia: Nežinau, gal taip stipriai įsimylėjau tą sveiką šokoladą... Kai žmonės, atėję į mugę, sako: „Mes atėjome dėl jūsų šokolado“, užplūsta džiaugsmas, kad kuriame kokybišką produktą ir galime su kitais dalintis sveikata, bendryste. Norisi kurti naujus gaminius.
Vasarą pasirodė naujas jūsų kūrybos produktas – šokoladinis skanėstas su medumi...
Kęstutis: Medaus skanėstus sugalvojo Lina, kai mugėje susidraugavo su greta prekiavusia bitininke. Šiuo metu pradėjome kurti ir šokoladinius saldainius.
Lina: Apie saldainius svajojome labai seniai, bet niekaip neradome produktų saldainio įdarui, kad šis būtų sveikas ir greitai nesugestų.
Kęstutis: Pažįstamas „Oksos“ acto gamintojas iš Kretingos manęs paklausė, ar galėčiau pagaminti šokoladą su jo obuolių sidro acto įdaru. Mums patiko ši mintis – juk actas negenda, turi gerųjų savybių... Šokolado nepagaminome, bet pradėjome gaminti saldainius. Nusipirkome kelias saldainių gaminimo formeles ir eksperimentavome, kūrėme.
Nuostabu, kad net gaminant šokoladą galima kurti. Juk jūs prekiaujate ne tik išskirtinio skonio šokoladu, bet ir kakavos pupelių lukštų arbata, kakavos gėrimu ir kitais skanumynais...
Lina: Taip, bet laukia ir dar daugiau naujovių (šypsosi). Parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“ susipažinome su žmonėmis, kurie Lietuvoje augina spiruliną. Jiems patiko mūsų verslo koncepcija, todėl pasiūlė kartu kurti naujus produktus. Tad iki Kalėdų turėtų pasirodyti naujas šokoladas su spirulina ir nuostabaus skonio saldainiai su spirulinos įdaru. Sujungsime du superproduktus – kakavą ir spiruliną – ir gaminsime sveikus saldainius.
Džiugu, kad randate panašiai mąstančių žmonių, norinčių kurti sveikus produktus. Ar su tokiais žmonėmis daugiausia susitinkate parodose, mugėse?
Kęstutis: Taip, dažniausiai susitinkame mugėse ir parodose, nes daug mažų verslų panašiai skinasi kelią iki savo pirkėjų. Būtent ten ir būna išskirtinių produktų gamintojų ir prekių, kurių nerasi parduotuvių lentynose.
Vadinasi, reikia daug ištvermės ne tik gaminant, bet ir parduodant savo produktus mugėse. Kuris iš jūsų toks ištvermingas?
Kęstutis: Mes visi po vieną pavargstame, bet atsiranda kuris nors iš mūsų, kuris tuo metu neša naštą. Kai jam nusvyra rankos, jo vieton stoja kitas. Jei būtum vienas, seniai būtum viską metęs, nes kol kas šis darbas neatsiperka... Visgi didžiausia mūsų optimistė – Dalia.
Dalia: Prieš 6-erius metus aš sirgau onkologine liga, tad puikiai žinau, kokie mums svarbūs antioksidantai. Džiaugiuosi, kad jų gausiausiai yra būtent kakavos pupelėse. Gamindami šokoladą mes stengiamės kuo mažiau apdoroti pupeles (neatskiriame kakavos sviesto, skrudiname, bet švelniai). Į šokoladą nededame priedų (papildomo kakavos sviesto, lecitino, skonių, kvapų ir kt.). Be antioksidantų, kakavos pupelėse gausu mikroelementų: geležies, kalcio, kalio, magnio, vario, B grupės vitaminų, taip pat ląstelienos. Kokia žaliava, toks ir produktas. Ši mintis mane labai įkvepia, todėl nesinori pasiduoti. Norisi ne tik pačiai vartoti gerą produktą, bet ir kitiems pasiūlyti.
Unikalu tai, kad abi jūsų šeimos yra tikinčios. Todėl ir jūsų požiūris panašus – kad būtų atlikta geriausiai, be apgaulės. Gražus jūsų vertybinis pamatas – kokybiškas produktas ir teisingas verslas.
Vladas: Iš meilės Dievui ir savo artimui net nekyla minčių apgauti klientą, pateikti blogą produktą, primaišyti įvairių pigesnių, bet menkaverčių priedų. Kai pradžioje Kęstutis dar nebuvo įgudęs, Dalia su Lina tikrindavo jo pagamintus šokoladus ir brokuotus mesdavo atgal į katiliuką. O Kęstutis ramiai, kantriai toliau juos gamino (šypsosi). Kokybės kontrolė labai griežta – tai mūsų pačių sąžinė. Griežtai tikriname tiek produkto svorį, tiek ir kokybę.
Kęstutis: Išties pirmi mėnesiai buvo skausmingi. Rankomis jau mokėjome gaminti šokoladą, o kai įsigijome įrangą, reikėjo iš naujo mokytis ja skrudinti, lukštenti, malti ir temperuoti. Temperavimo procesui prisijaukinti prireikė laiko: tai šokoladas per tirštas, tai daug burbuliukų, tai blogai lūžta ar negražiai atrodo ir t. t. Buvo visokių nesėkmės kombinacijų (juokiasi). Kartais imdavo svirti rankos: už patalpų nuomą mokame, o per savaitę padarome 2 ar 3 kokybiškus šokoladus... Daug eksperimentavau, bet galiausiai pavyko.
Kaip suprantu, įveikus šiuos iššūkius laukia nauji?
Kęstutis: Kiekvienas naujas kūrinys – tai naujas procesas, reikalaujantis įgūdžių, o kartais ir naujos įrangos. Viskam reikia laiko ir kantrybės.
Dalia: Dabar kuriame saldainius, bet tikrai čia nesustosime, būtinai kursime ką nors naujo.
Dirbate savo darbuose, vakarais gaminate šokoladą, o savaitgaliais važiuojate į muges?
Kęstutis: Išties toks nelengvas gyvenimo etapas. Norėtume gaminti ne po darbo, bet dienos metu, ir atiduoti produkciją į parduotuves. Svajojame Vilniuje atidaryti savo krautuvėlę-kavinę, kad patys galėtume pasakoti apie šokoladą, juo prekiauti, pavaišinti žmones, vesti edukacijas.
Ar teko dar kur nors kitur rasti tokį unikalų šokoladą?
Kęstutis: Taip, Šveicarijoje. Tik ten jis kur kas brangesnis.
Kodėl šis šokoladas toks retas?
Kęstutis: Visų pirma, Criollo pupelių kaina labai didelė, nes rinkoje jų yra labai mažai. Antra, procesas yra lėtas ir sudėtingas, reikia specialios įrangos. Gaminant be priedų, šokolado kokybę gali paveikti labai daug aplinkos faktorių.
Vladas: Viename renginyje teko bendrauti su gerai žinomu šokolado gamintoju, kuris pasakė: „Šie žmonės eina kur kas sudėtingesniu keliu. Aš darau paprasčiau – kaip ir daugelis, atsisiunčiu kakavos masę iš Belgijos ir dedu pasirinktus prieskonius, priedus, spalvas.“ Mes išties einame sudėtingesniu, nekomerciniu keliu. Vis dėlto svajojame, kad vieną dieną mums pavyks palikti savo šiandieninius darbus ir gyventi tik gaminant šokoladą. Tai ne tik darbas, bet ir bendrystė. Pavargęs po savo darbų nuvažiuoji į fabriką ir ten, gamindamas šokoladą, atsigauni.
Jau turbūt turite pastovių klientų? Yra žmonių, kurie domisi, susiranda jus?
Vladas: Vienoje iš pirmųjų mugių Druskininkuose pro šalį ėjo jauna šeima, kurią pakvietėme paragauti šokolado, bet žmona atsisakė, nes netoleruoja laktozės, todėl šokoladų nevalgo. Mes užtikrinome, kad mūsų šokolade nėra nei pieno, nei laktozės pėdsakų, papasakojome, kaip jį gaminame. Jie paragavo ir dabar visuomet, kai tik jų krašte, Dzūkijoje, vyksta mugės, atvažiuoja nusipirkti mūsų produktų. Žmonės nori ne tik šokolado, bet ir pabendrauti. Tokių atvejų – ne vienas.
Dalia: Kartą, kai jau rimtai tarpusavyje mąstėme uždaryti verslą ir skelbti įmonės bankrotą, vienoje mugėje priėjo moteris ir padrąsino: „Tik negalvokite užsidaryti! Jūs gaminate tokį vertingą produktą!“ Kai ji nuėjo, aš apsiverkiau. Vladas paklausė, ko verkiu, o aš jam atsakiau, kad angelas man pasakė neužsidaryti... Gal nuo to laiko aš optimistiškiausia iš mūsų visų. Nors klientai nežino, bet būna dienų, kai mąstome apie užsidarymą. Bet atrodo, kad pats Dievas vėl suteikia jėgų.
Kęstutis: Nemažai bendradarbių, bažnyčios žmonių supranta, vertina, perka mūsų gaminius. Tiems, kurie jau pamilo mūsų produkciją, būtų sunku jos netekti.
Jūsų šokoladas ne tik vadinasi „Royalty“ (karališkas), bet ir pateiktas karališkai... Tiek vidus, tiek išorė puikiai dera.
Lina: Išties labai džiaugiamės aukšto lygio dizainerio ir brangaus brolio Kristuje – Andriaus Živatkausko – darbu. Jis kuria mums dizainą, jo stilius mums visiems labai patinka. Gerų vertinimų sulaukiame ir iš klientų, ir iš tos srities specialistų.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės bei ištvermės, toliau gaminant vertingus ir skanius šokolado produktus.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
