Teologiją studijuojanti Aušrinė Svečiulytė: „Pagalvojus apie tokias studijas dažnai kyla klausimas, kas laukia jas pabaigus“
Šiais laikais teologijos studijas renkasi tikrai ne kiekvienas jaunuolis. Pagalvojus apie tokias studijas dažnai kyla klausimas, kam ta teologija reikalinga ir kokias galimybes ji suteikia po studijų. Šiuos ir panašius klausimus XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ (vedėja Gabrielė Krulytė) aptarė LCC universiteto teologijos studijų studentė Aušrinė Svečiulytė.
Papasakok šiek tiek apie save.
Esu Aušrinė, man 24 metai. Šiuo metu esu trečio kurso studentė LCC universitete, studijuoju evangeliškąją teologiją. Taip pat dirbu bariste LCC neseniai atidarytoje kavinėje ir man labai patinka tai daryti – smagu bendrauti su žmonėmis ir daryti jiems kavą. Neskaitant Jėzaus, kava tikriausiai būtų viena iš didžiausių mano aistrų. Taip pat lankau „Miesto bažnyčią“ ir įsitraukiu į skirtingas veiklas ten.
Ne vienas tave pažįstantis žmogus sieja tave su krikščioniška jaunimo konferencija „Saltshaker“ (liet. „Druskinė“). Gal galėtum papasakoti, kaip esi susijusi su šia konferencija?
„Saltshaker“ visą laiką yra mano širdyje, tai man širdžiai artimas renginys. Jau gal šeštus metus čia dalyvauju ir savanoriauju. Turėjau trumpą pertrauką nuo savanorystės, bet širdyje visada išliko misija suburti krikščionišką jaunimą iš skirtingų miestų, švęsti Naujuosius metus ir turėti bendrystę.
Pakalbėkime apie teologijos studijas. Kokių komentarų teko susilaukti dėl to, ką studijuoji?
Komentarų susilaukiu kasdien. Kai pasakau, jog studijuoju teologiją, pirmiausia pamatau susiraukusį veidą. Netikintys dažniausiai klausia: „tai kuo tu būsi? Vienuole? Kunigu? Pastore?“ Tikintys taip pat klausia: „o tai ką tu veiksi po studijų? Ką galima su tuo veikti? Kaip praktiškai tai panaudoti?“ Šie klausimai vis mane užklumpa ir aš neturiu tikslaus atsakymo. Žinau, kad Lietuvoje nėra daug sričių, kuriose būtų galima panaudoti teologiją, bet aš ją studijuoti pradėjau norėdama giliau pažinti Dievą ir daugiau sužinoti apie krikščionybę. Man visada buvo įdomu viskas, kas susiję su krikščionybe: krikščionybės istorija, skirtingos doktrinos, kuo skiriasi katalikai nuo protestantų ir pan. Aš norėjau į tai gilintis. Būdama 16 metų įtikėjau ir mano troškimai vis keitėsi. Į galvą šaudavo skirtingos profesijos ir aš bijojau pasirinkti tai, ko vėliau suprasiu, kad daryti nenoriu. Supratau, kad studijuodama teologiją niekada nesigailėsiu. Nors ir nėra lengva, tai vis dėlto keturių metų bakalauro studijos, aš to nesigailiu ir nemanau, kad kada gailėsiuosi. Nors ir būna neįdomių paskaitų, vis sau primenu, jog pasirinkau šias studijas dėl to, jog norėjau labiau pažinti Dievą.
Yra stereotipas, kad teologija žmogų padaro sausą, neįdomų, daug žinantį, bet mažai darantį. Ar tai tiesa?
Tikrai ne, tačiau pats žmogus turi padaryti spendimą. Teologijos mokslas, ypač LCC universitete yra teorinis mokslas. Gauni labai daug teorinės medžiagos, kurią pats turi sugalvoti, kaip panaudoti praktiškai. Bet tikrai nesakyčiau, kad žmonės, kurie studijuoja teologiją, būna tik sausi. Pavyzdžiui apologetika.lt įkūrėjas Laurynas Jacevičius. Jis daug mokosi, bet nesėdi vien savo kambarėlyje užsidaręs ir niekam nieko nesako. Jis eina ir kuria laidas, kalbasi su žmonėmis ir bando geriausiais būdais perteikti teologiją kitiems. Taigi, tai priklauso nuo tavęs. Ir iš tiesų dalykai, kuriuos mokaisi, neturėtų tiesiog likti tavo galvoje. Žmogiškų smegenų talpa neišlaikytų visų dalykų, tad geriausia yra sugalvoti, kaip visa tai panaudoti (pvz., vesti grupeles ar kursus). Tai yra ir didelė dovana bažnyčiai, kad ir į kokią žmogus eina. Labai dažnai bažnyčiose trūksta žmonių, kurie turėtų teologinį išsilavinimą. Yra daug užsidegusių žmonių, kurie nori labai daug daryti, bet per vaikiškumą tikėjime, neturėjimą tvirto pamato ar nesupratimą, kaip paaiškinti skirtingus dalykus, gali dažnai suklysti. Teologijos studijos yra gera vieta viso to išmokti. Eini į labai skirtingas paskaitas, kurios apima labai daug sričių. Išmoksti, kaip reikia pamokslauti, mokyti kitus bei pats išmoksti skaityti Bibliją, atskirti, ar autorius, kurio knygą pasiėmei iš bažnyčios lentynos, iš tikrųjų rašo teisingai, ar tai, ką tu sakai ar ką išgirdai iš draugo, nėra klaidinga. Tačiau jeigu tu nieko nedarysi, tai visa tai ir liks tik sausas mokymas. Turi pats priimti atsakomybę. Gauni daug žinių ir iš to labai daug ką gali padaryti, tačiau žingsnį turi žengti pats.
Su kokiais iššūkiais susiduri?
Tikrai ne viskas taip lengva, kaip dažnai žmonės įsivaizduoja. Tai nėra paprasta Biblijos mokykla, kurioje viskas smagu, tai yra bakalauro studijos ‒ tikros paskaitos su pažymiais ir atsiskaitymais. Ir tikrai kartais kai kurios paskaitos bei dėstytojai patinka mažiau. LCC universitetas Artes liberales modeliu siekia kurti ne siauro, bet plataus mąstymo asmenybes. Todėl dažnai turi pasirinkti kitų privalomų paskaitų, kurios visiškai nesusijusios su tavo studijuojamu dalyku. Reikia per tai pereiti ir vis sau priminti, kad aš tai darau dėl Dievo ir noriu tai daryti geriausiai.
Taigi didžiausias sunkumas man ir yra vis prisiminti, kodėl aš tai darau, ypač kai nesinori daryti namų darbų. Kartais nesuprantu, kodėl reikia rašyti rašto darbus ar skaityti tam tikrus vadovėlius, kai man tai neįdomu ar kai jau esu tai girdėjusi. Reikia vis sau priminti, jog noriu pabaigti bakalaurą ir net tai, ką jau esu girdėjusi, kaip ir girdėtas pamokslas ta pačia tema, gali mane ugdyti ir išmokyti kažko naujo.
Kitas iššūkis – nepamesti santykio su Dievu. Kai kiekvieną dieną turi teologines paskaitas, lankai Biblijos studijas, maldos vakarus, sekmadienį lankai bažnyčią ir dar kur tarnauji, labai svarbu nepamiršti, kad Dievas mus kviečia į asmeninį, tikrą santykį. Jis nori su mumis susitikti ir turėti laiką kartu slaptam kambarėly. O tai prisiminti sunku. Atrodo, kad tu jau tiek daug darai, mokaisi, skaitai knygas, rašai rašto darbus apie Dievą, tačiau reikia prisiminti, kad apie Jį nereiškia su Juo. Asmeninis susitikimas Jam yra labai svarbus. Matau, kad ir mano bendrakursiai susiduria su tuo. Palaikyti asmeninį tikėjimą gyvą kartais atrodo net sunkiau vien dėl to, kad tu tiek daug laiko ir taip praleidi studijuodamas. Pamiršti pats paskaityti Bibliją dėl savęs ar turėti maldos laiką. Tai paradoksas – eini studijuoti teologiją dėl Dievo, bet per tai gali pamiršti praleisti laiką su Dievu.
Šiais laikais kartais vyrauja požiūris, jog dvasinės dovanos buvo skirtos tik pirmojo amžiaus bažnyčiai, o dabar turime studijuoti tik Bibliją, gilintis tik į teoriją ir praktiką palikti praeityje. Ar teko su tuo susidurti ir koks tavo požiūris į šią nuostatą?
Su tuo tikrai esu susidūrusi ir tai mane nustebino. Kaip tik studijuodama sužinojau, kad yra dvi grupės žmonių. Vieni, kurie tiki, kad dvasinės dovanos nustojo egzistuoti ir jos buvo skirtos tik pirmojo amžiaus bažnyčiai, ir kiti, kurie tiki, kad dvasinės dovanos tęsiasi ir toliau yra naudojamos. Sužinojau, kad yra labai daug pogrupių ir pastarojoje grupėje, dėl dovanų pritaikymo suvokimo. Man buvo labai įdomu apie tai sužinoti. Mano požiūris nepasikeitė, nors ir susidūriau su dėstytoju, kuris iš tikrųjų netiki, kad dvasinės dovanos yra skirtos moderniam laikui ir tiki, kad dvasinės dovanos buvo skirtos ankstesniam laikui, o dabar mes turime Bibliją ir mums nieko daugiau nereikia. Nors tai mane sukrėtė, iš savo patirties žinojau, kad liksiu ties savo pozicija. Tai, jog dvasinės dovanos liejasi bažnyčioje, ir tai, jog pati turiu dvasinių dovanų, man yra aiškus įrodymas, jog Dievas jas naudoja ir toliau.
Kokie argumentai tvirtintų, jog dvasinės dovanos nebuvo skirtos tik pirmajai bažnyčiai?
Paulius laiške korintiečiams 12 ir 14 skyriuje rašo, kad Dievas davė šitas dvasines dovanas bendruomenei, kad yra dvasinės rolės: apaštalai, mokytojai, pranašai ir t.t. Jis įgalina, kviečia naudoti tas dovanas, prašyti tų dovanų ir patarnauti vienas kitam. Mes, būdami Kristaus kūno nariai, turėtume vienas kitam patarnauti dovanomis ir tai man yra aiškus argumentas. Jeigu Dievas šaukia mus būti mokiniais, jei mes žiūrime į Jėzaus ir jo mokinių pavyzdį ir norime gyventi kaip jie, tai aš tikiu, kad dvasinės dovanos yra vienas iš tų įrankių, kuriuos galime naudoti statyti bažnyčiai.
Papasakok apie dvasines dovanas ir jų pritaikymą savo gyvenime.
Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad Dievas taip mane naudoja ir yra davęs man dvasinių dovanų. Pati pirmoji dvasinė dovana buvo pranašystės dovana. Tai neeilinė, nedažnai pasitaikanti dovana. Turbūt daugelis yra patyręs, kai visa širdimi tiki Jėzumi, Jam meldiesi, skaitai Bibliją, bet negirdi jokio atsako. Pirmieji du su puse tikėjimo metų buvo tokie metai, kai aš kad ir kaip melsdavausi, nieko negalėdavau iš Dievo išgirsti. Kai per pamaldas reikėdavo nuleisti galvas ir klausyti, ką Dievas kalba, galbūt kažką pajusti ar išgirsti, aš nieko nejausdavau ir nieko negirdėdavau. Iš tiesų galvojau, kad Dievas man niekada taip ir nekalbės. Bet Dievas apdovanojo mane dovana, kad ne tik dabar aiškiai girdžiu Dievo balsą, bet galiu girdėti ir ką Jis nori pasakyti kitiems žmonėms.
Kaip tu gavai šią dovaną? Ir kaip ją praktikuoji?
Aš labai troškau išgirsti Dievo balsą, bet netroškau būtent turėti pranašystės dovaną. Aš nebuvau ta, kuri to maldavo, bet Dievas tai davė dėl mano troškimo girdėti Jo balsą. Ir davė su kaupu.
Viskas prasidėjo mažais žingsneliais, mano pirmosios pranašystės buvo meldžiantis, pavyzdžiui už kokį grupelės narį. Ateidavo vaizdinys į galvą ir aš galvodavau, kad tai nesąmonė, kad tai pati išsigalvojau. Tada pradėjau pasakoti savo vaizdinius ir viena draugė pradėjo sakyti, jog aš tikriausiai turiu pranašystės dovaną. Mano pirma reakcija buvo: „Gal juokauji? Aš iš vis nieko negirdžiu iš Dievo.“ Bet vieną dieną, kai atėjau į grupelę, mes dėjome rankas ir meldėmės už kiekvieną grupelės narį, kad Dievas jam kalbėtų. Vienas iš grupelės narių man pasakė, kad mato, jog aš turiu pranašystės dovaną. Tai man buvo patvirtinimas, kad tai tikrai ją turiu. Ir kuo daugiau pradėjau melstis, tuo daugiau dalykų pradėjau matyti ir suprasti, ką matau. Bet viskas neįvyko per dieną, reikėjo mokytis, skaityti, klausytis pamokslų, žmonių patirčių. Manau, kad domėtis nėra blogai, nes taip mes mokomės ir galime labiau suprasti, kaip panaudoti dvasines dovanas.
Ką patartum paprastam žmogui, kuris galbūt neturi galimybės studijuoti teologijos, bet nori geriau suprasti ir skaityti Bibliją?
Svarbiausias dalykas – noras. Jeigu esi bažnyčioje, tai joje tikriausiai bus žmogus, kuris pats studijavo Bibliją ir yra praėjęs tai, per ką galbūt eini tu. Vienas iš geriausių žmonių tam būtų pastorius ar vyresnieji, nes tai žmonės, kurie žino sistemas ir vis atnaujina savo žinias. Vienas iš geriausių sprendimų būtų nuoširdžiai prieiti prie to žmogaus ir pasakyti:
„aš norėčiau studijuoti Bibliją, ką tu man patartum, kokią knygą man perskaityti, kokį man šaltinį pažiūrėt, gal tu žinai kažkokių svetainių, kurios padėtų?“ Žmonės, kurie turi teologinį išsilavinimą ar turintys patirtį, geriausiai žinos, kaip rasti įrankių ir šaltinių.
Jei bažnyčioje nepažįsti žmonių ir nelabai žinai, ką daryti, gali ir pats studijuoti. Geras sprendimas yra skaityti knygas. Jeigu skaityti knygų nemėgsti, bus sunku, nes teologija yra beveik vien knygų skaitymas. Ir skaityti vertėtų pagal temas, gal ne tiek grožinę literatūrą, bet daugiau knygas apie krikščionybės istoriją, doktrinas ar pan. Vienas iš paprasčiausių įrankių, kuriuos naudoju aš, kai noriu suprasti, ką reiškia viena ar kita eilutė Biblijoje – atsidarau Biblijos programėlę, tą eilutę pasižymiu ir pasirenku, jog man palygintų įvairius Biblijos vertimus. Žiūrėdama į juos, stebiu, kaip žodis ar frazė keičiasi. Jei vis tiek nepaaiškėja eilutės reikšmė, atsidarau kitą internetinę svetainę – bluletterbible.org, kur gali pamatyti žodžius originalo kalba ir paspaudęs ant vieno žodžio gali pamatyti visas vietas Biblijoje, kur tas žodis buvo vartojamas bei pamatyti gilesnį to žodžio paaiškinimą. Tai vieni iš įrankių, kuriuos galima naudoti, jų būtų galima dar daugiau išvardyti, bet tai būtų puiki pradžia pradėti savo kelionę studijuojant Bibliją.
_64x64_9de.jpg)
