Švęskime Dievo darbus

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16).

Mielieji Kristuje,

Kiekvienas trokštame gyvenime kažko tikro, kad ir kokią prasmę į tą tikrumą sudėtume. Trokštame to, kas tvaru, kas išlieka, nekinta, ką galima būtų pasilaikyti visam gyvenimui ir būti tikriems. Santykiai, šeima, darbas, turtas, pomėgiai, visuomenės tvarka, pasaulio įvykiai ir daugelis kitų dalykų – visur norime tvirto pagrindo. Tačiau kiekviena gyvenimo diena mums patvirtina, kad taip trokštamo tikrumo šioje žemėje neturime. Net priešingai, dažnai atsitinka, kad kaip tik ten, kur sudėtos mūsų viltys, tenka patirti nusivylimą. Kad ir kaip dėl to kaltintume aplinkinius žmones ar nepalankias gyvenimo aplinkybes, turime pripažinti, kad tiek mes, tiek visa mus supanti aplinka ir apskritai visa žmonija tiesiog alsuoja silpnumu, nuodėme, skausmu.

 Kalėdų metu ypač trokštame tam tikro tobulumo, grožio, šviesos. Tačiau, pripažinkime, net šiuo ypatingu laiku išsvajotos šviesos gali ir nebūti. Daugelius švenčiančiųjų jos tikrai neregės. Skausmai, susiskaldymai, įtampa šeimose, tarp kaimynų, visoje šalyje, net ir tikinčiųjų bendruomenėse – parapijose.

 Vieni mintimis keliaus į vaikystės Kūčias, prisimindami šventines pamaldas, kvapus, jau iškeliavusių mylimųjų žodžius. Kiti ilgėsis po pasaulį pasklidusių artimųjų, švenčiančių kituose kraštuose. Šviesa ir šiluma kažkur kitur.

 Išties šventės nebus, jei per rūpesčius ir nerimą nepriimsime To, kas tikra ir kas išlieka – Dievo meilės. Žvelgdami į prakartėlę, nepaliaukime kartoję Viešpaties žodžius: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,16).

 Tai – esmė. Ne tik Kūčių, Kalėdų, bet viso mūsų gyvenimo esmė. Mums niekaip negalint rasti kelio pas Kūrėją, Jis pas mus atėjo pats, kad iš nuodėmės tamsos ir mirties parvestų pas save. Ir tai yra nuostabiausias Dievo darbas, kad Jis pats tapo žmogumi. Jis įėjo į mūsų laikinumą, kad dovanotų amžinybę. Jis tapo žmogumi, kad suteiktų mums Dievo vaikų garbę. Jis gimė silpnas ir pažeidžiamas, kad mes būtume stiprūs. Jis gimė kaip mes, o vėliau išrengtas nukankintas, kad mus apvilktų naujais teisumo rūbais.

 Geroji Naujiena – Evangelija – ne tai, ką mes turime dėl Dievo padaryti, bet tai, ką Dievas dėl mūsų padarė. Jis dėl mūsų. Jis dėl tavęs. Abraomas ne pats sau pažadą pasiskelbė, kad per Jį bus palaimintos visos žemės tautos. Seneliui Abraomui pažadėjo pats Viešpats, kad per jo palikuonis, kurių dar tuomet nebuvo, bus išganytas pasaulis. Izraelis ne savo jėga ar išmintimi ištrūko iš Egipto vergovės, bet pats Viešpats didingais ženklais ir vedimu išvedė tautą sausomis kojomis per jūrą, girdydamas vandeniu iš uolos, maitindamas dangišku maistu dykumoje ir vesdamas regimu ugnies bei debesies stulpo pavidalu. Pranašai ne iš savęs skelbė žmonijos išganymą, pats Viešpats Jų lūpomis prabilo apie iš aukštybių ateisiantį Emanuelį, Atžalą, Tarną. Paskutinis Senosios Sandoros pranašas Jonas Krikštytojas, apie kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus kalbėjo, kad šis yra didžiausias iš pranašų, bet net mažiausias Dievo karalystėje (tu ir aš) didesnis už jį, ištarė: Štai Dievo Avinėlis.

 Visa tai – Dievo darbai. Ir Kalėdos yra Dievo darbas. Jas švęsdami prisimename, jog Dievas visur ir visada yra su mumis. Netgi tuomet, kai mūsų širdis ir gyvenimas toli nuo Jo, kai skendime nuodėmėse, kai sielos ar kūno skausmas paverčia gyvenimą nepakeliamu, Jis yra su mumis. Jis tam ir užgimė žmogumi. Jis pats surado mus ir taria: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Todėl mums nebereikia ieškoti kelių pas Dievą. Mums tereikia eiti tuo Keliu. Drąsiai, su pasitikėjimu.

 Priimdami Jį, mes ne tik liūdime iškeliavusiųjų amžinybėn, bet žinome, kad esame tik laikinai atskirti nuo Jų, o tikrovėje esame viena su jais Kristuje. Ir nors didžiausi atstumai skirtų mus nuo po pasaulį išsisklaidžiusių brangių žmonių, mes žinome, jog esame viena Viešpatyje. Kad ir koks kartėlis graužtų širdį dėl įvairiausių nesutarimų, papiktinimų, neteisybės, žinome, jog kaip Jis rado kelią į mūsų širdis, taip ir mus pašaukė, kad liudytume Jo meilę, susidurdami su meilės nepažįstančiais ar net mūsų ir mūsų Viešpaties nekenčiančiais. Jis nori, kad mes gyventume taikoje su Dievu ir vienas su kitu.

 Dėl mūsų Jo atėjimas vyksta ir šiandien. Tik jau nebe Kūdikio, o karalių Karaliaus, Tarno ir Atpirkėjo. Kaip kadaise prakartėlėje Jis atėjo paprastai, taip paprastai Jis ateina ir šiandien. Ir kaip retas Jį atpažino tada, taip ne kiekvienas, pas kurį Jis apsilanko, priima ir šiandien. Jo Žodis, Krikšto vanduo, kūnas ir kraujas – tavo atgaivinimui, išganymui, išgydymui. Ir kaip tuomet žmonės ieškojo Dievo, apeidami tvartelį su prakartėle, taip ir mes apeiname tai, kas tikra. Juk Bažnyčia, krikštykla, sakykla, altorius yra ta vieta, kur Jis pasistatė savo palapinę ir apsigyveno tarp savo žmonių. Juk per  tai Jis ateina pas mus.

 Priimkime Jį ir turėkime tikrą džiaugsmą bei ramybę. Nes Jo meilė, esanti dabar ir amžinai, šalina mūsų nuodėmes, skausmą, baimes ir vienatvę. Patys būdami silpni, melsdamiesi su kitais silpnais, net sakykloje ir altoriuje regėdami silpnus tarnus, prisiminkime, jog visa tai – Bažnyčia, skirta mūsų išganymui, tai ta vieta, kur Jis ateina. Ar garbiname Viešpatį su keliais broliais ir seserimis, ar su šimtais, ar melsdamiesi gražiai sutvarkytoje bažnyčioje, ar varganoje koplytėlėje, prisiminkime, jog ta vieta tokia pat šventa ir brangi Dievui, kaip brangus buvo Betliejaus tvartelis, kaip brangūs buvo nuolankieji, atėję Jo pasveikinti iš laukų ar tolimų kraštų. Tu esi toks pat brangus ir brangi, nes Jis atėjo pas tave.

Apsidairykime. Neteisdami, nepaniekindami tiesiog apsidarykime aplink. Mūsų tikėjimo broliai ir seserys, krikštykla, sakykla, altorius, maldos ir giesmės teprimena mums: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.12

Bernardinai.lt

Bendrinti: