Kai balandžio pabaigoje kalbinau Miesto bažnyčios pastorių Saulių Karosą, jis neprasitarė, kad kitą dieną kartu su žmona Sanna vyks į prezidentūrą, kur Motinos dienos proga žmona bus apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Dar šiek tiek vėliau ši šeima bus pakviesta drauge su kitomis penkiomis šeimomis prezidentūroje švęsti Šeimos dienos šventę. Išskirtinis Sauliaus ir Sannos šeimos bruožas – meilės ryšio šeimoje puoselėjimas bei atvirumas ir pagalba šalia esantiems. Prasidėjus karui Ukrainoje, pastorius Saulius kartu su Miesto bažnyčia Klaipėdoje ieškojo būdų, kaip padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tad su pastoriumi Sauliumi kalbamės apie svetingumą šalia esančiam kitokiam žmogui šiomis neramiomis dienomis.
Prasidėjęs karas Ukrainoje paveikė ir mūsų gyvenimą. Žmonės ieško paguodos, nusiraminimo. Pasigirsta klausimų, kur yra Dievas, kai vyksta tokie baisūs dalykai... Kaip, Sauliau, jūs reaguojate į tai, kas vyksta pasaulyje?
Daug mąsčiau apie karą. Turiu nemažai draugų, tarnaujančių kariuomenėje, tad su jais vis pakalbėdavome, kad karas artėja, o štai dabar ir visai priartėjo. Prasidėjęs karas Ukrainoje manęs, galiu sakyti, nenustebino, nes jau prieš penkerius metus pagalvodavau, kas būtų, jei Lietuvoje prasidėtų karas... Visada susidūrus su žiaurumais supranti, kad karas, žudymai, prievarta – viena didžiausių žmonijos tragedijų. Tai visada šokiruoja. Mes, kaip tikintieji, natūraliai trokštame padėti – jau pirmomis karo dienomis pradėjome kiekvieną vakarą melstis už Ukrainą. Nusprendėme melstis, kol baigsis karas. Besimelsdami skaitome psalmes, visai kitaip jas pradėjau matyti – atrodo, kad vos ne visos psalmės parašytos karo metu...
Išties daugybė psalmių kalba apie priešus, išgelbėjimą...
Taip, anksčiau priešas buvo koks nesiprausęs žmogus autobuse ar blogas bendradarbis. Dabar suprantu, kad psalmės kalba ne apie mano bendradarbį ar kaimyną, kuris numetė nuorūką. Čia daug rimčiau... Jos kalba apie visišką žmogaus apakimą, nevaldomą neapykantą... Kita vertus, iškart gimė noras ne tik melstis, bet ir padėti pabėgėliams materialiai.
Sauliau, jūs daug keliaujate, bendraujate su įvairių šalių tikinčiaisiais, padėdavote pabėgėliams dar prieš karą Ukrainoje...
Rudenį buvau išvykęs į Vokietiją aplankyti pabėgėlių iš Vidurio Rytų – išklausiau kai kurių jų pasakojimų. Daug nuo karo pabėgusių žmonių dabar gyvena Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje... Iraniečių, su kuriais daugiausia bendravau, istorijos panašios į šių dienų ukrainiečių. Grįžęs iš Vokietijos, aplankiau Kybartus, kur dabar gyvena 700 pabėgėlių vyrų. Todėl 2021 metų rudenį, dar prieš karą Ukrainoje, bendruomenėje daug dėmesio skyrėme svetingumo temai.
Graikiškas žodis, reiškiantis svetingumą, yra philoxenija – jis kalba apie meilę kitokiam, meilę svetimam. Svetingumas nėra pasikviesti į svečius gerą draugą ar mamą per Motinos dieną. Svetingumas – tai pasikviesti į namus kitokio tikėjimo ar išvis be tikėjimo, kitokios kultūros žmogų – žmogų, kuris tau visiškai svetimas, kitoks. Laiške hebrajams skaitome paraginimą aplankyti kalinius, tarsi patys būtume įkalinti. Raginama priimti tuos, su kuriais piktai elgiamasi, kol patys esame kūne ir patiriame kentėjimus, – kad susitapatintume su jais.
Visada į problemą žiūriu kaip į dovaną. Nors karas yra didelė tragedija, bet kartu ir galimybė, dovana daryti gera – būti ne prašančiais pagalbos, bet ją suteikiančiais.
Dar prieš prasidedant karui Ukrainoje, per Baltarusijos sieną į Lietuvą ėmė plūsti nelegalūs pabėgėliai. Mums gal sunkiau suvokti, ką išgyvena iš tolimesnių šalių – Sirijos, Irano, Pakistano – bėgantys žmonės. Jų problemos mums ne tokios artimos... O štai ukrainiečius lengviau suprasti, nes jie mūsų kaimynai, su kuriais sieja bendra istorija. Ar teko girdėti negatyvių nuomonių apie pabėgėlius iš Vidurio Rytų ar Afrikos?
Akivaizdu, kad krizė mūsų pasienyje buvo sukurta Baltarusijos režimo ir Rusijos, siekiant sukelti sąmyšį – politiškai pasinaudoti žmonėmis, destabilizuojant mūsų šalį, sukuriant joje krizę. Tai yra našta, ir žmonės vien dėl to atmeta pabėgėlius. Aš nepritariu tokiam nelegaliam žmonių įvežimui, bet visgi galiu nuvažiuoti į stovyklą, kur jie apgyvendinti, ir išklausyti jų pasakojimų. Blogiausia, kas gali nutikti – mes galime tapti abejingi. Abejingumą aš dažnai įvardiju kaip meilės priešingybę. Neapykanta parodo, kad dar yra kažkoks ryšys, o abejingumas siekia atsiriboti... Tačiau Jėzus mus kviečia būti geraisiais samariečiais. Kitu atveju tampame abejingais pašaliečiais, kurie tiesiog praeina pro šalį. Jėzaus pasakojime apie gailestingąjį samarietį abejingieji priskiriami tai pačiai kategorijai, kaip ir sumušusieji vargšą žmogų. Tiek tas, kuris mušė, tiek tas, kuris nepadėjo, – nedaug kuo skiriasi. Rasdami politinių priežasčių, kodėl nereikėtų pabėgėlių įleisti, mes galime ir pasiteisinti, kodėl nereikia jiems padėti. Atjautos stoka yra visų mūsų problema. Visi suvokiame, kad bet koks, net ir trumpas kontaktas su žmogumi, kuris yra bėdoje, mus pastato prieš pasirinkimą – padėti ar ne. Mes to bijome ir kartais desperatiškai to vengiame.
Tai vyksta kasdien. Šiandien, grįždamas namo, pamačiau pasiklydusį šuniuką. Mes su bičiuliu stovime ir žiūrime į tą mielą, mus uostinėjantį, inkščiantį ir kompanijos ieškantį šuniuką. Suprantame, kad jis turi šeimininką, bet šalia jo nėra... Stovime ir renkamės: ar vestis jį su savimi, ar ieškoti šeimininko? Galima ir šiaip nueiti, tai irgi pasirinkimas, bet su to pasirinkimo pasekmėmis reikės gyventi. Ir jei mes vis dažniau rinksimės būti abejingi, širdis taps vis mažiau jautri, sustabarės ir tikrai nutols nuo Dievo... Laimei, atsirado šunelio šeimininkė – ji apsidžiaugė, pamačiusi augintinį. Panašiai ir su pabėgėliais: jei jie atsidūrė „tavo kieme“, turi puikią progą jiems padėti.
Televizija ir internetas sukuria tarp mūsų didelį atstumą – mes galime vertinti, teisti, teisinti, aptarinėti, diskutuoti, bet nereikia nieko daryti. O aš manau, kad reikia bent vieną šampūno buteliuką nupirkti. Bent tiek. Taip pasipriešinti abejingumui. Jei nieko daugiau negali duoti, nupirk šampūno buteliuką už porą eurų ir nuvežk, – tai taip nereikšminga, bet tokiu būdu gelbsti savo širdį nuo surambėjimo, nuo apatijos ir abejingumo.
Kaip žmogui atsirinkti, kai jis mato žiniasklaidos skleidžiamą negatyvą – tarkim, kad Vokietijoje nuo pabėgėlių nukentėjo žmonės? Gal dėl to žmonėms nusvyra rankos, nesuvokiama, kur yra tikra tiesa ir kiek realiai galima prisidėti?
Žiniasklaidos naujienos, kai matome tik skaičius, padaro mus kietaširdžius... Bet mes, krikščionys, turime mąstyti kritiškai: juk naujienose dažniausiai aprašomos išimtys, o ne taisyklės. Niekas gi nerašo, kaip Asta papusryčiavusi su vyru laimingai nuvyko į darbą... Dažniausiai rašoma tai, kas negatyvu: kad tu paslydai, nukritai nuo laiptų, ir visi klaus, kas tuos laiptus pastatė... Reiktų diegti žmonėms bent jau minimalią nuovoką, kritinį mąstymą, kad į naujienas dažniausiai patenka išimtys. Tarkime, afganistanietis Vokietijoje padarė nusikaltimą, bet juk didžioji dalis afganistaniečių yra nepaprastai svetingi žmonės – daug svetingesni už lietuvius: jie pasikvies tave į namus, paruoš pietus, ieškos bendrystės. Pora tokių žmonių – afganistanietis ir iranietis – jau kelerius metus gyvena mūsų bendruomenės namuose, tenka su jais pabendrauti.
Mažiausia, ką galime padaryti, tai tiesiog nesmerkti, nekaltinti tų žmonių. Bet galbūt gims ir noras savanoriauti. Galima užsiregistruoti savanoriu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijoje – tikrai yra galimybių „prieiti arčiau“ ir išgirsti jų istorijas... Tikiu, kad gerų žmonių yra daug daugiau nei blogų. Kiek susiduriu, daugelis žmonių nori padėti. Kartais jaučiamės bejėgiai, nes nežinome, nuo ko pradėti. Tad pradžiai užtektų nupirkti vieną šampūno buteliuką ir nuvežti (šypsosi).
Turbūt sunku susivokti, kad jiems ir šampūną galima nuvežti...
Kartais tik pirmą žingsnelį padarai – pasidomi, paženklini žinutę patiktuku ar nusiunti dešimt eurų, ir tu jau išlipai iš abejingumo.
Ar teko gyvai pabendrauti su pabėgėliais, atkeliavusiais iš Baltarusijos?
Taip, teko, kai tapau Raudonojo Kryžiaus savanoriu. Praėjusią vasarą į Lietuvą atklydo 4 tūkstančiai pabėgėlių iš Rytų, dabar likę šiek tiek mažiau. Jie nelegaliai kirto sieną, todėl yra apgyvendinti pabėgėlių stovyklose. Aplankius pabėgėlių stovyklą Kybartuose ketinome organizuoti ten pamaldas, bet, deja, prasidėjo karas Ukrainoje. Visgi norėtųsi prie to sumanymo sugrįžti. Kybartuose susiduri su kastomis: vienas pastato aukštas skirtas krikščionims iš Afrikos, du aukštai – musulmonams, o pirmasis aukštas – „neliečiamiesiems“. Tiems žmonėms padeda tik dvi Raudonojo Kryžiaus savanorės, o poreikių ten – daugybė... Galima tapti savanoriu ir važiuoti ten tarnauti. Džiugu, kad Raudonojo Kryžiaus draugijos mokymus, prasidėjus karui Ukrainoje, baigė apie 15 tūkstančių žmonių. Ukrainiečių pabėgėlių Lietuvoje jau apie 45 tūkstančiai.
Svarbu suvokti, kad migracijos apimtys pasaulyje panašios – žmonės visada migruodavo. Kai kurie galvoja, kad ištiko migracijos krizė – į Europą plūsta musulmonai, bet taip buvo per visą žmonijos istoriją. Pažvelkime į Bibliją – jau pirmose jos puslapiuose skaitome apie migraciją. Pirmoji migracija prasidėjo Dievui išvarius nusidėjusius žmones iš Edeno sodo. Prasidėjo karas tarp vyro ir žmonos. Vėliau žydai migravo į Egiptą ir po 400 metų – iš Egipto. Svarbu suprasti, kad tautos migruoja iki šiol. Lietuviai migravo prieš Antrąjį pasaulinį karą, per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo – mes buvome pabėgėliai, o šiandien kiti yra pabėgėliai. Dieve, duok, kad mums vėl netektų bėgti. Kai kalbame apie philoxenija – meilę svetimam, svarbu suprasti, kad ir mes galime kažkam tapti svetimi. Matydami karo siaubą Ukrainoje, nujaučiame, kad mes galime būti ta kita tauta, kuri turės bėgti, slėptis, gintis. Viliuosi, kad ši situacija pakeis mūsų tautą į gera, kad būsime pilni atjautos.
Išties atrodo, kad karas Ukrainoje suvienijo mūsų tautą. Prieš tai nesutarėme dėl įvairių dalykų, o dabar gan vieningai trokštame padėti Ukrainos pabėgėliams. Jūsų bendruomenė išnuomojo viešbutį pabėgėliams apgyvendinti. Kaip kilo ši mintis?
Didesnį dėmesį esame sutelkę į našlaičius ir vaikus su negalia – turime dvi parduotuves, kurių visas pelnas skiriamas tėvų neturintiems vaikams paremti. Prasidėjus karui Ukrainoje supratome, kad visiems pabėgėliams padėti negalėsime, todėl nusprendėme padėti našlaičiams. Pradėjome organizuoti dviejų našlaičių grupių atsivežimą į Lietuvą. Vieniems radome vietą Rietavo savivaldybėje, kitai grupei – Klaipėdoje. Bet mes pavėlavome... Kai kilus karui prasidėjo įvairių iniciatyvų, vaikus išveždavo nesutvarkę dokumentų (per pirmas dvi savaites taip dingo apie 5 000 vaikų iš Rytų Ukrainos), prasidėjo prekyba žmonėmis, todėl kai kurios grupės dalyvauja ikiteisminiame tyrime. Esu girdėjęs, kad amerikiečiai rinko aukas ir išvežė vaikus iš karo zonos į Ameriką, bet nebuvo pasirašyta jokių sutarčių su valstybe, todėl išeina, kad vaikai pagrobti... Iniciatyva buvo gera, bet... Paaiškėjus tokiems atvejams, Ukraina nusprendė iš šalies neišvežti našlaičių vaikų, kurių ten yra apie 100 000. Mes ir šiandien norėtume priimti našlaičius, bet negalime.
Tris savaites intensyviai ieškojome, kaip pagelbėti būtent našlaičiams, bet galiausiai nusprendėme išnuomoti „Pajūrio vieškelio“ viešbutį ir priimti vaikus su tėvais. Tad dabar viešbutyje esame priglaudę apie 20 vaikų ir 40 suaugusiųjų. Siekiame ne tik remti juos pusmetį, bet kai kuriems padėti grįžti namo, kitiems čia susirasti darbus ar butus... Statistiškai apie 2/3 pabėgusių žmonių nebegrįžta į savo šalį. Tad net ir po karo tikrai ne vienas tūkstantis ukrainiečių liks Lietuvoje.
Natūralu, kad jiems reikės darbo, kažkur įsikurti, susirasti draugų. Turbūt šių žmonių anksčiau nepažinojote? Priėmėte žmones jų nesirinkdami – jie nėra tik tikintys žmonės?
Tų žmonių nepažinojome. Mes bendradarbiavome su viena seminarija Lvive, ten vežėme labdarą – ir šiandien pripirksime visą automobilį reikalingų daiktų ir ten vešime, nes jie per dieną priima po 150 žmonių, juos pamaitina, suteikia nakvynę, padeda nuvykti prie sienos. Iš jų parsivežėme vieną grupę, kiti atvyko patys.
Mūsų šeimoje dvi savaites gyveno mergina Nastia, padėjome jai rasti butą ir darbą, tad dabar ji gyvena su savo sese ir jos dukra. Mūsų bažnyčia du mėnesius mokės jos buto nuomos mokestį – viliamės, kad po dviejų mėnesių ji jau galės pati susimokėti už nuomą. Ją „paleidome į laisvę“. Labai svarbu tiems žmonėms jaustis ne pabėgėliais, o normaliais gyventojais.
Kita moteris atvažiavo su savo mama ir 90 metų močiute – atsivežėme jas, kai važiavome su trimis autobusiukais. Sužinojęs, kad ji dirbo universitete, susisiekiau su Klaipėdos universiteto rektoriumi, kuris pasiūlė jai darbą. Nupirkome jai kompiuterį, vildamiesi, kad ateity ji pati galės išlaikyti ir mamą, ir močiutę, gal net liks čia dirbti. Tokia mūsų strategija.
Svarbu tai, kad čia pabuvę žmonės nustoja verkti ir džiaugiasi, kad turi darbą ir į juos nebežiūrima kaip į pabėgėlius. Per Dievo žodį skiepijame jiems, kad Dievas suteikė žmogui orumą – jie yra brangūs Dievo kūriniai. Norisi parodyti Dievo meilę, kad jie jaustųsi visaverčiais žmonėmis, o ne kaip pabėgėliai. Didžiausia dovana jiems – ne maistas, bet dieviškas žvilgsnis į juos, kad jie nėra skurdūs pabėgėliai.
Žinoma, yra visokių žmonių. Vieni atvažiavusieji labai neturtingi, kiti – tokie turtingi, kad jų netenkina mūsų išnuomotas trijų žvaigždučių viešbutis, o jų automobiliai kainuoja turbūt daugiau nei mūsų namai...
Ar daug istorijų teko išgirsti ir ašarų nušluostyti? Kai atsiranda pamatas po kojomis, žmonės lyg atsipalaiduoja, bet vis tiek lieka įtampos, baimės...
Žmonės atvažiavo sudraskytomis širdimis... Žmonos paliko savo vyrus, kai kurie vyrai važiavo kartu, vildamiesi, kad gal juos išleis iš šalies – vienas trijų vaikų tėtis nebegalėjo išvykti, nes vyriausiajam vaikui ką tik sukako 18 metų, ir jis jau nebe daugiavaikis tėvas... Jis liko Ukrainoje, bet ne savo namuose, ne savam mieste... Skausmo labai daug...
Kai atvyko visa grupė, jau kitą dieną surengėme susipažinimo vakarą, pakvietėme žmones į bažnyčią, tad dabar apie 30 žmonių lanko pamaldas – verčiame jiems pamokslus į rusų kalbą. Bendrystė mezgasi. Pačius ukrainiečius įdarbinome gaminti maistą atvykėliams.
O kalbant apie sielos problemas... Žmonės labai atviri, pradžioje jie kalba be perstojo. Mūsų kelionė iš Ukrainos truko 14 valandų, tai pabėgėliai vis kalbėjo, pasakojo savo istorijas. Ukraina yra turbūt labiausiai krikščioniška tauta Europoje, tačiau kai kurių tikėjimas labai paviršutinis – apsilankydavo ortodoksų bažnyčioje tik per Velykas ir Kalėdas. Kai mūsų šeimai užsiregistravus organizacijoje Stiprūs kartu, ši pasiūlė ukrainietei apsigyventi pas pastorių, moteris ėmė graudžiai verkti, sakydama: „Dieve, už ką man tokia bausmė – važiuoti pas batiušką gyventi?“ Ji įsivaizdavo, kad pasitiks „batiuška“ su dideliu kryžiumi, lieps melstis ir bažnyčioje tarnauti, žvakutes degioti... Bet po poros savaičių išsikraustydama iš mūsų namų ir vėl verkė, nes jai pas mus buvo labai gera... (šypsosi). Taip užsimezgė graži draugystė, mergina ir dabar atvažiuoja į pamaldas...
Žmonės labai atviri, bet, žinoma, išsigandę, jiems viskas nauja... Lietuvių kalba jiems nežinoma, daug kas Lietuvoje juos stebina, nes kai kurie iš jų gyvena taip, kaip mes prieš 30 metų. Ukrainoje dar daug korupcijos, sovietinio mąstymo... Visa tai padeda pamatyti, kokia Lietuva pasikeitusi, labiau vakarietiška. Ukrainiečiai stebisi, kad mes visi šypsomės... O juk kadaise mes taip sakydavome apie amerikiečius... (juokiasi). Kai kurie atvykusieji labai dėkingi – kartais net nepatogu, atrodo, kad rankas nubučiuos...
Klaipėdoje jūs maitinate ir išlaikote 60 žmonių. Patys tikintieji remia šiuos projektus ar sulaukiate pagalbos iš kitur?
Labai džiugu, kad sulaukėme pagalbos iš įvairių įmonių ir pavienių žmonių. Mums labai reikėjo skalbyklių, džiovyklių, šaldytuvų ir kt., norėjome visa tai įsigyti su nuolaida, bet įmonės tiesiog padovanojo. Technorama kartu su UAB Stevija ir astra.lt padėjo įsigyti buitinės technikos, Malsena padovanojo greitai paruošiamų košių ir miltų, Vilkyškių pieninė – pieno produktų, Baldai1.lt – baldų. Džiugu, kad atsiliepė ir daugiau įmonių.
Be to, turime daug draugų kitose šalyse – jie taip pat daug aukoja. Labai džiaugiamės partneryste su krikščioniška organizacija Outreach foundation. Žinoma, aukoja ir mūsų tikintieji. Pats Dievas liečia žmonių širdis, nereikia jų įtikinėti – tiesiog pasakai, kuo galima prisidėti, ir žmonės atsiliepia. Mūsų bažnyčios žmonės aukoja ne tik mūsų projektui, bet ir kitoms Ukrainą remiančioms organizacijoms.
Labai gera jausti vėją, pučiantį į nugarą... Kai žinai, kad ne prieš vėją eini, o pavėjui. Jėzus sakė: „Mano našta lengva, mano jungas švelnus.“ Jėzui labai rūpi žmonės, ypač, kai ištinka nelaimės, kai vaikai tampa našlaičiais, kai išskiriamos šeimos...
Organizuojate ir ukrainiečių moterų susitikimus...
Taip, nuo karo pradžios kas savaitę organizuojame susitikimus moterims.
Jūs pats vykote į pasienį, vežėte labdarą ir parsivežėte ukrainiečių. Juk tai reikalauja daug jėgų, kyla įvairių iššūkių...
Taip, kelionės vargina... Man būtina išsimiegoti... Po kelionės reikia kelias dienas pailsėti, atgauti jėgas. Bet ne visada aš pats važiuoju. Pavyzdžiui, kartą važiavo viena šeima su trimis mažais vaikučiais. Jie jautė širdyje, kad turi tai padaryti. Kai nuo Lenkijos sienos parsivežė žmonių, ta našta nukrito nuo jų pečių. Taip turbūt Dievas ir veikia. Aš apskritai taip suprantu pašaukimą. Dažnai pašaukimą įvardiju tokiais žodžiais – negaliu nedaryti. Tiesiog dega viduje, ir tu negali to nedaryti. Kai žinai, kad turi kažką daryti, bet nedarai, nusidedi.
Ne visi turi važiuoti prie sienos parsivežti ukrainiečių, ne visi turi juos maitinti, bet visi turi būti gailestingi ir mylintys. Jei Dievas įdėjo į širdį norą padėti, svarbu į tą kvietimą atsiliepti.
Kai nusprendėme priimti dvi ukrainiečių grupes, neturėjome pinigų. Bet žinojome, kad reikia pradėti daryti ir žiūrėti, kaip gausis... Negali numatyti, kiek žmonių atsilieps, kiek prisidės. Už visus gautus pinigus mes atsiskaitome – vedame buhalteriją su auditu, kaip bet kurioje įmonėje. Turi pagrįsti net lėšas, kurios paaukotos, – bankas žiūri, kad neplautum pinigų. Visur yra tvarka, bet žingsnius žengiame tikėjimu. Žinoma, tai reikalauja drąsos ir pasikliovimo Dievu, kad Jis kartu dalyvauja, ir tuomet daug kas stoja į vietas... Tad norėtųsi drąsinti žmones, kad pajutę tą Dvasios vėją, pučiantį iš nugaros, imtų veikti, nesustotų iš baimės. Kartais vizija tiesiog nužudoma, neišnešiojama...
Jūs kalbate apie svetingumą, bet žmonės susiduria ir su sunkumais. Pažįstu šeimą, kuri priėmė mamą su penkerių metų vaiku. Jis neklauso, negražiai kalba, peržengia ribas, mama nieko nesako... Šeimininkams tikrai labai sunku. Svetingumas kainuoja...
Taip, svetingumas visada kainuoja, ir labai daug. Galvojate, kad kai 50 žmonių gyvena vienoje vietoje, ryte drauge padaro mankštą, suvalgo košės ir visi kartu eina pasivaikščioti? Ne. Suaugę žmonės turi savo įpročių: kažkas numetė šiukšlę, kitas suirzęs ir piktas, trečias labai išsilavinęs ir nebendrauja su likusiais... Vieni mūsų draugai priėmė septynis ukrainiečius. Du atvykę vaikai „perauklėja“ lietuvaičius, tad mama su ašaromis pasakoja ir laukia, kada šie išsikraustys... Viskas kainuoja. Tiems atvažiavusiems žmonėms – ir suaugusiems, ir vaikams – šokas, jie nesuvokia, kas vyksta, ir tai dažnai virsta baisiu elgesiu. Mūsų įstatymai neleidžia mušti vaikų, o jie savo vaikus drausmina mušdami... Yra ir kultūrinių skirtumų... Nenorėčiau visko nupiešti tik rožine spalva – kaip šaunu padėti, Viešpats pinigus tik kibirais pila, perki naujus daiktus, žmonės rankas bučiuoja...
Nors svetingumas sukelia nepatogumų, vis dėlto jis turi savo atlygį?
Jėzus sakė: jei darysite gera tiems, kurie jums daro gera, tai kokį atlygį gausite? Bet jei tu darai gera tam, kuris tau neatlygins, tai krauni turtus pas Viešpatį. Žinoma, tai kainuoja, bet tai yra brangu. Manau, kad visi šeimos nariai turėtų padėti savo noru, neprimetant, neperžengiant ribų.
Man padeda, kai mintyse pamėginu „apsikeisti vietomis“: kieno vietoje norėčiau būti – ukrainiečio, kurį kažkas priglaudžia ir išlaiko, ar lietuvio, kuris gali padėti? Galimybė padėti yra privilegija, bet svarbu aptarti su šeima, kiek mes galime padėti. Gal vieną žmogų gali kas kitas paimti, kad tau pačiam „stogas nenuvažiuotų“... Svarbu pasverti, kur ir ką darydamas gali sukurti didesnę vertę. Nepulti gelbėti iš impulso, bet tik viską pasvėrus... Jei šeima sutaria ir turi galimybių, tada tikrai galima padėti.
Jūsų namai labai svetingi – ne tik padedate pabėgėliams, bet neseniai įsivaikinote neįgalų, be galo judrų berniuką Motiejų... Ar tai taip pat susiję su svetingumu – pagalba kitokiam?
Taip, tai tokia pati situacija – kai išgirsti apie paliktą, pažeidžiamą žmogutį, nebegali nieko nedaryti. Kai mums gimė Iva, turinti Dauno sindromą, mūsų širdyse gimė nauja meilė tokiems žmonėms. Išgirdę apie Motiejų negalėjome kitaip elgtis. Šis mūsų šeimos pasirinkimas yra mūsų pašaukimo dalis. Mes esame labai palaiminti, kad būtume palaiminimu kitiems.
Balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda jūsų žmoną Sanną Karosas Motinos dienos proga apdovanojo ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Kaip sutikote šią žinią?
Man labai džiugu matyti Sanną įvertintą. Ji tikrai daug laiko ir jėgų skiria skleisdama žinią, kad vaikai su negalia turiu tokių pačių poreikių ir norų kaip ir mes visi, tačiau jų galimybės labai ribotos. Aš didžiuojuosi savo žmona. Man labai malonu matyti, kaip Lietuvoje keičiasi požiūris į žmones, turinčius negalią, ir našlaičius. Aš įsitikinęs, kad Dievas tuo tikrai džiaugiasi, nes Jis yra našlių ir našlaičių Dievas.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
