Žydų rabinas ir filosofas Abrahamas Joshua Heschelis yra rašęs, jog šabo idėja išreikšta tai, kas labiausiai charakteringa judaizmui. Šabas - tai diena, kurią žmogus pašvenčia išimtinai Dievui, o draudimas dirbti, eiti ar važiuoti ilgesnį nei nustatyta atstumą ir panašios taisyklės įgalina atsiriboti nuo veiksmų, kurie galėtų tam kliudyti. Ši diena, taip pat, kaip sekmadienis krikščionims, leidžia tam tikra prasme išgyventi biblinę „septintąją dieną“, t.y. eschatologinį laiką, į kurį artėja tiek kiekvienas atskiras asmuo, tiek ir visa kūrinija, tą metą, kai galutinai įsiviešpataus Dievo karalystė.
Taigi šabo tikslas - padėti žmogui, kūriniui, priartėti prie Kūrėjo, leisti laike esančiajam patirti - žinoma, tik neakivaizdžiai - amžinybės artumą. Kitaip tariant, šis šventas (Šventojo Rašto prasme, „skirtingas, kitoks, išskirtas iš kitų“) laikas reikalingas ne Dievui, o žmonėms, kad prisimintume, jog esame gyvi ne tik duona, kad nevirstume mašinomis, robotais, mus supančio pasaulio vergais. Todėl Jėzaus žodžiai, ištarti panašioje kaip ir aukščiau aprašytoji situacijoje - šabo įstatymo pažeidimu fariziejai tąsyk kaltino ne patį Jėzų, o Jo mokinius - „Šabas skirtas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27), visiškai neatrodo nei provokuojantys, nei, tuo labiau, šventvagiški.
Atrodo, savaime suprantama, tačiau, tiek anuomet, Jėzaus dienomis, tiek ir šiandien, net ir pats geriausias įstatymas, skirtas žmogaus labui, jeigu jis virsta negyva raide, jeigu jo laikomasi vien dėl jo paties, tik todėl, kad „taip įsakyta“, ne padeda žmogui, ne jam tarnauja, o jį pavergia. Tuo labiau, jeigu įstatymas tampa svarbesnis už žmogų. Kaip ir šioje istorijoje, kurią randame Evangelijoje pagal Morkų.
Šabo dieną buvo leidžiama ginti savo gyvybę, gydyti sunkiai sergantį, gimdyti, apipjaustyti naujagimį. Žmogus padžiūvusia ranka lyg ir nesunkus ligonis, ir nieko baisaus jam turbūt nebūtų atsitikę, jei būtų luktelėjęs kitos dienos, palankesnės progos. Tačiau Jėzus taip nemano. Jam nėra nepalankaus meto, netinkamų progų. Jis daro gera, nepaisydamas to, kad rizikuoja užsitraukti religinės aukštuomenės nemalonę, nepaisydamas to, kad nusižengimas šabo įstatymui, atrodo, galėjo būti baudžiamas mirties bausme (apie precedentą žr. Sk 15, 32-36).
„Ar šabo dieną leistina gera daryti ar bloga?“ - klausia Jis fariziejų. Nors ši alternatyva niekur, nei rabinų raštuose, nei žodinėje tradicijoje, neminima, Jėzaus klausimas ne toks ir keistas, kaip galbūt iš pradžių atrodo. Nedaryti bloga neužtenka. Ne pro šalį būtų prisiminti istoriją apie gailestingąjį samarietį (Lk 10, 30-37), kurioje šmėkšteli du personažai, - kunigas ir levitas, - lyg ir nepadarę nieko bloga juridiškai, t. y. nenusižengę įstatymo raidei, tačiau nepadarę ir to, ką privalėjo padaryti, - nepadėję į nelaimę patekusiam žmogui.
Jėzaus elgesys sinagogoje, sergančio žmogaus išgydymas šabo dieną, nors šis žmogus ir nebuvo sunkus ligonis, kokius įstatymas leido tokiais atvejais gelbėti, primena, kad gera daryti būtina nuolat, kad meilė artimui yra aukščiau už visus įstatymus, net ir už šventes Dievo garbei.
Žmogus padžiūvusia ranka pasveiko. Atrodo, belieka tik džiaugtis kartu su juo ir dėkoti Dievui už stebuklą. Deja, „fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti“. Už ką? Už šventvagystę? Už šventos dienos išniekinimą? Betgi Jėzus nieko panašaus nepadarė. Priežastis visiškai kita. Jo elgesys buvo akibrokštas fariziejams, religiją pavertusiems legalizmu ir siekusiems žūtbūt išsaugoti status quo, kurioje įstatymas svarbiau už žmogų ir už Dievą.
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.1-2
Arvydas Malinauskas yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas
_64x64_9de.jpg)
