.jpg)
Jurga Grunskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
XFM sociokultūrinis radijo žurnalas „Horizontai“ (vedėjas Rokas Simanavičius) apžvelgė krikščioniškų knygų vietą mūsų visuomenėje. Pašnekovė vertėja JURGA GRUNSKIENĖ kalbėjo apie iššūkius verčiant tokio pobūdžio knygas bei šių knygų paveikumą visuomenėje.
Kaip jūs pradėjote savo kaip vertėjos darbą? Ar tai yra jūsų pagrindinis darbas, ar papildoma veikla?
Šiuo metu verčiu tik knygas, straipsnius, ilgesnius projektus. Dirbu namuose. Aš baigiau anglų kalbą ir literatūrą. Mokydamasi svajojau būti mokytoja ir ruošiausi dirbti mokykloje. Bet, padirbėjus mokykloje metus, supratau, kad tai ne mano kelias. Tuomet grįžau į universitetą, pabaigiau vertėjo profesines studijas ir labiau susiorientavau į vertimo specialybę. Po to nemažai dirbau vertimų biuruose. Tai buvo mano mokykla, ten buvo visai kita specifika, vertimai buvo trumpesni, labiau verslo, teisės, ekonomikos srities. Visokių vertimų teko „paragauti“. Tada atėjo toks momentas, kai supratau, jog traukia prasmingesnė literatūra, kuri turėtų kažkokią išliekamąją vertę. Sąmoningai pradėjau ieškoti knygų, megzti santykius su leidyklomis. Sakoma, kad kai mokinys pasiruošęs, atsiranda ir mokytojas, tad man taip ir buvo. Kai nusprendžiau, kad esu jau pasiruošusi, atsirado ir pirma mano išversta knyga. Su vertėjų kolektyvu mes išvertėme Tony Judto istorinę knygą „Pokaris“. Labai sunki buvo pradžia, bet supratau, jog tie sunkumai, iššūkiai man patinka, kad tada aš galiu atsiriboti, susitelkti į tą vieną kūrinį, projektą ar straipsnį. Taip viskas ir prasidėjo.
Kai dar studijavau universitete jau gaudavau išversti tokių nedidelių krikščioniškų knygelių, bet tada man dar trūko patirties, vis nesusirasdavau leidyklos ar leidėjo, su kuriuo galėčiau bendradarbiauti. Aišku, kaip krikščionei, norėjosi per tai tarnauti Dievui, bet buvau tikrai nusivylusi. Buvo kelios knygos, kurias buvau pasiėmusi versti ir atsivertus jas suprasdavau, kad jos nėra biblinės, nėra teisingos. Vis nuvildavau. Bet po to atėjo toks laikas, kad pradėjome bendradarbiauti su Reformatų literatūros centru, ir man tai iš tikrųjų labai patiko. Pirma didesnė knyga, kurią iš jų gavau, Johno Charleso Ryle‘o „Evangelijos pagal Matą apmąstymai“. Man labai patiko šios knygos autorius, XIX a. teologas, rašytojas, nepaprastai išsilavinęs žmogus. Man patiko, kad jis Evangeliją pagal Matą taip švelniai komentuoja, įveda į kontekstą. Netikinčiam ar ką tik įtikėjusiam skaitytojui ši knyga yra lobis. Tai mane labai „užkabino“, ir aš taip pasinėriau į vertimą. Atsiliepimai apie knygą buvo geri, tad pirmas blynas pavyko. Taip pradėjau bendradarbiauti su Reformatų literatūros centru. Man labai patinka, kaip jie pasirenka krikščioniškos tematikos knygas. Tai, ką aš jiems verčiu, yra reikalinga ir man, kaip tikinčiam žmogui. Tai labai pamoko ir yra biblinė, Dievo žodžiu pagrįsta literatūra.
Kas vis dėlto nulemia jūsų pasirinkimą? Esu girdėjęs, kad vertėjai ne visas knygas anaiptol sutinka versti.
Šiuo metu tai yra kažkoks Dievo vedimas, man pasiūlo knygą, ir man ji „prilimpa“. Verčiau Paulo Washerio knygų seriją „Atgaivinanti Evangelija“. Tai trys knygos, dvi jau esu išvertusi. Iš pradžių, galima sakyti, aš kovojau su tuo autoriumi. Bet kai išvertusi knygą iki galo pamačiau visumą, kokia gera yra ši knyga, kaip ji gali pakeisti žmonių širdis, pakeisti žmonių nusistatymus. Krikščionių, tikinčių žmonių pasaulyje yra tokių įsišaknijusių keistų, neteisingų nuostatų. Jis tas nuostatas griauna, rauna ir atveda žmogų prie Biblijos, prie Dievo žodžio, prie tiesos. Kai tu matai, kaip tai stipru, kaip yra gerai, kaip tai gali pakeisti, tai yra ir motyvacija.
Kiek per savo kaip vertėjos karjerą esate išvertusi krikščioniškų knygų? O kiek esate išvertusi knygų apskritai?
Apskritai knygų – gal 12. Krikščioniškų – negaliu pasakyti.
Save laikote pradedančiąja vertėja ar jau patyrusia?
Patyrusia, nes kai sunku išversti, įsigilinti į kažkokią sritį, visa patirtis labai padeda. Daug ką darau iš patirties.
Jums dažniausiai tenka versti protestantiško turinio knygas, kurias dažniausiai rašo amerikiečių autoriai. Ar būna tam tikrų niuansų, kur reikia pasukti galvą, kaip tas knygas adaptuoti būtent Lietuvos skaitytojui?
Be abejo, būna. Prisiminsiu Paulą Washerį. Jis yra pamokslininkas, per savo kalbą skleidžiantis idėjas. Jis pats rašo įžangoje, kad jam rašyti nepaprastai sunku, jog tai jam yra iššūkis ir jis turi nugalėti save. Ir iš tikrųjų, kai pradėjau versti, buvo toks šokas, nes jis rašo taip pat, kaip kalba. Tarsi tai būtų pamokslininkas iš sakyklos ir kalbantis. Yra tokio krikščioniško žargono, ir visa tai perteikti kartais buvo tikrai sudėtinga, reikėjo pasukti galvą. Aišku, padėjo ir redaktorius. Iš pradžių redaktorius pasipiktino kai kuriais mano išverstais dalykais. Po to mes diskutavome, jis mane įtikino, kad lietuvių kalbos negalima darkyti, o aš įtikinau jį, kad reikia palikti ir autoriaus specifikos. Rezultatas buvo neblogas, kiek girdėjau atsiliepimų iš skaitytojų.
Tikiu, kad būtų tokių žmonių, kurie sakytų, kad krikščioniška kalba yra universali ir visame pasaulyje ji turėtų būti suvokiama vienodai. Jūs pati, kaip vertėja, sutiktumėt su ta nuomone? Ar vis dėlto tas kultūrinis kontekstas čia užima anaiptol ne paskutinę vietą?
Ne, tikrai kultūrinis kontekstas užima ne paskutinę vietą. Aišku, kalbant apie krikščionis, tai mūsų visų šaknys yra Biblijoje, ji suvienija. Verčiant krikščionišką literatūrą, Biblija yra tikrai daug kartų cituojama.
Čia dar šalimais reikia ir nemažai papildomų knygų turėti, ar ne?
Taip.
Kiek užtrunka išversti vieną krikščionišką knygą?
Įvairiai, išversti vidutinės apimties knygą, manau, mažiausiai reikia pusės metų. Bet būna užtrunka ir iki metų. Būna, skaitai knygą, tau ji patinka, bet, kai atsisėdi versti, supranti, kad versti nepavyksta, ir taip savotiškai apsigauni. Nes skaityti ir versti nėra tas pat. Tai visiškai skirtingi dalykai.
Palyginkite krikščioniškos ir populiariosios literatūros specifiką
Krikščionišką literatūrą man versti sunkiau, nes yra didesnė atsakomybė. Aišku, aš tik stengiuosi autoriaus mintis perteiki kuo autentiškiau, galvoti taip, kaip galvoja autorius. Tačiau jaučiu didelę atsakomybę Dievui, nes tai Dievo darbas, tarnystė Jam. Pati specifika, tekstų sudėtingumas labai priklauso nuo autoriaus. Pavyzdžiui Johno Charleso Ryle‘o kalba buvo tokia aiški, skaidri. Jį versti man buvo malonumas. Knyga „Šventumas“ man buvo Dievo palaiminimas. Nekrikščioniškų knygų specifika priklauso nuo srities. Man teko vieną knygą versti apie Černobylio avariją, tai teko pasidomėti, kaip veikia tie branduoliniai reaktoriai. Tad reikia labai daug skaityti, rinkti tą informaciją.
Klausantis jūsų, galima dar kartą įsitikinti, kad joks skaitytojas taip gerai į knygas neįsigilins kaip vertėjas.
Manau, kad taip. Turėtų taip būti. Tik leidyklų kartelė yra labai nuleista ir, būna, paskaitai ir jauti, kad žmogus pats nėra įsigilinęs ir nežino, ką jis verčia. Visko būna.
Ar skaitote pati savo išverstas knygas?
Kai knygą išleidžia, tai jau neskaitau. Bet kol atiduodu redaktoriui ir dar po redaktoriaus perskaitau gal tris ar keturis kartus. Kartais vos ne mintinai išmokstu kai kurias vietas. Norisi, kad skaitytoją pasiektų maksimalus rezultatas, tad tekstą reikia skaityti, šlifuoti keletą kartų.
Jūs verčiate krikščioniškas knygas, kur daug kalbama apie moralę, kartu verčiate ir populiariąją literatūrą. Ar būna pačiai tam tikrų vidinių dilemų, kai suprantat, kad tai, ką verčiate, yra netiesa? Ar vyksta kova su savimi verčiant knygą būtent dėl to, kas ten parašyta?
Priešingai. Aš matau Dievo vedimą, koks Dievas yra geras ir kaip Jis man neduota jokių kontroversiškų knygų. Nebuvo tokio atvejo, kad man reikėtų paminti savo principus. Šiuo metu verčiu knygą apie Vincentą van Goghą – trumpas jo gyvenimo aprašymas, jo kūryba. Atradimas buvo tai, kad Van Goghas, pasirodo, gimė pastoriaus šeimoje ir kurį laiką buvo tikrai giliai tikintis žmogus, bandęs skelbti Evangeliją. Jis labai rimtai į tai žiūrėjo, išvažiavo į angliakasių gyvenvietes ir pats norėjo ten pritapti, eidavo basas ir apiplyšęs, išsitepliodavo veidą kaip jie. Jis norėjo susitapatinti su tais vargšais žmonėmis. Jis užjautė juos, tačiau nepatiko misionierių organizacijai. Tada Van Goghas nusivylė, ir tai nulėmė jo pasirinkimą tapyti, nors jis svajojo tapti pastoriumi.
Klausydamas jūsų girdžiu, kad labiau esate linkusi susitapatinti su rašytoju, kurio knygą verčiate, negu jį kritikuoti.
Nepasakyčiau, kad aš susitapatinu. Į mano rankas patenka knygos, kurios yra teisingos. Pavyzdžiui, verčiau knygą apie Černobylio katastrofą, ir aš supratau tą visą mastą, kaip svarbu žmonėms vėl iš naujo kalbėti apie tai. Aišku, to nesusiesi su krikščionybe, bet svarbu kalbėti apie tuos dalykus, kad žmonės žinotų, kas tada įvyko ir kas tada vykdavo apskritai, kritiškai žiūrėti į sovietmetį. Atrandu daug dalykų, kurie galbūt nėra tiesiogiai susiję su krikščionybe, bet yra tikrai moralūs.
Iš krikščionio pusės krikščioniška literatūra suvokiama kaip knyga apie Dievą, kur galima dar geriau pažinti Dievą. Tačiau labai svarbūs yra ir ieškantys, netikintys žmonės. Kaip juos pasiekti?
Yra knygų, kurios skirtos labiau ieškantiems, pradedantiems tikintiesiems. Ir yra knygų, skirtų bendruomenei, Bažnyčiai sustiprinti, kurios aiškina Bibliją. Pavyzdžiui, „Šventumas“, „Evangelijos jėga ir žinia“ labiau skirtos tikintiesiems, kurie galbūt yra nepatenkinti savo tikėjimu, nori, kad jis augtų, gilėtų, nori geriau pažinti Dievą, nori artėti prie Jo. Tos dvi knygos tam labai tinkamos. Esu išvertusi, kaip minėjau, J. C. Ryle‘o „Evangelijos pagal Matą apmąstymai“. Yra išleista ir Evangelijos pagal Morkų, Evangelijos pagal Luką apmąstymai. Autorius pateikia kiekvieną Evangelijos eilutę, kiekvieną pastraipą ir komentuoja, įveda į kontekstą. Tai yra tikras lobis ką tik įtikėjusiam žmogui, kuriam galbūt nedrąsu iš karto imti Bibliją ir skaityti. Tie trumpi komentarai, įvedimas į kontekstą labai padeda. Tokios knygos nepamainomos ką tik įtikėjusiems ar ieškantiems žmonėms, kuriems įdomu, kas yra ta Biblija, kodėl ji tokia populiari, kodėl taip išaukštinta, kodėl tiek žmonių ja domisi.
Per savo vertimo praktiką, ypač tuos pastaruosius kelerius metus, galėtumėte pasakyti, kad krikščioniškų knygų autoriai radikalėja ir kad vis dėlto yra bandoma didesnei visuomenes žmonių grupei pristatyti tą knygą? Ar jaučiat tas tendencijas? Man yra tekę iš netikinčių žmonių girdėti atsiliepimų, kad, kai knygą atsiverti ir ten gąsdina pragaru, iš karto įvyksta tokia atgalinė reakcija, ir jie užverčia knygas. Tad noriu paklausti apie tą autorių retoriką. Ar ji švelnėja žmogaus, kuris skaito, atžvilgiu, ar vis dėlto kaip tik tampa radikalesnė?
Apskritai kalbant – švelnėja. Žmonės stengiasi vis atrasti naujų būdų įtikti visiems. Ir nemanau, kad tai labai gerai. Tada kyla pavojus nukrypti nuo Biblijos tiesų. Apie tai savo knygose kalba ir Paulas Washeris. Galima per daug nusišvelninti – tu norėsi įtikti žmonėms, nebeliks vietos Dievui, Jo tiesai, Jo žodžiui. Apskritai tendencija tokia, kad švelnėja, bet neaišku, ar tai yra gerai. Ar tikintis, ar netikintis žmogus, aš esu įsitikinusi, kad jam reikia sakyti tiesą ir rašyti taip, kaip yra.
Ką jūs turite konkrečiai mintyse, kalbėdama apie švelnėjimą?
Yra daug knygų, kur sekama pasaulietine literatūra – kaip pakelti žmogaus savivertę, kaip jam išsivaduoti iš įvairiausių kompleksų. Kiek žinau, Amerikoje yra labai populiarios tokios knygos, bet tai nereiškia, kad jos geros, kad jos yra biblinės.
Pagrindinė krikščioniškos literatūros misija – skelbti Gerąją Naujieną. Kiek, jūsų nuomone, knyga vis dar yra paveiki šiandienos visuomenėje?
Manau, kad visos priemonės skelbti Evangeliją yra tinkamos, o knyga – ypač gera priemonė. Gal patekusi į vieno rankas ji niekuo ir nesudomins, bet pateks kažkam kitam ir vis tiek atras savo skaitytoją.
Ar vis dėlto gali vertėją pakeisti kompiuteris ir šiuolaikinės vertimo programos?
Ne. Tai juokinga. Bent jau kiek jie dabar yra pažengę, tai tikrai dar negalėtų versti knygų, tuo labiau krikščioniškų.
Žvelgiant į ateitį, jūsų nuomone, krikščioniškos literatūros vertėjo poreikis konkrečiai mūsų šalelėje Lietuvoje jis didės, mažės ar apskritai tokių vertėjų poreikis bus?
Sunku pasakyti. Tikėkimės, kad tikinčiųjų daugės, kad bendruomenės augs, kad daugės tų naujai įtikėjusiųjų, kuriems reikės papildomos literatūros apie Bibliją, apie Dievą, apie tą šventėjimo procesą, kaip labiau patikti Dievui, kaip labiau atitikti Biblinius standartus. Aš tikiu, kad taip bus.
Parengė Skaistė Tumulytė ir Ilona Petrovė
