.jpg)
Su Inga susipažinome dar tuomet, kai ji su vyru gyveno Kaune. Nors po kelerių metų jie išsikėlė į Kėdainių raj., mūsų draugystė 
nenutrūko. Žaviuosi jų su vyru ištverme tarnaujant gyvenimo klystkeliais nuklydusiems žmonėms – tikrai ne kiekvienas gali imtis tokios tarnystės. Apie Kėdainių raj. įkurtą reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“ kalbiname vieną to centro įkūrėjų ir darbuotojų – Ingą Lučunienę.
Inga, jūs su vyru jau daug metų padedate priklausomybių turintiems žmonėms, Kėdainių raj. esate įkūrę reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“. Papasakok, kada ir nuo ko viskas prasidėjo? Kaip gimė mintis įkurti reabilitacijos centrą nuo alkoholio ir narkotikų priklausomiems žmonėms?
Su Kristumi susitikau prieš 29 metus. Tuomet atvykau iš nedidelių Molėtų į didelį Vilnių studijuoti etnomuzikologijos Muzikos akademijoje. Įtikėjimo pradžioje, turbūt kaip ir daugelis, degiau troškimu pažinti Kristų ir Jam tarnauti. Maniau, mano pašaukimas yra skelbti Evangeliją meno žmonėms. Tačiau vienos maldos metu aiškiai išgirdau Viešpaties klausimą – ar sutinku kišti rankas į purvą ir leistis į tamsą, kur girdisi Jo mylimųjų šauksmai. Meilė Viešpačiui vertė atsakyti „taip“, nors tuo metu dar gerai nežinojau, kur Jis mane kviečia. Laikui bėgant, Vilniuje stotelėse belaukiant autobuso, vis labiau dėmesį patraukdavo nuo kažko apsvaigę, vargani, bejėgiai žmonės. Mano širdį vis labiau suspausdavo gailestis ir skausmas dėl jų. Namuose tai išliedavau užtarimo maldose prieš Viešpatį. Netrukus į maldas įsitraukė daugiau žmonių. Išaugome į tikinčiųjų grupę – reguliariai rinkdavomės, melsdavomės ir degėme noru atnešti laisvę priklausomiems žmonėms. Dabar, žvelgdama į tikinčiuosius, dažnai pasigendu tokio tikėjimo, ryžto, drąsos ir pasiaukojimo... Grupelėje sutikau būsimą savo vyrą Albertą, seniai puoselėjusį svajonę įsteigti reabilitacijos centrą, kuriame būtų diegiamos krikščioniškos vertybės. Dievas suvedė jį su broliu Kristuje, Valdu Šiškumi iš Kauno – panašaus likimo ir svajonių žmogumi. Jie kartu aplankė narkomanų reabilitacijos centrą Peterburge, kur domėjosi jų darbo metodika, veiklos rezultatais. Grįžę iš ten visi ieškojome patalpų tokiam centrui Lietuvoje. Sutarėme, kad jei patalpos atsiras Vilniuje, visi darbuosimės sostinėje, o jei Kaune – mes su šeima, kurią ką tik sukūrėme, vyksime ten. Pirmiausia patalpas pavyko gauti Valdui. Jos buvo netoli Kauno, Linksmakalnyje. Taip gimė narkomanų reabilitacijos centras „Sugrįžimas“.
Vėliau vyras padėjo įsteigti panašų centrą Šiauliuose. Tačiau buvo aišku, kad tai tik ėjimas į ilgai puoselėtą svajonę, o ne galutinis jos išsipildymas. Po ketverių metų su vyru supratome, kad Viešpats veda kurti kitą reabilitacijos centrą Kėdainių raj., Kalnaberžėje. Galiausiai 2002 m. rugsėjo 3 d. kartu su vyru įsteigėme Labdaros ir paramos fondą „Vilties švyturys“, o kitų metų vasario mėn. Kalnaberžėje, 12 km nuo Kėdainių, ėmė veikti priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė vyrams. Esame dėkingi Kėdainių krikščionių bažnyčios pastoriui Alvydui su žmona Laima bei visai bendruomenei, kurie pradžioje mus palaikė, tarnavo centre žodžiu ir turtu. Taip ir gimė „Vilties švyturys“. Šiais metais atšventėme jau 16-ąjį reabilitacinio centro gimtadienį.
Esate įsikūrę Kėdainių raj., Kalnaberžės kaime. Kaip į jūsų centro įsikūrimą reagavo vietiniai žmonės? Ar nesibaimino, kad padidės nusikalstamumas, ar pan.? Kaip dabar reaguoja vietiniai?
Prieš įsikurdami Kalnaberžėje nežinojome, kad prieš metus panašų centrą čia bandė steigti katalikų kunigas, tačiau nesėkmingai – žmonės nepriėmė. Kadangi ši informacija mūsų nebuvo pasiekusi, drąsiai vykome pas seniūnę, kuri, matyt, sunkiai tikėdama nepažįstamais, entuziastingais, jaunais, su vaiku ant rankų, žmonėmis, susikvietė seniūnijos darbuotojus. Šie sukvietė kaimo aktyvą, o šis – visą kaimą. Diskusijos buvo labai karštos, bet Viešpats buvo su mumis, ir galiausiai kaimas surizikavo leisti atvykti „narkomanams“, besibaigiant susirinkimui dar ir vaišes suruošė. Esame labai dėkingi seniūnei Vandai Petrauskienei, seniūnijos darbuotojams ir visam kaimui už palaikymą. Bendruomenės steigimui pritarė ir tuometinis Kėdainių rajono meras Viktoras Muntianas. Iki šiol bendradarbiaujame su seniūnija ir visu kaimu, padedame talkose, kartu švenčiame šventes, parašėme projektą, iš kurio gautomis lėšomis buvo suteikti pavadinimai kaimo gatvėms, tvarkomi keliai.
Kaip jūsų reabilitacijos centras augo, keitėsi?
Su Dievo pagalba pavyko įsigyti pastatą – 600 kv. m dviejų aukštų buvusį vaikų darželį, kurį reikėjo bent minimaliai pritaikyti nuolatiniam gyvenimui. Darželis kurį laiką buvo nenaudojamas, apleistas, jame nebuvo nei vandens, nei elektros, nei šildymo, reikėjo kapitalinio remonto. Į tokį pastatą, tik įsigijus malkomis kūrenamą krosnelę, spaudžiant vasario šaltukui, atsikėlė pirmasis bendruomenės gyventojas, o po kelių dienų dar vienas. Abu vaikinai – iš sostinės. Pradžioje ir besigydantys vyrai, ir darbuotojai gyveno vienoje gyvenamojoje patalpoje su plėvele užkaltais langais. Žodžiu, sąlygos tikrai nelepino, bet jų ir neišgąsdino, nes vieni turėjo didelį norą sveikti, o kiti – padėti. Dabar, po daugelio metų, jie šypsodamiesi prisimena tuometinį „romantišką“ gyvenimą ir nesupranta, kaip galima pasveikti turint tokias geras sąlygas kaip šiandien – juokauja, kad tai tikra sanatorija. Po truputį gyvenimo sąlygos keitėsi: buvo remontuojami kambariai, įvesta elektra, vanduo, ėmė veikti virtuvė, skalbykla, dušas. Atsirado ūkinės patalpos, įrengta sporto salė, pirtis. Be abejo, iki galo suremontuoti tokį didžiulį pastatą reikėjo didelių pastangų ir lėšų. Didžiąją darbų dalį atlikome patys su bendruomenės gyventojais. Pristatėme trečią pastato aukštą, pastatėme angarą, įrengėme dirbtuves, turime didelę renginių salę.
Pradžioje įkūrėte centrą į priklausomybių liūną įkliuvusiems vyrams, bet vėliau ėmėte padėti ir moterims?
Taip, pradžioje reabilitacijos bendruomenė buvo skirta tik vyrams, bet ilgainiui į mus ėmė kreiptis ir priklausomos moterys, kurioms vietų gydytis Lietuvoje buvo labai mažai. Man, kaip moteriai, tiesiog buvo jų gaila, ir aš ėmiau prašyti Alberto jas priimti. Lig šiol pamenu jo žodžius – „Nežinai, ko prašai.“ Dabar jau puikiai suprantu, ką jis turėjo omenyje, bet tuo metu tikrai nesupratau, su kuo teks susidurti. Darbas su priklausomomis moterimis yra labai specifinis ir sudėtingas. Jos – jautresnės už vyrus, nervų sistema labiau pažeista, dažnai atsiveža visą bagažą problemų – ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos, vaikų. Moterų bendruomenėje net daugelis taisyklių yra kitokios nei vyrų centre, programa pritaikyta spręsti moteriškoms problemoms, įsisenėjusioms žaizdoms gydyti. Dirbant su moterimis reikia daug kantrybės, meilės, švelnumo, bet tuo pačiu ir reiklumo, griežtumo.
Po kelerių metų nuo centro įkūrimo priėmėme gydytis vieną merginą. Albertas sutiko pabandyti, bet pasakė, kad šios merginos atvejis ir nulems, ar atversime plačiau duris moterims, ar ne. Ačiū Dievui, nuoširdus merginos noras sveikti įveikė visus sunkumus, ir ji sėkmingai baigė programą, vėliau sukūrė šeimą, turi du vaikučius, yra blaivi ir dievota moteris.
Kiek šiuo metu jūsų centre gydosi žmonių? Ar vyrai ir moterys gyvena ir laiką leidžia kartu?
Turime 10 vietų moterims ir 30 vietų vyrams. Moterys ir vyrai gyvena skirtingose vietose. Jų veiklos ir užsiėmimai vyksta atskirai, laisvalaikį jie taip pat leidžia ne kartu. Vyrai ir moterys susitinka tik sekmadieninėse pamaldose. Taip išvengiame daugelio papildomų problemų.
Turite nemažą patirtį. Ar galite įvardinti kelias pagrindines priežastis, kodėl žmonės pradeda vartoti svaigalus?
„Tipiško vartotojo portreto“ nėra. Daug žmonių turi išankstinį nusistatymą, kad į narkotikų liūną įklimpsta tik blogai besimokantys, iš asocialių šeimų kilę jaunuoliai. Deja, vartoti kartais pradeda ir „gerų tėvų“ vaikai. Todėl nėra ir „tipiškų“ narkotikų vartojimo priežasčių. Vis dėlto galima išskirti kelias dažniausiai vartoti skatinančias priežastis: tai – malonumo troškimas, smalsumas, jaunatviškas maištas, negebėjimas tvarkytis su stresu, žema savivertė, svaigalų prieinamumas, vartojimui palanki aplinka ir kitos, dažniausiai šeimoje, ankstyvoje vaikystėje, pradžią turinčios priežastys.
Sakoma, kad dirbti su žmonėmis yra sunkiausia. Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Sunkumų iš tiesų yra daug. Paminėsiu tik kelis: pastebėjome, kad silpnėja asmenų, nusprendusių gydytis, motyvacija. Labai padaugėjo socialinių paslaugų, jos tapo kiekvienam prieinamos ir visur siūlomos, deja, priklausomas asmuo dėl to tampa mažiau motyvuotas pokyčiams, nes, kaip žinia, pokyčiai reikalauja aukos, kantrybės, vidinių pastangų... Bet kam kentėti, jei tiek daug organizacijų, kurios ir taip maitina, rengia, šelpia, suteikia nakvynę? Kam kęsti skausmą, siekiant pokyčių? Anksčiau žmogus suvokdavo: jei nutrauks blaivėjimo programą, jo lauks pražūtis, ir suteikiamą pagalbą labiau vertindavo.
Taip pat jau kurį laiką susiduriame su dar viena problema – atvykstančiųjų gydytis priklausomybe vaistams. Ieškantis pagalbos žmogus kreipiasi į psichiatrus, o šie gana dažnai skiria raminamuosius vaistus, kurių vartojimo nevalia staigiai nutraukti. O juk vaistai tiesiog laikinai apramina ir padeda užmiršti vartojimo pasekmes, nes jie veikia blokuojančiai, kiek apramina, ir žmogus mažiau jaudinasi dėl vartojimo sukeltų pasekmių. Todėl atvykus čia tenka atprasti nuo kelių priklausomybių vienu metu, o tai stipriai apsunkina sveikimo procesą. Tokį žmogų daug sunkiau motyvuoti ir dvasiniams pokyčiams, Dievo paieškoms.
Neretai susiduriame ir su kitų įstaigų darbuotojų nepalankiu požiūriu į priklausomą žmogų, net ir sveikstantį. O problemų šie žmonės turi tikrai nemažai: dažnas praradęs dokumentus, turi skolų valstybei, problemų su teisėsauga, problemų dėl vaikų nepriežiūros, o kur dar sveikatos bėdos... Žmogui tenka atstatinėti visas sritis iš karto. Be abejo, centre jam padedame, jis mokomas atsakomybės, socialinių įgūdžių.
Iš tiesų ši tarnystė yra nelengva, o kartais ir nedėkinga – atrodo, atiduodi žmogui visą save, o jis visai to nevertindamas pasirenka vėl grįžti prie senojo gyvenimo būdo. Tačiau juk ir Kristus ėjo ant kryžiaus už tuos, kurie Jį išduos. Viešpaties meilė žmogui, matyt, yra vienintelė jėga, įgalinanti ir įprasminanti tokią auką.
Kokias programas taikote savo reabilitacijos centre? Kuo jūsų centras išsiskiria iš kitų?
Dažną kartą atvykęs sveikti žmogus mano, kad problema yra pati medžiaga ir prisirišimas prie jos, tačiau vėliau jis ima suprasti, kad tam tikros medžiagos vartojimas tėra pasekmė. Tą medžiagą jis vartojo, nes nemokėjo spręsti gyvenimiškų problemų, rūpesčių, kurie kėlė skausmą ir diskomfortą. Todėl gydantis tenka ir mokytis reikšti jausmus. Mokoma nebėgti nuo pykčio jausmo, bet jį priimti, išgyventi ir paversti jį energija, padedančia nuveikti daug gerų darbų. Gėda taip pat jausmas, su kuriuo priklausomam asmeniui sunku tvarkytis. Tokiam žmogui siekiame padėti atstatyti savivertę, tad vėliau dingsta ir poreikis slopinti gėdą cheminėmis medžiagomis. Panašiai dirbama ir su kitais nemaloniais jausmais. Nutraukusiam svaigalų vartojimą žmogui dažnai baisu išvysti pasekmes, kurios žmogų tiesiog užgriūva, todėl reabilitacijos centre besigydantis žmogus, socialinių darbuotojų padedamas, tas pasekmes sprendžia palaipsniui, kiek tuo metu yra pajėgus. Dažnai mes tarpininkaujame sprendžiant skolų, prarandamų tėvystės teisių, pamestų dokumentų problemas ir kitus nelengvus buvusio destruktyvaus gyvenimo padarinius.
Reabilitacija trunka vienerius metus. Gydoma nuo priklausomybių alkoholiui, narkotikams, rūkymui, raminamiesiems vaistams, azartiniams lošimams ir pan. Čia jiems stengiasi padėti socialiniai darbuotojai, psichologai, konsultantai. Reabilitacijos gydymo metodai apima įvairias sritis: vyksta individualus konsultavimas, neformalios paskaitos, mokymasis, savarankiškas darbas su savimi, bendruomenės susirinkimai, fizinis darbas, darbas su visa šeima, sportiniai užsiėmimai, dailės bei vaidybos terapijos ir, be abejo, Biblijos studijos, tikinčiųjų susirinkimai.
Gydymo proceso eiga suskirstyta į keturias fazes. Bendruomenėje gyvenama pagal krikščioniškos moralės principus. Taikomas Minesotos ir Day-Top programų derinys. Darbui su priklausomais žmonėmis taikome ir plačiai pasaulyje paplitusią, gana efektyvią 12 žingsnių programą. Bendruomenės gyventojai, dažniausiai be išsilavinimo ir darbo patirties, apmokomi statybos, remonto, žemės ūkio darbų. Labiausiai norintiems sveikti ir keisti savo gyvenimo būdą vyrams ir moterims yra sudarytos galimybės mokytis Kėdainių suaugusiųjų mokymo centre, taip pat jie gali dalyvauti įvairiuose projektuose ir įgyti įvairių specialybių.
Daug dėmesio skiriame psichologiniam, sielovadiniam aspektui. Konsultuojame individualiai, dirbame su grupėmis. Dažniausiai besigydantieji susiduria su socialiniais darbuotojais bei konsultantais – jie stiprina motyvaciją sveikti, įvertina asmens socialinę būklę, parenka reikalingas paslaugas, lavina socialinius ir vertybinius įgūdžius, individualiai derina darbotvarkes, padeda spręsti įvairius klausimus. Yra neformaliai skaitomos paskaitos apie priklausomybės ligą, jos sudėtines dalis, atkryčių prevenciją, streso įveikimą, jausmus, vertybes, vedami Biblijos pažinimo užsiėmimai, sielovadinės konsultacijos ir kt.
Manau, kad kiekvienas reabilitacijos centras yra vis kitoks ir kuo nors išsiskiria. Prieš penkerius metus Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mums suteikė licenciją. Argumentuotai apgynėme veiklą trijose srityse – socialinėje, psichologinėje ir dvasinėje. Lig šiol išliekame centru, kuriame nerūkoma, ir tuo labai džiaugiamės.
Iš Dievo malonės įsigijome netoliese, ant Nevėžio kranto, esantį sklypą, įkūrėme kaimo turizmo sodybą „Gojaus atgaiva“, kurią nuomojame norintiems rengti seminarus, stovyklas, šventes ir kitus renginius. Gauti pinigai remia reabilitacinio centro veiklą.
Nenorime sustabarėti, tad stengiamės, kad veikla, programa, taisyklės ir visa sveikimo sistema atitiktų laikmetį, šiandienines problemas, būtų efektyvi ir įdomi šiuolaikiniam žmogui.
Ar galite pasakyti, kiek procentų jūsų reabilitacijos centre besigydžiusių žmonių visiškai atsisakė svaigalų ir toliau gyvena blaiviai? Kaip jums pavyksta juos motyvuoti negrįžti prie senojo gyvenimo būdo?
Per šešiolika centro gyvavimo metų čia gydėsi daugiau nei 1000 žmonių. Pradžioje visi atvyksta su viltimi ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų ir pradėti viską iš naujo, bet, deja, ne visiems pavyksta finišą pasiekti iš karto, taip pat yra ir tų, kurie finišo visai nepasiekia. Žinome, kad yra žmonių, kurių gyvybė užgeso kovojant su priklausomybėmis, nors kažkada jie čia gydėsi, bet nutraukė programą. Tai iš tiesų labai sunki vidinė kova. Žmogus nuolat balansuoja tarp mirties ir gyvenimo. Tačiau visi jie turėjo progą centre vykstančiuose sekmadieniniuose tarnavimuose išgirsti Evangeliją, o įtikėjusieji po reabilitacijos galėjo prisijungti prie vietinių bažnyčių Lietuvoje.
Reabilitacijos centro darbuotojai keičiasi, auga, tobulėja. Tenka ieškoti naujų būdų motyvuoti priklausomą žmogų blaivėjimui, pokyčiams, gyvenimo prasmės paieškoms. Stengiamės atvykusiajam įkvėpti pasitikėjimą savimi, atrasti viduje esančius energijos gyvenimui resursus. Ieškome naujų formų, kaip prieiti prie žmogaus ir jam padėti.
Baigusiam reabilitaciją žmogui nelengva pradėti naują gyvenimą, nes dažniausiai pirmiausia jis turi grąžinti dideles skolas – mokėti antstoliams. Be to, jis grįžta į pasaulį, kuriame daug svaigalus vartojančių žmonių ir visuomet yra pagunda „palengvinti sau gyvenimą“... Todėl norinčius kreipiame į adaptacijos centrus, kuriuose jie tarsi palydimi į savarankišką gyvenimą, jie sulaukia įvairios pagalbos. Tačiau palaipsniui pagalbos mažėja, nes asmuo stiprėja ir tampa pajėgus pats tvarkytis su sunkumais. Padedama atrasti būdų, kaip blaiviai, smagiai ir įdomiai galima leisti laisvalaikį, pramogauti, sportuoti, savanoriauti panašaus pobūdžio organizacijose. Organizuojamos savitarpio paramos grupės, kuriose galima išsikalbėti, nesijausti vienišiems ir sulaukti palaikymo.
Pasakyti, kiek procentų žmonių mūsų centre visiškai pasveiko, labai sunku. Turi praeiti ne vieni metai, kad galėtume pamatuoti rodiklį. Gan sudėtinga palaikyti ryšį su visais centre besigydžiusiais žmonėmis, nes jų yra gerokai daugiau nei tūkstantis. Tačiau pasveikę žmonės dažnai patys palaiko su mumis ryšius, nes jaučiasi lyg antrą kartą čia gimę naujam gyvenimui, kurį labai vertina ir už kurį būna dėkingi – tokių žmonių tikrai jau labai daug.
Kur jūsų sėkmės paslaptis?
Manau, kad sėkmę lemia paklusnumas Dievo pašaukimui. Kaip mano vyras sako – kai esi savo vietoje, tai ir gyveni savo gyvenimą.
Kas dirba jūsų centre? Kaip ieškote darbuotojų?
Su vyru abu esame šios įstaigos steigėjai. Jis yra direktorius, aš – vyr. socialinė darbuotoja. „Vilties švyturyje“ šiuo metu dirba 15 etatinių darbuotojų: psichologai, socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai, sielovadininkai, darbo terapijos specialistas, taip pat talkininkauja savanoriai. Dalis mūsų komandos žmonių neturėjo žalingų priklausomybių, kiti yra baigę gydymosi programą. Esame vieni kitiems reikalingi, nes galime daug ko vieni iš kitų pasimokyti. Kai kurie darbuotojai centre dirba jau ilgą laiką, kiti vis keičiasi. Gerų specialistų trūksta visada, ypač jaučiame motyvuotų šį darbą dirbti psichologų stygių. O darbuotojų ieškome įvairiai – kaip tik išmanome.
Kokie Jūsų ateities planai?
Planų išties turime daug, bet svarbiau yra kokius planus turi mums Viešpats – tik tiems ir bus lemta išsipildyti. Tad pagyvensim – pamatysim.
Ką patartumėte priklausomybių turinčių žmonių artimiesiems?
Priklausomam žmogui yra patogu vartoti svaigalus, kai šeimos nariai ar kiti artimieji sprendžia jo vartojimo pasekmes ir vis traukia jį iš skolų, tvarko reikalus su policija ir pan. Neteisingai suvokdami pagalbą, jie daro „meškos paslaugą“. Būna atvejų, kai priklausomam asmeniui nedrąsu skambinti į reabilitacijos centrą ir prašyti pagalbos, tad pirmieji skambina artimieji, o pabendravę su socialiniais darbuotojais ar psichologais jie nustemba sužinoję, kad rezultatų bus pasiekta tik tuomet, jei jie griežtai nuspręs nepalaikyti priklausomo žmogaus vartojimo: neduos pinigų „paskutinį kartą dozei“ ar neįsileis vartojančiojo į namus, kol šis neapsispręs gydytis. Deja, neretai ir po konsultacijų artimieji savo elgesiu toliau skatina nuo svaigalų priklausomą asmenį vartoti, o ne greičiau kreiptis pagalbos.
Tad artimiesiems patarčiau ieškoti profesionalios pagalbos, įsiklausyti į specialistų patarimus, kad ir kaip keistai jie skambėtų. O jeigu jau pavyko atvežti artimą žmogų gydytis, tuomet reikėtų rūpestį juo visiškai perduoti mums ir stengtis pasirūpinti savimi, nes priklausomas žmogus dažnai stipriai išbalansuoja artimųjų gyvenimą, jų psichinę ir fizinę sveikatą. O dar geriau visa tai atiduoti į rūpestingo ir mylinčio Dievo rankas.
Ko palinkėtumėte mūsų laikraščio „Ganytojas“ skaitytojams?
Palinkėčiau atrasti savo tikrąją priklausomybę – nuo savo Kūrėjo, tuomet jokioms žalingoms priklausomybėms neliks vietos, ir gyventi savo gyvenimą.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu Viešpaties pagalbos šiame tikrai nelengvame darbe.
Kalbino Žaneta Martingale
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“ (2019 m. vasara)
