Kaip dažnai šalia mūsų gyvenantys kuklūs, paprasti, atrodytų, niekuo neišsiskiriantys žmonės visuomenėje neša dideles atsakomybių naštas.

„Jaunystėje mes mokomės, o vyresniame amžiuje pradedame suprasti“ (Marie von Ebner-Eschenbach). Akivaizdu, kad ši moteris suvokė amžiaus ir vyresnių žmonių vaidmenį gyvenime.
Supratimas yra visuomenės kertinis akmuo. Jis leidžia mums suvokti, kodėl darome tai, ką darome, ir kodėl negalime nuolat daryti tai, ko norime.

Visi vaikai gimsta su poreikiu mylėti ir būti mylimi, gyventi prasmingą gyvenimą ir tikėti, jog rytojus vertas, kad atsibustum. Saugumas, prasmė ir stiprybė – meilė, tikslas ir viltis. Tai siužeto linijos puikiems romanams ir filmams, įkvėpimas geriausioms kada nors parašytoms dainoms. Tai trys dalys gyvenimo, kuris išsipildo Dieve, nes Jis šiuos poreikius ir sukūrė.

Covid-19 pandemijos metu JAV amžinybėn iškeliavo daugiau nei du šimtai tūkstančių žmonių, vadinasi, du šimtai tūkstančių šeimų išgyvena artimųjų praradimo skausmą... Atminty iškyla Mozės malda: Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! (Ps 90, 12).

Mąstydamas apie šeimą ir santykius šeimoje, savęs klausiu: O kur slypi šeimos stiprybė? Kaip skleidžiasi šeimos santykiai? Ką svarbu apie tai žinoti? Į šeimą pažvelgsiu remdamasis ištrauka iš Laiško kolosiečiams (Kol 3, 12–19) ir visų pirma pradėsiu nuo paslapties.

Prieš kelias vasaras, kol dar mano senelis ir senelė buvo su mumis, surengėme šeimos iškylą. Mano senelės protas buvo jau nebe toks kaip anksčiau. Demencija progresavo.

Šiandien - pirmoji mano vyriausiojo sūnaus darbo diena. Džošas nekantrauja, tačiau prieš išeidamas stabteli, apkabina mane ir aš jį palaiminu. Pagaliau jis pasiruošęs kibti į darbą, tačiau tik laikas parodys, ar Džošui šiame darbe seksis.

Šaknys ir sparnai – tai dovanos, kurias krikščionys tėvai perduoda savo vaikams. Mes sukuriame taisykles, skiriame atsakomybių, kurios stiprina pasitikėjimą bei gebėjimus, ir laistome tas gilias šaknis meile bei malda, žinodami, kad sustiprėjus sparnams vaikai išskris iš mūsų namų ten, kur mūsų įtaka bei apsauga jų nebepasieks.

Kodėl aš neturiu vaikų? Kaip ilgai, Viešpatie? Ar taip galima? Gal su manimi kažkas ne taip? Kodėl taip skaudu? Kas tos geros Dievo dovanos? Kodėl mano kūdikiui buvo duota numirti? Viešpatie, pas ką mums eiti? Gal mums įvaikinti? Ar aš būsiu mama? O jei aš vis dėlto nebūsiu mama?..

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25–26).
Prieš kelias dienas šalia mažos mūrinės bažnyčios, stovinčios kukurūzų laukuose, palaidojome mano žmonos senelį, lankiusį tą bažnyčią visus devyniasdešimt septynerius savo gyvenimo metus.