Šiais laikais tėvai yra aktyvūs, nerimastingi ir budrūs kaip niekada, tačiau ar tai yra gerai? Ar liedami ašaras tikrai siekiame to, ko Dievas mūsų prašo? Ar savo laiką ir energiją mes skiriame tinkamiems dalykams?

Nesvarbu, ką padarei ir kur buvai, Aš visada mylėsiu tave nesibaigiančia meile. Gal dar negirdėjote šių žodžių iš Dievo lūpų, tačiau jie nepaneigiami – apie tai kalba visas Šventasis Raštas.

... aš priėjau prie man visiškai naujos įžvalgos apie Dievo valią – Dievo valia mūsų gyvenimui gali apimti ir nesėkmę. Nes yra dalykų, kurių Jis negalėtų mūsų išmokyti, kai viskas klostosi gerai, tad Dievas gali pasitelkti ir nesėkmes.

Kartą, kai vieno garbaus amžiaus pastoriaus ir garsaus teologo paklausė, kokią aukščiausią teologinę tiesą jis suvokė per savo studijų ir pamokslavimo metus, šis atsakė paprastais vaikiškos giesmės žodžiais: Jėzus mane myli – aš žinau, nes tai Biblijoj skaičiau.

Mes dažnai cituojame Šventojo Rašto eilutes ir džiaugiamės Dievo sprendimais, kaip Jis sukūrė mus dar prieš mums gimstant, tačiau neretai santuokoje subtiliai ir ne taip subtiliai pradedame abejoti Kūrėju, rodydami nepagarbą ar net niekindami savo sutuoktinį ar sutuoktinę.

Dievas sukūrė pasaulį, kuriuo net Jis pats žavėjosi. Mums atrodo, kad galiausiai Dievui viskas pasidarė nuobodu, nes mes nesame Jis, nes nematome šio pasaulio taip, kaip Jis, – nes manome, kad Jis panašus į mus.

Maždaug prieš 30 metų Alfa kursas iš Šventosios Trejybės Bromptono bažnyčios Londone pasklido po pasaulį. Užsiėmimai, kuriuose aiškinami krikščionybės pagrindai, prigijo iš karto.

Kaip mes pasitinkame Kalėdas? Ramiai, be jaudulio? Nemanau...

Per Kalėdas visi bus užsiėmę, tačiau pagalvokite, kaip galėtumėte atrasti laiko pabūti drauge su savo tėvais, pasikalbėti su jais akis į akį.

Mes, tėvai, esame pašaukti auklėti savo vaikus juos drausmindami ir mokydami Viešpaties nurodymų (Ef 6, 4). Kaip mums tai daryti, kad jie patys įtikėtų ir puoselėtų savo tikėjimą?