Anglijos karalius Jurgis V įrašė vienam draugui į Bibliją šiuos žodžius: „Laimės paslaptis – daryti ne tai, kas patinka, bet išmokti mėgti tai, ką reikia daryti.“

Tėvai, kurie turi teisingą santykį su Dievu, turės teisingą santykį ir su vaikais. Tad kokie jūsų santykiai su dangiškuoju Tėvu? Ar jūs pirmiausia ieškote Jo karalystės ir Jo teisumo, pasitikėdami, kad visa kita bus jums pridėta (Mt 6, 33)?

Šventasis Raštas sako: Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi (Jn 8, 56). Ką matė ir žinojo Abraomas?

Motinystės pašaukimui atsidėti nusprendžiau norėdama pakeisti pasaulį. Tikėjau, kad jei noriu daryti įtaką Dievo karalystei, nuveikti ką nors tikrai puikaus ir didingo, savo gyvenimu sieksiu ne sėkmės ar pripažinimo sau, bet auginsiu naują kartą – kad šiame tamsiame pasaulyje būtų šviesiau.

Daug vilčių ir lūkesčių pastaruoju metu buvo supurtyta, daug jų neišsipildė ar žlugo – tarp tokių ir mūsų, kaip piliečių, lūkesčiai. Galbūt mes, gyvenantys Mineapolyje, tai pajutome aštriau nei kitur, tačiau mes tikrai ne vieni.

„Esu teologė, bet kuo toliau, tuo labiau domiuosi istorija - ypač krikščionybės bei socialine istorija. Knygoje „Singleness and Marriage after Christendom: Being and Doing Family“ (liet. „Viengungystė ir santuoka pokrikščioniškame pasaulyje: ką reiškia būti ir gyventi kaip šeima“) apie tai nemažai ir rašau.

Įsivaizduokite: štai sėdite jūs prie Kalėdų stalo su visais savo artimais giminaičiais. Dėdė Filipas, išdidus pelno nesiekiančios organizacijos narys, pradeda melstis „Sveika Marija“. Jus tai glumina, nes tampa akivaizdu, jog jūsų pokalbis praėjusiais metais apie tai, kad nebibliška garbinti šventuosius, nuėjo šuniui ant uodegos ir nepadarė dėdei jokios įtakos.

Artėjant Kalėdoms namai pakvimpa mamos keptais pyragais, cinamoninėmis bandelėmis, meduoliais ar imbieriniais sausainiukais. Visa tai sušildo mažas ir dideles širdeles ir primena, kad artėja nuostabi metų šventė – Jėzaus gimtadienis. Šia proga kviečiame pasigrožėti kiek neįprastu menu – dekoruotais Jūratės Augutytės-Gruzdienės meduoliukais, kurių kiekvienas numylėtas jos rankų prisilietimo.

Dažnai sakau, kad be Dievo žmogus yra tarsi dykuma. Nors gyvenime būna skaudžių akimirkų, nusivylimo, bet viskas nurimsta, kai pakeli akis, balsą, rankas į viršų – Dievas atskuba į pagalbą... O širdyje turėti Jo ramybę – neįkainojama!

„Jaunystėje mes mokomės, o vyresniame amžiuje pradedame suprasti“ (Marie von Ebner-Eschenbach). Akivaizdu, kad ši moteris suvokė amžiaus ir vyresnių žmonių vaidmenį gyvenime.
Supratimas yra visuomenės kertinis akmuo. Jis leidžia mums suvokti, kodėl darome tai, ką darome, ir kodėl negalime nuolat daryti tai, ko norime.