Tikroji paguoda ateina pasitikint Tuo, nuo kurio priklauso rytojus
Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui (Fil 4, 6) – tai bene dažniausiai cituojama Biblijos eilutė. Atkartodamas Jėzaus raginimą rytojaus rūpesčius palikti rytdienai, apaštalas Paulius nurodo priešnuodį nerimui – tai malda.
Daug situacijų gyvenime kelia nerimą. Mes nežinome, kas mūsų laukia ateityje. Lenkiame galvas ir prašome pagalbos. Ar gali būti kas paprasčiau?
Tačiau mūsų prašymai atskleidžia, kaip mes suprantame save, kaip vertiname nerimą apskritai ir kaip žiūrime į Dievą. Jei neatkreipsime dėmesio į tai, kaip Paulius ragina melstis, mūsų maldos nerimo akimirkomis gali vesti net į dar didesnį nerimą.
Mes visi nerimaujame dėl ateities, svarstome, ką daryti, kai kyla sunkumų bendraujant, tvarkant finansus ar susidūrus su problemomis šeimoje. Ech, jei tik galėtume truputėlį daugiau žinoti, kas bus toliau, tikrai atidėtume į šalį savo nerimą ir imtumės iniciatyvos. Ir, žinoma, galėtume atsipalaiduoti ir pasitikėti Dievu!
Dažnai mes Dievo prašome: „Viešpatie, parodyk man, ką daryti toliau. Leisk pamatyti, kas mūsų laukia rytoj...“ Manome, kad jei tik Dievas aiškiai parodytų kryptį, mes tikrai jos laikytumės. Tačiau istorija apie Mozę, pamačiusį degantį krūmą, liudija, kad gali būti ir priešingai. Iš paties Dievo lūpų Mozė gavo nurodymą vykti į Egiptą ir išgelbėti savo tautą. Koks rezultatas? Begalinis nerimas. Nenoras sekti. Tapatybės krizė. Aiškūs Viešpaties žodžiai Mozei nesuteikė nei pasitikėjimo, nei ramybės.
Viena yra pasakyti Dievui, kad nerimaujame dėl ateities, bet visai kas kita – prašyti, kad Jis mums tą ateitį atskleistų.
Dažnai manome, kad jei tik Dievas duotų mums patikimą ženklą, turėtume ramybę. Tačiau Gedeono istorija vėl rodo ką kita. Jo prašymai patvirtinti, kad Dievas tikrai padarys tai, ką pažadėjo, pažemina Tą, kurio jis prašė. Tiesdamas vilną, jis bando Viešpatį, savo Dievą. Visgi net stebuklingi ženklai, kurių jis prašė, nesuteikė Gedeonui ryžto imtis veiksmų.
Mes manome, kad jeigu žinotume, kas bus rytoj, išmintingai panaudotume tą informaciją ir priimtume teisingus sprendimus. Tačiau Petro istorija, kai jis išsižadėjo Jėzaus, kalba ką kita. Jėzus jam aiškiai pasakė, kaip nerimas privers jį nusidėti artimiausioje ateityje. Visgi kurso jis nepakeičia. Petro žinojimas apie ateitį pasitarnavo ne pasitaisymui, o pasmerkimui. Išankstinis numatymas nepadėjo Petrui nei atgailauti, nei nusižeminti.
Taigi, viena yra pasakyti Dievui, kad mes nerimaujame dėl ateities, kita – prašyti, kad Jis atskleistų mums ateitį. Pirmasis žingsnis – išpažinimas; antrasis – prašymas, reikalavimas. Ir išpažinimas, ir prašymas yra maldos aspektai, tik mūsų nerimo ar nuodėmės išpažinimas visuomet yra doras ir teisingas veiksmas, bet ne visi mūsų prašymai, kilę dėl nerimo, yra dori ir teisingi.
Kai prašome Dievo apreikšti ateitį, turėtume būti atsargūs. Tas žinojimas priklauso paslaptingiems, Dievui priklausantiems dalykams – Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta – mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius (Įst 29, 29). Tie, kurie siekia maldą panaudoti kaip krištolinį rutulį, kuris parodo ateitį, pamiršta savo pašaukimą gyventi tikėjimu, o ne regėjimu, pamiršta ir Kristaus palaiminimą: Palaiminti, kurie tiki nematę! (Jn 20, 29).
Ar Dievas atskleisdavo aiškią, konkrečią kryptį savo tarnams įvairiais laikais? Taip. Biblija saugo šiuos pasakojimus mums. Tačiau tai neliudija, kad taip turėtų būti visuomet, tai nėra norma ar standartas. Jau matėme, kad ateities apreiškimas nebūtinai atneša ramybę, kurios mes tikimės.
Prisiminkite: Laiško hebrajams 11 skyriuje nesakoma, kad Abelis, Henochas, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir kiti Dievo žmonės žengė į priekį visiškai užtikrintai, aiškiai matydami, kur einą. Ne, jie gyveno tikėjimu. Be jokios abejonės, jie taip pat labai nerimavo ir matė tarsi pro aprūkusį stiklą. Bet jų Dievas buvo ištikimas. Jų Dievas yra ištikimas.
Taigi, ko turėtume prašyti Dievo, kai imame nerimauti? Turėtume prašyti, kad Viešpats sustiprintų mūsų tikėjimą (Lk 17, 5), mokytų mus pasitikėti (Ps 71), suteiktų mums išminties (Jok 1, 5), padėtų mums paimti į nelaisvę nerimastingas mintis (2 Kor 10, 5), kad suteiktų mums šiandien kasdienės savo artumo duonos (Mt 6, 11) ir primintų apie savo ištikimybę mums ir kartų kartoms (Ps 119, 90).
Į šiuos prašymus atsakoma „Dievo ramybe, pranokstančia visokį supratimą“ (Fil 4, 7). Ne, ne ta nepatikima ramybe, kai žinai, kas laukia ateityje, bet tobula ramybe, kuri leidžia ilsėtis rankose To, kuris visa žino.
Iš www.christianitytoday.com
Vertė Lina Tamonytė
_64x64_9de.jpg)
