Dabartis

„Tik dvasia yra neįveikiamai jauna. O ramaus vyresnio amžiaus žmogaus dvasia plėtojasi laisviau nei audringoje jaunystėje“ (George'as Santayana).

Po ilgų šeimos ir darbo rūpesčiais nužymėtų rutinos metų bene akivaizdžiausiai pasikeičia mūsų dienotvarkė. Dabar gyvenimas teka kita vaga, ir ji ne visada maloni. Netrukus pradedame kentėti nuo to, ką manėme būsiant vienu didžiausiu brandaus amžiaus džiaugsmų. Nors laikas dabar priklauso mums, bet kyla apleistumo jausmas. Nežinome, ką veikti, kai „nėra kas veikti“.

Buvome įpratę, jog mūsų dienos aiškiai sutvarkytos, todėl dabar lengvai galime prarasti žaismingumo dvasią. Sensta ne tik mūsų kūnai, dvasia irgi gali apkerpėti. Metams bėgant mus vis mažiau domina naujos galimybės, ima slopti ir žaismingumas – savybė, kuri leidžia likti jauniems. Todėl gali prireikti laiko, kol jį atgaivinsime. Tačiau privalome tai padaryti, jei vyresniame amžiuje norime laisvai veikti.

Amžiui skirta pažadinti dvasią. Brandus amžius leidžia mums žaisti – su idėjomis, projektais, draugais, gyvenimu.

Viena didžiausių vyresnio amžiaus dovanų – mes geriau suprantame laiko prasmę. Dabar laikas yra mūsų pakeleivis. Aiškiai suvokiame jo tėkmę, jis kybo virš mūsų lyg vėsus rūkas ar šildanti saulė.

Sulaukę garbaus amžiaus nebeišgyvename akimirkų nerūpestingai. Pradedame jomis mėgautis. Išsunkiame, išgręžiame jas ir pasidžiaugiame kiekvienu jų atspalviu. Dabartis dar niekada neturėjo daugiau spalvų. Niekada kiekviena diena nebuvo tokia maloni ar labiau kankinanti, tokia išlaisvinanti ar neraminanti, dabar mums svarbi kiekviena minutė, nes pradėjome skaičiuoti, kiek jų dar liko. Niekad mūsų dvasia nebuvo tokia budri.

Jau nebeturime laiko, kurį galėtume švaistyti. Dabartis jau nebėra viena akimirka pakeliui į kitą. Visas gyvenimas yra čia.

Kai išmokstame panirti į akimirką aistringai, su tyru, nesuteptu jausmingumu, mes pagaliau išmokstame gyventi.

Visas ankstesnis gyvenimas buvo tam, kad ateitų šis laikas. Iki šiol tik praktikavomės, tik mokėmės gyventi.

Sulaukę brandaus amžiaus išmokstame gyventi čia ir tik čia ir nepaprastai sąmoningai.

Dalykai, kurių nematėme, nors juos turėjome, laikėme ir žiūrėjome į juos visą gyvenimą, staiga lyg pirmą kartą iškyla prieš akis. Pastebime, kad vaikai ima šypsotis mums, jei pakankamai ilgai šypsomės jiems. Pradedame stebėtis, kad ramios jūros paplūdimį glosto bangos. Pagaliau suprantame, kad į skausmą mylimojo akyse reikia atsiliepti iš karto, kol dar nevėlu padėti.

Kaip niekada anksčiau dabartis randa savo kelią į patį mūsų sielos centrą.

Laikui bėgant labai greitai išmokstame branginti. Pradedame suprasti, kad sugebėjimas vertinti geriausiai atsiskleidžia aiškiai suvokiant dabartį, o tai ateina su amžiumi. Pradedame užuosti kvapus, į kuriuos nekreipdavome dėmesio, nes buvome per daug užsiėmę dokumentais, įrankiais, pirkiniais ar skalbiniais. O dabar mums taip miela tiesiog sėdėti lauke prie kepyklos ir mėgautis ką tik iškeptos duonos aromatu. Žinoma, kartu su šiuo kvapu atgyja ir praeitis, bet ji tik suteikia žavesio dabarčiai. Gyvenimas mūsų neapleido. Tiesą sakant, galbūt niekada anksčiau taip aiškiai ir nematėme tikrojo gyvenimo.

Bet dabartis yra šis tas daugiau nei mokėjimas branginti. Tai skuba, kuri verčia mus daryti daugiau, nei kada nors manėme galį padaryti per dieną. Pradedame suprasti, kad didžioji dalis žmonių visą dieną stovi prie tekinimo staklių ar sėdi už stalo, bėgioja paskui vaikus, galynėjasi su eismu ar stebeilijasi į laikrodį. Bet ne mes. Ne išgyvenantys senatvės jaunystę ar senatvės senatvę. Mes keliaujame iš vienos vietos į kitą, nes norime ten būti; nes mes laimingi, kad galime ten būti; nes žinome, kad buvimas ten yra mums suteikta dovana ir malonė, o ne sunkus darbas, nuobodulys ar laiko švaistymas. Mes einame per laiką, palikdami pėdsaką ateities kartoms.

Be to, mes kitaip priimame prieš mus gyvenusių žmonių palikimą. Pradedame svarstyti, kas surentė tą seną suolą parke. Ir širdyje dėkojame tiems, kurie atvilko akmenis, juos išraižė ir pastatė suolą, kad jis čia stovėtų ilgus metus.

Iš tiesų, sakome sau, niekieno gyvenimas nėra bevertis, ir tuo pat metu ilgesingai suvokiame, kad niekada anksčiau apie tai nepagalvojome. Ak, tas amžius...

Dabartis visada yra tarsi sukamosios gyvenimo durys, jos vedė mus nuo vieno dalyko prie kito, o dabar pradeda stabdyti. Imame labai aiškiai suprasti, kad turime praeitį, stoja ta netęstinumo akimirka, kai pastebime, jog išnyksta dalykai, atrodę amžini. Tiesą sakant, dabarties jėgą išryškina suvokimas, kad ne tiek daug tos ateities mums ir liko. Gal dešimt metų. Penkeri tai tikrai. Dievui padedant – rytdiena.

Dabartis nuolat mums primena dalykų vertę. Gal daugiau neteks šiuo keliu eiti. Ar po šios kelionės dar bus kitų? Kam tai rūpi? Juk ši buvo puiki. Graži. Ar tikrai svarbu, kiek jų dar bus? Tik dėl vienos priežasties reikia ką nors kartoti – norint visiškai tai išgyventi.

Senatvė atskleidžia mums nematomą prasmę. Visur imame ją pastebėti, kai išmokstame matyti, patirti, ieškoti. Kai iš tikrųjų suvokiame dabarties pilnatvę, tuomet liaujamės vertinti gyvenimą kaip savaime suprantamą.

Gyvename dabar. Tik dabar. Katras iš mūsų stabteli tai suvokti? Visus ankstesnius metus darėme tai, ką darėme, nes tokios buvo tuometinio gyvenimo užduotys. Dabar mūsų užduotis paprasčiausiai gyventi. Mūsų dar laukia tai, ko nepatyrėme. Už kiekvienos akimirkos slepiasi gyvenimo dvasia ir laukia gyvenimo Dievas. Kiekvieno mažmožio tikslas – paskatinti mus žvelgti giliau į jo esmę. „Joje yra viskas, kas kada nors buvo“, – pasakė mistikė Julijona Noridžietė, laikydama gilę. Ir ji buvo teisi. Toje mažytėje gyvybės užuomazgoje buvo visi gyvenimo elementai. Šią akimirką, šiame gyvenime yra viskas, kuo buvome ir tapsime. Esame kviečiami išgyventi ją kaip įmanoma giliau.

Dabartis mūsų klausia, kur buvai visą šį laiką? Kaip galėjai praleisti, pamiršti, nepastebėti to, kas glūdi už šios akimirkos? Kai bėgai į darbą, ar supratai, kad dirbdamas prisidedi prie pasaulio formavimo? Kai mylėjai, ar suvokei, kad meilė – tobuliausia dieviškumo išraiška gyvenime? Kai buvai įskaudintas, atstumtas ar paliktas, ar supratai, kad išstūmimas iš kažkieno aplinkos turėjo paskatinti tave atrasti savo paties vertę ir stiprybę?

Dabartis yra brandaus amžiaus draugė, o ne priešė. Be visų praeities metų tikriausiai negalėtume taip gražiai išgyventi dabarties.

 

Metai slegia, jei manome, kad dabartis suveda mus į akistatą su greitai pralekiančiu laiku.

Metai džiugina, jei suprantame, kad dabartis leidžia suvokti greitą laiko tėkmę, ir tai skatina mūsų dvasią pražysti.

 

Iš knygos „Metų dovana: gyvenimo rudens palaima“

 

Bendrinti: