„Glauskimės prie Jo – kito pasirinkimo nėra!“

Šįkart norime mūsų skaitytojus supažindinti su aktyvia Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios tikinčiąja senjora Danute Kasparavičiene. Danutė džiaugiasi kiekviena Dievo dovanota diena, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, groja akordeonu, vadovauja moterų vokaliniam ansambliui, sportuoja, keliauja, fotografuoja... Paprašiau Danutės atsakyti į keletą klausimų.

Danute, stebiu jūsų paskyrą feisbuke – jūs prisistatote, kad esate senjora. Gal galite atskleisti, kiek jums metų?

Šių metų pradžioje švenčiau 72-ąjį gimtadienį.

Papasakokite, kuo anksčiau dirbote ir prieš kiek laiko išėjote į pensiją?

Esu sukaupusi 45 m. darbo stažą. Nors į užtarnautą poilsį išėjau kiek anksčiau, bet visiškai darbą palikau tik prieš 5 metus. Nuo jaunystės triūsiau dviejose – pedagogikos ir kultūros – sferose. 1968 m. baigusi pedagoginę mokyklą, iškart buvau paskirta dirbti pradinių klasių mokytoja, o kadangi neblogai sekėsi ir muzika, tad pradėjau vadovauti vaikų chorui Klaipėdos raj. Šniaukštų aštuonmetėje mokykloje. Vėliau, persikrausčiusi gyventi į Ežerėlį, Kauno raj. esantį miestelį, dirbau darželio vedėja, bet, prikalbinta tuometės apylinkės pirmininkės, įstojau į Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultetą ir tuo pačiu metu buvau paskirta to miestelio kultūros namų direktorės pareigoms. Tad daugiau kaip pusę savo darbo laiko praleidau kultūrinėse „pievose“.

Dažnai žmonės, išėję į pensiją, jaučiasi niekam nereikalingi, nebežino, kuo užsiimti. Bet jūs ir sulaukusi pensinio amžiaus dar dirbote, o ir dabar jums veiklos netrūksta – vadovaujate moterų ansambliui Jonavoje. Papasakokite apie tai?

Nuo 1998 m. gyvenu Jonavoje. Įsiliejusi į rajono kultūrinę veiklą iki šiol darbuojuosi šioje sferoje. Dar 2010 m., susikūrus Trečiojo amžiaus universitetui, buvau į šį sūkurį įsukta ir aš. Įkūriau moterų ansamblį „Vakarė“. Kadangi kolektyve vien senjoros, mūsų veiklai jau niekas nebetrukdo, tad važinėjame koncertuoti po Lietuvą, ypač pastaruosius 5 metus. Koncertavome Vilniuje, Kaune, Joniškėlyje, Telšiuose, Ukmergėje, Kaišiadoryse, Raseiniuose, Anykščiuose, Marijampolėje ir kitur, o kai kuriuose miestuose – net po kelis kartus.

Atradau savyje ir daugiau Dievo dovanų – lengvai pakluso kompiuterio programos, kuriu įvairias melodijas. Suradusi širdžiai artimą tekstą, gimsta melodijos, kurias ir atlieka mano vadovaujamas ansamblis „Vakarė“. Mano sukurti kūriniai skamba ir kituose, mums nepažįstamuose, kolektyvuose, nes turiu susikūrusi savo kanalą Youtube platformoje. Melodijų repertuare gausu sakralinių melodijų, kurios skamba ne tik evangelikų bažnyčiose, bet ir katalikų šventėse. Kuriu pagal Elenos Kaminskienės, Nerijaus Drūlios, Romualdos Adomaitytės-Chabarinos ir kitų poetų eiles.

Daug keliaujate po Lietuvą, fotografuojate... Kokius vaizdus ar akimirkas dažniausiai įamžinate?

Nuo 1980 m. per gyvenimą  keliauju su fotoaparatu – juk negali širdis likti abejinga, matant tokią nuostabią Dievo kūriniją! Baigiu „sudrožti“ jau antrąjį Nikon aparatą. Ką paveiksluoju? Viską! Žmones, įvairius renginius, gamtą... Patinka keliauti ne tik po Lietuvą, bet ir į kitas šalis. Dievas suteikė galimybę aplankyti ir Viešpaties šalį – Izraelį, kuriame buvau net du kartus! Antrąkart šią šalį aplankiau visai prieš pat pandemijos pradžią! Esu be galo laiminga savo akimis pamačiusi Izraelį. Dabar, skaitydama Bibliją, realiau įsivaizduoju vietas ir aprašomus įvykius.

Tikiu, kad fotografija – tai Dievo dovana, įdėta širdin, tad, kaip parašyta, „dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mt 10, 8). Šio priesako ir laikausi – be atlygio išdalinta tūkstančiai „sugautų akimirkų“.

Minėjote, kad turite savo kanalą Youtube platformoje, aktyviai naudojatės ir feisbuku –  šiuolaikinės technologijos negąsdina? Ar sudėtinga buvo išmokti naudotis kompiuteriu?

Išmokti naudotis kompiuteriu tikrai nebuvo sunku, nes, pamačiusi, kokias galimybes suteikia šios technologijos, užsidegiau noru išmokti jas įvaldyti. Dabar ir savo kūrybos dainas ir kitų sukurtas melodijas „įvelku į rūbą“ ir paleidžiu į pasaulį. Taip prisidėjau prie Vilniaus romansų klubo ansamblio „Juodoji rožė“, veikiančio nuo 2005 m., ir kai kurių mano draugių muzikinių įrašų populiarinimo...

Danute, turbūt aktyviai dalyvaujate ir Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios veikloje?

Ar be Dievo žmogaus gyvenimas gali būti pilnas džiaugsmo, prasmės, meilės tam, ką darai? Viešpatį sutikau ir širdin pakviečiau dar 1992-aisiais! Lankau Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčią, visada talkinu bažnyčioje – ten, kur vyresnieji mato, kad esu reikalinga.

Kaip ištvėrėte nelengvą karantino laiką, kai negalėjome matytis su artimaisiais, negalėjome keliauti?

Kaip išgyvenau karantiną?.. Nors su kolektyvo moterimis negalėjome susitikinėti, laisvo laiko per daug neturėjau. Klausiau ne tik mūsų bažnyčios transliuojamų pamokslų, bet širdį gaivino ir interneto platybėse skambantys pamokslai. Ir dar – nuo pat ankstyvo pavasario, tiksliau – žiemos pabaigos, vos nutirpus sniegui, dviračiu ištrūkdavau už miesto, į gamtą!..

Be to, Dievas davė mintį sukurti kiekvienai ansamblio „Vakarė“ narei po fotoalbumą, kuris primintų  viso 10-mečio koncertinę veiklą. Taip sukūriau 14 albumų, kuriuos atspausdino Lenkijoje.

Kaip išgyvenau be susitikimų su artimaisiais? Žinoma, pandemija – nelengvas laikas, bet dabar juk technikos amžius! Susiskambindavome telefonu, susisiekdavome per įvairias programėles, kur įsijungus kameras gali vienas kitą matyti, tad po tokio pokalbio atrodo, kad artimieji ir pasisvečiavo... Žinoma, gyvų apsikabinimų iki ašarų reikėjo, pasiilgdavau... bet esu atsargi, ir vaikai atsargūs.

Kas jus stiprina? Iš kur semiatės jėgų?

Dažnai sakau, kad be Dievo žmogus yra tarsi dykuma. Nors gyvenime būna skaudžių akimirkų, nusivylimo, bet viskas nurimsta, kai pakeli akis, balsą, rankas į viršų – Dievas atskuba į pagalbą... O širdyje turėti Jo ramybę – neįkainojama! Skaitau TESTAMENTĄ – Dievo palikimą man! Kaip kitaip sužinočiau, kur sudėtos visos dangiškos gėrybės: džiaugsmas, meilė, viltis, ramybė ir t. t.

Rankos duotos darbams dirbti. Širdis – atjausti, mylėti. Akys – matyti, stebėti. Kojos – eiti, bet tik nesėdėti! Juk taip miela daryti gera kitiems, kalbėti, išdainuoti žmonėms Dangaus paslaptis, tada Jis ir tave pakylėja.

Ko palinkėtumėte kitiems senjorams?

Glauskimės prie Dievo – kito pasirinkimo nėra! Tik Jo artumas paguodžia širdį, suteikia drąsos naujiems darbams, sumanymams įveikti. Tik Viešpaties meilė paliečia mus taip, kaip niekas kitas paliesti negali. Tik Jis „niekados nepaliks, bus šalia, nuolat klumpantį guos, ves ir mokys. Gal skaudės, bet bus skausmas kitoks: Jėzaus meilė pakels. Ji kitokia.“ /Elena Kaminskienė/

 

Dėkoju už pokalbį. Stiprybės ir džiaugsmo iš Viešpaties Jums ir kitiems senjorams.

Kalbino Žaneta Martingale

Kalbino Žaneta Martingale

Bendrinti: