Jėzus rašo ilgas istorijas.
Aš augau bažnyčioje ir buvau labai religinga, bet Jėzaus nepažinojau. Kai man buvo maždaug dvidešimt metų, Šventoji Dvasia atvėrė man akis, ir aš Šventajame Rašte pamačiau atpirkimo istoriją. Buvau sužavėta žinios, kad Dievas dar prieš sukurdamas pasaulį išsirinko mane Kristuje savo malonės šlovės gyriui (Ef 1).
Tuomet mane aplankė mintis: „Nenoriu, kad vaikai užaugtų bažnyčioje taip ir neišgirdę Evangelijos.“ Tad nedelsdama pradėjau mokyti vaikus. Per kelis metus Šventoji Dvasia mano širdyje įrašė laiško Titui antrąjį skyrių, ir aš užsidegiau mokyti ne tik vaikus, bet ir moteris. Buvau užsidegusi, tačiau įsivaizdavau, kad aš suplanuosiu pamokas, o jos išsamiai atsakinės.
Ilgai trunkanti mokinystė
Dabar, kai man jau aštuoniasdešimt dveji, kur kas aiškiau matau, kad būti Jėzaus mokiniu reiškia būti Jėzaus kuriamos istorijos dalimi ir pasitikėti Juo – kad Jis įdės savo įsakymą į žmonių vidų ir įrašys į jų širdis (Jer 31, 33). Nugyvenau pakankamai ilgą gyvenimą ir supratau, kad Viešpats padaro neišmatuojamai daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, kai melsdavausi būdama dvidešimties metų (Ef 3, 20).
Ilgos istorijos, ilgai trunkančios mokinystės perspektyva padeda man būti ištvermingai net ir dabar, sulaukus garbingo amžiaus. Man labai artima Psalmyne užrašyta jau šiek tiek gyvenimo mačiusio žmogaus malda: Dieve, Tu mokei mane nuo jaunystės ir iki šiol dar skelbiu Tavo nuostabius darbus. Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu (Ps 71, 17–18).
Subrendęs žmogus neneigia, kad yra priešų ir kaltintojų, kad tenka patirti ir skaudžių vargų (Ps 71, 10. 13. 20), net jei jis turi pažadą: Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras. Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali, kad skelbtų Viešpaties teisumą. Jis yra mano uola ir Jame nėra neteisybės (Ps 92, 12–15).
Mokinystė – tai sandora
Mokinystė vyksta Dievo kiemuose. Mūsų išgelbėjimas yra asmeninis, tačiau Dievas mus priima į savo Sandoros šeimą. Taip mes visi kartu vykdome Didįjį paliepimą, mūsų istorijos persipina, mes patiriame Sandoros ryšių teikiamą džiaugsmą ir vienas kitą raginame: Garbinkime Viešpatį ir išaukštinkime kartu Jo vardą (Ps 34, 3, paryškinta autorės). Taip esame apsaugomi, kad netaptume „savo pačių“ mokiniais. Mes suvokiame, jog mums reikia vienam kito. Mes džiaugiamės, kad mokinystė turi daug sluoksnių, ir nepamirštame, kad tik Dievas užaugina jos vaisių: Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet tik Dievas – augintojas. Kas sodina ir kas laisto, yra viena, ir kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statinys (1 Kor 3, 7–9).
Mokinystė įtraukia kelias kartas
Mokinystė ne tik daugiasluoksnė, bet ir įtraukianti kelias kartas. Pagyvenusio žmogaus malda 71 psalmėje siekia toli į priekį. Jis mato ne tik tą kartą, kuriai nori kalbėti, bet ir toliau – ir tą kartą, kuriai kalbės jau jo palikuonys. Jis sako: Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu (18 eil.). Taigi, kai skelbiame Evangeliją ateinančiai kartai, o ši – kartai, einančiai po jos, mes matome pasikartojantį kartų mokinystės modelį. Taip malda suteikia mums galimybę prisidėti net prie kartos, kurios šiapus amžinybės mums neduota pažinti, mokinystės.
Aš nežinau visos mūsų giminės istorijos gelmių, bet esu girdėjusi, kad mano prosenelė, kurios nesu mačiusi, meldėsi už ateinančias kartas. Mano vaizduotė tiesiog sprogsta, kai mąstau apie tas kartas, kurios meldėsi dar anksčiau, ir kad jų ir mano maldos persipins, kai melsiuosi už savo anūkus ir būsimas kartas iki Jėzaus atėjimo.
Mokinystė – tai žinios, santykiai ir pokyčiai
Veiksmingai mokinystei svarbu ir žinios, ir santykiai. Pažvelkite, kaip patraukliai ir išsamiai apibūdinti mokinystės santykiai tarp Pauliaus ir tesalonikiečių: Pas jus buvome švelnūs tarsi maitinanti motina, globojanti savo kūdikius. Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums mylimi (1 Tes 2, 7–8).
Mes pašaukti dalintis Evangelijos žinia taip, kad mūsų santykiai su žmonėmis atspindėtų Dievo santykį su mumis. Jei perduosime tik žinias, mūsų mokinystė bus teorinė. Jei kalbėsime tik apie savo gyvenimą, ji neturės jėgos.
Atkreipkite dėmesį į Pauliaus motyvą – Tesalonikų tikintieji tapo jam brangūs, mylimi. Gali būti, kad nebuvo lengva juos pamilti, bet galiausiai apaštalo santykis buvo būtent toks. Viešpats patikėjo Pauliui tesalonikiečius, jis skelbė jiems Evangeliją ir dalijosi su jais savo gyvenimu, ir jo meilė jiems augo.
Gali būti, kad taip ir nesužinosime, kaip mūsų pastangos paveiks gyvenimą tų žmonių, kuriuos mes mokome ir ugdome, bet jei mes paklūstame Didžiajam Kristaus paliepimui, Jis yra su mumis (Mt 28, 18–20) ir mus keičia. Mes pradedame mylėti tuos, kuriuos Jis myli. Netgi jei jų gyvenime nematome vaisiaus, mes meldžiamės, pasitikėdami ne tais žmonėmis, bet Viešpačiu: O Viešpats ištikimas; Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto. Pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome. Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę (2 Tes 3, 3–5, paryškinta autorės).
Maldinga kantrybė
Šiuo metu, kai jau esu senyvo amžiaus, pernelyg nesigraužiu dėl to, ko nesuprantu ar nematau. Aš tiesiog laukiu ir su pasitikėjimu žvelgiu į Dievą, žinodama, kad Jis rašo savo istoriją ir pildo savo planus mano ir tų žmonių, už kuriuos aš meldžiuosi, gyvenime, kad tinkamu metu pasiektų savo numatytą tikslą. Maldinga kantrybė praplečia mano pasitikėjimą Viešpačiu ir meilę tiems, su kuriais mane sieja mokinystės santykiai.
Jėzus rašo ilgas atpirkimo istorijas. Jo pasakojimai puikūs, tikri ir gražūs. Jo pasakojimai kupini stebuklų, besidriekiančių į amžinybę.
Vertė Jurga Domarkaitė
_64x64_9de.jpg)
