Išmintis

„Jaunystėje mes mokomės, o vyresniame amžiuje pradedame suprasti“ (Marie von Ebner-Eschenbach). Akivaizdu, kad ši moteris suvokė amžiaus ir vyresnių žmonių vaidmenį gyvenime.

Supratimas yra visuomenės kertinis akmuo. Jis leidžia mums suvokti, kodėl darome tai, ką darome, ir kodėl negalime nuolat daryti tai, ko norime. Vyresnioji karta daug prisideda prie jaunosios kartos suvokimo ugdymo.

Pasauliui iš vyresniosios karto reikia ne jų paaukoto laiko, sutvarkytų dokumentų ar sutaisytų mechanizmų. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių gali visa tai padaryti.

Ne, vyresniųjų įnašas yra ne darbas, o jų išmintis ir dvasios įžvalgumas. Išmintis lieka ir darbams pasibaigus. Negalime tikėtis, kad jaunimas sublizgėtų išmintimi, nes jie gyveno dar nepakankamai ilgai ir mažai ką patyrė.

Keista, kad būtent dabar, kai ėmėme tikrai šį tą suprasti apie gyvenimą, jaučiamės labiausiai nuo jo nutolę. Gana dažnai tik tada, kai žmonės žino daugiau nei bet kada anksčiau, jie pasijunta nereikalingi. Iškritę iš vidutinio amžiaus tempo, neprivalėdami eiti į biurą, parduotuvę ar gamyklą, atsakyti už susitikimus, komitetus, šeimą, vaikus ir verslą, imame abejoti, ar gyvenime mums dar priklauso viskas, kas anksčiau užtikrino mums padėtį ir įtaką.

Vaikai gyvena savarankiškai. Jie skambina, apsilanko, bet neprašo rimtos pagalbos. Jie rūpinasi savo šeimomis ir pinigais. Jiems nereikia mūsų patarimų.

Kompanijos atsiunčia laiškus, pranešdamos naujienas, bet mūsų vardai juose neminimi. Mes vargiai suprantame juose vartojamą naujovišką kalbą ir tikrai nebesijaučiame priklausą įmonei. Tiesą sakant, nė nenutuokiame, apie ką rašoma tuose naujienų kupinuose laiškuose. Žinoma, mes to niekam nesakome, bet giliai širdyje žinome, kad praradome ryšį.

Girdime triukšmą gatvėje, kulniukų kaukšėjimą koridoriuje, bet niekas nesustoja papasakoti mums, kur eina ar kur buvo.

Akivaizdu, kad mūsų vaidmuo, jei toks yra, pasikeitė. Bet kaip? Kodėl? O jei mes neatliekame jokio vaidmens, kas mums liko? Kas esame kitiems, kai nebesame susiję su dalykais, kurie, kaip anksčiau manėme, yra svarbūs?

Tiesą sakant, tariamo iškritimo iš gyvenimo akimirka ateina tada, kai tampame labai svarbūs aplinkiniam pasauliui. Mes jau palikome tą pakopą, kai buvome tik dar viena pakeičiama gyvenimo dalis. Dabar mūsų ir to, ką žinome, suprantame ir kuo tikime, neįmanoma pakeisti. Šie dalykai yra tik mūsų. Minčių, kurias brandinome visą gyvenimą, negali pakeisti jokia nauja technologija. Jos priklauso mūsų sieloms.

Dabar mūsų užduotis – pasidalyti tuo, ką supratome apie gyvenimą. Mes atsakingi už išmintį. Tik tie, kurie pakankamai ilgai gyveno šioje visuomenėje, gali įgyti įžvalgų apie tai, ko jai reikia, ir atvirai pasakyti, ko nereikia.

Be to, tik tie, kurie nebejaučia darbe patiriamo spaudimo, gali geriausiai suprasti, kokį poveikį jis daro žmogaus dvasiai. Tik vyresnioji karta gali parodyti mums visiškai kitokį gyvenimo būdą.

Tyrinėtojai teigia, kad amerikiečiai turi daug mažiau laisvalaikio nei bet kurios kitos modernios šalies gyventojai. JAV yra trumpiausios atostogos Vakarų pasaulyje. Pavyzdžiui, didžiojoje Europos dalyje mažiausiai kelios atostogų savaitės yra norma, o daugelis amerikiečių turi vos dvi savaites apmokamų atostogų per metus.

Joe Robinsas, knygos Work to Live (Dirbti, kad gyventum) autorius ir to paties pavadinimo judėjimo JAV įkūrėjas, teigia: „Pagal darbo laiko trukmę amerikiečiai per metus dirba dviem mėnesiais ilgiau nei vokiečiai.“

Vyresnieji, daug laisviau gyvendami, vėl rasdami laiko skaityti ar aptarti dienos aktualijas, turi galimybę pasidalyti su mumis iš patirties kylančia išmintimi.

Senjorai turi tai, ko labai reikia šiam pasauliui, – patirtį, galinčią išgelbėti ateinančias kartas nuo praeities klaidų. Pavyzdžiui, vyresnioji karta žino apie protu nesuvokiamus masinio genocido ir Holokausto siaubus. Jie supranta, kad vienas karas tik pasėja kito karo sėklas. Žino, kad nebeliko tokio dalyko, kaip „kraštutinis individualizmas“, nes mes visi kartu gyvename šiame besikeičiančiame pasaulyje. Jie supranta, kad vienintelis dalykas, kuris bus geras kiekvienam iš mūsų ateityje, yra tai, kas gera visiems mums dabar. Tokia yra išmintis. Ji nereikalauja viską daryti senoviškai. Išmintis – tai gebėjimas suaktualinti seną tiesą.

Tik vyresnieji yra patyrę gerų ir blogų sprendimų pasekmes. Tik jie gali paskatinti mus atkreipti dėmesį į alternatyvas, įvertinti sprendimus iš istorinės perspektyvos.

Vyresnieji turi perduoti savo išmintį tiems, kurie priima sprendimus ir kurie pernelyg dažnai vadovaujasi pragmatizmu. Pasauliui reikia vyrų ir moterų, kurie paklaustų, ar tai, ką galima padaryti, tikrai reikia daryti. Vyresniųjų patirtis sako pasauliui, kad jėga nėra vienintelis problemų sprendimo būdas. Jie žino, kad jėga nėra geriausias kelias užsitikrinti saugumą, nes matė, kaip Vokietija ir Japonija kentėjo nuo savo militarizmo. Jie supranta, kad pinigai ne visada viską išsprendžia. Yra matę, kas nutinka šaliai, kai korupcija palaidoja vienybę, o valdžios troškulys virsta paranoja, kaip McCarthy laikais.

Pašalinkime iš viešosios erdvės vyresniąją kartą ir neteksime pasaulio atminties, amžių jautrumo. Sukurti atominę bombą buvo lengva. O susilaikyti nuo jos panaudojimo – didelės išminties reikalaujantis žingsnis.

Išmintis visai nesusijusi su prisirišimu prie praeities, ji tik yra ištikima praeities idealams. Kaip rašė japonų poetas Bašio: „Nenoriu eiti senųjų pėdomis. Tenoriu, ko jie siekė.“

O kodėl vyresnieji turėtų rūpintis šiuolaikinėmis problemomis? Bent jau dėl to, kad jie vieninteliai gali laisvai sakyti tiesą. Dabar jie neturi nieko: nei padėties, nei siekių, nei pinigų, nei valdžios. Jiems skirta būti visuomenės pranašais, vedliais, tiesos liudytojais.

Ne, garbaus amžiaus senoliai nėra nenaudingi, jei tik patys nenusprendžia tokie būti. Atsisakyti pranašo ar išminčiaus misijos visuomenėje, kurioje knibžda technokratų ir biurokratų, tolygu apleisti pasaulį. Dabar atėjo laikas įvertinti, ką esame nuveikę, ką praradome ir prarandame, – ir nepagailėti pastangų tai pranešti. Vyresnioji karta turi nukreipti visą dėmesį į aukščiausius mūsų idealus sielos šviesai gęstant. Kol dar nevėlu.

 

Metai slegia, jei manome, kad valdant

jaunajai kartai nieko neįmanoma padaryti,

norint išgelbėti žmoniją.

 

Metai džiugina, jei sugebame pasinaudoti

galimybe ir prisiimti mąstytojo, filosofo,

disputo dalyvio, klausančiojo,

dvasinio vadovo vaidmenį pasaulyje,

kuris lekia į tuštumą, nekeldamas sau didžių tikslų ir

nesivadovaudamas išmintimi.

 

Iš knygos „Metų dovana: gyvenimo rudens palaima“

Bendrinti: